Anapus etikos

 

Gegužės 8 dieną, eidamas 92-uosius, mirė lietuvių kilmės amerikiečių filosofas, socialinis antropologas, vienas garsiausių šiuolaikinių Amerikos fenomenologų Alphonso Lingis (1933–2025). Į lietuvių kalbą yra išverstos jo knygos „Nieko bendra neturinčiųjų bendrija“ (1997, vert. M. Žukaitė), „Pavojingos emocijos“ (2002, vert. I. Skaržinskaitė), „Bendra kalba, paskiri balsai: Vilniaus paskaitos“ (2010, vert. D. Bacevičiūtė), išleistas kelionių fotoalbumas „Contact“ (2010, vert. D. B.) ir pažintinė knygelė vaikams „Balandžiai“ (2011).

Šis suomių estetikos docento filosofijos mokslų daktaro Harri Mäcklino pokalbis su Alphonso Lingiu publikuotas ketvirtiniame suomių filosofijos žurnale „Niin&Näin“ (2018, Nr. 3).

 

– Esate žinomas kaip vienas ryškiausių fenomenologijos atstovų Amerikoje. Kokį statusą Europos filosofija turėjo Jūsų karjeros pradžioje? Kaip pats susidomėjote fenomenologija?

– Su fenomenologija susipažinau tęsdamas mokslus Levene, Belgijoje. Mano išvykimas, tiesą sakant, buvo grynas atsitiktinumas: įvadinių studijų metu Čikagoje, Loyolos universitete, profesoriai pamėtėjo mintį, kad tai gali būti tinkama vieta man. Grįžęs į Jungtines Valstijas pradėjau dėstyti Pitsberge, Duquesne’o universitete. Ten dirbo daug europiečių arba studijavusiųjų Senajame žemyne, tad atsidūriau europinės minties bendruomenėje.

Anuomet, 7-ojo dešimtmečio pradžioje, Europos filosofija JAV domėjosi siauras ratelis, bet jis vis dėlto buvo. Yale’io, New School ir Šiaurės Vakarų universitetuose fenomenologiją tyrinėjo keletas žmonių. Mano universitete itin domėtasi Heideggeriu. Jame taip pat veikė Psichologijos katedra, smarkiai paveikta fenomenologijos. Manyčiau, kad tai buvo pirmoji ir tuo metu svarbiausia fenomenologinės psichologijos mokslo įstaiga, kurioje gimė daug įdomių dalykų.

Šiandien fenomenologijos ir egzistencinės filosofijos draugijai (Society of Phenomenology and Existential Philosophy, SPEP) priklauso tūkstančiai narių. Europos filosofijos padėtis JAV universitetuose vis dėlto nėra itin stipri, nes jos atstovai pabirę po visą šalį ir, galimas daiktas, yra vieninteliai europinės minties skleidėjai savo akademinėse bendruomenėse. Pagaliau gal tik keturiuose penkiuose universitetuose leidžiama gintis laipsnį iš Europos filosofijos. Šiaip ar taip, draugijos susitikimuose smagu matyti tokią gausią publiką.

– Karjeros pradžioje išgarsėjote kaip Emmanuelio Lévino ir Maurice’o Merleau-Ponty raštų vertėjas. Kaip susidomėjote vertimu? Kaip prisijaukinote sudėtingų filosofinių tekstų vertimą?

– Man grįžus iš Leveno į JAV netrukus mūsų universitete apsilankė Paulas Ricoeuras. Pasiteiravau jo, kas šiuo metu vyksta Prancūzijoje, ir jis atsakė, kad visi kalba apie naujausią Lévino knygą „Totalybė ir begalybė“. Tuoj pat įsigijau ją, o perskaitęs buvau visiškai priblokštas. Kažkuris iš universiteto kolegų paragino mane ją išversti. Tiksliai nepamenu, kokiomis aplinkybėmis, – pats tikrai nebūčiau pasisiūlęs! – bet man sudarė geras sąlygas vertimui parengti. Paskui ėmiausi Merleau-Ponty pomirtinio veikalo „Regima ir neregima“. Versdamas abi knygas neįtikėtinai daug išmokau. Pavyzdžiui, Merleau-Ponty knyga susideda iš itin fragmentiškų užrašų, tad man teko perprasti, ką jais norima pasakyti. O kalbant apie Léviną, jo stilius itin ekscentriškas, net patiems prancūzams jis skamba keistai. Teko gerokai pavargti, kol jį supratau. Tikiu, kad versdamas tobulėjau ir kaip filosofas.

