Eilėraštį sugroti sonetiškai
Kęstutis Navakas. 100 du. Eilėraščiai. V.: Apostrofa, 2013. 126 p.
2013 metais išėjo dvi ryškios Kęstučio Navako poezijos knygos: „Lorelei. 50 meilės laiškų + 50 meilės eilėraščių“ (leidykla „Kitos knygos“) ir „100 du“ (leidykla „Apostrofa“), abiejų išskirtinio knygos meno pavidalai sukurti dailininkės Sigutės Chlebinskaitės. Abi eilėraščių knygos priklauso tam pačiam kuriančiojo dvasinio būvio etapui, kurį galima apibūdinti asmeninės ir meninės patirties ypatingu suartėjimu, žodžio ir skaičiaus dermių ieškojimu. „Lorelei“ būsenos atviresnės. „100 du“ eilėraščiai labiau sutelkti į formas. Galime tikėtis, kad būties šviesa neišnyks, kol atsiminsime laiškus, kuriuos parašė Susette Gontard, prieš metus iki susitikimo su Hölderlinu perskaičiusi „Hiperioną“ ir jo autorių atpažinusi kaip savo likimą. Pati XVIII amžiaus pabaiga, skaudi drama, iš kurios išliko tik lygiai skaudūs ir lygiai gražūs Susettės laiškai, Hölderlino neišliko. Bet „Hiperione“ jau ištarta: „Kuriame nors amžinojo buvimo laike aš vėl ją atrasiu.“ Kęstutis Navakas „Lorelei“ pradeda Susettės laišku: „Privalau parašyti Tau, Mielas! Mano širdis nebepakelia šios tylos.“ Tai asmeniška, bet kuo asmeniškumas gilesnis, tuo lengviau, tuo patikimiau kūrybos būdu jis pereina į meniškumą. Ši tyla, prieš porą šimtmečių ištarta Hölderlinui, yra daugeriopai persirašiusi kūryboje – muzikoje ir poezijoje. Tikrai svarbu, kad ir lietuvių, lyg atsiliepiant: „tyla taipogi kalba gal vienintelė / kalba kuri neegzistuoja kuri pamirštama / dar prieš spėjant užrašyti tyla yra / tai ką žodžiai amžiams paslėpė“ („devyniasdešimtas“). Iš tos patirties, kuri organiškai persmelkia, atsiliepdama į tai, kas kiekvieno patiriama asmeniškai, lengviau pereiti į didžiąsias meno struktūras, įgijusias stabilias formas. Taip pat ir į sonetiškumą, kuris yra daugiau negu tik sonetas. Sonetas – viena iš per amžius persirašančių poetinių formų, neišsenkančio gyvastingumo.
Prieš šimtmetį (1911) Jurgis Baltrušaitis, parašęs ir sonetų, išleido savo pirmąją knygą rusų kalba – „Žemės laiptai“. Sukūrė darnią jos struktūrą – keturi skyriai po 25 eilėraščius ir vienas pradžios, tad 101 tekstas. Baltrušaitis, simbolistas, filosofas, nors ir jautęs skaičių trauką, nebūtų savo knygos galėjęs pavadinti skaičių kalba.
Kęstučio Navako poezijos knyga „100 du“, aristokratiška ir asketiška, pilkos, pilkai kintančios gamos, grojanti soneto temas ir melodijas, išsilaikanti keturiolikos eilučių rėmuose. Pavadinimu aiškiai vengta ko nors filosofiško ar bent metaforiško. Palyginti didelio skaičiaus (100) ir mažo žodžio (du) jungtis iš karto nurodo į kažką, kas poeto horizonte yra pasirodę, lyg prasivėrę, bet vis dar siektina. Neabejotinai – prieita didelio vidinio intensyvumo pakopa, rašoma daug (eilėraščių, esė knygos, tekstai vaikams), keičiant balso registrus. Išbandoma materijos (to, kas yra) ir tuštumos (to, ko nėra, arba to, kas yra nebūdamas) galimybė. Dailininkė ryškina to yra ir nėra punktyrus, poeto mintis (ar sumanymas) pereina į pilkus ir pilkšvus puslapius. Tie du ir tėra prae scriptum ir post scriptum; tai, kas praleista, kas yra tarp nėra ir yra.
