Mirties raktai (2)

Tęsinys. Pradžia Nr. 15

Netrukus po to aš susirgau. Nieko baisaus, bet vis dėlto turėjau praleisti lovoje daugiau kaip du mėnesius. Kartais gyvenimas panašus į knygas ir pasistengia pats pasirūpinti perėjimais nuo vieno laikotarpio prie kito. Tad prilyginu tuos du nejudrumo mėnesius tarpui tarp dviejų skyrių; bet taip, kaip ir knygoje, šitas tarpas pilnas dalykų, apie kuriuos autorius tik užsimena, taigi mes pamatysime, kad aš atgavau sveikatą aplinkybėmis, tikrai besiskiriančiomis nuo tų, kuriomis ją praradau.

Motina praleisdavo prie manęs didžiąją dienos dalį. Mano būklė išties ją išgąsdino, o kadangi jos vaizduotė buvo laki, ji neatsitokėjo nuo nerimo, kurį iš pradžių jai sukėliau. Iki paskutinių mano pasitaisymo valandų ji tūnodavo mano kambaryje, tartum būtų bijojusi nežinau kokio ūmaus ir nepagydomo atkryčio dėl to, kad man tenka pačiam pakelti nukritusią pagalvę ar pasiekti per toli padėtą vandens stiklinę. Pirmąsyk pažinau jos meilės gelmes iš nepaliaujamų ceremonijų, kurios mane erzino. Neretai per ją man pakildavo temperatūra, o jos patarimai buvo man veik tiek pat į bloga kaip vaistai, kuriuos ji versdavo gerti. Vėliau ji vėl tapo tokia pat išsiblaškiusi kaip kadaise, o aš – toks pat nepriklausomas, tačiau kol sirgau, jos stropumas nė trupučio neatlėgo ir leisdavo man pailsėti tik naktį.

Keistas ir turbūt nesuvokiamas dalykas – ji man niekada neleisdavo miegoti dieną. Jai kėlė siaubą matyti mane užmerktomis akimis, atversta galva. Tad kai praėjusią naktį aš mažai ar blogai miegodavau ir kito ryto šviesoje mėgaudavausi taip maloniai artėjančiu miegu, motina neramia ranka timpčiodavo mano marškinių rankovę:

– Žanai, Žanai, kas tau? Tu snūduriuoji. Tau negera?

Tačiau gana, ir jeigu aš noriu išvesti šį pasakojimą iš vaikystės vėžių, metas paskubėti. Sakiau, kad mano ligos metu įvyko didelės permainos. Pagrindinė jų buvo ta, kad, atgulęs kaip vaikas, sveikatą atgavau jau kaip vyras. Tai ne stilistinė priemonė: įkalinimas, su kuriuo turėjau susitaikyti, davė savo vaisius, apribojo mano nekantrumą, pažemino tuštybę, priversdamas paklusti motinos nurodymams ar net įgeidžiams – motinos, kurią mylėjau, bet kurios negerbiau, žodžiu, pažabojo manyje visa tai, kas buvo nenustygstamo ir jauno. Taigi žengiau į savo šešioliktus metus.

Ar kai ką iš šio pokyčio pastebėjo ir motina? Mačiau, kad jos elgesys su manim nebe toks pats. Ji su manimi kalbėjo man nepažįstamu tonu, teiraudavosi mano nuomonės apie šį ar tą, klausydavosi atsakymų. Vieną dieną ūmai man pareiškė turinti rūpesčių, o aš jau ganėtinai suaugęs, kad juos man patikėtų.

– Juk turėsi, – pasakė, – vieną ar kitą dieną tai sužinoti. Kodėl ne dabar?

Ir ji man papasakojo Klemano Žalono istoriją ir ko tas žmogus, – ji mielai buvo linkusi patikėti, kad jis – mūsų giminaitis, – ėmėsi, kad pas mus įsikurtų.

– Įsivaizduok, – aiškino ji, – jisai dedasi Paskalių iš Nanto pusbroliu. Tau tai daug nesako, nes tu niekad kaip gyvas nematei Paskalių, galų gale, aš taip pat, bet, žodžiu, jie giminiuojasi su tavo tėvo šeima, ir žinau, kad jis kartais juos minėdavo. Štai jau dveji metai, kai aš parašiau Paskaliams, bet atsakymo taip ir negavau. Nieko taip jau nuostabaus. Žalonas kartą man prasitarė, kad jie išvykę iš Nanto, įsikūrę Ispanijoje ir jis juos su visai pametęs iš akių.

– Tu niekad nesi girdėjusi apie Žaloną prieš jam čionai atvykstant?

– Taip, esu, – atsakė mama. Akimirką pamąstė ir pridūrė: – Man atrodo.

