Jaunystė, kūryba, Pietinia ir spurdantys egzotiniai paukščiukai

 

Pernai turiningai praleidau metus dirbdama Valstybiniame jaunimo teatre. Tuo metu daug galvojau, skaičiau, kalbėjau, žiūrėjau ir klausiau apie jaunystę. Nors Jaunimkė tikrai nėra teatras vaikams ar mokyklinukams, atrodo, kad jaunystė visuomet buvo šio teatro lūkestis. Ir kalbame čia ne tik apie jaunų žmonių pritraukimą į žiūrovų ir kūrėjų gretas – kalbame apie jaunystę kur kas platesne prasme. Omenyje turiu jaunystę kaip būseną minčiai, veiksmui ir kūrybai – net ir pačiai brandžiausiai. Žinoma, galima svarstyti, kokia jaunystė Jaunimo teatre iš tiesų išsipildo: juk kartais vieno laukiame, o kita ištinka. Visgi man atrodo, kad bent jau lūkesčių lygmeniu ta jaunystė tikriausiai glaudžiai susijusi su žmogaus pasyvumui ir apatijai iššūkį metančia kūrybine nuotaika. Jei mėginčiau paieškoti tikslesnių šios būsenos apibūdinimų, ko gero, pasiremčiau Leonido Donskio mintimi. Nors ja dalindamasis filosofas kalbėjo ne apie jaunystę, o apie kūrybą apskritai, mano individualiu pajautimu, kūryba, apie kurią paskaitoje „Mokslininkas – profesija ar pašaukimas?“ (VDU, 2015) kalba L. Donskis, yra kaip tik būdinga laikui nepavaldžiai jaunystės zonai.

 

Ką aš čia darau? Gal tai kolosali nesąmonė? [...] Iš karto aplodismentai? Ką jūs… Kūryba yra rizika, kūryba yra baimė, čia yra… Rašydamas knygą tu patiri tą patį kaip ir įsimylėjęs. Tu bijai, kad neišsityčiotų iš jausmo tavo. Taip ir su knyga. Viešpatie, ją skaitys… O jeigu tai yra nesąmonė… Ką aš čia darau?.. Tai yra labai daug baimių ir rizikų, patikėkite, tikrai.

 

Kai kuriose mąstymo kryptyse žavėjimasis rizika ir baime (ypač meilės kontekstuose) būtų siejamas su tam tikru patologiniu elgesiu ar destruktyviais būdais patirti pasaulį. Tų mąstymo krypčių neatmetu, bet šiame tekste renkuosi jų perspektyvos nenagrinėti. Kartu net ir citatoje neįžvelgiu to pavojingo žavėjimosi atspalvių – greičiau sąmoningą pripažinimą, kad pasaulyje aktyviai veikiančiai sielai negali visuomet būti iliuziškai saugu. Meilė ir kūryba nėra pasyvi būsena ir, šiuo donskišku supratimu, atsiverti kitiems išdrįstame ne dėl to, kad esame tikri dėl savo neabejotinų talentų, žavesio ir sėkmės, priešingai – pasirinkdami atvirumo kelią (meilėje, kūryboje ir visur kitur), žinome, kad vaikštome basomis. O Vilniuje ne vien pievelės ir pliažas – ir ten, ir ten, ir čia, žiūrėk, vėl tvarkoma.

 

●

 

Todėl tikriausiai ir jaunystė negali būti nusaldinta, nulengvinta ir subanalinta iki auskarų, neplanuotų tatuiruočių, naivaus idealizmo, tūsų ir nerūpestingų naktų. Nors šie dalykai dažnai ištinka žmones, kuriuos pavadintume jaunais bent jau sielos (o gal ir biologinio amžiaus) atžvilgiu, jie neapima būsenų, kurios ryškėja, jei apie jaunystę svarstome donskiškos kūrybinės įtampos kontekste. Ta įtampa suteikia kitokią optiką – joje jaunystė gali pasirodyti ir netikėtai nuamžėjusi, kažkokia pernelyg brandi, ir gal išvis jau net visai nebe jaunystė, o tiesiog tam tikros laiko patirties aidas – specifinės pajautos ilgesys.

