Verlibro puodžius
Marius Burokas. Seismografas. Eilėraščiai. V.: Lapas, 2025. 104 p.
Dar tuo metu, kai Ukrainoje prasidėjo Euromaidanas (2013), Marius Burokas kaip tik buvojo rašymo rezidencijoje Visbyje. Nežinau, ką jis ten parašė, nes visą laiką budėjo, sekdamas ir skelbdamas naujienas socialiniuose tinkluose. Lygiai taip pat atsitiko ir po 2022 metų vasario 24-osios, okupantams įžengus į Ukrainą. Žinia, karo pradžia sukrėtė visus, daugelis rašė emocingus žodžius, bet Mariaus indėlis kiek kitoks – jis skaitė šaltinius įvairiomis kalbomis ir nuolat juos skelbė socialiniuose tinkluose. Vėliau susibūrė Lietuvos rašytojų sąjungos fondas, bendruomenės nariai aukojo, o Burokas, Laurynas Katkus, Donatas Petrošius, Rimantas Kmita, Daiva Čepauskaitė, Justinas Žilinskas ir kiti gabeno aukas ir paramą automobiliais į Ukrainą. Dar viena keistenybė: labai viešus literatus, mano akimis, socialiniai tinklai neretai kiek neigiamai paveikia (turiu omenyje fizinę ir emocinę sveikatą, priklausomybę nuo dėmesio), bet Marius yra išimtis – susitvarko be matomo poveikio asmenybei.
Kaip tik dėl to visa, ką Burokas naujoje poezijos knygoje „Seismografas“ rašo apie karą, įtikina, nes autorius nėra vien pasyvus stebėtojas ar emocingas palaikytojas. Neginčiju teisės rašyti apie fronto įvykius, tik manau, kad eilėraščiai šia tema atrodo bejėgiškai, jeigu rašo žmogus, norintis viso labo sugraudinti ar parodyti, kad jam rūpi. Tiems, kuriems rūpi, domisi tuo nuosekliai, be išskaičiavimo, skelbdami aktualią informaciją, o ne ašaringus jausmus. Gal neblogai ir ašaros, bet apsibrėžiu santykį literatūroje per „įtikina“ ir „neįtikina“.
Seismografas – prietaisas, registruojantis seisminių bangų virpesius žemės paviršiuje. Juo matuojamas žemės drebėjimo stiprumas, kuris išreiškiamas balais. Knygos struktūra – didėjanti seka nuo mažiau nei 3,5 balo iki 8,0 ir daugiau. Ir knygoje, ir gyvenime jau kelerius metus atrodo, kad gali įvykti kas nors katastrofiško, netikėto, šiurpaus – kaip vyksta Ukrainoje ar kitose karo zonose. Vienu iš knygos epigrafų pasirinktos Jono Aisčio eilutės: „O danguj kraujai ir vaškas, / Žaizdos ir šašai…“ (p. 7). Burokas interviu yra ne kartą minėjęs mėgstąs Aisčio poeziją, kuria susidomėjęs dar universitete, Ritos Tūtlytės seminaruose, bet karo grėsmė dar labiau aktualizuoja Aisčio, pasižymėjusio išskirtine karo ir pokario lyrika, citatą. Pirmajame „Seismografo“ eilėraštyje įvardinama baisiausia, kas galėtų įvykti, – „žinau – / jei užmigsiu juose // nebe / nubusiu“ (p. 9). Šis motyvas kartojasi: „mes iš to pasakos juodraščio, kur užmigo visi ir nenubudo“ („Naujininkai, Pelesos g.“, p. 23). Skaitant įmanoma susivokti, kad vertybė yra paprastas gyvenimas „su obuolių dėže po stalu“ („Spalis“, p. 13). Galimos katastrofos aplinkybėmis vertinga rami įprastybė, rutina: „Sekmadieniais tiksliai žinau, kuriam esi vagone“ (ten pat).