Buvau jos beklausiąs, kaip ji galėjo priimti Žaloną pas save, jei nebuvo tikra, kad jis – ne apgavikas, bet jinai, regis, atspėjo žodžius, kuriuos buvau beištariąs, ir bemat atkirto:

– O ką aš galėjau daryti? Aš juk nepratusi atstumti nelaimingųjų. Jis man pasakė, kad jį ištikusi nesėkmė ir kad jis – buvęs tavo tėvo jaunystės laikų draugas. Daugiau negu reikia, kad mane sugraudintų.

– O jeigu Žalonas tau pamelavo?

Ji patraukė pečiais.

– Manai, aš nesvarsčiau visų tų galimybių? Man atrodo, kad jeigu jis galėjo man pameluoti, tai taip pat galėjo pasakyti ir tiesą. Galų gale, kodėl jis negalėjo būti tavo tėvo draugas? Kuo daugiau apie tai galvoju, tuo labiau man rodosi, kad tavo tėvas man apie jį pasakojo.

Ji atsiduso.

– Žodžiu, tuo blogiau, – tarė, kiek patylėjusi. – Jis čia, o aš ne tokia moteris, kad išgrūsčiau tokį storulį kaip jis laukan. Be to, tu nežinai. Kaskart, kai aš duodu jam pastabą, jis randa būdą prabilti apie tavo tėvą, ir tada aš apsiverkiu. Galop visada laimi jis.

– Pastabą, mama? Niekada nesu girdėjęs, kad tu duotum Žalonui pastabą.

– Mano mažyti, suprask – aš nekalbu su juo prie tavęs. Bent jau iki šios akimirkos maniau, kad to nereikia. Bet jau netoli ta diena, kai tu galėsi man padėti.

Mano smalsumas nebuvo toks stiprus kaip baimė dėl motinos žodžių atsidurti nežinia kokioje opioje padėtyje. Gal tai ir nelabai gražus jausmas. Šiaip ar taip, aš nutylėjau, o mano akys vengė motinos žvilgsnio, kad, kiek įmanoma, atimtų jai norą išsipasakoti. Bet ji vėl prabilo, kažkaip iškilmingai sunėrusi rankas:

– Jau netoli ta diena, kai mano sūnus galės tarti Klemanui Žalonui: „Jūsų bauginimai mūsų nebeveikia. Jūs tuojau pat paliksite Ferjerą!“

Tardama paskutiniuosius žodžius ji atsistojo ir įsmeigė į mane akis. Ta nelaimingoji priešais Žaloną buvo dar silpnesnė ir baugštesnė negu aš. Atspėjau daugelį dalykų, matydamas ją taip stovint prie mano lovos pykčiu degančiu žvilgsniu; supratau, kad šį pasipiktinimą, nuo kurio plūstelėjo kraujas jai į skruostus, ji tobulai tramdė prie Žalono; bet kadangi jo čia nebuvo, ji davė valią savo įniršiui, leisdama vienu ypu pratrūkti neapykantai, pernelyg ilgai nešiotai savyje.

– Jūs tuojau pat paliksite Ferjerą! – pakartojo ji garsiau, tebevaidindama tą vaidmenį, kurį troško matyti vaidinant mane, ir besdama į mane pirštu, lyg aš būčiau Žalonas. – Jūs ganėtinai ilgai piktnaudžiavote mano motinos gerumu, jos patiklumu, jos silpnumu. Penketą ilgų metų jums buvo leista gyventi čia, kaip patinka, tesirūpinant savo patogumais, savo cigarais, savo valgymu, niekada neduodant nė santimo iš tų pinigų, kuriuos nuolat žadėdavote mano motinai, priešingai, nedvejojant kaulyti iš jos stambių sumų, kurias paskui prašvilpdavote, kaip pats sakydavote, nesėkmingai spekuliacijai…

Klausiausi tos keistos kalbos tylomis. Mano motinai buvo taip nebūdinga šitaip šnekėti, kad, ūmai susigėdęs, nedrįsau į ją nė žvilgtelėti ir kurį laiką gulėjau nudelbęs akis. Jos dirbtinis iškalbingumas, jos išraiškos – visi tie juokingi kraštutinumai mane žiauriai žemino. Kilstelėjęs rankas prie veido, pajutau, kad mano oda dega. Praėjo pora pražūtingų minučių. Kaip daugelis žmonių, nepajėgiančių valdyti savo valios, motina kalbėjo toliau, nes nebežinojo, kur dera nutilti, o gal ir žinodama jau nebesivaldė.

– Jūs esate niekingas, pone, – dėstė ji toliau. – Turėtumėt suprasti, kaip vyriškiui negarbinga plėšti pinigus iš moters, nebeturinčios vyro ir negalinčios tikėtis niekieno paramos, moters, kurią jūs terorizuojate, kuri nedrįsta pratarti jums žodžio, – tokia ji įbauginta jūsų smurtingumo, brutalios jūsų laikysenos.