Stebint, su kokiu susižavėjimu Lietuva sutiko kino režisieriaus Igno Miškinio „Pietinia kronikas“ (2025), man pasirodė, kad visi bandymai aprašyti šio kūrinio sėkmės formulę būtinai turi apimti ir skvarbesnį žvilgsnį į tai, kaip žiūrėdami filmą patiriame laiką. Nors iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad filmas sėkmingas, nes byloja tiems, kurie anuo metu patys klausė „Enigmos“, skaitė knygą „Meilės vardu“ ar iš draugelio skolinosi kožą, negalime sakyti, kad filmo sėkmės formulę gauname tiesiog laike sujungę du taškus. Tikriausiai čia kūrinys su duobute skruoste.

Nors galima ginčytis ir ieškoti originalesnių išvadų (kartu mano tekstas niekaip nepretenduoja tapti filmo recenzija), manau, kad I. Miškinio kūrinys suveikia pirmiausia kaip panoraminis langas į kompleksiškos jaunystės paveikslą – anot Rimanto vaidmenį sukūrusio aktoriaus Džiugo Grinio, „žmonių, kurie jautė alkį“, jaunystės patirtį. Sunku pamatuoti, ar šiuolaikybėje gyvenantis jaunimas alkio tikrai jaučia mažiau, – galų gale juk net nesvarbu, kiek ir ko kiekvienas jaučiamės perpildyti ar netekę… Kas būtų, jei dabar imčiau ir sakyčiau, jog visos tos milijoninės peržiūros vien dėl to, kad KIEKVIENAS DABAR NORI ATGAL Į PRAEITĮ. Ir štai 2025 metais pilnos kino teatrų salės žmonių, kurie slankioja pakampėmis apsirengę tėvų treningais.

Tik pagalvokit, kaip mums visiems būtų blogai, jei tikrai nekęstume laikų, kurie mus ištinka. Išeitume į gatves ir dvidešimt metų stovėtume, atgal sukdami rankinius laikrodžius…

Tik tak tik tak tik tak – tiktai atbuline tvarka: kat kit kat kit kat kiT.

Kaip nereikalinga.

Ne, tikriausiai negalima inertiškai kurti praeities ištroškusių sielų mito – Pietinia įsimylintys iš tiesų yra dabarties žmonės – net jeigu kartais ir rengia šventes senelių svetainėse Naujininkuose.

 

●

 

Vis dėlto atrodo, kad I. Miškinio filmas daugelį stipriai paveikia, nes, pasakodamas kelių Šiaulių Pietinio jaunuolių istoriją, jis mums byloja ir apie būsenas, kuriose save pagauname kitaip patiriantys laiką. Būti dabar prekybcentrio kino salėj, bet kartu kažkaip išgyventi tada. Sėdėt 2025 metais senam kieme ant suolo ir spėliot, ar galėtų dabar imt ir prieit koks nors bičas, kuris laisvalaikiu žaidžia regbį ir jau seniausiai norėjo tave pakviest į rungtynes, bet neišdrįso. Galų gale nuvyt šias pašėlusias svajones ir pasisveikint su ištikimu kasdienybės Juozu, renkančiu visų kitų, kurių nelauki, vakarais išmėtytas skarbonkes. O juk galėjo… Nieko.           

Pietinia jaunystė gali būti ir tokia, kurioje pats kadais stovėjai įsibridęs iki pusės, rankose laikydamas smarkiai aptaškytas importines treningines kelnes. O galbūt ir tokia, kuri jau seniai nuseko, pakeitė vagą, bet kažkaip vis tiek mėgini „senovišką“ jos versiją patirt net šiais laikais, kai tų treninginių kelnių niekam netrūksta. Dar gali būti, kad tokios jaunystės net nenori patirti ir visiškai nesiilgi – o gal ilgiesi, bet nebenori ilgėtis. Svarbu, kad tikrai yra ir tokių, kuriems širdelė žiūrint šį kūrinį nesuvirpa. Privalu būti racionaliems – ramių širdžių turėtojams visada turi būti palikta galimybė be reikalo nevirpėti, – o ir šio teksto tikslas juk nėra I. Miškinio filmo adoracija. Pietinia man čia reikėjo tik kaip emocinės nuorodos, leidžiančios patikslinti jaunystės, apie kurią kalbu, sąvoką ir suteikiančios galimybę iliustratyviai pamąstyti apie jaunystės kaip etapo, klubų, čiurnų ir pečių mobilumą. Prieiti prie jos ne tik ieškant kokio nors širdį veriančio mistinio ilgesio ir neišvengiamo laikinumo pojūčio, bet, priešingai, mėginant atliepti jaunystės kaprizingus santykius su linijine laiko logika – jos gebėjimu visais laikais pasireikšti galinga jėga ir neapsiriboti nei skaičiais, nei laipsniais, nei pavardėm.

