Mirties raktai

 

Amerikiečių kilmės prancūzų rašytojo Julieno Greeno (1900–1998) apysaka Les clefs de la mort – vienas iš keturių apysakų ir apsakymų rinkinio „Keleivis žemėje“ (Le Voyageur sur la terre, 1927) kūrinių. „Į šį rinkinį įžengi kaip į rūką, – rašoma vienoje iš knygos anotacijų. – Greenas – atmosferos, veiksmo vietų, namų, laivų ir peizažų, kuriuos traktuoji kone kaip personažus, autorius.“ Greeno kūrybą prancūzų kritikai laiko tiek realistinių, balzakinių tradicijų tęsėja, tiek fantastine ir netgi aukščiausiąją tiesą liudijančia literatūra.

Lietuviškai yra išleistas šio rašytojo romanas „Adriena Meziura“ (1927; liet. 2006, vert. B. Gedgaudaitė), publikuotas apsakymas „Kristina“ (1927; „Hieronymus“, 2017, Nr. 3) ir apysaka „Keleivis žemėje“ („Š. A.“, 2019, Nr. 1–3, vert. J. Ramunytė).

 

 

Mirties raktai

Aš laikau Mirties Raktus.

 Apokalipsė, I, 18

 

Kas metai kelioms valandoms nuvykstu į Ferjerą. Tai gana didelė valda, paveldėjau ją po motinos mirties, tačiau jos nemėgstu. Todėl Ferjeras parduodamas, ir štai jau dveji metai, kai senojo namo nuotrauka gelsta visose gretimų miestų agentūrose.

Retsykiais man pranešama, kad koks nors lankytojas ketina nuvykti į vietą; tada rašau prižiūrėtojui, agentūrai, bet vienintelis lankytojas, kada nors pasistengęs užklysti į Ferjerą, esu aš, nes juk dera patikrinti, ar namui nereikia remonto.

Vieno iš tokių apsilankymų metu antro aukšto sekretere aptikau pirmą iš dviejų rankraščių, kurį netrukus perskaitysime. Nereikia aiškinti, kokius jis man sukėlė jausmus, tačiau bemat pajutau norą jį papildyti, tarytum jis turėtų vieną dieną būti perduotas skaitytojo žvilgsniui.

Tokia antrojo rankraščio kilmė.

 

1910

 

Anądien gulėjau žolėje priešais namą ir klausiausi pjovėjo dainos – jis judėjo iš vieno pievos galo į kitą, sėdėdamas pačiame viršuje mechanizmo girgždančiais ratais, kurį traukė mūsų sena kumelė. Bet pjovėjo aš nemačiau. Tenai, kur tįsojau, žolė buvo dar vešli, pilna tų bejėgių ir bekvapių gėlių, prastumiančių keletą dienų vėjyje ir saulėje. Jos lenkėsi virš mano veido, tarsi būtų norėjusios mane pridengti nuo pjovėjo žvilgsnių, bet sulig menkiausiu vėjelio dvelktelėjimu susijaudinusios imdavo siūruoti į visas puses. Ir tarp tų susikryžiavusių stiebelių ir šakelių dangus buvo toks šviesus ir tyras, kad jį regėdamos mano akys pavargdavo ir aš alsiai nuleisdavau vokus.

Tada mane geriausiai pasiekdavo pjovėjo daina, vėjo genama žolės paviršiumi. Nežinau, ką jis dainavo. Buvo labai toli, mūsų pievos ribą žyminčių beržų šešėlyje, ir kartais jo beveik negirdėdavau, nes jisai, matyt, nusileisdavo į didelę lomą prie girdyklos ir ten apsisukdavo priešais akmeninį lovį.

Kelias sekundes girdėjau tik vėjo kuždesį, paskui pjovėjo balsas po truputį grįžo atgal, ir erdviame plote, besidriekiančiame iki beržų, aš jutau liūdnoką tos kaimiškos dainos skambesį, taip sekdamas darbininko įveiktą kelią.

Mąsčiau: „Sulauksiu, kol jis dar kartą nutols nuo girdyklos iki beržų, paskui atsikelsiu ir grįšiu namo.“ Tačiau iš tikrųjų nenorėjau eiti ir likau čia tįsoti aukštielninkas, sunėręs rankas po pakaušiu. Be to, ką būčiau veikęs namie? Tikrai nieko. Joks darbas netrukdė man būti čia ar ten; gyvenau, kaip patinka, nepavaldus jokiai drausmei, ir jei man patiko kiaurą dieną gulėti žolėje, kas galėjo sukliudyti? Tik ne mano motina, kurios netvirti žingsneliai niekada nesiekia toliau pirmųjų alėjos medžių, tik ne dėdė, kuriam terūpi išvykos po gretimus miestus. Bet kažkas man trukdė į valias mėgautis poilsiu, tuo stinguliu po dangumi; keistas nerimas, – nežinau, kaip jį apibūdinti, – nuodijo mano džiaugsmą.