Tuo metu mačiau tik mėlyną motinos saržos sijoną ir dvi raukšlėtas rankas, mostaguojančias man prieš akis. Ir tada ji padarė absurdišką gestą, gestą, apibūdinantį visą jos sielos skurdumą, visa, kas joje buvo drovaus ir naivaus. Ji ir toliau koneveikė tą įsivaizduojamą Klemaną Žaloną ir riktelėjo:

– Dabar man jau gana! Galite kiek norit raukytis, kelti balsą – dabar turite reikalą nebe su moterimi ir manęs neišgąsdinsite. Jūs tuojau pat išvyksite iš Ferjero. Lauk!

Bet kad suteiktų šiam reikalavimui, kurio silpnumą jautė pati, valdingumo, ji čia pat išskėtė abi rankas, kaip darydavo kadaise, kai aš pasipainiodavau jai po kojomis ir ji liepdavo man eiti žaisti. Aš išvydau tą gestą, tas rankas, regis, norinčias išvaikyti žvirblius. Prapliupau nervingu juoku, kurio neįstengiau užgniaužti ir kuris mane surietė dvilinką lovoje.

Kažkuo siaubingas yra faktas, kad mes nieko negalime pakeisti tame, kas jau įvykdyta. Tol, kol koks nors mūsų poelgis dar ateityje ir, taip sakant, prieš mus, mes galime jį įvykdyti arba ne, bet pakanka, kad per neteisingą laiko magiją jis atsidurtų už mūsų ir mes būtume jį įvykdę, kad nuo šiol jis taptų nepasiekiamas. Galbūt dar prieš sekundę buvo nesunku visa tai suvaldyti, o dabar ir didžiausia pasaulio galia – niekas prieš tą niekaip nepajudinamą reiškinį. Jeigu būčiau tikintis, manau, ieškočiau širdyje maldos, nukreiptos prieš laiką. Aš pasakyčiau Dievui: „Viešpatie, padaryk, kad tai nebūtų įvykę, kad aš nebūčiau juokęsis iš tos nelaimingosios sielvarto.“

Ir vis dėlto aš taip juokiausi, kad motina nutilo, ir jos tyla, anaiptol neužgniaužusi linksmumo, tik dar labiau pakurstė mano juoką. Dar tebegirdžiu tą tarsi žagsulį, kurio negalėjau nuslopinti po savo antklode. Tai darėsi taip užgaulu ir nemalonu, kad aš svarsčiau, ar toks dalykas gali iš tiesų vykti ir ar manęs neištiko košmaras – bet kas akimirką mano paties skardenantis balsas pateikdavo man vis naujų šitos scenos tikrumo įrodymų. Staiga motina suklupo prieš mane ant kelių ir, veidu įsikniaubusi į mano patalus, pravirko. Mano juokas beregint nuščiuvo.

– Vaikeli, – netrukus pratarė motina taip griežtai, kad mane tai nustebino, – jeigu žinotum tai, kas mane stumia kalbėti, tu iš manęs nesišaipytum.

Ji nusišluostė akis ir pakilusi prisėdo mano kojūgalyje. Dabar buvo aprimusi.

– Buvau iš tikrųjų naivi, kad tavim pasiklioviau, – vėl prabilo. – Tu dar per jaunas. O be to, Žalonas stipresnis, negu mes kada nors galėtume tikėtis. Jis turi prieš mane, prieš mus siaubingų ginklų, kurių bet kurią dieną gali griebtis. Aš niurzgu nepatenkinta, nes jis skolinasi iš manęs pinigus, kurių niekada negrąžins, bet jei panorėtų, jam pakaktų pareikalauti viso mūsų turto, kad per valandą viskas pereitų iš mūsų rankų į jo. Supranti, vargšeli? Šita lova, kurioje guli, – jis galėtų tave iš jos išguiti, jei jam toptelėtų tokia mintis, ir tu negalėtum nieko pasakyti. Buvau kvaila, manydama, kad tu su juo narsiai kalbėsi. Mes nesame narsūs, vaikeli, nei tu, nei aš. Be to, iš kalbų su tuo žmogumi nebūtų jokios naudos. Žinai, kodėl? Nori sužinoti, kodėl?

Buvau priblokštas ir nieko neatsakiau.

– Ką gi, tuoj tau pasakysiu, – ramiai kalbėjo motina, ir tai mane sustingdė. – Tu sužinosi paslaptį, kurią ketinau tau patikėti tik vėliau. Bet kadangi padėtis tokia, aš nepatirsiu pažeminimų, didesnių nei tie, kuriuos jau iškentėjau. Taigi tu privalai žinoti, kad tavo tėvo šeimoje įvyko kai kas tokio gėdingo, jog aš iš tiesų nerandu žodžių tau tai apsakyti.

