Sonata tarpujausmy

Šį tekstą skiriu M. K. Čiurlioniui

Beveik neberašau, nes esu laimingas. Menas yra naktinė plaštakė (arba ne taip meniškai pasakius – prostitutė), kuri nors trumpam laikui leidžia žmogui pasijusti mylimam. Mes juo pasinaudojame, iki kol mums mirksnį pasidaro geriau, vėliau numetam kaip skudurą, o galiausiai vėl jį keliame nusivalyti ašarų. Siaubingas ciklas – gerai, kad menas neturi jausmų, o gali tik juos sukelti arba leisti primiršti. Gerai, kad menas mūsų nesmerkia, neapkalbinėja – yra tauresnis už mus.

Aš vis dar tikiu meile. Ir ne tuo melu, kurį mums pardavinėja su popkornais. Meilės į HD formatą nesutalpinsi, meilė, konvertuojama į 4K, pameta bene visus savo atspalvius – pameta savo raišką.

O Meilė!..

Mes suprantame, kad gyvename šūdiname pasauly, nes egzistuoja meilė. Mums reikia atsvaros, mums reikia suprasti, kad tragiškas pasaulis galėtų būti kitoks, bet kartu – kad mes negalime nieko pakeisti. Dievas specialiai sukūrė meilę, kad mus kankintų. Leistų mums tikėti gėriu, kol pasauliu apsikloja blogis. Arba! Meilė tapo atsvara dievo vienvaldystei. Mylėdami ir mes sugebame pabūti dievais, o gal pakylam aukščiau net už rojų – esame antdieviai. Juk mylėjimu dievas negali pasigirti. Dievas nežino, ką reiškia meilė.

Duok dieve, žinot jūs.

Beveik neberašau, nes esu liūdnas. Šiek tiek per daug, kad norėčiau pajudinti pirštą, stengtis dėlioti mintis, galvoti kažkokias dar metaforas ir taip toliau. Šiek tiek per mažai, kad neatlaikyčiau minčių spyrių rašyti. Todėl ir lieku su keliomis mėlynėmis, kurias tepu kasdienybės ir rutinos balzamu, nors taip odai toli gražu ne geriau.

Manau, kad žmogus privalo išmokti gyti. Tai yra svarbiausias įgūdis gyvenime. Mes turime nebijoti ir netingėti gedėti. Išleisti žaizdos pūlinį – ilgesį, kad ir kiek tai sukelia skausmo, nes kitaip mirsime nuo sielos infekcijos. Nors gal jau dabar mes visi sergame įgimtu širdies nepakankamumu – mums ją nuolat skauda, ji mums nuolat supūliuoja. Juk nė vienas žmogus nemoka ir neišmoks gyti. Sako, laikas gydo bet kokias žaizdas. Aš sakau, laikas – tai ilgai veikiantys skausmą malšinantys vaistai. Geriausiu atveju mums pasiseka, nes greičiau numirštame, nei praeina jų poveikis. Mes aplenkiame laiką – kartu ir tragediją gyventi.

Žmogus privalo išmokti mylėti. Vėl ir vėl mylėti.

Rašau, nes jaučiu melancholiją, nes neturiu ką kita bedaryti. Stumdau, stumdau tas mintis, ir taip, ir anaip į jas pažvelgiu, kaip vėjas, iš kopų bandantis pastatyti smėlio pilį. Išeina? Ką žinau. Juk viskas jau išrašyta. Tai ką man bedaryti? Leisti rašalui nudžiūti?

Postpostpostpostpostpost…modernistiška blevyzgoti? Kuo aš prasikaltau, kad gimiau, kai visi jausmai jau buvo užrašyti, visos kilnios mintys išsakytos ir eilės sugalvotos? Ar mano širdis mažiau poetiška? Ar man mažiau skauda stebint, kaip pasaulis griūva?

Tragikomiška, kad empatija pamažu virsta našta. Ar tikrai daugelio širdį varsto neteisybės adata matant, kaip kenčia nekalti žmonės? Ar tikrai siuvėjas iš aukščiau žmonių krūtines užsiuva jausmų siūlais, kad net nė vienas žodis nesugeba ištrūkti?

Daug klausimų, kurių kiekvienas jau buvo mesteltas visatai. Menininkai jau seniai skrupulingai kiekvieno kampelio išklausinėjo visko. Ar mano rašalas jau nudžiūvo? Ir aš itin neoriginalus, tačiau man visgi patinka polemika: ant kiek knygų stovėjo Nietzschė, kai skelbė savo tiesą? Kiek kitų protų vaisiais gardžiavosi, kol pats tapo klasiku? Kiek šlamšto yra parašęs Šekspyras? Nesijaudinkit, čia tik paslėpta mintis – pats Šekspyras yra deklaravęs, jog, norint parašyti gerą sonetą, reikia parašyti dešimt tragiškai prastų. Aišku, aš ką tik būdamas kandus ir baisiai originalus tiesiog perrūšiavau tą patį Šekspyrą, padėliojau kitaip žodžius, tarsi gavęs nusirašyti namų darbus įvykdžiau „bet tu biškį pakeisk“ programą. Ir menininkai nuolat nusirašinėja. Bent taip jų rašalas nedžiūva – nedžiūva ir manasis.

Rašyk. Draskyk savo vidinį pasaulį ant popieriaus lapo, čirškėk, kaip gera gyventi ar kaip bloga egzistuoti. Būsi originaliai neoriginalus arba neoriginaliai originalus. Berašydamas pažink save, savo mintis, pasaulį. Rašyk, rašyk, rašyk. Ką kita beturi – tik savo pilnus jausmus ir tuščią popieriaus lapą.

Visas menas gimsta iš kankynės, o gal iš meilės. Iš skausmo jausti ir negalėti viso to suspausti į žodžius – iš žmogaus negalėjimo išardyti krūtinę varstančių siūlų, kurie nejučia virsta jausmų gaudykle. Brodskis pasakytų, kad net kūryba apie grožį yra iš skausmo, atsisveikinimo su ekstaze, unikaliu momentu, kurį už parankės (kartu su tavo ašaromis) išsineša laikas. Bet tu bent visa tai jutai, tu bent spėjai tai pamilti.

Mylėk. Kai kas pasakytų, kad dėl meilės gyvenam. Kai kas – kad mirštam. Poetas Leo Christopheris meilę išvis įvardija kaip pačią mirtį. Anot jo, yra begalė skirtingų mirčių, tačiau meilė yra vienintelė, kuri tave nužudo, bet palieka gyvą savo paties mirtį išjausti. Turbūt kyla klausimas, kodėl mes tada mylim. Kodėl gi ne. Meilė bene vienintelis jausmas – jėga, kuri gali pakylėti iki rojaus, bet jai išėjus tave palikti pragare.

Tačiau kas nori likti Žemėje?