Kai pjovėjas leisdavosi girdyklos link ir jo balsas nebepasiekdavo tos vietos, kur gulėjau, man atrodydavo, kad pasigirsta kitas balsas, nors puikiai žinojau, kad šitoje pievoje nieko kito nėra – tik pjovėjas ir aš. Nesu svajotojas, nesu kvailys. Bent jau man žemė nedainuoja ir nekalba. Bet kas kartą, kai pjovėjas dingdavo lomoje ir jo balsas manęs nebepasiekdavo, jį iš tiesų pakeisdavo kažkoks kitas balsas. Sakytum, perimdavo tą nutrauktą dainą, tačiau aukštesniu, darnesniu tonu. Tai nebuvo vėjas. Kaip tik priešingai, jei sukildavo vėjas, paslaptingasis balsas išsyk nutildavo, ir tada aš girdėdavau tik neryžtingą oro šnabždesį. Jis judėjo, nežinodamas, kur link krypsta. Bet sulig tyla tas balsas vėl sugrįždavo. Sklido jis iš visų pusių, iš arti ir iš toli, ir nebūčiau galėjęs pasakyti, ar jis tūno žolėje šalia manęs, ar ties erdvios lygumos, besidriekiančios už mūsų pievos iki kalvų papėdės, ribomis. Jis nebuvo panašus į žmogišką balsą nei į jokį mano kada nors girdėtą garsą. Bet štai kas keisčiausia ir ko aš niekam nedrįsčiau išpažinti – nes kas gi manimi patikėtų, jei jam pasakyčiau, kad to balso, jau ir taip itin keisto savaime, nebegirdėdavau, vos tik ištempdavau ausis? Iš tiesų reikėjo, kad, nugrimzdęs tarsi į kokį stingulį, pasistengčiau apie nieką negalvoti. Užsimerkdavau. Tada tas keistas garsas užplūsdavo mane iš visų pusių ir dainuodavo mano mintyse. Nejudėdavau, net užgniauždavau kvapą iš baimės, kad šis keistas reiškinys ūmai nesiliautų. Tarytum man nesuprantama kalba būtų ištarta daugybė žodžių; paskui stodavo akimirka, kai balsas suskambėdavo šaižiau, su man gerai pažįstamu virpesiu ir kildavo, augdavo siaubingu greičiu, kol pasibaigdavo many skausmingai ataidėjusiu riktelėjimu. Aš pasakiau: riktelėjimu, o kaip kitaip tai pavadinsi? Tai nebuvo toks riksmas, koks išsprūsta iš mūsų krūtinės, jis nereiškė jokios žmogiškos emocijos, tačiau tai nutikdavo kas kartą, kai pjovėjo balsas vėl imdavo kilti į dangų, ir aš neįstengdavau susilaikyti negalvojęs, kad jei slaptingasis balsas ima virpėti ir taip sparčiai kilti, tai tam, kad paspruktų nuo žmogiško balso, kurį artėjant nujautė ir į kurį, taip sakant, atsidauždavo kaip į sieną.

 

– Apie ką galvoji, Žanai?

Ar ji tikisi, kad jai pasakysiu? Ne, tačiau mato mane, neramų ir tylų, ir teiraujasi, apie ką aš galvoju, nes jai atrodo, kad to reikalauja sąžinė. Taip ji bus suteikusi man progą išsipasakoti, jeigu jausčiau tam poreikį, o ji bus įvykdžiusi savo pareigą. Ir aš atsakau:

– Apie nieką. Apie orą, koks bus.

Matote, kokia ji dabar rami! Pasiremia delnu į mano kėdės atkaltę ir palinksta prie manęs. Pajuntu jos lūpas ant savo kaktos, ant plaukų, kuriuos sutaršė vėjas, o ji jau atsitiesia ir dingsta gretimame kambaryje, kur jos laukia daug smulkių darbelių: išskalbti baltiniai, kuriuos reikia patikrinti su kambarine, paskui tai, ką ji pasižymėjo mintyse, ir tai, ką prisimins netrukus. Ji paliko duris praviras, kad namuose bent kiek cirkuliuotų oras, nes juk karšta, ir matau, kaip ji trepena pirmyn atgal savo smulkiais, stropiais, trapiais žingsneliais.

Štai prieš porą trejetą valandų ji krimtosi dėl Odilės, kuri susirgo ir kurios paimti dėdė išvažiavo į Suasoną, bet dabar ji apie tai net nebegalvoja. Pirmajam jauduliui praėjus, ją visą vėl užvaldo namų ūkio rūpesčiai, ir ji mąsto tik apie savo paklodes, nosines, marškinius, dreba, kad aptiks ten kokią skylę, įplėšą. Ji tokia mažutė su savo balta palaidinuke ir drobiniu sijonu ir tokia sena! Jau daug metų ji tokia sena. Man atrodo, jos plaukai pražilo ūmai, o veidas veikiausiai susiraukšlėjo per dieną, per valandą, pečiai taip pat sukumpo po vyro mirties. Bet, sakytum, taip daužęs ir laužęs gyvenimas nusprendė palikt ją ramybėje, nes štai jau penkiolika metų dienos mano motinai slenka beveik visos panašios, tolygios, pilnos tų mažų rūpestėlių, neduodančių jai atsikvėpti nuo vieno metų laiko iki kito.

Matau, kaip tame kambaryje privertomis langinėmis, kur ant geltonos skrynios sukrauti baltiniai, ji palinksta virš marškinių ir rankšluosčių, išlanksto juos, apžiūri, kažką murma, paskui paduoda šalia stovinčiai kambarinei – ši sudėlios juos į spintą. Tada jos ima paklodę, kiekviena abiem rankom, plačiai jas išskečia ir per keletą žingsnių atsitraukia viena nuo kitos. Tyla. Jos stovi prie lango, ir jų akys slysta nuo vieno drobės krašto prie kito, baimindamosi aptikti ten skylę. Bet skylės nėra. Motina tarė: „Gerai“, ir jos grįžo viena prie kitos, vėl sulankstė paklodę.

Matau visa tai iš ten, kur sėdžiu, kaip matydavau tai nuo vaikystės kiekvieną ketvirtadienį, ir ši scena man tokia pažįstama, kad nežinau, kaip apsakyti, kokį ji man šiandien daro įspūdį. Taip būna su kai kuriais dalykais, kuriuos esi įdėmiai stebėjęs daug kartų. Anksčiau daugybę metų atrodę paprasti ir natūralūs, vieną dieną akimirksniu tie patys dalykai įgauna stebėtiną pobūdį, gal dėl to, kad taip dažnai vykdavo. Jie jau nebe natūralūs, staiga tampa svetimi, kone fantastiški.

Tą patiriu šiandien. Tos dvi moterys, einančios viena prie kitos priešais langą su didele balta drobule plačiai išskėstose rankose, regis, yra tik šešėliai, šmėklos, ir šiame kambaryje privertomis langinėmis iš tikrųjų nieko nėra – tiktai vizija. Abi baltais drabužiais, dabar jos nejudėdamos stovi prieblandoje, abi susikaupusios, įsmeigusios akis į tą paklodę kaip į didžiulį paslaptingą lapą, iš kurio skaito lemtį. Žodžiai, kuriais jos paskui persimeta, nesudrumsčia žavesio, nes jie ištarti patylom, – nei jų žingsniai, po kuriais vos įlinksta grindys, bet tarp tų kuždančių balsų ir to tylaus lentučių girgžčiojimo man rodosi, kad mano gyvenimą apgaubė nežinia kokie tamsūs kasdieniai kerai.

