Kas ir ką rašo mumis?

Oksana Zabužko. Ukrainietiško sekso lauko tyrimai. Romanas. Iš ukrainiečių kalbos vertė Beatričė Beliavciv,
iš ukrainiečių kalbos eilėraščius vertė Antanas A. Jonynas. V.: Hubris, 2025. 178 p.

Ryški rožinė spalva viršelyje, SEKSO akcentas. Reklamai, dėmesio pritraukimui. Be žanro žymens. Laukas ir tyrimai signalizuoja literatūros sociologiją (Pierre’ą Bourdieu): laukas yra simbolinė erdvė, kurioje vyksta nuolatinė kova dėl įtakos ar galios. Pati autorė įžanginiame žodyje sekso tyrimus vadina „knyga“. Dvigubas kodas – įprastai žvelgiant – ir romanas, sukurtas ir kaip pasakojimas apie Ukrainos aplinkybes ir situacijas, bendruosius kontūrus ir atskiruosius likimus. Tikslinant – tyrimo „objektas“ – jauna ukrainietė, talentinga humanitarė, 1994 metais laimėjusi Fulbrighto stipendiją ir išvykusi į JAV, į Pitsbergo universitetą. Įkvėpusi laisvesnio oro ir savitu rašymo būdu atlikusi „ukrainietiško sekso lauko tyrimus“. Kalba, stiliumi autentizavusi ir patirtą, ir ištirtą medžiagą, veikiančią ir kaip autofikcija, ir kaip apskritai fikcija, ne tik jutiminė, bet ir intelektualinė. Meninis tyrimas moderniojoje humanistikoje vis labiau įsiteisina ir pasiteisina. Kiekvienam tyrimui, netgi sekso lauko, reikia ir intelektualinių paskatų, veikiančių ir vaizduotės lygmeniu. Disertacijos gali būti rašomos ir diseriais (Dariaus Žiūros atvejis), aišku, tokiam tyrimui reikia ir viduje budinčio kūrybos prado, gal net praktikos.

Oksanos Zabužko knyga parašyta 1994 metais, išleista Ukrainoje 1996-aisiais; iškart tapo itin skaitoma, diskutuojama. Gal jau dvidešimt leidimų. Atsiliepta ir vis dar atsiliepiama, nes į daugelį klausimų šia knyga atliepta. Atliepta, kas ne tik Ukrainoje, bet ir vadinamojoje posovietinėje erdvėje buvo jautru ir skausminga ir ką labiausiai jautė moterys, – intymiųjų patirčių laukas, išvagotas brutalumo, skriaudų, pažeminimų. Feminizmas, kylantis iš išsilaisvinančios Ukrainos moterų kartos, iš moteriškojo sąmoningumo sau, savo savasčiai, poreikiams, teisėms, kurios reiškia daugiau nei bendrosios pilietinės teisės. Kas bent iš dalies galėtų prilygti Oksanos Zabužko patyriminiam – ne perimtam, ne išmoktam, ne ideologizuotam – feminizmui to laiko Lietuvoje, praėjusio amžiaus dešimtojo dešimtmečio pradžioje? Artimu laiku kaip ir Oksanos Zabužko romanas rašytas ir 1993 metais išleistas Jurgos Ivanauskaitės romanas „Ragana ir lietus“, savito kūniško intymumo ir provokatyvumo kūrinys, sukėlęs tikrą reakcijų audrą. Tik iš laiko distancijos galima matyti stipriai į laiką ir kultūros lauką įsirėžiančių knygų gilesnius turinius. Kas Oksanos knygai yra provokuojanti rožinė spalva ir seksualus prirašyto lapo „lankstinukas“ viršelyje, tas Jurgai – atvira kūniška meilė katalikų kunigui. Bet ir vienu, ir kitu atveju svarbiausia yra moters intymioji laisvė (arba vidinės savasties gynimas), savigarba. Sutikti kitą, neprarandant savęs, savo orumo, kūrybingumo.

Birutė Pūkelevičiūtė, ir kūrusi, ir vaidinusi savo moteriškąjį likimą, poezijos knyga „Metūgės“ (1952) įteisino autentišką moters drąsą būti savimi. Stipri ir poetiška atvertis tvirtinta ir Giesmių giesme. Bet „Metūgių“ balsas, pasigirdęs po Salomėjos Nėries atverstos, dar niekieno neskaitytos knygos, nebuvo išgirstas, palaikytas. Atvirkščiai. Ir žvelgdama į savo knygą (po 44 metų) autorė tarsi tolo nuo savęs, tarsi teisinosi, kad buvo „labai eilinė mergina“. Ji buvo ištrūkusi, bet nesulaukė moterų palaikymo. Ir Marija Gimbutienė nebuvo feministė, bet ir su aktyviomis feministėmis ją jungė stiprūs saitai. Galėjo jungti ir Birutę Pūkelevičiūtę.