Todėl dar gerokai prieš Pietinia, praeitų metų pavasarį, ėmiausi akademiškai visiškai netvarkingo – metodiškai įžūlaus ir jokių apibendrinimų neleidžiančio daryti – pseudotyrimo. Moksliniu požiūriu nereikalingas, meniniu nepakankamai kūrybiškas, o publicistiniu galbūt pernelyg žaismingas. Žodžiu, tam tikras nesusipratimas, kuris plaka sparniukais į mano duris, bandydamas ištrūkti, o man kažkaip jaunatviškai baisoka žmonėms parodyt, kad mano namuose tokie ritasi. Ir vis dėlto dalinuosi. Pseudotyrimo rezultatai tam tikra žaisminga forma nugula šioje esė ir tikisi rasti vietą bent jau pramoginėje kultūros spaudos skiltyje.

 

Pseudotyrimas, pagal kurį tuoj galėsite šokti

 

Kaip kiekvienas padorus studentas (tiktai nepadoriom aplinkybėm, nes pernai niekur formaliai nestudijavau), sukūriau paprastą „Google Forms“ apklausą, kurioje labai nenuosekliai tardžiau publiką jaunystės temomis. Dėkoju visiems 153 atsakiusiems vos per vieną savaitę. Atsakiusiųjų amžius patenka į rėžį nuo 14 iki 70 metų. Apklausa dalinausi savo feisbuko paskyros sienoje, taip pat keliose feisbuko grupėse: Vilniaus licėjaus (tai man brangi mokykla, iš kurios į platųjį gyvenimą buvau išlydėta 2019 metų pavasarį) ir dviejose Vilniaus mikrorajonų bendruomenėse – „Mes mylim Žirmūnus“ ir „Karoliniškės“. Apklausa sulaukė ypač didelio pasisekimo tarp Karoliniškių gyventojų – net nesitikėjau, kad kokia nors apklausa gali žmonėms sukelti šitokių malonių jausmų. Gavau ne vieną komentarą ir asmeninę žinutę su padėka už galimybę vėl prisiminti jaunystę. Jau net pradėjau svarstyti, kad, ko gero, perspektyvu mąstyti apie intriguojančių apklausų kūrimo karjerą. Juk geriau pagalvojus, galėčiau daryti apklausų vakarėlius su efektingu rezultatų paskelbimu miesto laikrodžiams mušant dvyliktą… (Jeigu norėtumėte tokiuose dalyvauti ar bendradarbiauti perkeliant populiarųjį mokslą į Lietuvos naktinio gyvenimo padangę – susisiekime.)

Bet dabar grįžkim prie pseudotyrimo: užpildę anketą apie santykį su laiku, kuriame gimė, laisvalaikio įpročius bei požiūrį į mokslo, savišvietos ir meno svarbą, informantai turėjo laisva forma įrašyti tris žodžius, kuriuos sieja su jaunystės sąvoka, ir pasidalinti muzikos kūriniu (arba keliais muzikos kūriniais), kurie, jų galva, atspindi jaunystės skambesį. Būtent pastarieji du klausimai ir tampa šio teksto apie jaunystės pajautą šerdimi. Žodžių paletėje pasirodo momentinių asociacijų spektras, o muzika, tikriausiai, esmingiausiai atskleidžia tai, ko apgraibomis bandžiau ieškoti dar šio teksto įžangoje, kalbėdama apie tam tikrą unikalių laikinių santykių įtampą. Tačiau pradėsiu nuo asociacijų spektro.