Aš keliuosi, palieku tą kambarį, mano aidintys žingsniai mane nuramina, nes mano žingsniai gyvi. Tai geriau negu likti tuose namuose, kur tamsa uždaryta kaip lobis – man geriau slampinėti karštame ore, džiovinančiame žolę, dusinančiame gėles, po vario spalvos dangumi, gaunančiu savo šviesą iš neregimos saulės ir slegiančiu žemę.

Platanų šešėlis po mano kojomis blyškus, vos įžiūriu jį ant žemės, jis išblukintas kaitros; paukščiai tyli, nejuda lapai, niekas nekvėpuoja. Aš nenoriu likti čia, prieš šį namą. Noriu eiti toliau, iki eglės didelės pievos pakrašty.

Ten kadaise žaisdavau su Odile. Kad įsmuktume po tuo medžiu, reikėjo praskleisti sunkias juodas šakas, mūsų akyse lėtai grįžtančias į savo vietą ir įkalinančias mus tarsi kokioje stebuklingoje naktyje, nes visur aplinkui, tarp lapų, mes regėdavom dienos šviesą, pasklidusią ant pievų, tačiau ta vieta, kur tūnodavome mes – sužavėti, susikibę už rankų, būdavo tokia tamsi, kad neįžiūrėdavome vienas kito veido bruožų.

Nuo to laiko perkūnija kelissyk trenkė į eglę; ji visa žaizdota. Jos šešėlis taip toli nebesiekia, ji atrodo pakrypusi į vieną šoną, nes pora viršūnės šakų prieš daug metų buvo nublokštos ant žemės – tačiau vešlios šakos dar tebešluoja žemę, ir smarkaus vėjo dienomis jos galinga laja girgžda kaip laivas jūroje.

Aš palauksiu čia. Po ketvirčio valandos išvysiu dėdės automobilį, įvažiuojantį po platanais ir sustojantį priešais namą. Odilė apsidairys, gal mes žvilgsnį į eglę, tačiau nežinos, kad aš čia ir jos tykau. Ji išlips. Čia tarpdury pasirodys mano motina ir jai pasakys: „Pabučiuok mane, Odile. Žanas išėjo pasivaikščioti, bet greitai grįš.“

Tada aš tūnosiu nejudėdamas, klausysiuos, ką pasakys Odilė, nepraleisiu nė vieno jos gesto, o jei ji sukios galvą kairėn dešinėn, lyg manęs ieškotų, mano širdis, regis, nebeištvers to džiaugsmo, aš išskėsiu rankas ir pulsiu prie jos, šaukdamas: „Aš buvau čia, buvau pasislėpęs!“

 

 

1925

 

Mes užaugom kartu – ji ir aš, čia prabėgo mūsų vaikystė.

Namas senas ir erdvus. Iškilęs virš platanų savo rudomis čerpėmis, o jo sienų akmenys atrodo tokie pat balti ir švarūs kaip tomis tolimomis praėjusio amžiaus dienomis, kai jos kilo aukštyn, stebimos budrių architekto akių – šis rūpinosi išlaidomis, nes po šiuo stogu gyvens jo šeima ir juk už ganėtinai kuklius pinigus reikėjo apmokėti bereikalingas puošmenas, kurios profesionalams atrodė neišvengiamos. Taigi taip, jokių antablementų virš langų nei balkonų, nei kalinėtos geležies baliustradų, nei įvairių akmenų elementų namo kampuose. Nuo viršaus iki apačios – tik švari siena, o vietoj balkonų ir baliustradų kiekviename lange – geležinis skersinis, solidžiai pritvirtintas prie akmens. Ar sakytum, kad namas atrodė niūrus? Anaiptol. Teisingos proporcijos, viskas čia platu, erdvu, o ant viso aukšto fasado ploto medžiai meta neaiškius šešėlius, suteikiančius jam slaptą gyvastį, nuostabų ornamentą, kuris nieko nekainuoja.

Motina išaugino mus abu. Ji, mano minėto architekto dukraitė, paveldėjo šį namą po vyresniojo brolio mirties ir nuo pat savo gimimo niekada nebuvo gyvenusi kitur. Taigi, kaip ir aš, ji užaugo su platanų šnaresiu ausyse ir taip pat kaip aš su tuščių kambarių tyla, turbūt ne sykį privertusia ją krūpčioti.

Kiek siekia mano atmintis, visada pažinojau ją švelnią ir gerą, nelinksmą, bet be kartėlio, nuolat užsiėmusią smulkiais darbeliais, niekad nepaliekančiais jai laiko šiek tiek mane prablaškyti sekant pasakas ar su manimi vaikštinėjant. Matyt, tarėsi ir taip jau ganėtinai nuveikusi, suteikdama man žaidimų draugę – mažąją Odilę, vienturtę vienos jos pusseserių, kurios neteko, dukrą, ir kas kartą, kai pasipainiodavome jai po kojom, ji tik tarstelėdavo „eikit žaisti“ su gestu, kurį dar tebematau: delnai pasukti į vidų, vienas į kitą, paskui ji kelissyk skėsteli rankom, lyg vaikydama žvirblius. Nebuvo taip jau svarbu, ką mes veikiame, susėdę ant žemės tarp savo kėglių ir kareivėlių, o ji kartais eidavo per kambarį, kuriame būdavome, ir visada tuo pačiu mostu ir tais pačiais žodžiais liepdavo mums eiti žaisti, nestabtelėdama, net nepasukdavo į mus galvos, eidama pro šalį. Veikiai supratome – ir vienas, ir kitas, – kad ji sako tai sąžinei apraminti, tarsi duodama mums suprasti, kad ji čia ir mumis rūpinasi, ir nebekreipdavome į tai dėmesio.