Marius Burokas tarsi varijuoja Rolando Rastausko frazę „sakinio eilinis“, tik su dar mažiau iškilmingumo: „esu eilutės stalius ir verlibro puodžius, / popierinių baldų dailidė, išversto išvirkščio teksto siuvėjas. / vėjo amatininkas, dygsniuojantis baltą, begalinį ritinį“ („Šaltupė. Zarasai“, p. 43). Amatininkystės prisiėmimas kaip filologinė savimonė, hermeneutika nonsenso dvasia: eilėraščiuose ir jų intertekstuose jaučiama ir vertėjo patirtis, atšvaitai iš J. A. Bakerio „Sakalo keleivio“ („The Peregrine“, p. 47). Burokas yra socialus, dialogiškas poetas – esama dedikacijų, pavyzdžiui, Gyčiui Norvilui („Užkalbėjimas asmeniniam nykimui“, p. 38). Kalbėjimąsi su miestu rodo kreipinys, dialogo intencija („Gruodas. Pylimo g.“, p. 25), eilėraščiai pavadinami gatvių vardais, rajonais ar jų dalimis („Liepkalnis“, p. 31). Kartojasi šie žodžiai: patežęs, lokomotyvai, nebe su perkėlimu į kitą eilutę. Mėgstamas traukinių motyvas – tai subjekto kraštovaizdis; autorius gyvena netoli geležinkelio stoties. Kalbančiojo vaizduotėje už Vilniaus plyti jūra, „gali rišti valtį prie paminklo kojos“ („Potvynis ir atoslūgis“, p. 29): toji vaizduotė nuostabi, pakeičianti automatizuoto tikrovės suvokimo rakursą. Gražus meilės eilėraščių ciklas „Visatai, radusiai vietą“ (p. 49) skirtas žmonai; dukrai taip pat skiriamas eilėraštis „Jūrė prie jūros“ (p. 55). Pabrėžiamas trapumo, laikinumo ir amžinybės kontrastas: mylimoji fosilijomis įstingusioje gamtoje ar šimtamečiame Vilniuje, maža mergaitė prie milijonus metų mačiusios jūros. Nors eilėraščiais norėta pasakyti net ne tai: žmonai savaip pavydima jos būdo ištverti, išbūti, įsisukant į buities ritualus, užsiimant archajiškais judesiais („išmiegi, iššoki, iššypsai“). Gal ne tiek pavydima, kiek stebimasi (eilėraštyje vartojamas veiksmažodis) juo kaip kitokiu, sau nebūdingu.
Vienas smagiausių rinkinio tekstų – „Keturių vėjų miškas“ (p. 33): „Ir tik piktas blaivus sniego lopas dėbso į visuotinį svaigulį / korėtom akutėm. laikina, laikina, – šnabžda ir į dirvą susigeria.“ Taupu, šmaikštu, tikslu, nėra nieko nereikalingo: apsieita be didaktikos, kiek sukarikatūrinant špenglerizmą – tie, kurie patys žengia į nebūtį, regi visuotinę Apokalipsę. Aklosios dėmės metafora – kaip išpažinimas, kad egzistuoja kažkas, ko mes nežinome, negalime suvokti. Katastrofos nuojauta, epigrafu pasirinkus Aido Marčėno eilutę: „Nes ta trijulė – pasaulis, kalba ir Dievas – jau nežinia, / kas iš jų gyvas ir kiek“ („…Pasaulis baigias…“, p. 69). Iš to kylanti nerašymo intencija, troškimas patylėti, užuot žodžiais devalvavus kalbą: „Vis dažniau noriu palikti nerašymo pėdsaką: ketinimo tylą, neišsakymo sakinį, traškų tašką, kaip nuo pėdos įlūžusią sniego plutą“ („Tamsos klaviatūra“, p. 71). Rašymas turbūt suvokiamas kaip teršimas, triukšmas; juk tą daro kone visi. Ne vien šiame eilėraštyje keliamas klausimas apie laisvą valią, apverčiamas filologijos santykis: ne tu klaviatūra renki raides, kažkas kita tave surenka. Panašiai kalbama ir tekste „Keli Gb pelenų“ (p. 45): esame pikseliai kompiuterio urnoje. Gana svarbus kalbėjimas „mes“ vardu, bendruomeninė laikysena.