Tai, kas yra tarp nėra ir yra, ir yra 100 eilėraščių arba knygos turinys. Bet staiga lyg pajuntame, kad sąvoka turinys yra dvigubo kodo: formaliai ji tereiškia knygos dalis, tekstų pavadinimus, paviršių, kuris leidžiasi perskaitomas, tad ir išvardijamas kaip tam tikra seka. Turinys yra ir kažko turėjimas. Turinys sako, kad knyga tai turi. Bet juk kažin, gal tik pačiame paviršiuje mirguliuoja turėjimo pažadai, miražai. Tad lyg paskutinę minutę ištariama: vietoj turinio. Tik turinio pažadas, turinį turime perskaityti, išskaityti, susidaryti.
Kęstutis Navakas siūlo sunkią skaitymo strategiją. Lyg ir nieko palengvinančio. Nei būsenų, iš kurių skaitytojas galėtų atpažinti tai, kas galbūt patirta, galbūt atpažįstama. Nei aiškesnių gyvenimo realijų, nei dedikacijų. Kažkas vyksta, juda, bet lyg stebint pro langą. Arba stebintis tuo, kas čia pat, prieš akis. Vardų, tiesa, nemažai, bet jie iš kultūrinių kontekstų, iš meno. Dvi knygos dalys – liber i, liber ii. Tai perskyrai reikia būti atidiems, pajusti skirtingą kodavimą.
Taip, Kęstutis Navakas – poetas, jaučiantis kultūrinių kodų buvimą ir veikimą, atsargiai koduojantis ir savo tekstus. Tiesą sakant, kodai yra tai, ko kūrėjas negali išvengti. Kuo intensyvesnė kūrybinė sąmonė, tuo daugiau jai reikia aprėpti ženklų, save ir sau prasiveriantį pasaulį, aprėpti ir perteikti kalba ir nuo kalbos neatskiriama tyla. Pati kalba yra ženklų sistema; poetinė kalba koduojama papildomai ir individualiai. Savitoji knygos „100 du“ kodavimo žymė – sustiprinta, sąmoningai reflektuota gilioji Europos poezijos tradicija. Ir labiausiai ta jos dalis, kuri ėjo sutelktų formų, stabilių poetinių struktūrų linkme. Struktūrų, kurios siekė laisvės ir dideliu laisvės apribojimu. Sonetas – viena pačių unikaliausių poetinių struktūrų: jos išorinis stabilumas palaikomas vidinio dramatizmo, prieštarų ir prieštaringumo, kurį sonetas siekia įveikti, – jei ne turiniu (kuris yra ir kurio nėra), tai skambesiu, melodija, galiausiai muzika. Muzika yra pati galingiausia kuriančios dvasios forma, kuria pasiekiama dermė, harmonija, jei ir tik akimirką. Kęstučiui Navakui muzika, įvairios, netgi skirtingos jos formos ir galimybės, yra. Esame įpratę sonetą sieti tik su poezija, tik su poezijos tradicija. Iš tiesų tai daug bendresnis kūrybos principas. Yra sonetiškos muzikos, architektūros, sonetiškų romanų, kino filmų, tais retais atvejais, kai jie yra autoriniai. Sonetas pavydžiai saugo autorystę net laikais, kai autorius yra miręs. Įsimąstykime kad ir į naujausią autorinį Šarūno Barto filmą „Ramybė mūsų sapnuose“; pavadinimo kodas yra ir savotiška koda, nebūtinai aiški baigiamoji dalis (lyg kokia atskira eilutė), o pačiuose vaizduose jaučiamas polinkis (gal net būtinybė) baigtis, bent tinkamai sužaisti baigmę – liūtimi, išplėstomis mergaitės akimis, ašaromis, sulaukėjusios pievos siūravimu, gyvūno žvilgsniu, užtraukiama užuolaida, keliu, kuris nesibaigs ir pasibaigus žmogaus gyvenimui, pagaliau gyvenimo degradacija, pro kurią turėtų prasiskverbti tai, kas žmoguje gal ir niekada nedegraduoja, nes tai jam kaip atskirybei ir nepriklauso. Bet iki tos baigiamosios linijos reikia eiti, judėti, bandyti suvokti save, kitą, susitikti, prisiliesti, atsiskirti, išsiskirti. Ir nors akimirką pajusti dermę – net jei tai tėra galimas tėvo ir dukters pokalbis (geriausia filmo scena). Tai sonetiškieji veiksmai ar vyksmai, judesiai – ir vėl muzika, pabrėžtinai svarbi ir Šarūno Barto filme. Ir vėl asmeniškumo bei meniškumo dilema, kurios kūrėjas negali išvengti.