Jeigu žiūrėtume į sąvokas, kurios pirmiausia ateina į galvą mąstant apie jaunystės reiškinį, pirmiausia galėtume išryškinti pasikartojimus. Randame daugybę visose amžiaus grupėse pasikartojančių minčių, kurios jaunystę leidžia asocijuoti su džiugesiu, teigiamomis emocijomis, gaivališka energija, ryšių kūrimu, polėkiu ir, svarbiausia, laisve. Laisvės sąvoka asociacijose kartojosi dažniausiai: ją siūlė maždaug vienas iš trijų dalyvavusiųjų. Kitos populiarios sąvokos: energija, meilė, draugystė, laimė, sveikata, grožis ir kt. Žinoma, šiuos dažniausiai pasikartojusius atsakymus, ko gero, galima nujausti ir be apklausų – todėl įdomiausia man buvo pažvelgti į tuos atvejus, kurie pasirodė kaip pavieniai variantai arba sudarė tam tikras specifines reikšmines grupes.

Štai kiekvienos amžiaus grupės rėžyje buvo ir neigiamą konotaciją turinčių nuorodų, kurios tapo atsvara itin optimistiškoms informantų asociacijoms. Jei šiandien esate žaismingai nusiteikęs (-usi), pažaiskime.

 

I. Priskirkite pasiūlytas asociacijas amžiaus grupių rėžiams:

1. Kvailystė, girdykla, ubagystė, liūdesys, depresija, skurdas.

2. Rizika, pyktis, naivumas.

3. Naivumas, kvailystė, rizika, sulaužyti pažadai, traumos, neapdairumas, stresas, durnystė, praradimas, pasimetimas, skubėjimas, egoizmas, nežinomybė.

4. Kvailystė, neatsakingumas, neužtikrintumas, baimė, dalbajobizmas, naivumas, nemiga, egzistencinės krizės, priklausomybė, vienatvė, senatvė, melancholija, stresas.

 

a) 14–20; b) 20–30; c) 30–40; d) 40+

 

Jei ir toliau norite žaisti, žaiskite, jei ne – praleiskite šią dalį arba pereikite prie kito straipsnio. Bet kokiu atveju vis tiek ir toliau skaitykite „Šiaurės Atėnus“ – vienas nepatikęs tekstas dar ne nuosprendis, čia juk spausdinama ir geresnių autorių.

Vis dėlto pasilikote? Šiandien mano diena. Tęskime.

 

II. Dabar spėkite, kuriame amžiaus rėžyje jaunystė nė karto nebuvo siejama su jokia mokslo įstaiga:

 

a) 14–20; b) 20–30; c) 30+

 

III. Kurios amžiaus grupės atstovams mąstant apie jaunystę kilo daugiausia asociacijų su gamtos įvaizdžiais?

 

a) 14–20; b) 20–30; c) 30+

 

IV. Kurioje amžiaus grupėje labiausiai išryškėjo sąsajų grupė, nurodanti dideles jauno žmogaus valios pastangas, poreikį priimti sprendimus, išsikelti aiškius tikslus, didžiulius siekius?

 

a) 14–20; b) 20–30; c) 30+

 

V. Kuri asociacija pasirodė visose amžiaus grupėse bent po kartą?

 

a) ilgesys; b) praeitis; c) nostalgija; d) laikinumas; e) ateitis

 

VI. Kurioje amžiaus grupėje mąstant apie jaunystę nė karto niekaip tiesiogiai (ar metaforiškai) nekalbama apie šokius?

 

a) 14–20; b) 20–30; c) 30–40; d) 40+  ►

 

VII. Kurioje amžiaus grupėje mąstant apie jaunystę nepavartojamas joks su kūniškais romantiniais santykiais tiesiogiai susijęs terminas?