Mūsų žaidimai buvo paprasti. Vienas iš didžiųjų buvo įsmukt į svetainę, kur niekas niekada neužeidavo, ir keturiomis nurėplioti per visą to iškilmingo kambario plotą. Tai buvo juo maloniau, kad didžiulis kilimas, dengiantis parketą, buvo itin storas ir minkštas. Kokios slėpynės už kėdžių ir krėslų su jų balto perkelio apvalkalais! Kokie šūksniai, staiga užgniaužti, kai išgirsdavome virš savo galvų ar gretimame kambaryje žingsnius, sykiu išsiblaškiusius ir dalykiškus, gerai mums pažįstamus! Paskui, kai išvarginti savo veiklos krisdavome kniūbsti, smagindavomės, tyrinėdami kilimo, ant kurio tįsojome, detales, vedžiodami pirštu po sudėtingus jį marginančius raštus. To kilimo nebėr, bet aš tyrinėdavau jį pernelyg įdėmiai, pernelyg godžiai, kad nebūčiau išsaugojęs atmintyje tikslaus vaizdo. Manau, tai buvo persiško kilimo imitacija. Fonas blankus, maždaug pilkšvo smėlio atspalvio, bet tas fonas buvo menkai įžiūrimas, jį slėpė didžiulių augalų giria – tankūs tvirti jos stiebai stiepėsi simetriškai kaip žvakidės atšakos. Tigrai, jaguarai, daug kitokių žvėrių, kurių vardų mes nežinojome, šliaužė ir drykčiojo per tą keistą augaliją. Drąsiausios spalvos margino plėšrūnų kailį; bet kas buvo tie personažai, matomi pačioje aukštos paslaptingos augalijos tankmėje? Jie stovėjo, įrėmę kojas stiebų papėdėje; jų turbanai, siuvinėti švarkai ir plačios kelnės, ties kulkšnimis suveržtos virvelėmis, tie prašmatnūs ir keisti kostiumai mane žavėjo. Visų veidai tokie pat tamsūs, visų tokie pat juodi ūsai. Vieni buvo įtempę lankus, beveik tokio pat dydžio kaip jie patys; kiti taikėsi sviesti trumpas ietis į raudonus tigrus ir mėlynas panteras, o tie stengėsi išsisukti nuo smūgių.

Niekada nesužinojau, kokią prasmę reikėjo suteikti motyvui, kurį ką tik aprašiau ir kuris buvo pakartotas ant kilimo maždaug dvidešimt kartų be gausių variacijų, tačiau mano akyse jis atrodė savotiškas, ir man būtų buvę tikrai sunku jį apibrėžti. Šiandien man atrodo, kad turėjo būti kažkas žiauraus ir sykiu švento, kas man taip patiko senuose rytietiškuose piešiniuose, taip, švento tų sustingusių medžiotojų laikysenoje, atkartojančioje panašius gestus tarsi kunigų per apeigas, taip pat žiauraus tame šaltakraujiškume pačiame skerdynių įkarštyje.

O Odilė? Ką ji galvojo apie tuos vyrus ir tuos žvėris? Klūpodama kaip ir aš, įrėmusi kumštukus į kilimo vilną, ji lėtai slinko nuo vieno jo kampo prie kito. Garbanoti plaukai kybojo abipus skruostų panašiai, galvojau aš, kaip spanielio ausys.

– Na, – sakydavau jai, kad sulaikyčiau, kai ji per greit nuo manęs toldavo, – tai, manai, jiems užteks strėlių ir iečių, kad išmuštų visus tuos žvėris?

Arba:

– Manai, jie kadaise taip rengdavosi?

Odilė purtydavo galvą, veltui stengdamasi nubraukti garbanas nuo veido. Akimirką matydavau jos pilkas akis, žvelgiančias į mane iš po surauktų antakių, – paskui plaukai vėl nudrykdavo ant skruostų kaip uždanga.

– Nežinau, – atsakydavo. – Visų pirma, tai netikri žmonės.

Ji buvo dvejais metais jaunesnė už mane ir kalbėjo dar švepluodama – tai leido man pajusti prieš ją visą savo pranašumą. Teįstengiau išpešti iš tos mažos mergytės tik tokį atsakymą – tą, kurį ką tik pateikiau. Tačiau vieną dieną, kai dar kartą jos pasiteiravau, ar jiems užteks strėlių ir iečių, tas klausimas, kurį ji girdėdavo labai dažnai, atrodo, ją sujaudino, ir pamačiau, kaip ji atsisuka į mane.

– Jie nešaudo į žvėris, – atsakė.

Aš nusijuokiau.

– Nešaudo į žvėris? Betgi taip; žinai, čia medžioklė.

– Ne, – pakartojo ji, – jie nežiūri į žvėris; jie žiūri į mus.

Teisybė. Visos tos atidžios akys buvo įsmeigtos į mus. Mane apėmė kažkoks nerimas, priversdamas vėl nusijuokti.

– Tačiau jie bent jau nešaudo į mus iš savo lankų? – paklausiau patylėjęs.

– Taip, – atsakė ji. – Bet tai netikri žmonės.

Ir ji vėl tęsė savo kelionę, braukdama kilimo vilną batukų nosimis.

Keista mergytė! Man, kaip ir visiems, jos veidas buvo nepasiekiamas, kupinas minčių, kurias ji laikė paslaptyje, ir jei kartais jos išsprūsdavo, kad pasakytų man ką nors, kas leistų atspėti, kas vyksta jos galvoje, tai panėšėdavo į neapsižiūrėjimą, ir aš jausdavau, kad ji ant manęs širsta kaip už išdavystę. Matyt, tai mane prie jos ir traukė: aš neaiškiai žavėjausi ta ankstyva valia atremti pasaulio žvilgsnį.

Dabar metas paminėti kitą asmenį, gyvenusį su mumis Ferjere. Jei nebūčiau nusprendęs palikti skaitytojui rūpestį pačiam susidaryti nuomonę šiuo klausimu, man būtų magėję pasakyti, kad jis niekados nebūtų turėjęs įkelti čia kojos.

Kai mąstau apie Klemaną Žaloną, beveik visada vėl regiu jį tokį, koks buvo tą rytą, kai atvyko pas mus. Veikiausiai todėl, kad vėliau jis beveik nepasikeitė – vienaip ar kitaip. Kaip ten būtų, įspūdis, kurį susidariau apie jį tą dieną, buvo toks stiprus ir, taip sakant, toks ūmus ir ryškus, kad niekuomet neišblėso mano atmintyje.