Ir ji iš tikrųjų nutilo ir nudelbė akis, lyg norėdama susikaupti.

– Tai ilga istorija. Štai jos esmė. Vienam tavo dėdžių, nesakysiu, kuriam, prireikė stambios sumos, kad pastatytų ant kojų savo verslą. Tai vyko maždaug šešeri metai prieš tavo gimimą, vaikeli, ir dar nebuvo praėję nė dveji metai, kai tavo tėvas ir aš buvome susituokę. Tuo metu tavo tėvas buvo užsiėmęs Ferjero restauravimu, jam to jau labai reikėjo, nes tavo senelis niekada nesirūpino bloga medžio apkalos ir stogo dangos būkle, ir aš tau dažnai pasakodavau, kaip kitą dieną po jungtuvių aš vos nesusilaužiau kojos rūsyje, kur lietus buvo supūdęs grindis.

Vėl tyla.

– Vadinasi, taip, – vėl prabilo ji, – beveik visi pinigai, kuriuos tada turėjome, buvo skirti remonto darbams. Prisiekiu. Jei kada išgirsi tvirtinant priešingai, prisimink, tavo motina prisiekė, jog buvo taip, kaip ji ką tik tau pasakė. Tavo dėdė gyveno Paryžiuje. Jisai atvažiavo ir paprašė mūsų paskolinti jam septyniolika tūkstančių frankų. Tai daug, vaikeli, tai buvo be galo daug tavo tėvui, kuris dar neturėjo padėties, kurią jo pareigos jam suteikė vėliau, – ir jis atsisakė. Juolab kad ką tik buvo sužinojęs, jog tas verslas, apie kurį kalbėjo jo brolis, tebuvo pretekstas susirasti pinigų ir nebuvo imtasi jokių veiksmų juos tinkamai panaudoti. Tačiau dėdė buvo malonumų mėgėjas, o iš tokių žmonių bergždžia tikėtis sąžinės balso. Tas nelaimingasis kaip įstengdamas užgniaužė savo pyktį, ir kelis mėnesius apie tą istoriją nebebuvo kalbos, kol vieną 1888 metų dieną sužinojome, kad tavo dėdė dingo. Kitą dieną tavo tėvas gavo pono Paskalio iš Nanto laišką. Tai buvo stambus pirklys, tolimas tavo tėvo giminaitis – ir ne tik giminaitis, bet ir geras, labai geras draugas. Taigi tas ponas Paskalis mums pranešė perdavęs tavo dėdei sutartą sumą ir, nors per daug neskuba, norėtų atgauti savus pinigus per šešetą mėnesių. Įsivaizduok, ką mes galėjome pagalvoti, skaitydami tą laišką. Tavo tėvas tuoj pat parašė ponui Paskaliui ir pareikalavo paaiškinti. Ponas Paskalis labai nustebęs jam atsakė, kad jo rankose laiškas, kurį tavo tėvas parašęs jam prieš dvi savaites ir kuriuo prašęs išduoti tavo dėdei sumą, kuri bus grąžinta artimiausiu laiku paties tėvo. Kokia nuostaba! Tavo tėvas tuojau pat parašė ponui Paskaliui, prašydamas jo perduoti jam tą laišką, tegalintį būti klastote. Ponas Paskalis atsisakė, tardamas, kad pasilieka jį, kaip ir keletą kitų, – vienintelę garantiją, kurią dabar turi. Ta pasitikėjimo stoka paveikia tavo tėvą kaip rimbo smūgis tiesiai į veidą. Taigi jis susikrauna lagaminą ir vyksta į Nantą įtikinti savąjį Paskalį. Viskas pakrypsta į bloga. Ponas Paskalis baisiausiai įniršta ir parodo tėvui tariamą laišką. Tyrinėdamas tą klastotės šedevrą tavo vargšas tėvas manė nualpsiąs. Būtų prisiekęs, kad tai jo braižas, jeigu keistas to laiško turinys nebūtų bylojęs priešingai. Įsiutęs jis pametė galvą, suriko, kad nieko nemokės ir kad ne jo kaltė, jei kvailiai taip lengvai leidžiasi įviliojami į spąstus. Ponas Paskalis jam atrėžė, kad jis sumokės viską iki paskutinio santimo, nebent nori, kad tas reikalas būtų paviešintas ir visur kalbama, jog jis ir jo brolis – du užkietėję niekšai, susimokę apiplėšti garbiausią Nanto šeimą. Galop tiedu vyrai, įtūžę, kad juos taip apmulkino, ėmė svaidytis siaubingomis užgaulėmis ir išsiskyrė, žarstydami grasinimus. Tavo tėvas nubėgo į stotį, kad sėstų į pirmą traukinį, parvešiantį jį namo. Perone jam nušvito protas: jis paliko traukinį, grįžo atgal ir nuskubėjo pas savo priešą. Verčiau susitarti, kol nenutiko kas nors nepataisoma. Kiek jis turės užmokėti, kad atgautų tą laišką? Paskalis atsakė, kad atiduos jį už sumą, išduotą jo broliui. Kai tik kalba pakrypsta apie pinigus, tas Paskalis tampa negailestingu žmogumi. Jis smagiai būtų iki galo įvykdęs savo kerštą, jokie motyvai nebūtų galėję jo sustabdyti. Tavo tėvas pernelyg gerai jį pažinojo. Jis tuojau pat pasirašė jam čekį, už tai Paskalis atidavė laišką. Tavo tėvas sumokėjo trisdešimt penkis tūkstančius frankų, kad atgautų tą popierių, nes tu juk nutuoki, kad tavo dėdė nepasidrovėjo ir paprašė tiek, kiek norėjo. Tėvas parsivežė tą popierių į Ferjerą, bet man nepavyko jo perskaityti: mes jį sudeginome, raudodami kaip du vaikai.

