Henriko Radausko laiškai Antanui Škėmai (3)

Prieš 74 metus buvo įteikta pirmoji lietuvių išeivijos katalikų dienraščio „Draugas“ premija. 1 000 dolerių vertės apdovanojimą pelnė Jurgis Gliauda už romaną „Namai ant smėlio“. Šį įvykį laiške Antanui Škėmai užfiksavo poetas Henrikas Radauskas.

Tuo pačiu metu Škėma kreipėsi į Radauską prašydamas pagalbos dėl knygos „Šventoji Inga“ leidimo. Radauskas, būdamas artimas bičiulis, nedelsdamas ėmėsi veiksmų, kaip teigė: „uždelsus, paskui darosi vis sunkiau jį besutvarkyti (panašiai kaip su vedybom)“.

Šiame laiške Radauskas fiksuoja ne tik išeivijos literatūros procesus, bet ir platesnį kultūrinį kontekstą – nuo Holivudo kino iki modernaus meno parodų. Asmeniniai vertinimai susipina su bendresniu lietuvių išeivijos kultūrinio lauko vaizdu, leidžiančiu geriau suprasti, kaip formavosi išeivijos literatūros savivoka ir tarpusavio ryšiai.

Gerda Vilimaitė

Chicago,

1952.I.7.

Mielas ponas Škėma,

ačiū labai už laišką, į kurį skubu tuoj atsakyti, nes, tą reikalą uždelsus, paskui darosi vis sunkiau jį besutvarkyti (panašiai kaip su vedybom).

Nors vakar mačiau Saulių per „balių“ po „Draugo“ premijos įteikimo, bet ten apie Jūsų knygą neužsiminėm; prieš minutę specialiai tuo reikalu jam paskambinau ir gavau kiek informacijų: jis kol kas knygos neėmęs „į darbą“, nes buvęs kitų bėdų spaudžiamas: išleido „San Michele“, baigė Barono knygą etc. Kalbėjęs dar su vienu (ar net dviem) dailininkais, bet tie neapsiėmę piešti viršelio. Čia man prisimena vieno mažai žinomo, bet gero poeto žodžiai:

„Люблю трагедию: беда глухая зреет

И гулко падает ударом топора.“

Pačią knygą jis netrukus imsiąs rinkti arba duosiąs rinkti kitur. Ketina po kelių dienų Jums tuo reikalu parašyti.

Atrodo, kad tasai Axel Munthe gerai perkamas, o ir Sruoga neblogiausiai (pagaliau jį sutiko platinti ir „Draugas“).

Ta pačia proga ir apie „Draugo“ konkursą. Premijuotas buvo didele balsų dauguma ir beveik be jokių ginčų (santykiu 4:1) romanas „Namai ant smėlio“, kurio autorium pasirodė besąs toksai Gliauda (kurį pernai per rašyt. suvažiavimą priėmė į narius). (Įsivaizduokit jury k-jos siaubą ir džiaugsmą, atradus naują talentą.) Knygoj nėra nė vieno lietuvio, visi veikėjai vokiečiai ir iš dalies prancūzai (tai turi Jums patikti, pradėjus per vyną artėti į pranc. kultūrą). Romanas turi daug trūkumų, bet buvo neabejotinai geriausias iš visų rankraščių.

Vakar „Sokolų“ salėj buvo tos premijos įteikimas ir po to „balius“. Ta proga atnaujinau pažintį su Brazdžioniu ir Gustaičiu. Net pats Kačinskas per vakarienę man nusišypsojo, ką laikau geru ženklu. Brazdž., kaip, tur būt, žinot, ruošia liet. prozos antologiją (nuo Valančiaus iki Darmodavaitienės), įdomu, ar kreipėsi į Jus tuo reikalu? Vaičiulaičio ir Kossu poez. antologija turės (žodžiais :) šimtą penkiasdešimt autorių. Stiprus lietuvių Dievas!

„Streetcarʼis“ (filmas) man labai patiko, pirmos rūšies darbas. Mažiau bepatiko New Yorko Ballet Theatre, tik geras buvo prancūzas Babilee nelabai gudriame (ir nelabai baletiškame) Cocteau balete. Be to, matėm Picasso litografijų parodą (kelios labai gražios) ir tokio idioto Dubuffet klaikią tapybą. Sveikinu artistę Kristiną ir spaudžiu Jums ranką. Žmona siunčia daug linkėjimų – Jūsų H. R.