Oksanos Zabužko romano autoveikėja (autoherojė) yra intelektuali moteris, humanitarinių problemų tyrėja. Ir poetė, eilėraščius, kaip būsenų kodus, įrašanti ir į prozos kūrinių polifoninius tekstus. Ir į Beatričės Beliavciv iš ukrainiečių kalbos išverstą kūrinį gerai įsirašo Antano A. Jonyno versti eilėraščiai, kas rodo ir vertimo kokybę.

Šio kritinio etiudo pavadinimas iš „Ukrainietiško sekso lauko tyrimų“, iš labiau į autorefleksiją pasvirusios antrosios dalies klausimo: „Kas ir ką rašo mūsų dėka?“ (p. 97). Ar tas „dėka“ yra ir originale? Sprendžiant iš to, kaip iki šio klausimo prieita („…kad eilėraščiai numano arba, tiksliau, sukuria mums ateitį, iškviesdami iš gausybės joje slypinčių galimybių tą, kuri buvo įvardinta?“), klausimas neturėtų akcentuoti dėkos, dėkojimo. Juk pereinama į kūrybos metafiziką, nuojautų sluoksnį, neatskiriamą nuo mūsų kūnų ir sielų. Eilėraščių numanymu liečiamasi prie to, kas yra tarsi už mūsų (nežinomas kas ir toks pat nepažįstamas jo papildinys ką), yra ne mūsų dėka, o mumis pačiomis, mumis pačiais. Kaip pasakyta fenomenologijos klasiko, mūsų akimis ir dvasia.

Oksanos Zabužko tiriamoji meninė proza (ir lietuvių skaitytas, tebeskaitomas „Užmirštų „sekretų“ muziejus“, liet. 2023) sutelkta į kuriančiąją energiją, į savitą animagramą, į sielos saviraštį, iš kurio iškyla ar savaime atsišakoja visuomenės, bendruomenės, tautotyros temos, problemos. Ukrainos psichofiziniai skerspjūviai taipgi daugiausia reiškiami ir tiriami moterų likimų aspektais.

„Ukrainietiško sekso lauko tyrimai“ (ir kaip vidinių judesių, gestų konfigūracijos) ne tik išreiškia, bet ir formuoja daugialypį ir daugiasluoksnį moteriškosios būties pavidalą, išsviestą į kitą pasaulio kraštą, į kitą erdvę, bet tebelaikomą prigimtinių šaknų, pirminės patirties, prigimtos kalbos, per kurią iki atskiro individo atiteka ir gamta, ir istorija. Žodžiai, sakiniai pereina ir į neverbalinius dalykus – į ritmus, intonacijas. Neišsemiamos kiekvienai tautai yra senosios dainos, raudos. Tragiškos lemties jauna moteris Darka, bičiulė, kuri „turėjo dievažin iš kur tą įgimtą moterišką etninę krūtininę intonaciją – krintančią gilyn kaip į šulinį /…/“ (p. 114). Krūtininė intonacija moters dainavime (ar raudojime), kuri prigimstama. Iš jos savieji ir savosios atpažįsta savuosius – kaip kraujo balsą, atsiliepiantį, atsišaukiantį. Per moteris, per motinas kraujo balsas sklinda labiausiai. Ideologijos šio balso neperima ir neperduoda, tik iš širdies į širdį, iš patirties į patirtį. Literatūra yra šių pirminių tautos patirčių saugykla. Ir todėl, nepaisant visko, mums taip sunku atsisakyti Salomėjos Nėries, jos balso. Po jos plyksteli Birutės Pūkelevičiūtės moteriškasis atvirumas („…kiekvienas prasidėjimas yra be dėmės“). Ir todėl ukrainiečių moterų literatūrai tokia svarbi, tarsi vis iš naujo atrandama yra Lesia Ukrainka, jau moderniojo ir šios tautos literatūros tarpsnio autorė, rašiusi ukrainiečių kalba, ieškojusi ir mitinių pasaulėvaizdžio šaknų. Kaip ir kiti XIX–XX amžių sankirtos ukrainiečių rašytojai, užgožti rusų autorių, menkai žinoti net tų, kuriems reikėjo savųjų atramų: „/…/ nutirpusiais pirštų galiukais, su ašaromis akyse skaitei atsiųstą tau, čionai Amerikon, „Girių giesmės“ vertimo autorizuotą versiją, skirtą Brodvėjaus scenai, kaifavai lyg narkomanas [reiktų moteriškosios giminės – V. D.] nuo jos sutankėjusio aistringo alsavimo /…/“ (p. 48–49). Gyvuoja kūrinys, gyvuoja ir po tiekos metų: išleista 1911 metais, kai netekome Mikalojaus Konstantino Čiurlionio ir gedinčios Sofijos Čiurlionienės-Kymantaitės širdyje ėmė megztis jos viso gyvenimo kūrinys – poema „Giria žalioji“, Konstantinui ir dedikuota; nuostaba, kad tarp šio kūrinio ir Lesios Ukrainkos „Girių giesmės“ yra gilių vidinių sąskambių. (Plačiau apie juos straipsnyje „Pažinti tautą iš jos rašytojų. Keli štrichai apie Ukrainą ir Birutę Baltrušaitytę-Masionienę“, Krantai, 2025, Nr. 3). Tautinių aspiracijų laikas ir lietuvių, ir ukrainiečių literatūroms, kėlęs, stiprinęs ir moterų balsus.