Mama išsišnypštė nosį ir pasakojo toliau:

– Tėvui prireikė šešerių metų, kad sukauptų tą sumą. Tu per jaunas, kad suprastum, kokį tai reiškia stygių, ir vis dėlto blogiausia buvo ne tai. Tavo dėdė buvo tiek pat klastingas, kiek piktavalis. Savo poelgį jis buvo parengęs neapsakomai kruopščiai. Kad išvengtų menkiausio Paskalio įtarimo, jis išdėstė savo prašymą tik pasiuntęs jam porą trejetą laiškų, kuriuose papasakojo apie tą verslą, kurį tau minėjau, kaip žinai, niekuo nepagrįstą. Paskalio atsakymai, adresuoti į Ferjerą, aišku, buvo perimami vieno tarno, kurį dėdė buvo papirkęs, ir aš sužinojau, kad tavo dėdė slapčia važinėdavo į Fonteną, iš kur išsiunčiama mūsų korespondencija, ir iš ten siuntinėjo savo prakeiktus laiškus. Ir pagaliau, kai Paskalis gavo paskutinį laišką, tą, už kurį tavo tėvas taip brangiai sumokėjo, jis ne per daug nustebo. Sulaukė tavo dėdės, apie jo vizitą jam buvo pranešta, perdavė jam pinigus, jie drauge papietavo, ir dėdė dingo. Tik pagalvok, kaip sumaniai tas niekšas suklastojo ne tik braižą, bet ir tavo tėvo kalbos stilių. Tik ekspertas būtų galėjęs atpažinti klastotę. Bet tai, kas kelia man drebulį, tai, kas apnuodijo tavo tėvo gyvenimą iki pat jo mirties dienos, – tai tie kiti laiškai, kurių iš sutrikimo jis nesusiprato išpirkti su paskutiniuoju. Tad pagalvok, jis netgi nėra jų matęs, taip skubėjo gauti svarbiausią! Iš jo mes galėjome įsivaizduoti, kas kituose, bet ar žinai, ką tavo dėdė galėjo suregzti? Žinoma, tėvas apvertė dangų ir žemę, kad atrastų visą tą korespondenciją. Sugrįžo į Nantą. Maldavo Paskalį atiduoti jam tuos laiškus. Paskalis atsakė, kad jie pradingę, matyt, sunaikinti, kad jis nežinąs, kas jiems nutikę. Tavo tėvas jam pasiūlo pinigų. Paskalis teiraujasi, ar jis laikąs jį šantažuotoju, ir išveja pro duris. Koks kryžius, kokia skaistykla tavo vargšui tėvui visa ta istorija! Dėl jos jis ir mirė, vaikeli. Kliedėdamas agonijoje maldavo Paskalį. Man teko išsiųsti tarnus, uždaryti langus ir duris. Jie būtų viską išpasakoję.

Akimirką ji nutilo.

– O dėdė? – paklausiau.