Tą gegužės ar birželio rytą dar nebuvo atėjęs pietų metas, ir mane priviliojo prie lango automobilio burzgimas – prie to paties lango, prie kurio dabar rašau šias eilutes. Kiek pasilenkęs pastebėjau tarp platanų raudoną automobiliuką; šiandien tas modelis pasirodytų tikrai juokingas. Jis sustojo. Jame sėdėjo drūtas vyras; atrodė labai neryžtingas ir gan ilgai nekrustelėjo, pasidėjęs plaštakas ant vairo ir nuleidęs nosį. Tyloje staiga išgirdau motinos balsą, šaukiantį nuo laiptų viršaus: „Na, kas ten? Kas ten?“ Tada tas žmogus vėl pakėlė galvą, tarytum išplėštas iš gilių svajų, ūmai viso kūno judesiu kilstelėjo nuo sėdynės ir peržergė mažojo automobiliuko dureles.

Tą akimirką išvydau jį tokį, koks buvo, tokį, kokį, galėčiau pasakyti, regiu, nes tikrai patikėčiau, kad jis čia, man prieš akis kaip šmėkla. Neaukštas, bet įkūnus. Dabar, stovėdamas, jis nejuda; turbūt laukia, kad kas nors prie jo prieitų. Ta jo maniera susibrukti kumščius į savo pilko švarko kišenes, stovėti ant pražergtų kojų, kiek pakreipus galvą į šoną, su katiliuku, šleivai užvožtu priešinga pakreiptai galvai kryptimi, – ar tai man taip labai nepatiko? Reik manyti. Neįžiūriu jo veido, dar neišgirdau jo balso, bet man pakanka akimirksnį jį regėti, kad panorėčiau, jog jis tuoj pat iš čia dingtų.

Motina priėmė Žaloną maloniai – tai įvarė man neviltį. Priėjusi paėmė ranką, kurią jis jai tiesė. Man suspaudė širdį; palikau Odilę, žaidžiančią greta, ir nieko nesakęs nusileidau žemyn.

Nuo laiptų girdėjau, kaip motina atsakinėja į Klemano Žalono klausimus. Vargšė moteris kalbėjo neryžtingu balsu, ir kas akimirką atrodė, kad ji tuoj suims save į rankas. Mane išjudino jos regimas sutrikimas. Pamačiau, kaip, išgirdusi ant akmeninių laiptų mano žingsnius, ji atsisuka, ir pirmąsyk gyvenime įskaičiau jos žvilgsnyje liūdesį, kurį vėliau dažnai matydavau. Man toptelėjo, kad mano pasirodymas ją kiek apramino, ji išspaudė kažką panašaus į šypseną, apnuoginusią jos dantis, bet jos akys liko padėrusios. Pribėgau prie jos.

– Mano mažyti, – pradėjo ji.

– Mano mažyti, – pakartojo Žalonas, imdamas mane už pažastų ir kilstelėdamas sulig savo galva, – aš vadinuosi ponas Žalonas ir esu tavo mamos giminaitis, supranti?

Jo balsas buvo kimus kaip žmogaus, kuris daug geria ir rūko. Kai jis kėlė mane aukštyn, spėjau pamatyti jo veidą ir užsimerkiau.

– Ko markstaisi? – vėl prabilo jis. – Tau svaigsta galva? Tai blogai. Reikia tave pagydyti. Žiūrėk.

Jis pastatė mane atgal ant žemės, bet taip skubriai, kad pamaniau, jog mane išmes, paskui kilstelėjo dar greičiau nei pirmą sykį ir laikė iškėlęs rankas virš savęs.

– Dieve mano, – tarstelėjo motina.

– Ko jūs bijote? – paklausė Žalonas, grąžindamas man laisvę. – Galgi nesibaiminate, kad jį jums sulaužysiu? Kuo jis vardu? Kuo tu vardu, mažyti? – pakartojo, lenkdamasis prie manęs, delnais įsirėmęs į šlaunis.

Pažvelgiau į jį. Jo veidas buvo stambus, šiurkštus, išvagotas pratisų raukšlių. Akių vokai per greitai ir per dažnai mirksėjo, tampomi tiko. Juodos raukšlės akių kampučiuose leidosi skruostais žemyn, tačiau pats veidas buvo lygus, o smakras tviskėjo. Jo akių spalvos neįžiūrėjau.

– Nagi, – tarstelėjo jis, spausdamas man ranką, lyg norėtų padrąsinti.

Pasisakiau jam savo vardą. Jis pakėlė galvą ir paklausė motinos:

– Taip vadinosi jo tėvas?

– Jo dėdė, – pataisė motina. – Mano vyresnysis brolis.

– Po paraliais, – atsitiesdamas pratarė Žalonas. – Aš apie tai nepagalvojau.

Jis sumirksėjo, išsitraukė iš kišenės monoklį ir iš karto jį įsistatė. Su tuo daiktu buvo šlykštus. Jo žvilgsnis trumpai slystelėjo namo dalimi, kurią buvo galima įžiūrėti tarp medžių.

– Sveikinu, – pasakė jis.

Motina nuleido galvą. Stojo tyla, kol Žalonas, susibrukęs į kišenes kumščius, svaidė žvilgsnius tai į vieną, tai į kitą pusę. Netrukus įėjome į vidų. Kadangi ėjau paskui motiną ir jį, pastebėjau, kokia ji atrodo geibi greta to žmogaus.

 

Nuo tos dienos Žalonas įsikūrė pas mus. Nebūčiau galėjęs apsakyti, kaip nekantravau išvysti jį išvykstant, bet praėjo metai, paskui kiti, ir aš liūdnai sau kartojau, kad jis paliks Ferjerą tik, kaip sakoma, kojomis į priekį, nes, regis, atrodė pasiryžęs gyventi čia iki savo gyvenimo galo. Prisimenu, buvo įpratęs vadinti mano motiną mamyte, nors nebuvo jos sūnus, o aš neaiškiu nusistovėjusiu įpročiu visada jį vadinau tik dėde, nors jis ir nebuvo man joks dėdė, tik itin tolimas mano tėvo giminaitis. Galų gale tai buvo jo būdas įsitvirtinti, jei išdrįsčiau pasakyti, mūsų šeimos įpročiuose tiek, kad net suteikėme jam vardą, į kurį jis neturėjo teisės, o, kita vertus, mano motinos atžvilgiu jam pavyko įsitvirtinti viename lygmenyje su manimi. Ar jam nebuvo pavykę sulaukti atsakymo: sūnau ar mano mažyti, kai jis sakydavo: mamyte?