 

a) 14–20; b) 20–30; c) 30+

 

Kadangi šį pokalbį su 153 žmonėmis laikau tik tyrimo žaidimu, vengsiu kokių nors reikšmingų išvadų – duomenys iš esmės kokybiniai, tad išvadų apie bendras tendencijas daryti nereikia. Vis dėlto išryškėjusias mintis galime pasilikti kaip dėmesio vertus klausimus kokiai nors solidesnei refleksijai, kuri jau netelpa į šį tekstą. Pavyzdžiui, kodėl 20–30 metų informantai jaunystę susieja nebent su meile plačiąja prasme, bet nė vienas nenurodo jokio kūnišką ryšį liudijančio aspekto? Kaip čia juos pralenkė fantazijų troleibusas… Ką 14–20 metų grupėje galėtų rodyti šokių kaip asociacijos nebuvimas, kai ši asociacija ne kartą pasikartoja vyresnio amžiaus rėžiuose (pvz.: šokis, diskoteka, tango, tautiniai ir kt.)? Kodėl tik tarp vyresniųjų aiškiai dominuoja jaunystės, kaip didžiulių valios pastangų ir intensyvaus darbo reikalaujančio gyvenimo etapo, įvaizdis? Kartu kodėl vyriausiems kyla mažiau asociacijų su gamtos įvaizdžiais, o 14–20 metų informantams jų pasirodo daugiausia? Nejaugi čia neišvengiama „Anykščių šilelio“, „Gyvenimo po klevu“ ir „Kuprelio“ įtaka? Į šiuos klausimus tokio žaismingo darbelio fone nemėginsiu atsakyti, tačiau trumpai stabtelsiu prie vieno dar nepaminėto. Tai kaip visgi yra su ta nostalgija? Ilgesinga melodija, kuri veria kiaurai visas amžiaus grupes ir nuo kurios, pasirodo, net paauglystėje nesame apsaugoti? Pereidama prie nostalgijos, pereisiu ir prie muzikos.

Sandros Garrido ir Jane W. Davidson knygoje Music, Nostalgia and Memory (2019) tyrinėjamas muzikos santykis su skirtingais žmonių gyvenimo etapais, o konkrečiai muzikos kontekste aptariamas ir nostalgijos klausimas. Skyriuje apie nostalgiją pirmiausia užsimenama, kad ji seniau smarkiai patologizuota: anot autorių, pirmąkart nostalgijos terminas šveicarų gydytojo Johanneso Hoferio pavartotas 1678 metais, aprašant į melancholiją ir stiprų namų ilgesį kritusius karius. Toliau skyriuje kalbama apie laikus, kai nostalgija netgi laikyta užkrečiama liga, dažniau neva pasitaikančia tarp menkai išsilavinusių žmonių, ypač susiklosčius aplinkybėms, kai asmuo perkeliamas toli nuo vietų, kuriose jam buvo įprasta gyventi. Visgi, kaip cituodamos Lisą Gabrielle O’Sullivan pažymi knygos autorės, „[...] XIX amžiaus pradžioje nostalgija buvo grynai klinikinis terminas… amžiaus pabaigoje tai buvo neaiškus ir sentimentalus troškimas – poetų ir filosofų žemė“. Toliau remiantis autorės mintimis pastebimas ir nostalgijos reiškinio aiškinimo poslinkis. Anksčiau manyta, kad nostalgiški išgyvenimai susiję išskirtinai su asmens troškimu persikelti erdvėje, vėliau, aiškinant nostalgiją, kur kas daugiau dėmesio skirta žmonių lūkesčiams judėti laike. Būtų galima sakyti, kad nostalgijos samprata pagilinta, atkreipiant dėmesį ne tik į dalykų, prie kurių esi tiesiogiai prisilietęs, bet ir į mažiau realioje patirtyje apčiuopiamų dalykų ilgesį. Pereita prie gilinimosi į kompleksiškesnį erdvėlaikį apimančią nostalgiją – šiuo požiūriu, nostalgiškai nusiteikęs gali būti ne tik savų patirčių, savų vietų, bet ir laikų bei erdvių, kuriuose niekuomet negyvenai, atžvilgiu.