Versdamas „Totalybę ir begalybę“ nedrąsiai svarsčiau susisiekti su Lévinu, bet visada drovėjausi artintis prie žmonių, kuriais žaviuosi. Vertimą rengiau Paryžiuje, tekste pasitaikė keturi penki sakiniai, dėl kurių paprasčiausiai nebuvau užtikrintas. Taigi, nusprendžiau parašyti Lévinui laišką. Norėjau jį kuo mažiau trukdyti, tad pasiunčiau jam savotišką pasirinkimų užduotį, kurioje klausiau, ar tam tikras sakinys reiškia tą ar aną, o jam beliktų padėti kryželį prie teisingo atsakymo. Įdėjau net voką su pašto ženklu, kad jam nereiktų vargintis pašte. O jis man atsakė ir pakvietė į svečius. Jis buvo nuostabus – neapsakomai nuostabus! – žmogus, paprasto pokalbio metu staiga pasakydavęs kažką neįtikėtinai gilaus, bet niekada to nesureikšmindavęs, savo žodžius sušvelnindavęs kokiu nors iš jidiš išverstu pokštu.

Kita versta Lévino knyga „Kitaip negu būtis, arba Anapus esmės“ buvo dar sudėtingesnis atvejis. Derrida prikaišiojo Lévinui, kad būties sąvokos esą neįmanoma aplenkti, nes visame kame yra vienokia ar kitokia būties forma. Lévinas užsispyrė ir ėmė rašyti veikalą, kuriame nė sykio nepavartojo žodžio „būti“. Prancūzų kalboje tai įmanoma įvairiomis sintaksinėmis struktūromis, tačiau anglų kalba tam visiškai nepalanki. Tad man neliko nieko kito, kaip į Lévino tekstą įvesti būtį.

Mano pamatinis vertimo principas yra užrašyti gerą tekstą anglų kalba. Pavyzdžiui, Johno Mcquarrie ir Edwardo Robinsono parengtas Heideggerio „Būties ir laiko“ vertimas yra itin germaniškas. Heideggeris troško sukurti naują filosofinę kalbą pasitelkdamas vokiečių kalbą, tad vartojo vokiškus žodžius bei sąvokas, kurie paveikūs vokiškai kalbančiai auditorijai, tačiau išversti į anglų kalbą skamba siaubingai. Antai Heideggerio terminas zuhanden verčiamas kaip rea-dy-to-hand, tačiau anglų kalboje tai bereikšmis darinys. Juk mes turime pasakymą at reach, kuris, mano nuomone, atitinka Heideggerio terminą, reiškiantį kažko pasiekiamumą, prieinamumą naudojimui. Paskaitose ir vertimuose pats stengiuosi vartoti žodžius ir sąvokas, kurie jau egzistuoja anglų kalboje, ir jų padedamas siekiu priartėti prie originalo esmės. Nežinau, kaip man pavyko išversti Léviną. Jei dabar grįžčiau prie tų vertimų, tikrai ką nors keisčiau.

– Knygose išsamiai tyrinėjate įvairiausias temas, kaip antai pasitikėjimas, meilė, menas, fetišai, smurtas, egzotinės kultūros, kūniškumas. Kaip Jūs pats apibūdintumėte esminius savo filosofinės minties bruožus?