Žinoma, tai darė įspūdį mano motinai. Visų pirma, pats nelabai augus, jis buvo daug aukštesnis už ją, ir tai daug ką paaiškina. Kalbant su juo jai tekdavo užversti galvą – ir ką ji tada matė? Tamsų atlašų veidą, juodutėles akis, kurios šiaip jau visada žvelgdavo iš po vokų tiktai žemyn, stambų žandikaulį, visada pasirengusį žiaumoti, tvirtą, agresyvų, skutamą dusyk per dieną, melsvą, žvilgantį. O jis, ką matė jis? Mažą tęvą figūrėlę blyškiomis akimis, burną bespalvėmis lūpomis, kuri kalbant su juo šypsojo, kaip šypsaisi, kad ką nors apmaldytum. Pokalbių tarp motinos ir Žalono buvo reta.

Šiaip ar taip, pradžioje motina ir Žalonas kelissyk ilgai kalbėjosi, bet man teko sulaukti šešiolikos, kad sužinočiau, apie ką buvo kalba. Kaip supratau, tai buvo viena tų paslapčių, kurias šeimos gina iki paskutinio kraujo lašo, kurias pavydulingai saugo taip, kaip rūpinasi savo portretais ir brangenybėmis, perduodamos juos iš kartos į kartą. Kas gi buvo tas Klemanas Žalonas ir kaip nutiko, kad jo vardas niekuomet nebuvo ištartas man girdint? Kam jis buvo skolingas už teisę kalbėtis su mumis užgauliai ramiai, šildytis prie mūsų ugnies, tarsi būtų Ferjero šeimininkas, pasistatęs krėslą priešais židinį, įrėmęs pėdas į malkų pastovą, o mudu su motina tenkinomės kertele jo kairėje ir dešinėje?

Kartais užklupdavau motiną ašarų pilnomis akimis; mane pamačiusi ji šluostydavosi jas skubiu gestu.

– Ką čia veiki? – tarstelėdavo irzliu tonu, iki tol man nepažįstamu. – Nagi, eik žaisti su Odile.

Bet žaisti su Odile man nebebuvo taip smagu kaip kadaise. Jos tylėjimas, jos užsispyrimas, kuriais kadaise žavėjausi, dabar mane vargino; pastebėjau, kad man su ja nuobodu. Tačiau buvo smalsu sužinoti, ką ji mananti apie Žaloną, ir tarytum atspėjusi, kad tai vienintelis dar likęs jai būdas mane sudominti, ji be nutylėjimų atsakinėjo į mano klausimus. Vis dėlto kaip būtų buvę džiugu, jei būčiau galėjęs pasikalbėti su ja atvirai, paaiškinti visus savo motyvus prieš tą dručkį! Nebegalėjau nešiotis savy viso to kartėlio, jis mane kankino. Kartais įsivaizduodavau, kad ji Žalono atžvilgiu jaučia tą patį, ką ir aš: kažkas jos išraiškoje versdavo mane tuo patikėti – jos žvilgsnis, mestas į jį. Bet netrukus ji nušluodavo mano iliuzijas, šypsodamasi mano priešui, klausinėdama jo tų kvailų dalykų, kurie sudaro daugelio pokalbių tarp suaugusiųjų esmę ir kurių manieras ji perimdavo ir mėgdžiodavo talentingai, kaip beveik visos mažos mergytės.

– Ar gerai praleidote dieną, pone?

Tada Žalonas prajukdavo iš jos šaipydamasis, o ji juokdavosi drauge. Kodėl ji taip darė? Ar nenujautė visos tos neapykantos, kurią tas žaidimas man pažadindavo? Kai girdėdavau juos taip juokiantis ir matydavau akies krašteliu mane stebint, man dingojosi, kad mano gyvenimas apniunka, ir, pagautas įniršio, kuris mane užvaldydavo, aš painiodavau tas dvi figūras – švytintį vienos grožį ir absurdišką kitos bjaurumą, o tie du balsai keistai aidėdavo mano ausyse, sykiu tolimi ir kurtinantys. Bet netrukus išgirsdavau savo balsą, nuolankiai atsakinėjantį į Klemano Žalono klausimus, kiek prikimusį balsą, tariantį „dėde“ tam žmogui, kuris nebuvo mano dėdė ir kurį su džiaugsmu būčiau matęs mirusį.

Ar tą akimirką būčiau galėjęs pasakyti, ką jaučiu Odilei? Aišku, ji mane erzindavo taip, jog atrodė, kad mielai būčiau jai sušėręs, skėlęs antausį, partrenkęs ant žemės. Bet jei taip kentėjau dėl to linksmumo, kurį ji sužadindavo Žalonui, tai ar ne todėl, kad mačiau tarp jų įsitvirtinant nelyg kokią bendrystę? Ak, matyti ją sutariant su tuo žmogumi, nors ir akimirką, – koks pažeminimas man! Ir vis dėlto, kai matydavau ją vieną, skaitančią ar siuvančią, man retai kada ateidavo į galvą ją užkalbinti – viena ji man buvo nuobodi.

Kaip ten būtų, nenoriu vedžioti savo skaitytojo visais tų sudėtingų jausmų labirintais, o faktai, kuriuos dabar pateiksiu, iškalbingesni negu visos šnekos šia tema. Vienas iš tiesų tikras dalykas – tai, kad aš bijojau Žalono; bijojau, nes jis buvo stiprus, jo kumštis sunkus, be to, kodėl neprisipažinti: tuo laikotarpiu aš buvau bailys, vos kas, imdavau drebėti, pavyzdžiui, bijojau tamsos.