– Dėdė? Mums sakė, kad jis išvykęs ir įsikūręs Centrinėje Amerikoje, bet aš tuo netikiu. Manau, jis paprasčiausiai tūno Prancūzijoje svetimu vardu ir niekada nebuvo niekur iškeliavęs. Jis puikiai žinojo, kaip pakryps tas reikalas. Jam nebuvo ko bijoti. Žinoma, neišvengiamai pasklido kalbos, kad tavo tėvas privertęs jį palikti tėvynę, atsakydamas jam tuos pinigus. Ir reikėjo tylėti, nieko nesiimti, kad pasiteisintum. Mes negalėjome apjuodinti savo vardo, kad pateisintume savo elgesį, ar ne? Net nedrįsome išvyti tarno, papirkto tavo dėdės, – čia jis ir mirė. Na, o Žalonas… aš nežinau, kas jis. Sužinojau, kad Paskaliai jau ketveri metai iškakę į užsienį. Žalonas sakosi esąs jų giminaitis. Galbūt, taigi galiausiai gali būti ir taip, kad jis žino visą tą istoriją, kurią tau papasakojau. Ar žinai, kokie buvo pirmieji jo žodžiai mane pamačius? „Ponia, aš esu Bernaro Paskalio iš Nanto pusbrolis.“ Jis nepasakė: „Aš vadinuosi Klemanas Žalonas.“ Ne. Jis pasakė: „Ponia, aš esu Bernaro Paskalio iš Nanto pusbrolis.“ Maniau, mirsiu iš sukrėtimo, tai išgirdusi. Kas žino, ar jis tarp savo popierių neturi tavo dėdės laiškų? Ir kaip tau atrodo, kaip aš galiu ką nors atsakyti žmogui, kuris, jeigu panorės, gali besti į mus pirštu kaip į vagis?

– Tu nesi tikra, kad jis turi tuos laiškus.

– Vaikeli, man gana pagalvoti, jog taip gali būti, kad negalėčiau naktį sudėti akių. Jau daug metų nebežinau, ką reiškia išmiegoti penkias valandas iš eilės. Kaskart, kai Žalonas į mane kreipiasi, aš drebu. Nepastebėjai?

– Mama, ką tu padarei, kad įsitikintum, ar jis turi tuos laiškus, ar neturi jų?

– Vieną dieną, kai jo nebuvo namie, – lėtai atsakė ji, – aš su visrakčiu išnaršiau jo komodą. Nieko neradau.

– O jo kišenėse?

Prieš atsakydama motina pažvelgė į mane.

– Žalono kišenėse? Ir kaip, tavo manymu, man išnaršyti jo kišenes? – staiga greitai pratarė ji.

– Na, naktį, kai jis miega. Jis taip kietai miega.

– Ką gi, – sunkiai pratarė motina, – aš padariau ir tai. Prieš trejus metus apie antrą nakties įsėlinau į jo kambarį. Buvo žiema. Kaip aš nenumiriau iš baimės? Įsivaizduok mėnesių mėnesius nerimo, kurį turėjau įveikti prieš priimdama tą sprendimą. Man… man įsmukti į Žalono kambarį kaip vagilei! Jau prieš metus buvau nusistačiusi tą dieną, kada įvykdysiu savo sumanymą. Slinko savaitės. Kuo labiau artėjo ta diena, tuo labiau man rodėsi, kad kraustausi iš proto. Nebegalėjau nei valgyti, nei gerti. Neprisimeni, kaip vieną kartą radai mane apsiašarojusią? Tai buvo ta diena, vaikeli. Tu man pasakysi, kad jei jaučiausi taip neturinti drąsos, tai tiesiog reikėjo perkelti savo plano įvykdymą vėlesniam laikui. Iš tikrųjų bandžiau kartą du, bet kaip tau paaiškinti? Man stigo drąsos atidėti tą datą. Jaučiau, kad daugiau nebegaliu ir kad man likę tik tiek jėgų, kiek reikia veikti dabar arba niekad. Be to, kai taip ilgai lauki, galvoje lieka tik viena mintis: baigti tai.