– Savus tekstus pradėjau rašyti palyginti vėlai, mat užtrukau kaupdamas drąsą patikėti, kad pats turiu kai ką pasakyti. Viskas prasidėjo nuo to, kai mane pakvietė skaityti pranešimo į vieną didelę Husserlio konferenciją Kanadoje. Žinojau, kad ten susirinks visi svarbiausi Husserlio žinovai, pradedant Gadameriu. Iš pradžių apėmė šiurpas, bet tada pagalvojau, kad jei kalbu apie fenomenologiją savo studentams, kodėl negalėčiau pristatyti savo minčių ir sau lygiems. Apsisprendžiau, kad nuo tol priimsiu visus kvietimus, ir šio apsisprendimo laikiausi visą savo karjerą. Geriausia, kai mane kviečia kalbėti tema, apie kurią neišmanau ničnieko. Nebūtinai kitiems pranešiu ką nors vertingo, tačiau bent jau pats išmoksiu šio to naujo.

Taip per metų metus susikaupė daugybė tekstų, kuriuos kartais surenku į knygą. Visos mano knygos gimė iš pranešimų ir paskaitų, išskyrus „Imperatyvą“, kuriai būdingas vienalytis minties dėstymas nuo pradžios iki galo. Taigi, negalėčiau sakyti, kad mano mąstymą sudaro tiesus takas. Vis dėlto teigčiau, kad viskas, kuo užsiėmiau, vienaip ar kitaip yra susiję su fenomenologija. Studijuodamas skaičiau Sartre’ą ir Heideggerį, jų didžiąsias idėjas apie būtį ir niekį ir, tiesą pasakius, nesijaučiau tiksliai supratęs, apie ką jie kalbėjo. Tada sumaniau, kad jei pakankamai ilgai tyrinėsiu kokį nors reiškinį, galiausiai atrasiu kažką naujo, ko neatrado niekas kitas. Pamažėl supratau, kad tokia ir yra filosofinio darbo esmė.

– Esate žinomas kaip aistringas keliautojas, o įvairios kultūros tiesiogiai atsispindi Jūsų darbuose. Kokią įtaką kelionės darė Jūsų mąstymui arba mąstymas – kelionėms?

– Kaži kokiu giliai fundamentaliu būdu visada troškau pamatyti pasaulį. Dažnai žmonėms galiausiai pabosta keliauti, tik ne man! Anapus kelionių aistros greičiausiai slypi filosofinis interesas. Visada prieš vykdamas į naują vietą stengiuosi nesužinoti apie ją nieko. Trokštu patirti pirmąjį vietos įspūdį, tą „oho, kaip nuostabu!“ jausmą. Ir tada jau būdamas vietoje užsidegu sužinoti apie ją viską. Ryju knygas apie regiono politiką, istoriją, ekonomiką… Neturėdamas šio filosofinio intereso žvelgčiau į pasaulį kaip paprastas turistas.

Viskas prasidėjo nuo to, kai karjeros pradžioje nuvykau į Stambulą ir pirmąkart pamačiau Sofijos soborą. Iškart prisiminiau Heideggerio aprašytą graikų šventyklą. Anot jo, šventykla atveria graikų pasaulį, atskleidžia jo esmę. Heideggeris man padėjo suprasti, kad Sofijos soboras atveria Bizantijos pasaulį, netgi sukuria Bizantijos pasaulį. Tai yra vieta, kurioje atsiveria visa kultūra ir buvimo žmogumi būdas. Heideggeris mane išmokė į supantį pasaulį žvelgti giliau. Nuo tada kelionėse jaučiuosi geriau suprantantis žmogiškumo ir žmogiškosios patirties slėpinius. Mano požiūriu, keliavimas ir filosofavimas papildo vienas kitą: filosofija daro įtaką mano pasaulio matymui, o pasaulio pažinimas – filosofijai. Tikiu, kad kelionės mano mąstymui daro daug didesnę įtaką, nei pačiam atrodo.

– Paskaitose dažnai naudojate foninę muziką, vaizdo medžiagą ir performatyvius elementus. Ar galite atskleisti, kokia šio paskaitų stiliaus esmė?

– Taip susiklostė pamažu. Iš pradžių pradėjau leisti muziką paskaitų įžangoje ir pabaigoje, pirma, tam, kad sukurčiau tinkamą atmosferą paskaitos temai, antra – kad duočiau klausytojams laiko suformuluoti klausimus po paskaitos. Vėliau sumaniau kurti muzikinį foną ir dėstyti vienu metu. Galiausiai pradėjau grimuotis ir persirengti įvairiais kostiumais. Iš pradžių baiminausi, kad tai tik kliudys paskaitai, nes nieko panašaus neteko matyti. Kita vertus, pagalvojau, kad ir televizijos dokumentiniuose filmuose skamba foninė muzika ir juose nestinga reginių.