Kęstučio Navako knyga – muzikavimas keturiolika eilučių. Sonetinis eilučių skaičius, bet be posminių perskyrų ir be aiškiau išreikšto rimavimo, ribojantis tik garsiniais sąskambiais. Pirmojoje dalyje – šekspyriškoji soneto tradicija, atpažįstama ir iš baigiamųjų dvieilių, bet ne atskirtų, o suaugintų su visu eilėraščio kūnu. „Pirmas“ apibrėžia svarbiųjų meno vardų ratą, neapsiribojama tik poezija. Kalbėjimas kaip sakymas, stiprinantis hermetiškumo įspūdį. Hermetiška, iš tiesų hermetiška yra tai, ką kūrėjas tarsi vidiniais savo čiuptuvais įsitraukia į savo pasaulį, teksto paviršiuje palikdamas tik nuorodas. Bet ir šiuo atveju gerame tekste juntame soneto principų veikimą ir kaip hermetiškumo įveiką. „Pirmame“ svarbu suvokti tašką kaip skyrybos ženklą ir žodinius skyrybos pavadinimus (daugtaškis, dvitaškis), pauzes kaip pertrūkių pažymėjimus – lyg kokioje partitūroje. Pakartojimas – ir tos netikėtos metaforos „šiek tiek sutrinto vėjo“, kuri garsu atsilieps baigiamajame dvieilyje, atskirtame tik grafiškai (bet grafika tekstui irgi svarbi):
taškas. šiek tiek sutrinto vėjo. aš žvelgiantis į vienaragio pėdsakus. nustebęs. ir tik tada mane pasiveja muzika fotografija kinas. mane? ne
Jeigu poezijos aptarimuose pasitelkiami kiti menai, tai jie turi būti tarsi pasišaukti; Šarūno Barto „Ramybė mūsų sapnuose“ tarsi įsiterpia paskutinėje eilutėje; bet gal todėl, kad žiūrėjau filmą mąstydama ir apie „100 du“. Įtarpai gali būti kiti – iš autorinio italų kino tradicijos, iš to, kas susiję ir su Petrarca. Arba Ingmaro Bergmano, gamtos metaforų kūrėjo.
„Antras“ su postmoderniajam menui itin svarbiu veidrodžiu (vaizdų ir vaizdinių epocha, kuriai labiau nei įspindžiai svarbūs atspindžiai), išlaikant ir kreivo veidrodžio veikimą, matau kitaip, kitaip esu ir atspindimas. Vyksmo sutankinimas eilėraščio pabaigoje, meistriškai parašant tašką tarp tu, būtinojo ontologinio kreipinio, ir žuvies, dažnesnio, tad ir neatsitiktinio įvaizdžio.
Vėl – krypsnis į Šarūno Barto kino filmą – maždaug penkiasdešimtmetis Vyras per tankmę, obuolys, atsikanda, kandimo garsas kaip vyksmo muzika, kūno muzika, susitikti, vienintelis dalykas, ko trokštame, – susitikti. Ir su savo vaikais – šiuo atveju – su dukra, jau išeinančia į kitą pasaulį. Mūsų valioj sutikti, ne mūsų valioj didi malonė – susitikti. Ir Kęstučio Navako „dešimtas“:
ant stalo prakąstas obuolys. dviejose vietose. gražiai. kaligrafiškai. atrodo kažkas dusyk užėjo į mano butą dusyk manęs čia nesutiko: nesvarbu kad buvau kad ramiai stebėjau kaip vysta augalai kai kas dusyk užėjo ir dusyk nesusitikom. tik pasikalbėjom tik pasijuokėm gėrėm arbatą nežinojom apie ką vapsvų akys ir kas parašė mozartui natą si. atrodo buvo ateita buvo bandyta grąžinti mane iš vapsvų akių ir natos si: štai prakąstas obuolys: aš jį beveik matau. jis beveik yra. beveik dabar
Galbūt, galbūt šį eilėraštį (neužmirškime, kad knygos tamsiai mėlyname viršelyje ir baltai parašyta-pasakyta: eilėraščiai) ir galima vadinti būdingu, atspindinčiu tai, ką poetas šiuo metu daro. Nieko ypatingo, eilėraštis susiaudžia ir iš to, kas yra taip, lyg būtų atsitiktinai, bet kartu ir būtinai, kaip daiktai aplink mus, mūsų butuose, mūsų gyvenimuose. Prakąstas ir paliktas obuolys – „dviejose vietose. gražiai. kaligrafiškai“. Reikšminimas, sąmonė reikšmina reikšmių savaime neturinčius objektus, perkeldinėja požymius, pratęsinėja lūkesčius. Jų išsipildymą ir neišsipildymą. Kažkas užėjo, „manęs čia nesutiko“, „dusyk užėjo ir dusyk / nesusitikom“. O juk ir pasikalbėta, pasijuokta, išgerta arbatos. Civilizacija tobulina gilėjančio nesusitikimo priedangas, juokus, juokelius, arbatas. O buvo ateita, buvo bandyta grąžinti mane. Iš kur ir į kur grąžinti? Vienoj frazėj ir vienoj plotmėj gamta (iš vapsvų akių) ir kultūra (ir iš natos si). Pastangos ne beprasmės – bet tik beveik: „prakąstas obuolys: aš jį beveik / matau. jis beveik yra. beveik dabar.“ Tas beveik, tas susitikimo linkme judantis laiko prieveiksmis; beveik ir prieveiksmio šaknis ta pati, iš tos pačios šaknies žmonių susitikimai ir nesusitikimai. Gamta – ji tarsi šalia, bet juk ir mumyse. Modernus (ar ir postmodernus) Šarūno Barto filmas, įkreiptas į ramybę, galimą ir negalimą, juk tokie ir mūsų sapnai, galimo ir negalimo sonetai.
