Dienoraščio rašymas kaip greitasis maistas (6)

 

2025 m. gegužės 22 d., ketvirtadienis

 

Sukrėtęs vaizdas – nuo Katedros aikštės, kur vyko vokiečių brigados inauguracija, karišku žingsniu, dešinę (kai kurie kairę) ranką prie galvos pakėlę, žingsniavo darželinukų vorelė mosikuodama Vokietijos ir Lietuvos vėliavėlėm.

 

2025 m. gegužės 23 d., penktadienis

 

Kartu su Agne Žagrakalyte, Alina Borzenkaite, Gražvile Baleišyte, Rimu Užgiriu, Tadu Žvirinsku ir Albinu Galiniu vykau į „Poezijos pavasario“ skaitymus Biržuose. Ten papietavę pasidalinom, kas važiuos į Parovėją ir Vabalninką. Aš, Agnė, Albinas ir Gražvilė pasirinkome Parovėją.

Parovėjos kaime gyvena apie 250 žmonių. Nėra bažnyčios. Apleistuose, milžiniškuose kultūros namų rūmuose sutvarkyti keli kambariai, kuriuose įsikūrusi kaimo biblioteka ir bendruomenės namai. Geriau sutvarkytoje mažojoje salėje ir vyko skaitymai. Buvo apie 15 žmonių. Dainavo vietinė dainininkė. Po skaitymų gavome po sūrį (Em vakare jį labai išgyrė), užkandžių ir arbatos.

Biržuose prisijungė Vytautas Kaziela ir dar viena poetė. Tadas buvo labai nepatenkintas skaitymais Vabalninke, nors sakė, kad žmonių buvo daugiau nei Biržuose. Kaziela manęs nepažinojo, todėl publikai pristatė tik kaip knygyno įmonės direktorių…

Nušienautame Parovėjos futbolo stadione jau buvo pradėjusi ruduoti žolė.

Pernai nusipirkau kamuolį ir vežiojuosi mašinoje. Jei pamatau apleistą futbolo aikštelę su vartais ar krepšinio stulpą su lanku (labiausiai patinka lentos, prikaltos daržinės gale ar ant medžio kamieno), sustoju įspirti įvarčio arba įmesti kelis taškus.

 

2025 m. gegužės 25 d., sekmadienis

 

LNDT vykstančiame „Vilnius Mama Jazz“ festivalyje jau antrus metus prekiauju knygomis. Šį kartą atsivežiau ir naujų. Be populiariausios prekės – „Aklo pasimatymo su knyga“, perka „Poezijos pavasario“ almanachą, ką tik pasirodžiusį Dovydo Grajausko rinkinį ir Metų knygos apdovanojimą poezijos srityje laimėjusios Austėjos Jakas knygą.

 

2025 m. birželio 1 d., sekmadienis

 

Pagaliau vėl „Poezijos pavasario“ baigiamasis vakaras universiteto Sarbievijaus kieme. Pasirodo, nemažai vertėjų ir poečių, turėjusių skaityti, neatvyko, jų eiles skaitė Indrė, ji apskritai dominavo tiesioginėje renginio transliacijoje. Poetės kaunietės, žinoma, taip pat neatvyko. Jei šį renginį būtų žiūrėjęs Mykolaitis, būtų pasakęs, kad trūko išraiškingai skaitomos poezijos ar bent vieno rankos mosto, na, arba Pijaus dirigavimo (ukrainiečių autorių kalbumas įsidėmėtinas labiau nei gestikuliavimas). Trys Kašėtos dainelės – skurdu. Na, o Rašytojų sąjungos pirmininkės pasirodymas praradus balsą (jos kalbą (vėl) skaitė Indrė) visiškas absurdas tiesioginiam etery.

 

2025 m. birželio 5 d., ketvirtadienis

 

Gavau daug gerų knygų – penkis „Ikėjos“ maišus atsivežiau iš parduodamo buto. Nuo margaspalvių filosofijos tomų iki Meko, Miłoszo, net Niliūno dienoraščius radau.

Didžiajai daliai žmonių giminaičių knygos (nesvarbu, tėvų ar senelių) mažai terūpi. Svarbu iškraustyti butą. Praktiškumas nugali sentimentus. Vieno tik dar iki šiol nesupratau – kas paskleidė gandą, kad bibliotekos priima knygas, kad joms galima jas atiduoti? Visi nepaliaujamai skundžiasi – bibliotekos neima knygų, – o kada jas ėmė?!

 

2025 m. birželio 13 d., penktadienis

 

Ekskursijoje po nematomą universiteto bibliotekos pusę bibliotekos darbuotoja-gidė užsiminė, kad buvo kelios akcijos, kviečiančios dovanoti knygas bibliotekai: 1979 m. minint universiteto 400 metų sukaktį ir kai pastatė MKIC’ą. Rodė tas 1979 m. dovanotas (išskirtinai emigrantų lietuvių) knygas – kažkokius nutriušusius detektyvus, kurie iki šiol saugomi saugykloje… Taip, žinoma, anuomet buvo gėris, dabar net į knygyno lentyną nedėčiau.