Mano paskaitų stiliui lemtingos įtakos turėjo susidūrimas su dviem australų kaliniais, kuriuos pavadinau love junkies – meilės narkomanais. Lankydamasis Australijoje išgirdau istoriją apie du kalinius, atlikusius bausmę griežčiausio režimo kalėjime. Jiedu buvo narkomanai, pakartotinai teisti už narkotinių medžiagų prekybą, be to – pora.

Vienas jų buvo translytė vardu Cheryl, kurios lyties keitimo procesas buvo tik įpusėjęs, tad teisėtvarka tebelaikė ją vyru. Taigi, ši moteris galėjo gyventi su savo vaikinu vyrų kalėjime. Kai Cheryl galiausiai buvo paleista į laisvę anksčiau už savo partnerį, ji patraukė tiesiai į „McDonald’s“ su kvepalų buteliuku kišenėje ir pareiškė turinti ginklą. Cheryl grasino pardavėjai ir paskelbė, jog tai apiplėšimas. Ji pasiėmė tik 50 dolerių ir perdavė pardavėjai lapelį su savo vardu ir kalinio numeriu. Policija, be abejo, tuoj pat ją sučiupo. Cheryl visa tai padarė tam, kad grįžtų į kalėjimą pas mylimąjį. Jie abu buvo ŽIV nešiotojai, kitaip tariant – pasmerktieji. Niekada nesu girdėjęs apie žmogų, mylintį taip stipriai, jog suvaidintų apiplėšimą ir patektų į kalėjimą tam, kad galėtų mirti kartu su mylimuoju. Ši istorija neišėjo man iš galvos.

Po tos kelionės buvau pakviestas kalbėti viename renginyje, ten pasinaudojau proga papasakoti šią istoriją. Vėliau pasakojau ją daugybę kartų, kiekvienąsyk praturtindamas naujais elementais. Kartą viename tatuiruočių salone pastatėm šešėlių teatro sceną, kokią esu matęs kelionėje po Indoneziją, pakviečiau du šokėjus, ir tie šoko nuogi anapus paklodės man pasakojant istoriją. Jie šoko fantastiškai, lyg būtų šokę kartu metų metus. Toje istorijos vietoje, kai Cheryl paleidžiama iš kalėjimo, šokėjai išeina iš už paklodės ir mes nudažome juos tamsoje švytinčiais dažais. Kitą sykį pats persirengiau juodais skarmalais, kad priminčiau šešėlį kaip tuos už visuomenės ribų atsidūrusius žmones. Galiausiai performansas tapo tarptautinis. Mano draugas egiptietis pasirodymui sukūrė muziką, o Sasha Trudeau – Pierre’o Trudeau sūnus ir Justino Trudeau brolis – sukūrė foninę vaizdo instaliaciją. Šis performansas man tapo pats svarbiausias, juo norėjau papasakoti tų mirštančių mylimųjų istoriją. Jie man buvo svarbiausi žmonės pasaulyje, nes mylėjo taip, kaip niekas nebuvo regėjęs. Performatyviam paskaitų stiliui mane įkvėpė būtent jie.

– Jūsų vizitas Suomijoje susijęs su Aalto universiteto paskaitų ciklu, skirtu profesoriaus emerito Juhos Varto garbei. Savo paskaitoje kalbėjote apie meno įtakos galią. Kuo menas, Jūsų požiūriu, yra svarbus?  

– Paskaitos idėja gimė, kai buvau paprašytas kalbėti apie pasąmonę Freudo teorijose. Ruošdamasis paskaitai ėmiau galvoti, kad Freudo mąstyme yra kažkas įtartino. Anot Freudo, gamtos mokslai tyrinėja išorinį pasaulį, o visi kiti, kaip ir menas, yra susiję su žmogaus vidiniu pasauliu, neįsisąmonintais instinktais ir poreikiais. Mano požiūriu, tai išties keista idėja. Man yra visiškai akivaizdu, kad bent jau menui šis teiginys netaikytinas, nes menas kalba ir apie išorinį pasaulį. Menas turi jėgos: jis gali mus vesti ir užkrėsti, patraukti savo pusėn, priversti suklusti.