Praėjusio amžiaus devyniasdešimtinių metų argumentas savųjų literatūrų naudai: jei jau Brodvėjų sudomino Lesia Ukrainka, vadinasi, ji tikrai yra, yra gyva. Argumentas, bet ne toks gilus ir patikimas kaip tos pačios kalbos skaitytojų, kaip savųjų atsiliepimas: balso į balsą. Net jei „Girių giesmė“ ir lyginama su Šekspyru, su jo „Midsummer Night’s Dream“ (p. 133) ir galima tokį lyginimą panaudoti seminare su Amerikos studentais. Kokia varganybė jiems patiems turėjo būti posovietinių stipendininkų paskaitos, literatūros vakarai, susitikimai, „ieškojimai“, kaip ir kuo sudominti lepią publiką, sukelti smalsumą, žingeidumą, vis atsidengiant, vis ką ištraukiant iš savo patirties, skaudžiai dilgsinčios, net nepajuntant, kaip atvirumas virsta atviravimu, kaip jau tarsi ir iš kitos pusės pažeidžiama trapioji savastis. Bet juk reikia „atidirbti“ už honorarą, moterims dažnai mažesnį nei vyrams. Ir čia Oksana Zabužko yra iš savo skurdybės, nepriteklių ištrūkusių, bet kitas skurdo formas patiriančių intelektualių gyvenimo liudininkė. Sekso lauko tyrimai, ukrainietiški, bet ir bendresni, yra ir būdas patraukti, pritraukti dėmesį, dalyvauti rinkoje dėl auditorijos, dėl galios; o, Slavic charm, klausimas: „Where are you from?“ – „Ukraine.“ – „Where is that?“ Kai išverčia Ukrainos himno pradžią – dar nemirė Ukraina, – auditorija stebisi, kas čia per himnas, tik viltis, kad dar gyva, dar nemirė, neišnyko. Išlepusiai Vakarų publikai dažnai tenka įrodinėti, kad ukrainiečiai, žinote, taip pat žmonės, kad jie geba mintis reikšti savo kalba ir sudėtinga sintakse. Jiems reikia išsiveržti, ištrūkti, išeiti į pasaulį, bet negailestingai ir perspėjama: „Noras ištrūkti – dar nėra laisvė“ (p. 90). Bet kas yra laisvė, jei ne nuolatinis jos pasigedimas visais būties lygmenimis?

Taip, svarbu, kad Amerikoje veikia slavistikos studijų asociacija, kad ukrainiečiai pastebimi ir remiami, bet kiekvienos tautos kultūrai labiausiai reikia savųjų – žmonių, žemės, kraštovaizdžių. Ir labiausiai – kalbos, visų jos žanrų, būdų, pavidalų. Tradicija, ne, ne literatūros mokykla, tiesiog pačios literatūros buvimas. Jei literatūra yra, jei net tokia, ji gali tapti ir kitokia. Galima rašyti ukrainiečių kalba, nes ja buvo rašoma. Svetimybėje, kitų kultūrų apsuptyje savumas menksta ir nyksta: bilietai negrąžinami, maldos neišklausomos.