Kaip vieną iš būdų tai iliustruoti knygos autorės pasirenka refleksiją apie istorinę nostalgiją ir pažymi, kad muzika gali išprovokuoti „prisiminimus“, kurių neturėjome. Klausydamiesi seniau sukurtos muzikos (ar kitaip vartodami senesnių laikų įspūdį kuriantį turinį) žmonės taip pat pasijunta tarsi prisilietę ne tik prie konkrečios grupės ar atlikėjo kūrybos, bet ir prie visos būtojo laiko sanklodos: jos kertinių principų bei savitų ženklų. Tikriausiai galėtume sakyti, kad pajusdami nostalgiją jaučiamės tarsi akimirkai kažką susigrąžinę. Tyčia sakau kažką, nes dažnai abejonių kelia pati žmogaus sąmonės galimybė suvokti, ar ilgiesi to, ką turėjai, ar to, ką tiesiog manai turėjęs. Visgi sakykim, kad kažkoks paukštis parskrenda. Tik euforine būsena nostalgiškos nuotaikos visuomet irgi nepavadinsi – anot autorių, „[...] nostalgija yra karčiai saldus jausmas, kuriame galimybė vėl prisiliesti prie praėjusių dalykų dera su jų netekties pojūčiu“. Senąja graikų kalba nostos – „grįžimas“, algos – „kančia, skausmas“. „Lietuvių kalbos žodyne“ pernelyg neakcentuojama šviesi nostalgijos pusė ir pasiliekama prie „liguisto tėvynės ilgesio“ (lkz.lt). Na, bet kai pakalbi su žmonėmis, tai pamatai, kad tikrai tas poslinkis nuo erdvės prie laiko svarstymuose apie nostalgiją įvykęs ne veltui. Ir mano prašymas paieškoti jaunystės muzikoje čia pasirodo kaip tam tikras būdas iliustruoti laiko poslinkius.

Kai paprašome žmonių įvardinti muzikos kūrinius, kurie jiems atspindi jaunystę, tikriausiai daugelį jų nuvedame į muzikos, kuri jiems kelia nostalgiją, paieškas. Aptardama žodines asociacijas pastebėjau, kad tikrai nemėginu griežtai apibendrinti šio džiazinio pseudotyrimo rezultatų. Tikiu, kad dalis pseudotyrimo dalyvių mano bandymui jaunystės muziką vienareikšmiškai sieti su nostalgija paprieštarautų (dar reikia atkreipti dėmesį į atsakymus, kuriuose patys kūriniai paprasčiausiai pavadinimais siejasi su jaunyste, ir tiek čia tos lyrikos). Vis dėlto medžiagoje, kurią turiu, laikinumas, praeities ilgesys, nesugrąžinamas laikas, nostalgija (kartais visiškai tiesiogiai, o dar dažniau figūratyviai: kaimas, močiutės virtinukai, šuniukai, Neringa – beveik „Pietinia kronikas“ braškikės) pasirodo kaip svarbus emocinis fonas ieškant tų kelių jaunystės skambesių. Anot S. Garrido ir J. W. Davidson, du veiksniai nulemia, ar koks nors muzikos kūrinys kam nors nuskambės nostalgiškai: pirma, paties klausytojo polinkis į nostalgiją (vieni į ją linkę labiau nei kiti), antra, to muzikos kūrinio reikšmė klausytojo gyvenime: nesvarbu, kaip kūrinys pasiekė klausytojo širdį – šiuolaikybės autostrada ar sveikinimų koncertų aplinkkeliais, – tam, kad jis nuskambėtų nostalgiškai, turi įvykti kurio nors to kūrinio elemento atpažinimas. Jeigu nostalgija išprovokuojama, ji sukelia ir papildomą gilesnį emocinį atsaką, kuris gali būti patiriamas labai kontrastingai. Kaip pasiremdamos kolegų tyrimais teigia autorės, tikėtina, jog apskritai gyvenimu patenkinti, dėl savo sprendimų stipriai nesigailintys žmonės klausydami nostalgiškos muzikos patiria šilumos ir džiaugsmo emocijas, nors ir žino, kad melodijos byloja apie nebesugrąžinamus dalykus. O į depresiją linkę, ant praeities supykę, gyvenimu nusivylę žmonės dažniausiai pajunta stiprų liūdesį ar net dar didesnį pyktį – todėl arba tokius jausmus keliančios muzikos vengia, arba, priešingai, kaip tik prie jos vis sugrįžta. Šis paradoksalus žingsnis autorių aiškinamas šiek tiek psichologizuojant: prie neigiamas emocijas keliančių kūrinių grįžtama todėl, kad jie tarsi legitimizuoja patiriamus jausmus ir būseną, – suprask, žliumbi, klausai tos I Will Always Love You ir dar labiau žliumbi dėl žmogaus, kurio, jau šimtąkart sakei, nebemyli. Ir taip maždaug 360 dienų po skyrybų tol, kol supranti, kad meilė iš tiesų, kaip toj dainoj, nedingo, bet galbūt pasikeitė, – ir tada jau tikriausiai pereini prie kito muzono.