Tai galioja ir viskam, kas mus supa. Man atrodo, kad vis mažiau gebam žvelgti į daiktus, atskirtus nuo savo paskirties. Nebenaudojamą daiktą išmetam – tai tapo mūsų kultūros dalimi. Anksčiau daiktai, indai, baldai buvo saugomi ateities kartoms ir juos žmonės išmoko gerai pažinti. Kartą nuvykau pas draugą į Todtnaubergą, kur stovėjo garsusis Heideggerio namas. Draugas laikė skrynią, kuri po mirties turėjo tapti jo karstu. Kai sudegė mano proprosenelės sodyba, ji labiausiai liūdėjo dėl to, kad pražuvo jos karstui saugotos lentos. Tam, kad išmoktume suprasti, apie ką byloja meno ontologija, mums reiktų grįžti prie buities daiktų ir perprasti jų įtaką mūsų gyvenimui.

Heideggeris teigė, kad moderniam mąstymui iš esmės būdingas metafizinis subjektyvizmas, kuriame subjektas pats yra visos prasmės šaltinis. Nuo Apšvietos laikų buvo aukštinamas laisvas, visiškai sau pakankamas subjektas, kuriantis prasmę sau ir savo pasauliui. Mano nuomone, reikėtų grąžinti supratimą apie tai, kad objektams paklūstame mes, o ne atvirkščiai. Kasdieniame gyvenime daiktai ir reiškiniai daro įtaką mūsų veiklai ir mus valdo – štai, pavyzdžiui, ši stiklinė nurodo mums, kaip turėtume ja naudotis. Mūsų veiksmus nuolatos veikia supantys daiktai. Norėčiau žvelgti į meną šiame ontologiniame kontekste. Manau, kad meno kūriniai gali parodyti reiškinių ir daiktų jėgą ir taip atskleisti apie pasaulį kai ką, ką pajėgus atskleisti tik menas ir ko negalėtume suprasti jokiu kitu būdu.

– Esė „Tikrovė ir jos šešėlis“ (La réalité et son ombre, 1948) Lévinas teigia, kad mėgautis menu yra taip pat egoistiška, žema ir ciniška kaip puota maro metu, mat estetinės patirties akivaizdoje atsukame nugarą kitų žmonių nelaimei. Ką atsakytumėte Lévinui?

– Lévinas visur kaišioja etiką. Manyčiau, taip elgtis nevalia. Be abejo, dalis meno susijusi su politiniais ir etiniais klausimais, bet didžioji dalis – ne. Apie meną mąstau panašiai kaip Nietzschė „Tragedijos gimime“. Anot Nietzschės, pamatinė meno esmė yra įsitraukimo į meno lauką patirtis, kurioje suvokėjas pamiršta save pasinerdamas į kosminės energijos srautus. Jam menas yra metafizinė paguoda mūsų ribotumo ir mirties akivaizdoje, nes padedami meno patiriame anapus visko slypinčią ontologinę jėgą, tveriančią naujas formas ir naikinančią senąsias.

Manau, kad meno patyrimas labai primena dalyvavimą festivaliuose. Stipriausiai jį išgyvenau Rio de Žaneiro karnavale ir „Mount Hagen“ festivalyje Papua Naujojoje Gvinėjoje. Lankiausi Brazilijoje Persijos įlankos karo metu, kai šalies ekonomika ritosi į bedugnę. Nepaisant to, tūkstančiai išsidabinusių žmonių susirinko draugėn šokti ir linksmintis ištisas dienas. Tai nepakartojama. Visiems sakau: kartą gyvenime verta nukeliauti ten ir pamatyti, kokie gražūs gali būti žmonės. Menas padeda patirti tokį pat bendrystės su pasauliu jausmą. Ši patirtis glūdi anapus etikos.

 

Vertė Rūta Marija Viljamaa