Tąnakt apsimečiau, kad einu gulti anksčiau nei paprastai, teisindamasi skaudama galva. Bet kai Žalonas užkopė į savo kambarį, nusileidau atgal į valgomąjį ir išgėriau truputį konjako. O juk tu žinai, kaip aš nekenčiu alkoholio, – bet reikėjo ko nors, kad mane… kad mane stimuliuotų. Dvi valandas praleidau prie ugnies, kol ji visiškai užgeso. Galėjo būti pusė pirmos. Dar šiek tiek išgėriau. Man svaigo galva. Paskui nuėjusi atsisėdau ant laiptų prie pat to žmogaus kambario. Jisai knarkė, aiškiai jį girdėjau. Nuo konjako man paskaudo galvą. Pagalvojau: „Aš apsvaigusi, reikia kiek palūkėti, kol praeis.“ Tarytum rengčiausi įvykdyti nusikaltimą, žmogžudystę, vaikeli. Dar palaukiau. Po valandos pakilau, užkopiau per penkias ar šešias pakopas, skiriančias mane nuo Žalono durų, ir pravėriau tas duris. Visa tai truko ištisą ketvirtį valandos. Šviesos, žinoma, nebuvo. Atsistojau keturpėsčia ir nusėlinau tyliai, apčiuopom. Tamsoje neatpažinau nė vieno baldo vietos, o paskui, nerasdama kėdės, ant kurios Žalonas buvo padėjęs švarką, padariau klaidą – sugrįžau atgal. Ar tu kada nors esi vaikščiojęs po kambarį be šviesos? Vos kartą pakeiti kryptį, ir nebežinai, kur esi. Žodžiu, per kelias minutes aš visiškai pasimečiau. Nebeįsivaizdavau, kur durys. Naktis buvo tamsi. Neįmanoma įžiūrėti lango. Aišku, būtų reikėję pasirinkti pilnaties naktį, bet aš apie visa tai nepagalvojau – aš ne įsilaužėlė. Išsitiesiau ant kilimo ir šiek tiek atsipūčiau, nes jaudulys laužė galūnes, o širdis daužėsi taip smarkiai, kad svarsčiau, ar aš nenualpsiu. Pagalvojau, kad kai mažumą atsitokėsiu, man verčiau atsistoti, galbūt taip lengviau rasiu kelią. Taigi po kelių minučių pakilau ir žengiau porą trejetą žingsnių į priekį. Žalono knarkimas nurodė, kur stovi jo lova, ir aš maždaug apskaičiavau, kur kėdė, kurios ieškojau. Dusyk suklydau. Pirmąjį užkliuvau už fotelio. Tada supratau, kad esu ne toje lovos pusėje ir kad reikia ją apeiti. Laimė, nepažadinau Žalono. Tad apėjau iš kitos lovos pusės taip atsargiai, kaip tik gali įsivaizduoti. Čia atsidūrusi ištiesiau ranką. Pirštų galai palietė audinį; mano ranka džiugiai jį nutvėrė. Ką gi, tai nebuvo, kaip maniau, Žalono švarkas. Vaikeli, tai buvo jo antklodė. Paleidau ją iš rankų ir neįstengiau užgniaužti siaubo atodūsio, nes iš tikrųjų, manau, buvau prisilietusi prie jo pėdos. Ir čia Žalonas prabudo. Įsivaizduoji, ką aš turėjau iškęsti jau kitą minutę? Išgirdau tą žmogų, jis vartėsi lovoje; paskui jo ranka perstūmė keletą daiktų ant naktinio stalelio, lyg kažko ieškodama. Vėliau supratau, kas tai buvo, bet tą akimirką apie nieką negalvojau, taip man buvo baisu. Stojo ilga tyla. Aš užgniaužiau kvapą ir sustingau. Žalonas savo ruožtu taip pat nejudėjo, aš vos jutau jo alsavimą. Turbūt jis taip pat laukė. Galop po kelių minučių išgirdau jį vėl knarkiant. Kurį laiką lūkuriavau, vis tiesdama rankas kairėn dešinėn – ne ieškodama kėdės, aš apie ją nebegalvojau, o kad bent kiek suvokčiau kelią, kuriuo ketinau sėlinti, kad pasiekčiau duris; ir taip mano pirštai prilietė tą kėdę ir tą drabužį, kurio jau nebeieškojau. Vaikeli, man pasirodė, kad liečiu Žalono nugarą ir pečius. Pagalvojau, kokį jaudulį turi iškęsti vargšai vagys. Pagaliau sukaupiau truputį drąsos ir įkišau ranką į jo švarko kišenę, nes jau vis tiek buvau čia. Vienoje radau monoklį, kitoje kišeninį peiliuką, pieštuką, dantų krapštukus; dar kitoje – tabako kapšelį ir pypkę, tačiau nė kvapo piniginės – nei vidinėse, nei kitose kišenėse. Mane tai suerzino. Vienu keliu priklaupiau ant žemės, kad galėčiau tęst savo paieškas. Buvo pernelyg kvaila padėti tiek vargo ir nieko nepešti.

Motina nutilo. Pamačiau, kaip ji šluostosi akis.

– Ar galų gale ką nors radai? – paklausiau nekantriai.

Ji gūžtelėjo pečiais.

– Žinai, kas nutiko? – prakalbo vėl. – Taigi buvau ten, naršiau po to švarko kišenes, ir čia ūmai knarkimas nutyla, ir aš išgirstu atsargiai brėžiamo degtuko garsą. Atsisuku į lovą ir matau Žaloną – jis žiūri į mane. Iš siaubo neįstengiau nė riktelėti. Jis pats tylėjo. Tačiau matė mane rausiantis po jo kišenes, tikrai tikrai, bet nieko nesakė. Negali įsivaizduoti, koks jis man tą akimirką atrodė baisingas. Mačiau tik jo veidą prietemoje. Akys sustingusios; jis atrodė visiškai ramus. Po kelių sekundžių nuleido akis į degtuką ir pamatė, kad šis tuoj nudegins jam pirštus. Tada paskutinį sykį pažvelgė į mane, tiesiai į veidą, ir užpūtė degtuką, bet prieš tai ir beveik tuo pat metu pamerkė. Nežinau, kaip aš išėjau iš to kambario. Instinktyviai radau kelią. Nubėgau į savo miegamąjį kaip išprotėjusi, kritau ant lovos ir praverkiau iki pat aušros.