Gilusis kultūros sonetiškumas, tos dramatiškos tezių ir antitezių, teiginių ir neiginių grumtys, tos amžinosios žmonijos barikados ir tie trumpi atokvėpiai, kai barikadų vietose sodinami medžiai ir bandoma suvokti, „kas parašė mozartui natą si“, kas ir reikštų susitikimus ir trapias sintezes, telpančias į dvi ar į tris šekpyriškojo ar petrarkiškojo soneto eilutes. Ir taip galima bandyti atsakyti į klausimą, kodėl vis neužmirštamas sonetas, jo tradicija, persmelkusi Europos kultūrą, vis bandoma ką transformuoti, reformuoti ar modifikuoti. Jei bandytume aiškinti, kad Kęstutis Navakas modifikuoja Petrarcą ar Šekspyrą, kur patektume, kaip prasilenktume su tuo, kas iš tiesų vyksta knygoje „100 du“. Tokio masto kūrėjai, pamatiniai Europos kultūros vardai, nėra modifikuojami; juk dar niekam nėra pasisekę modifikuoti kolonų. Jie yra ir todėl iki šiol yra, yra galima lyrika, galimas ir sonetas. Kęstutis Navakas yra sukūręs ir lengviau atpažįstamų sonetų, jis yra poetas, kuris turi tarsi įgimtą formos jausmą, tik iš čia, iš būsenos, kurioje poetinė forma pirmiausia pasirodo kaip natūrali ir organiška, galimos jos transformacijos: ir transforma turi veikti kaip forma. Negana to – transforma siekia susitikti su tuo, kas jos atžvilgiu yra pirminis, su proformomis. Tie susitikimai Kęstučio Navako knygoje yra gyvi ir gyvybingi. Savita, kad kalboje ir kalba vykstantiems susitikimams tarpininkauja muzika, sklindanti per laiką, įsipjaunanti į kūnus, kūniška, tad ir dvasios. Bet ir filosofijos, to amžinojo žmogaus siekimo pasiekti neįmanomą sintezę, apibendrinti: „keturiasdešimt devintas“ – galbūt jį pasirinkčiau tam sudėtingam poetiniam viražui atskleisti.
Per pusę, taip lygiai po penkiasdešimt abiejose knygos knygose. Kitas grafinis teksto pavidalas: trys trieiliai, rišami ir meistriškų sintaksinių perkėlimų, ir sąskambių, bet pirmiausia asociatyvinių vaizdinių. Iš „penkiasdešimt pirmo“ – pabaiga:
kažkas praėjo gatve /// tik tada prisiminiau draugės sagę – kamėją ant veidrodėlio —- joje kada nors galėjo atsispindėti tūkstančio žvakių dagtys
Laiko pertekėjimas – sonetas žaidžia žmogiškojo laiko žaidimus. Kamėja – iškiliai ant brangakmenio iškaltas profilis, menas, žinomas jau antikoje, nuoroda į formų bei jas gimdančių intencijų pasikartojimą, dabartis ir prisiminimas, jau lyg pats savaime nutekantis gilyn ir grįžtantis atgal sąskambių pakopomis: dagtys, galėjo, ant, tada. Kai jaučiamas formos stabilumas, galima jos galimybėmis ir žaisti. Galimybė žaisti tarsi perimama iš gamtos vaizdinių, iš jos virsmų. Iš amžino balto ir juodo (sonetiniai poliai) keitimosi vietomis, iš spalvų atvirtimo grynąja šviesa („penkiasdešimt šeštas“). Grąžinamas ankstesnio netikėtumo nepraradęs dvitaškis prieš žodį ar frazę.
