Henriko Radausko laiškai Antanui Škėmai (4)

1952 m. vasario 17 d. Henrikas Radauskas atsakė į rašytojo Antano Škėmos laišką. Tekste atsiskleidžia to meto lietuvių išeivijos leidybos situacija – bankrutuojančios spaustuvės, leidyklų permainos, nerimas dėl kūrinių publikavimo, taip pat asmeninės abejonės ir viltys.

Laiške minimos ir asmeninės Antano Škėmos peripetijos: naujas darbas lifto operatoriumi bei spėjimai, kad liūdnas nuotaikas galėjo sukelti santykiai su poete, prozininke ir aktore Birute Pūkelevičiūte, kuri laiške įvardijama kaip Beatrycze.

Taip pat aptariama JAV darbininkų klasės padėtis – dėl mažų atlyginimų rengtas protestas ir tai, kaip konfliktą mėginta nuslopinti pažadais pakelti algas.

Greta rimtų svarstymų skamba gyvas kultūrinis pulsas – nuo naujos FM radijo stoties transliuojamų Bélos Bartóko ir Sergejaus Prokofjevo kūrinių iki Paulio Cézanneʼo parodos ir amerikiečių filmo „Detective Story“ įspūdžių.

Gerda Vilimaitė

Chicago,

1952.II.17.

Mielas ir neužmirštamas ponas Škėma,

su tikru liūdesiu tenka patvirtinti Jūsų skaitytą žinią apie „Terros“ pardavimą „kitiems žmonėms“. Leidykla iš tikrųjų parduota kažkokiam Civinskui, kuris esąs bene „žurnalistas“ ar kažkas panašaus. Parduotos leidyklos turimos knygos ir šioks toks įrengimas, kurio daug nebuvo, nes juk spaustuvė priklausė Sauliaus kompanjonui. Užklausiau Saulių apie Jūsų knygos eventualų spausdinimą, ir jis mane painformavo, kad tasai Civinskas perėmė leidyklą su visais įsipareigojimais, – taigi turėtų ne tik sumokėti Sauliaus padarytąsias skolas, bet ir išleisti visa, ką S. buvo suprojektavęs. Jūsų knygą žadąs leisti. Tiek informacijų pasisekė išmelžti, bet, žinoma, dabar viskas pareina vien tik nuo naujojo pono bei viešpaties.

Džiaugiuos, kad naujose pareigose su savo liftu taip aukštai pakylat, tik ar tas darbas nepakyrės dėl savo monotoniškumo? Nors gal naktimis daug „keleivių“ nėra ir gal dėl to galima pagalvoti ir apie rašomus ar rašysimus dalykus? Tikrai apgailestauju labai dėl Jūsų pesimistiškų nuotaikų, nors, jeigu tai surišta su „Beatrycze“ (beje, ar turit žinių iš Jos?), tai paguodai galima priminti tik Saroyano jaunuolio pasibaisėjimą, kad tiek daug gražių mergaičių yra kiekviename kvartale…

Pas mus naujienų nedaugiausia. Jau buvom pasiruošę streikui, nes kompanija nekėlė algų, bet dabar žada pridėti 12 ½ ¢ valandai ir dar porą dienų apmokamų švenčių į metus. Darbininkai nori daugiau, bet gal ir priims tą pasiūlymą. Tuomet mes su Jorge nuo kovo mėn. gautume po $ 1.57 ½ valandai. Su Jorge tebetęsiam šeštadienines tradicijas, nors jis dėl inkstų beveik nustojo gerti, išgeria vos porą stiklų vyno.

Chicagoj atsirado viena nauja puiki FM stotis: duoda Bartoką, Prokofjevą ir įdomią liaudies muziką: Korėjos (siaubas!), Etiopijos (siaubas), Pietų Amerikos (tikrai įdomu). Vis prašo siųsti 10 dol., kurių jie iš mūsų negauna, o mes muziką gaunam visvien.

Iš naujų filmų matėm gerą amerikonišką „Detective story“ – visas veiksmas vyksta nuovadoj, labai gerai vaidina vienas isterikas žulikas ir viena persigandusi vagilkėlė mergaitė. O gal ir Jūs ją jau matėt?

Cézanneʼo paroda puiki, išstatyta per 100 paveikslų. Iš jos galima matyti, kodėl jis laikomas kubizmo tėvu, o taip pat įsitikinti, kad vėlyvesniuose peizažuose jis kartais prieina beveik prie visiško objektų „sudaiktinimo“. Kai kurie peizažai ir natiurmortai, o taip pat berniukas (nuo Skira viršelio) yra pasiekę aukščiausią meistrystės laipsnį. – Be to, muziejus rodo įdomią negrų skulptūros kolekciją.

Spaudžiu ranką. Žmona sveikina.

Laukdamas žinių, pasilieku Jūsų H. Radauskas.