Ji pridūrė:

– Matai, jis apsimetė, jog miega, kad mane užkluptų. O ant naktinio stalelio ieškojo degtukų.

Ir ji nutilo. Slinko ilgos minutės, ir nė vienas iš mūsų – nei vienas, nei kitas neturėjome noro kalbėti. Motina buvo nugrimzdusi į savo apmąstymus, o aš – sujaudintas, matydamas, kad ta tokia baugšti moteris, taip sakant, įstengė atrasti drąsos, kurios jai stigo, ir įveikti baimę – būčiau dvidešimt kartų jai pasidavęs. Akimirką mano akys paplūdo ašaromis, paskui staiga tariau motinai:

– Kai pasveiksiu, aš taip pat pabandysiu.

– Mano mažyti, aš nenoriu. Gali būti tikras – jei Žalonas išties turi tuos laiškus, tai jis atspėjo, kad man reikėjo jų. Juk ne jo pinigus taikiausi paimti, tiesa? Jo pinigus! Jo kišenėje nėra nė santimo, kurio jis nebūtų išpešęs iš manęs. Beje, jis niekada nepaprašė manęs pasiaiškinti, nei tada, nei vėliau. Tai įrodo, kad jis puikiai suprato.

– Jis niekada neužsiminė apie tai, kas įvyko tą naktį?

– Nė žodžio, ir patikėk, tai kur kas blogiau, negu kad jis man būtų atvirai grasinęs. Tu per jaunas, kad suprastum, koks tas žmogus įžvalgus. Jei nebūčiau tikra, kad buvau įsmukusi į jo kambarį, galėčiau pagalvoti, kad tai sapnas, nes Žalono elgesys niekuo nepasikeitė nuo to, koks buvo prieš tą įvykį. Čia jo stiprybė. Kai jis pristinga pinigų, jam pakanka begėdiškumo prabilti apie tavo tėvą. Ar todėl, jog mano, kad tai mane įbaugins ar kad sugraudins? Tokiomis akimirkomis jis su manimi malonus, meiliai šneka, bet jo akys man dėsto visiškai kitą istoriją. Tarsi, žvelgdamos į mane, man sakytų: „Prisimink tą akimirką, kai mes matėme tave klūpant to taip lėtai degančio degtuko šviesoje.“

– Tu tik įsivaizduoji, mama, – tariau jai pasidrąsindamas.

– Anaiptol, – karštai atrėmė ji. – Ką tik tau sakiau, kad ateis diena, kai tu galėsi išguiti tą žmogų pro duris, bet tai netiesa, ir ta diena niekada neateis. Žalonas gyvens čia kaip namie iki savo dienų galo.

Ir ji vėl pravirko.

– Mama, – pasakiau jai po kiek laiko, – verčiau reikėtų su juo pasikalbėti, atvirai pasiūlyti jam kažkokią sumą už tuos laiškus ir baigti tą košmarą.

Motina liovėsi verkti ir atidžiai pažvelgė į mane.

– O jeigu jis neturi jų, tų laiškų? Jeigu niekada apie juos nėra girdėjęs? Aš jį painformuočiau, tiesa? Pasakyčiau: „Ką? Jūs negirdėjote, kaip norėta apvogti jūsų pusbrolį Paskalį? Iš jo išviliojo trisdešimt penkis tūkstančius frankų su klastote, ir jei mano vyras nebūtų buvęs toks sąžiningas, tas kvaiša Paskalis dar ir dabar jų ieškotų – savo trisdešimt penkių tūkstančių.“ Mano vargšas vaikeli!

– Neabejoju, – dar pasakiau jai, – kad prieš tokio pobūdžio šantažą esama įstatymo.

– Įstatymo, įstatymo, – pakartojo suirzusi motina. – Ar laikai Žaloną kvailiu? Puikiai žinai, kad jis niekada neparašė nė menkiausio žodelio, neištarė nė menkiausio grasinamo žodžio! Mes neturime niekieno liudijimo, jokio įrodymo, girdi?

Pajutau, kaip ūmai mane pagauna įniršis, pagalvojus apie mūsų bejėgiškumą.

„Gerai, – pagalvojau. – Vieną dieną aš jį užmušiu.“

 

Pabaiga kitame numeryje

 

Iš prancūzų kalbos vertė Jonė Ramunytė