Kartais Žalonas kviesdavosi mane drauge pasivažinėti. Kuo puikiausiai būčiau galėjęs atsisakyti, bet, kad ir kaip tai atrodytų keista, aš sutikdavau. Iš tiesų, ar ne keista važinėtis su kažkuo, ko nekenti? Tačiau man tai nutikdavo kartą du per savaitę. Mažas raudonas automobiliukas skraidindavo mus – tiek vasarą, tiek žiemą – per gražius laukus, kuriuos taip mėgdavau stebėti pro langą. Žalonas niekad nežengdavo nė žingsnio, kuris nebūtų absoliučiai būtinas; vaikščiojo jis lėtai, sunkiai, kažkaip nerangiai – tai piršo mintį, kad jį kamuoja podagra; bet, įsėdęs į savo automobilį, jis virsdavo visai kitokiu, ten jis jausdavosi laisvai. Tada jo plaštakos, kurias jis stovėdamas susibrukdavo į švarko kišenes kaip nereikalingas, stambios jo plaštakos išnirdavo iš kišenių ir atgydavo, lengvai sukinėdamos raktelius, atleisdamos stabdžius – prie to aš taip ir nepripratau. Prisimenu tai taip, jog man atrodo, kad jas regiu: atrodo, jos vos liečia vairą ir, nors būdamos tokios didelės, kad galėtų laužyti geležį, tomis akimirkomis atrodydavo keistai trapios. Nėra reikalo sakyti, kad vairavo jis tobulai ir niekada nevažiuodavo tokiu greičiu, kad negalėtų sustabdyti taip staigiai, kaip tik leido tų laikų motoras. Tas mitrumas, suteikiamas jam jo mašinos, su kaupu kompensuodavo tą sunkiasvorį nerangumą – taip jis judėdavo pėsčias, ir tada jo nuotaika, paprastai niauri, per tuos pasivažinėjimus užleisdavo vietą ne tokioms arogantiškoms ir laisvesnėms manieroms.

Jo skerso žvilgsnio visada pakakdavo priversti mane jam atsakyti, kai mane kalbindavo, o jei mano žodžius nusinešdavo vėjas, – o tai nutikdavo dažnai, nes mes negaišuodavome, – jis kažkaip nekantriai suurgzdavo ir liepdavo kalbėti garsiau, kaip jis, kad galėtų mane girdėti. Iš tų išrėktų pokalbių man išlikęs miglotas, nors nepasakyčiau, kad nemalonus prisiminimas. Iš pradžių mane erzindavo, kad turiu kalbėti apie dalykus, kuriuos mielai būčiau pasilaikęs sau, pavyzdžiui, ką aš manąs apie Odilę – šis klausimas dažnai kartodavosi, ir aš jo nepamiršau; bet paskui tas ūmumas mano atžvilgiu visiškai liovėsi mane erzinti, man atrodė nebe taip nesmagu išrėkti, kad Odilės, žinoma, gražios akys, bet man su ja nuobodu. Taip kalbant man palengvėdavo. Netgi dažnai, kurstomas savo paties balso skambesio, leisdavausi suviliojamas tauzyti bet ką, šūkčiodavau melus, išrasdavau jausmus, kurių niekada nebuvau patyręs ir kurių nartumas galop nustebindavo mane patį.

– Tikiuosi, – dėstydavau kartais, – kad Odilė turi giminių ir netrukus jie ja pasirūpins. Ar galima įsivaizduoti, kad ji sėdės mums ant sprando iki savo santuokos?

Dar ir šiandien man išties sudėtinga suvokti, iš kur aš ištraukiau, kad Odilė gali turėti giminių, – juk motina ne kartą man sakė, kad ji viena pasaulyje, bet tas apmaudus tonas, kurį nutaisydavau, mane keistai ramino. Matyt, jame įžvelgiau lyg ir kokį revanšą už visa tai, ką mane vertė iškentėti Odilės tyla.

Į visas tas kalbas Žalonas ne kažin ką atsakydavo, tik kartais geraširdiškai gūžčiodavo pečiais. Tiesą sakant, niekada negalėjau išsiaiškinti, koks interesas jam buvo manęs klausytis. Gal jis manęs per daug ir nesiklausė; manau, kad veikiau, skaudžiai kentėdamas dėl savo vienatvės, jis veždavosi mane maždaug taip, kaip būtų vežęsis šunį, jei tokį turėtų, ir kalbindavo mane, atrodo, dėl tos pačios priežasties, kaip būtų gnybčiojęs savo spanielio ausį vien tam, kad išjudintas padaras išreikštų save greta jo kokiu nors garsu. Sakau visa tai ne tam, kad jį apkaltinčiau, – man taip pat kelia siaubą vienatvė, ir aš jaučiu tokį pat poreikį jausti ką nors šalia savęs alsuojant; ir galų gale man būtų labai sunku aptikti Žalono charakteryje ar bent tame, ką tuo laikotarpiu įstengiau iš to charakterio pažinti, kažkokį bruožą, kuris jį ganėtinai apjuodintų, kad pateisintų mano neapykantą; o kadangi štai aš apie tai kalbu, tai skubu pridurti, kad aš gluminančiai keistai nekęsdavau Žalono tik tam tikromis akimirkomis ir tam tikromis aplinkybėmis.

Pastebėjau tai vieną dieną, kai grįžome po iškylos. Mano atmintis sudaryta taip, jog aš negaliu prisiminti jokio vidinio pobūdžio nutikimo taip, kad man čia pat neateitų į galvą jį lydėjusios išorinės aplinkybės. Taigi aiškiai regiu save vieną rudens rytą lipantį iš raudono Žalono automobiliuko su tuopos šaka rankoje. Kurį laiką nejudėdamas stoviu prie nedidelės ketaus vazelės, kur per lietų atskrenda atsigerti paukščiai. Taip stovint mano galvoje knibžda mintys.

„Kodėl, – mąstau, – aš šitaip važinėju su Žalonu, jei jis man toks atgrasus?“

Ir tuoj pat atsakau į šį klausimą.