 

2025 m. birželio 16 d., pirmadienis

 

Aplankiau Panerių memorialą. Šiandien pirmą kartą šią vasarą užsimoviau šortus.

 

2025 m. birželio 20 d., penktadienis

 

Kėliausi 3.30 val. ir 5 val. auštant iš S. Daukanto aikštės su istorikais autobusu išvykome į šiaurės Vokietiją. Pirmas sustojimas Neboruvo Radvilų rūmuose Lenkijoje. Po to ilgai vykome iki Kreivojo miško. Pakeliui sužinojau (gavau el. laišką), kad laimėjau (vienas iš trijų) Thomo Manno festivalio esė konkursą. Pateikiau istorinę esė apie Povilą – tegyvuoja Povilas!

Nakvynė Ščecine. Baisingas, gąsdinantis miestas.

 

2025 m. birželio 21 d., šeštadienis

 

Pirmą kartą Vokietijoje.

Aplankėme Greifsvaldo bažnyčias, o po universitetą (įkurtą 1456 m.) ekskursiją vedė charizmatiškas gidas, mokantis ir lietuviškai. Vėliau vykome į Štralzundą. Tie mažyčiai lyg torto dekoracijos vokiški nameliūkščiai – čia būtų galima gyventi. Vaikščiojau tik po senamiestį. Po dviejų valandų pabodo, tad pirmas grįžau į autobusą.

Nakvynė Rostoke.

 

2025 m. birželio 22 d., sekmadienis

 

Pabudau pažadintas žadintuvo ir kėliausi 8 val. Rokas Stuogis, kambario bendras šią kelionę, jau buvo pabudęs. 11 val. pasiekėme Bad Doberaną – ekskursija XII a. cistersų vienuolyno bažnyčioje. 13 val. Vismaras. 15 val. Šverino pilyje – second hand Amerikos ežero kurorte. Totale Scheisse.

19 val. Liubekas. Palindau po dušu ir su grupe kitų išvykau į senamiestį. Grįžau į viešbutį 22 val. žaibuojant. Visą dieną 30 laipsnių karštis. Be griaustinio.

Gamtos aprašymas dienoraštyje, kai nieko dramatiško nenutinka kasdienybėje, yra dramatiškumo siekimas, nes gamta yra dramatiška pati iš savęs.

 

2025 m. birželio 23 d., pirmadienis

 

Pasivaikščiojome Liubeke iki 15 val. ir išvykome į Kylį. Rektorius vedžiojo po Liubeko „gangus“ – siaurus praėjimus per vidinius kiemelius, aplipintus mažais nameliūkščiais. Gaila – Thomo Manno namas buvo rekonstruojamas.

Aplankiau kelis pirmadienį veikusius knygynus. Įsigijau dailų 1919 m. Verlaine’o rinktinės leidimą, T. S. Elioto „The Waste Land“ dvikalbę knygelę ir Karlo Mayaus reklaminį bukletėlį.

Joninių proga ekskursantai pasveikino padovanodami serbentinių (Johannisbeere) saldainių, kuriuos, pasirodo, pirmoje pasitaikiusioje parduotuvėje surado Liudas Jovaiša. Galiorka sudainavo sveikinimo dainelę.

18 val. įlipome į keltą Kylyje.

 

2025 m. birželio 24 d., antradienis

 

Pirmą kartą atviroje jūroje.

Miegota keturiese kajutėje. Mano gultas viršuje – sunku naktį apsiversti ant kito šono, bet išmiegojau visai neblogai. Vakar aptarėme kelionę – daugumą sužavėjo Štralzundo ir Liubeko senamiestis bei Bad Doberano vienuolyno bažnyčia.

Noriu namo, bet būti jūroje – hipnotizuojanti patirtis. Nereiktų čia ilgiau man likti… Nereikia aplink pasaulį plaukti…

 

2025 m. birželio 26 d., ketvirtadienis

 

Rodydama į knygyne esančias „Draugų“ serialo aktoriaus Matthew Perry ir Arijos iš „Game of Thrones“ nuotraukas turistė paklausė, kodėl mes jas eksponuojame – ar dėl to, kad jie čia buvo užėję?..

Gatvėje su gėlių puokštėmis klaidžioja žmonės ieškodami Jonų bažnyčios – vyksta diplomų įteikimas – ateina iki knygyno, žvilgteri Šv. Ignoto gatvės priekin ir nieko nepamatę grįžta atgal į Dominikonų. Taip. Knygynas – daili Šv. Ignoto gatvės nugarėlė.

 

2025 m. birželio 27 d., penktadienis

 

Vienu ypu perskaičiau Rudaševskio dienoraštį (vertė M. Kvietkauskas), kai kuriuos įrašus gan lengvai ir jidiš. Nuėjau prie Dysnos g. 4 namo, kur buvo jo šeimos paskutinė malina. Ant sienos prie kampo į vidinį kiemą rusiškai parašyta – „ir štai aš vėl čia gyvenu“… Pagaliau, po dviejų gan nuobodžių ir lėtų jidiš kursų, lengviau susikalbu su Vilniumi.