Iš pirmosios knygos dalies į antrąją perteka sonetui įprasta meilės tema, gal net ryškesnė. Tas, kuris tą akimirką, kai skaičiau, patiko, – „šešiasdešimt ketvirtas“:
viskas buvo spalvota: raudonų staltiesių klostės gražiai įrėminusios stalų kampus: bet klausėmės ne muzikos: ją įsivaizduoju kitaip liečiau tavo riešus ir staiga. ne. ne taip. klausėmės. viskas buvo spalvota. staltiesės. ne. ne taip. viskas buvo. ne. ne. tavo riešai kvepėjo. o juk to ir pakaktų: neįsivaizduoju kaip sau leidai nepasilikti vien dagerotipuose : kaip galėjai įžengti čia. klostės
Vaizdas, spalvos, linijos, muzika, kuri patraukta į sąmonės užribį, teksto avanscenoje tu, svarbiausias soneto adresatas, kreipiniai tarp taip ir ne. Dagerotipai, senos, senovinės nuotraukos, kadaise neįtikėtinai savitai atgaivintos Nijolės Miliauskaitės, – eilėraštyje dvelkteli susigrąžinamu laiku, bet išlieka ir dabarties nuostaba, klostės – pradžioj ir pabaigoj, staltiesės ir moters drabužio. Eilėraščio estetika, esthesis, persismelkimas tekstu. „Septyniasdešimt trečias“ – laiško pasija, lyg iš „Lorelei“, vis dar gyva, rašymo kūniškumas, voko klijavimas seilėmis: dvi paskutinės eilutės: „tik laižydamas tavo seilių fosilijas nuo voko / ašmenų suprasiu: rašei. buvai pas mane. tu.“ Gerai, stipriai kalbos perimti kūno jutimai, metafora nebuvėlė: voko ašmenys. Trokštant didesnio (nei laiškas įstengia duoti) artumo, laižyti ašmenis; tokia įtampa tinka sonetui. Perspėjimas iš „septyniasdešimt ketvirto“: „žinojimas nepriartina“ – Wittgensteinas jau buvo pasirodęs pirmojoje knygoje. Bendrinantis, bet neapibendrinantis „aštuoniasdešimt ketvirtas“, kuriame įbrėžta atskiroji žmogaus būtis: „indai buvo įdužę vien man žinomu būdu.“ Žmonėms sunku išmokti vieniems kitus, liks pokalbiai, kurie neįvyko. Eilėraščiui, sekančiam soneto keliu, bet kitaip jame pačiame einančiu, įvyko ir neįvyko sankirtos teikia vyksmo energijos. Ne kartą ištarta tyla (ir jos siekiamybė), kol „devyniasdešimtas“ pradedamas taip: „tylos nėra yra tik tai ko neištarėme“, o „devyniasdešimt trečias“ įtvirtina tai, kas šiandien atrodo kaip perspėjimas: „jei nebūtų gamtos mes gyventume / teleekranuose mus būtų įmanoma / išjungti ir vėl įjungti…“ Bet ištariama būdu, kuris lyg savaime išsitaria pačiu paviršium, giliau ištarimo nebėra, nes jei nebūtų gamtos, nebūtų ir žmogaus. „Šimtasis“ – gera pabaiga, lopšinė tau, galbūt galutinė Jono Aisčio „Lopšinės“ poetinė transformacija – su Petrarca, Oscaru Wilde’u.
Gerai tik savo paties girdimas, bet ir amžiuose atsiliepiančias melodijas groja Kęstutis Navakas, sonetiškai, orfėjiškai. Bet ir paukštiškai. Tai reiškia, kad kartais ir nustodamas pats save girdėti. Visgi ir čia glūdinti prieštara gali būti suvokta sonetiškai. Kol girdžiu, negirdžiu, girdžiu, kai jau nebegirdžiu. Silpnesnė vieta gali išvesti į aukštesnę, tad ir patikimesnę pakopą.
Sunku pasakyti, kur baigiasi Šarūno Barto filmas „Ramybė mūsų sapnuose“, – galbūt akimirką, kai mergaitė užtraukia užuolaidą. Bet ta užuolaida permatoma. Panašus ir Kęstučio Navako knygos „100 du“ įspūdis – gali baigtis ir ne ten, kur baigiasi, bet užuolaida užtraukta. Permatoma, spalvos grįžta į savo šaltinį – į šviesą.