Lyrinis subjektas skeptiškai vertina socialinius reiškinius, kultūros politiką: „Ir nieko nėra liūdniau už apmusijusį memorialinį muziejų, prie kurio durų šiepias biurokratas su potvarkio peiliu“ („Šiaurės Atėnų literatūra ir menas kultūros baruose“, p. 72). Jis neturi iliuzijų apie žmonijos pozityvumą. Bet taip pat jis yra ir sentimentalus, jautrus, mylintis: ironijos ir nuoširdumo dermė geriausiai atsiskleidžia tuose eilėraščiuose, kur kalbama apie šeimą. Pavyzdžiui: „kiek žaislų ligos kambariuos: raudonas kosulio trimitas, / košmaro kaladėlės, / karštligės konstruktorius, kliedesio kortos, imk ir džiaukis; įkaitę, virpantys žaislai – nusisuksi, pranyks it miražas, pabirs gyvsidabrio rutuliukais. [...] ir ponia. jau eina. per juodijantį. sodą“ („Uždegimas“, p. 81). Gražūs oksimoronai, sukuriantys ligos kaip liguisto žaidimo vaizdinį: netipinė punktuacija pabaigoje galėtų reikšti tai, kas įprastai eilėraščiuose rašoma iš naujos eilutės, – pauzes, nutilimus, sunkiai, lėtai ištariamą sakinį. Eilėraščiuose, susijusiuose su karu Ukrainoje, ironijos mažiausiai, bet santykis su tikrove nėra naivus.
Atskira ir labai svarbi tema, persmelkusi visą rinkinį, – karas, parama esantiems fronte, bejėgiškumas, matant, kaip masiškai žudomi žmonės. Ši tema akivaizdi eilėraščiuose „Hrebenne–Rava-Ruska“ (p. 85), „Černihivo vyšnia“ (p. 87), „47“ (p. 83), „Paramedikė“ (p. 91), „…Tėvas stengiasi…“ (p. 93), „…ir viduje jos buvo pilnos akių…“ (p. 95), „…Pavojingi laikai…“ (p. 99). Pastarasis tekstas užbaigia ir įrėmina knygos struktūrą – perskaičius vėliau jį norėjosi kartoti sau atmintinai. Dialogas su bičiule ukrainiečių poete Katerina Michalicina atsispindi eilėraščiuose „Kalėdos. Sentimentalus“ (p. 75), „…Mylių mylios…“ (p. 89). Jautrus eilėraštis Oleksandrui Kryvcovui, fronte žuvusio poeto Maksymo Kryvcovo, kurio eilėraščius Marius yra ir vertęs, tėvui. „Motina mums perduoda jos pačios leistą maldyną. Ant viršelio – sūnus ir katinas. / Miega abu blindaže“ (p. 93). Ir nieko daugiau nereikia, visa, kas norėta pasakyti, išsitenka tose negausiose eilutėse. Tikiuosi, jos ir skaitytojus veiks panašiai kaip Bučos vaizdai. Nors šokiruoti, graudinti ar skatinti gelbėti nėra autoriaus rašymo intencija, perskaičius natūraliai atsisijoja tai, kas deklaratyvu, rėksminga ar ašaringa ir kas – tikra, patirta, nesimuliuojama. Tai reiškia, kad jeigu nepatinka ar nuvilia skambūs nuomonės formuotojai, raginantys aukoti Ukrainai, visada galima rasti kitus, autentiškesnius.