„Žodyje lietuvių skaitytojui“ užsimenama, jog esama nuomonių, kad „Ukrainietiško sekso lauko tyrimai“ (visgi kažkas veliasi, gal per daug kilmininkų) – „romanas apie kalbą“. Taip, ir apie kalbą, ir iš kalbos. Apie, jei tyrimai, o jei jau romanas – tai iš kalbos, iš ukrainiečių kalbos galimybių, atsiskleidžiančių ir išsiskleidžiančių kūrybingoje moters sąmonėje. Ir kai romanas praras savo socialinį, politinį ir moralinį aktualumą (o to savo kūriniui turėtų linkėti kiekvienas autorius ar autorė), kai svarbiausia taps egzistencinė estetika, jos svoris susitelks į kalbą. Tai suvokia ir pati autorė, stipri intelektualė, kaip reta, tiksliai apibūdinanti savo meninio tyrimo strategiją – veikti estetiniu kalbos lygmeniu, liudijant kitaip nepaliudijamą Ukrainos (ir ne tik jos) tikrovę, pasiekiamą slapčiausia moters patirtimi. Įvairiai ta patirtis vadinama – dabar labiausiai sutelkta į SEKSĄ, ryškinamą raidėmis ir spalvomis. Bet ir paspalvinta tikrovė lieka tikrovė, kur ir pažeminimai nesunaikina svajonių (ar sapnų apie kūdikį). Pažeminimai ir kalba, grubia, žema, jei ir vadinama džiugiu dudenimu į ausį: „Žinai, o tu, pasirodo, gali būti netgi ir labai „maloni moteris“, tik reiktų sutvarkyti seksą“, – „Seksas, – murmėjo ji per miegus įtaigiai – galva vis dėlto galutinai išsijungdavo, – tai tik kažkokio gilesnio nesutarimo rodiklis“, – „Abejoju“, – nukirsdavo pokalbį jis, taip užbaigdamas šią temą“ (p. 110).

Veikėja, iš dalies ir pasakotoja, kuri yra ji, pabaigoje išnyranti ir kaip aš. Bet tekstą valdo kita pasakotoja, perpasakojanti ir tą, kuri yra poetė, netgi tragiškos pasaulėjautos poetė. Bet „jam buvo nusispjauti į jos poeziją“, jam buvo svarbu tik jis pats, iš tiesų talentingas dailininkas, rėmęsis nuo nieko nepriklausančiu talento instinktu (p. 79). Ji stengiasi būti supratinga, aiškinasi: „klausyk, aš gi ne lėlė ant virvutės, kodėl gi tu taip?“ (p. 111). Bendra taisyklė – traumuotų moterų vyrai dažniausiai taip pat traumuoti. Toks šeiminis „sportas“ – kai žmonos į vyrus svaido peilius…

Oksanos Zabužko romanas lietuvių kalba pasirodė po trisdešimties metų, daug kas pasikeitę, ir karas, kilęs iš Rusijos agresijos, bendrą, o moterims dar ir atskirai įskaudintą tikrovę pavertęs ir tragiška. Labiausiai į tuos tragiškojo virsmo momentus ir įsiskaitytina, pradedant nuo pirmojo sakinio: „Dar ne šiandien, sako ji sau.“ Kažkas sunkaus dar atidedama.

Bendresnė panorama – jau į tyrimo pabaigą: vis daugėja ir daugėja sekso prekių parduotuvių, mechaninių žaisliukų, technologinės civilizacijos privalumai – gal ir iš čia ateis ta geidžiama sekso laisvė? Bet tas pats atodūsis – kaip Šatrijos Raganos, Sofijos Čiurlionienės-Kymantaitės ar Lesios Ukrainkos: „Vien tik meilė gali mus apginti nuo baimės“ (p. 158). Bet ir nuojauta, kad ginanti, sauganti meilė pati nebėra saugi: „Bet kas gi apgins nuo baimės pačią meilę?“ Metafiziniai klausimai stabdo sekso lauko tyrimus. Ir pačioje pabaigoje savo galią atgauna romanas (arba klasika): penkiametė mergytė „šviečiančiomis iš džiaugsmo akytėmis ir dantukais“ džiugiai šūkteli: „Hi!“

„– Hi! – sakau aš.“

Susitikti ir pasisveikinti.

Kad ir tai būtų mumis parašyta.