Kas yra tapyba? (V)

Kai nebelieka miglotų aplinkybių svarstymams vešėti, o vaikščioti sode, pilname supuvusių krituolių, beveik neįmanoma nepaslydus, net ir tada, o galbūt būtent tada – pačiomis nepalankiausiomis sąlygomis, vos įžiūrima, apaugusi samanomis ir kerpe, visiškoje tamsoje pradeda matytis kryptis. Kryptis, vedanti į kalniuką.

Tapytojas Lukas Melėtėlė nutarė veikti kryptingai. Svarbu pradžia ir jeigu ji gera, tai, kaip sakoma, – pusė darbo.

„ArtNest“, Vilnius, galerija „Mėlynoji siena“

Ne vienus metus svarstęs ir vis atmesdavęs kaip netinkamą laiką pradžiai, ją vis atidėliojo. Pailsęs nuo tokio vilkinimo galų gale apskaičiavo, pasirinko ir pasižymėjo užrašuose tinkamas datas savo sumanymams ir žygiams.

Tais metais kalendorinė žiemos pradžia sutapo su liturginių metų laiko – advento pradžia. Gruodžio pirmoji, sekmadienis ir mėnulio jaunaties pradžia. Melėtėlė nesivaikė simbolinių datų reikšmių, bet šis sutapimas jam atrodė simpatiškas ir įkvepiantis, tinkamas imtis naujų ilgalaikių darbų ir atradimų.

Iškritęs purus, plonytis pirmasis sniegas viskam suteikė nepaprasto iškilmingumo. Lyg antspaudu paženklino Melėtėlės ryžtą ir sutvirtino apsisprendimus – tapytojas Lukas Melėtėlė eis į motyvą. Į tapybos motyvą.

Aiškumo ir konkretumo dėlei būtina pabrėžti, kad pastaruosius beveik penkiolika metų Lukas Melėtėlė ruošėsi eiti. Tačiau kur? Taip ir nežinojo. Susirūpinęs, kad kelionė netaptų panaši į kelionę į gretimą kaimą, nepakliūtų į įvairiausius keblumus ir žabangus, nusprendė eiti į niekur. Tai labiausiai atlieptų jo vidinę būklę ir svarstymus. Kita ėjimo ir siekinių paskata – tapybos motyvo paieškos. Įdėmiau pažvelgus rodės vienodai svarbu ir viena, ir kita – nežinia ir tapybos motyvo ieškojimas.

Siekdamas savotiško iškilmingumo Melėtėlė nusiskuto jau kelerius metus žėlusią žilą barzdą ir kaipmat pasijuto atjaunėjęs.

Niūrūs plikų dantytų viršukalnių šešėliai jam ne kliūtis, lygiai kaip ir vandenynų dugnų urvų tuščių juodų akiduobių prarajos. Kai tapytojas eina į motyvą, tokie ir panašūs menkniekiai labiau padeda, nei sudaro trukdžius. Tas pat pasakytina apie militarizuotas vietoves, karinius frontus, pandemines karantinuotas zonas, maištų, sukilimų bei perversmų draskomas šalis. Savanų gaisrus, dykumų smėlio audras, cunamių ar tornadų siaubiamus kraštus, ugnikalnių lavos upes ir pan.

Pirmas peronas. Tyliai sūkuriuojant smulkioms snaigėms, pirmame perone, pirmuoju, dar naktiniu traukiniu 04:15 išvyksta tapytojas Lukas Melėtėlė. Kruopščiai sukomplektuotas tapybos įrangos, medžiagų ir priemonių bagažas taip pat jau perone. Apie ketinimą išvykti Melėtėlė nepranešė nei mecenatų mecenatui, kolekcininkų kolekcininkui ponui Sručiui, nei daktarui Filipui Aureolui Teofrastui Bombastui fon Hohenheimui, nei (nors buvo įspėtas) daktarei psichiatrei Fotinai Akedijavai*.

Naujos stoties lempos** tamsoje pabrėžė snaigių sūkurius. Snigo smulkiai ir tankiai. Laikas tinkamas tapybai, – pusbalsiu suburbėjo Lukas Melėtėlė, rūkydamas perone prie penkto vagono durų. Buvo ketvirta valanda. Tamsu ir gaiviai vėsu. Sniegas sūkuriavo pažeme. Švieslentė žibėjo raudonai ir aiškiai 04:05, –5 °C.

Tik Lukui Melėtėlei įlipus į traukinį, dar nespėjus nusipurtyti sniego ir tinkamai įsitaisyti, šis iškart truktelėjo, subildėjo ir pajudėjo į tamsią naktį***.

Tamsa pildėsi ir driekėsi plačiai, išdidžiai. Važiuojant jautėsi nestati, bet tolygi įkalnė. Vagono lange prorečiais išlįsdavo palydovė – mėnulio pilnatis. Jau įsibėgėjusiame traukinyje Melėtėlė ruošėsi įsigyti bilietą. Bilietą iki galo.