Visgi sugrįžkime prie jaunystės: kodėl būtent jaunystės muzika atrodo svarbi, kai kalbame apie nostalgiją kam nors, kas, nepaisant mūsų amžiaus, jau avansu kelia ilgesį? Anot Amy M. Belfi ir Kelly Jakubowski, dėl savo didelio intensyvumo ir dinamikos jaunystės metai žmogui įstringa kaip esminiai, formuojantys asmenybę. Kai kurie tyrimai rodo, kad būtent tuo laiku žiūrėti filmai, atrasti kūriniai, brangi tapusi muzika ir kt. turi tendenciją išlaikyti didelę svarbą viso žmogaus gyvenimo perspektyvoje. Tai nereiškia, kad sulaukę trisdešimties žmonės nebepamilsta nei dainų, nei filmų – laiko patyrinėti kultūros pasaulį, dėkudie, turime tikrai ne tik iki trisdešimties. Vis dėlto ši mintis leidžia daryti prielaidą, kad tai, ką įvardiname kaip savo jaunystės muziką, byloja ne tik apie cukruotus sentimentus, bet ir apie šį tą esmingesnio. Nebijosiu banaloko žodžių junginio ir vietoj kalbėjimo apie pakylėjančius nepaaiškinamus jausmus bei tai, kas „ai, šiaip tiesiog neaišku kodėl patinka“, imsiu ir pakalbėsiu apie meilėje muzikai pasireiškiančią vidinę tiesą.

Štai čia pasidaro truputį baisu. Juk vieni savo jaunystės muzika didžiuojasi, o kiti dėl jos truputį gūžiasi ir paleidžia mylimą kūrinį (kaip aš šitą rašliavą iš egzotinių paukščių buto) tik paryčiais, kai jau pusė žmonių miega, trečdalis išvarė iš vakarėlio, o likę bučiuojasi – žodžiu, nieko negirdi ir nemato. Tiek priartėti prie savęs, kad išdrįstum sau pasakyti, jog dėl kažkokių mano jau minėtų aplinkkelių dalis tavosios vidinės tiesos galėtų suskambėti Katunskytės balsu? Šitai nėra patogu. Nėr patogu, tikrai ne. O kompanijose, kuriose visi su vienokiais ar kitokiais laipsniais, kartais netgi socialiai nepriimtina. Nebent juokauji – ironija visada sugrąžina ir diplomą, ir medalį, ir šiokį tokį socialinį statusą.

Nusiraminkite – Katunskytės apklausos dalyviai nesiūlė. Siūlė tik Povilaitį. Na, bet apie viską iš esmės.

Tad apie kokių tekstūrų vidines tiesas užsiminė mūsų 14–70 metų informantai? Pirmiausia dalinuosi nuorodomis į kruopščiai sudėliotus pasiūlytų muzikos kūrinių grojaraščius, kurių galite klausytis „Spotify“ platformoje. Grojaraščiai padalinti laiko pjūviais (ne pagal informantų gimimo datas, o pagal kūrinių išleidimo laiką), taip pat sukurtas vienas grojaraštis, kuriame dėmesį kreipiu ne į laiką, o į erdvę (paskutiniame grojaraštyje rasite visus lietuviškus kūrinius, kurie apklausos dalyviams asocijavosi su jaunyste).

Šleivai kreivai analizei šie pjūviai galbūt nėra labai prasmingi – vis dėlto taip atsakymus pateikti yra šiek tiek, sakykim, melodingiau. O mėgindama keliais sakiniais užkabinti gautą medžiagą visgi pasilieku prie muzikos kūrinių dėliojimo į amžiaus grupių dėžutes. Vis dar tikiu, kad geriausia mano pseudotyrimo rezultatą patirti tiesiog klausant grojaraščiuose sudėtos muzikos: skaičiuojant, kiek gabalų žinote, kurių klausėtės su klasiokais, kurie negirdėti, kurie nervina, kurių klauso jūsų vaikai ir anūkai, kurie jums visai pro šalį ir gal išvis nieko jaunatviška juose negirdėt. Muzika yra smagūs duomenys – nepamenu, kada paskutinį kartą būčiau šokusi pagal grafiką, lentelę arba diagramą. On a de la chance. Tai tiesiog smagiai palinguoti linkiu, o atkakliausiems, vis dar tikintiems, kad šitas žvirblis gali nuskrist ne tik į Žirmūnus, bet ir į Afriką, pateikiu šiek tiek šiaudinės statistikos.