„Bet jis man nebe toks ir atgrasus.“

„Kaip! – tada rikteli tas kitas pašnekovas, nustebęs ir suirzęs, jo balsas aidi manyje. – Žalonas tau jau patinka? Betgi pakelk akis, pažiūrėk, kas prie jo artinasi!“

Tada aš pakeliu akis ir matau Odilę su jos balto perkelio suknele. Ji tokia graži, kad net norisi juoktis. Eina link manęs, bet jos žvilgsnis tik slysteli mano veidu – ją dominu ne aš, o tas juokingas, tas bjaurus Žalonas, su kuriuo ji eina pasisveikinti. Bemat visas išraustu, širdis ima daužytis, ūmai pajuntu tą taip gerai pažįstamą jaudulį, kurio priežastis betgi man atrodė tokia paslaptinga iki pat šios akimirkos, kai ji netikėtai man atsiskleidė. Pagaliau suvokiu tai, kas gali būti keisto trijų žmogiškų būtybių santykiuose. Ta mergytė man nerūpi, kai ji viena, ir aš nepasukčiau galvos, kad ją pamatyčiau ar užkalbinčiau; kita vertus, žinau, kad valanda, praleista su Klemanu Žalonu, man smagesnė ir manęs neerzina, bet vos tik Odilė ir šitas žmogus atsiduria šalia vienas kito, jie pasikeičia, taip, jie virsta kitomis būtybėmis, ir visi jų gestai man šlykštūs. Girdžiu kraują, pulsuojantį venose, už ausų. Jie priešais mane – abu, tarsi kokio sapno personažai; jų žvilgsniai, jų žodžiai nebe tokie kaip gyvųjų žvilgsniai ir žodžiai. Kas gi jiems? Nebematau jų tokių, kokie jie turėtų būti, jų bruožai susidrumsčia, sakytum, jie su kaukėmis ir atlieka savo vaidmenis. Bet aš nejudu iš vietos, kurioje mane prikaustė nuostaba, paskui siaubas.

Tačiau tie kerai, kurie laiko mane sustingdę, ilgai netrunka. Po pirmojo jaudulio – tarsi koks ūmus jėgos plūstelėjimas. Aš tyliu, bet manyje viskas šurmuliuoja; nepraveriu burnos, bet kažkoks nenutrūkstamas staugimas, kurį girdžiu tik aš vienas, skleidžiasi, tvinsta ir aidi mano galvoje. Kas gi man, kas gi man? Man nieko nėra. Tie riksmai, tas įniršis – ne mano. Man svetima ta tūžmastis, nuo kurios dreba mano rankos, kuri taip užkaitina man veidą, kad prakaitas žliaukia skruostais, bet jinai mane baugina labiau, nei baugintų kieno nors kito šėlsmas, nes aš jos nevaldau ir negaliu nuo jos pasprukti. Ji čia, vis valdingesnė, ji piktai urzgia kaip demonas; teks pasiduoti ir jai paklusti, smogti, jei ji panorės, kad aš smogčiau, leisti jai ištrūkti, nes aš panašus į pernelyg ankštą kalėjimą, kuriame įsikūręs siaubingas kalinys, petimi purtantis jo sienas.

Taigi turiu pasiduoti, nes daugiau nebegaliu. Šią akimirką aš egzistuoju tik tam, kad drebėčiau. Aš – neregimos būtybės kūnas, o ji nepakenčia, kad jai priešgyniaučiau; ji klykia. Ar niekada negirdėjote kraujo giedant gyslose, kai jūs karščiuojate? Tai tylutėlis sniaukrus balselis, jis niekada nepakyla nė per toną, linksmai porindamas ilgas istorijas. Ką gi, mano kraujas garsiai gieda, srūdamas mano kūnu; jis kyla ir leidžiasi mano galvoje siaubingai trankiai, kaip žmogaus, kuris tuojau nugarmės į bedugnę ar kurį praris jūra.

Man svaigsta galva, bandau užsimerkti, bet kas mano valia šią akimirką? Užsimerkt negaliu; priešingai, žiūriu į Odilę, kaip niekad į nieką gyvenime nesu žiūrėjęs. Ji už poros metrų nuo manęs. Vėjas kilsnoja jos plaukus, atidengdamas kaklą. Tarsi kokiame verpete, į kurį pakliuvau, aš išsaugau užtektinai blaivumo, kad pastebėčiau visas smulkmenas. Ką tik mano rega niaukstėsi, bet dabar man atrodo, kad ji niekados nebuvo tokia skvarbi, tokia aiški. Mėlyna gyslutė po jos oda už ausies – kokia ji švelni! Ji panaši į gėlės stiebelį. O saulė, nutvieskusi jos skruostą… sakytum, ji sukurta tik tam, kad dabar nušviestų tos mergytės odą. Ji tokia graži, kad aš svarstau, ar ji egzistuoja, ir tada išgirstu manyje tūnančią pabaisą ūmai riktelint kažką konkretaus: „Jinai tavo, paimk ją!“

„Paimk ją“, – vadinasi: „Spausk, sutriuškink tarp delnų tą veidą, tą kaklą, tą kūną, kuriame pulsuoja mėlyna gyslutė. Visa tai tavo – ta burna, kuri kalba kitam, tos akys, kurios žiūri į jį.“

Aš pernelyg kenčiu savo pragare. Mano kūnas man nebepavaldus, mano ranka pakyla savaime. Žengiu žingsnį. Manyje aidi tarsi kokie pakriki plojimai, tarsi šurmulys minios, nebegalinčios sulaukti ir galop išvydusios išsipildant savo troškimą.

Kas čia vyksta? Žalonas žvelgia į mane ir nutyla, ir maža mergaitė mato jo bruožuose sumišimą. Taip veidrodyje regi tai, kas vyksta už tavęs. Ji atsisuka į mane ir neišsigąsta. Netgi nenustemba – ji rami. Jos žvilgsnis – nebe vaiko, skvarbus ir atšiaurus. Akių vyzdžiai visiškai pajuodavę. Jei netvyrotų šita tyla, pamanyčiau, kad ji su manimi kalbasi, tačiau tvyro ta ypatinga tyla, jinai gaubia viską, ir aš nieko nebegirdžiu nei savy, nei aplink save. Gyvenimas sustojo, kaip tą priešaušrio valandą, kai miegantysis nubunda ir išsigąsta savo paties alsavimo garso nepaprastoje aušros ramybėje. Ką ji man sako? Man atrodo, kad viskas už jos ūmai blėsta ir tirpsta, ir aš regiu tik baltą veidą, virpantį tarsi upės dugne, ir dvi tamsias akis sustingusiu žvilgsniu.

 

Bus daugiau

 

Vertė Jonė Ramunytė