Tonacija. Kaip atrodo, ar jaunystė labiau minoras, ar mažoras? „Katarsiui“ ir vasarą galvoj minoras, o mūsų informantams visose amžiaus grupėse labai tolygiai. Kiekvienoje jų maždaug 40 % kūrinių minoriniai. Dera su nostalgija ir ašarom dėl to suplėšyto rausvo lipduko, kurio taip ir nespėjai niekam ant žando užklijuot.

Laikotarpis. Jeigu žvelgtume į muzikos kūrinių sukūrimo laikotarpį, reikėtų pasakyti, kad kiekvienoje amžiaus grupėje kūriniai išsidėsto plačioje perspektyvoje, tačiau dažniausiai sutelpa į laikotarpį tarp 1950 ir 2025 metų. 14–20 metų grupėje daugiausia skamba 2000–2020 metų muzika. Tarp 20–30 metų informantų tirščiausia pasidaro 1990–2020 metų grafose. Vyriausiųjų (30+) amžiaus grupėje dominuoja 1990–2010 metai. Kuriant ką nors rimtesnio reikėtų turėti daugiau pastarosios grupės dalyvių – gal pamatytume ryškesnius dėsningumus. Visgi žiūrėdami į dvi pirmąsias grupes pamatome, jog galvodami apie jaunystės skambesį informantai dažniau renkasi kūrinius, kurie ir buvo sukurti jiems tą jaunystę išgyvenant, – mažesnė dalis pavyzdžių atplaukia iš senesnių laikų.

Erdvė. 14–20 metų grupėje daugiausia muzikos iš Amerikos. 20–30 metų grupėje erdvės požiūriu išsidėstoma kur kas plačiau – turime maždaug tolygiai lietuviškų, europietiškų ir amerikietiškų pavyzdžių. Vyriausiųjų grupėje amerikiečių kūrinių itin mažai – apsiribojama Lietuva ir Europa. Grojaraščiuose taip pat pasirodo ir kitų kraštų muzikos, bet kadangi pavyzdžiai pavieniai, apie Rytus ir Aziją nėra daug prasmės kalbėti.

Muzikos rūšis ir stilius. Šičia daryti svaresnes išvadas sunku – dėl muzikos stilių ir taip dažnai kyla karštų diskusijų. Visgi bendra tendencija tokia: tarp 14–20 ir 20–30 metų informantų aiškiau pasikartoja rokas (apie 40 % kūrinių 14–20 metų grupėje ir apie 30 % kūrinių 20–30 metų grupėje – visa kita popsas ir kitų stilių popuri). Tarp vyresniųjų esmingiau kartojasi popmuzika – rokas ne toks ryškus, bet čia tikrai kreivo veidrodžio įspūdį kuria ir imties netolygumas. Paukščiukas nutupia ant šakos ir išmintingai linksi. O aš baigiu pavienes išvadas.

 

●

 

Maždaug tiek tos poezijos iš smagiųjų duomenų. Jie tikrai įdomiau skamba, negu yra skaitomi. Skambesys pralenkia visas išvadas ir mano paiką ambiciją paskaičius porą knygų ir dar pacitavus L. Donskį pamėgint užčiuopt, kodėl Karoliniškėse gyvenančiai poniai X jaunystę primena vištiena, šuo, ramunės bei Katie Melua gabalas The Closest Thing to Crazy.

Tikrai nemėginu sakyt, kad suprantu. Čia kaip kūryboj, čia kaip meilėj…

Paukščiukas jau išskrido,

nežinom, kaip išėjom, –

o nuotrauka bus.

 

 

Žodinių asociacijų žaidimo atsakymai: I. 1. c); 2. d); 3. b); 4. a); II. b); III. a); IV. c); V. c); VI. a); VII. b)