Mechaninis padaras ir mes: generatyvinis dirbtinis intelektas ir fotografija

 

Ar mes luditai, posthumanistai, ar stovime tarp jų kažkur per vidurį? Pastaruoju metu viešajame diskurse vyrauja dirbtinio intelekto, jo poveikio visuomenei, menui, žmogui tematika. Tačiau šis klausimas senas kaip ir visa mūsų modernioji istorija. XVIII ir XIX a. sankirtos fenomenas buvo luditai, žmonės, kurių darbą industrializacijos epochoje keitė mašinos. Šiandien šis žodis apskritai apibrėžia industrializacijos, modernizacijos, automatizacijos ir praėjusio amžiaus dešimtojo dešimtmečio kompiuterizacijos priešininkus. Gal dirbtinio intelekto (DI) diskursas prikelia šiuolaikinius luditus? Filosofas Walteris Benjaminas, rašydamas apie meno padėtį technologinio vystymosi eroje, skeptiškai žiūrėjo į fotografijos atsiradimą, jis galvojo, kad ši nauja technologija sudarkys tikrąją meno kūrinio aurą. Benjaminas teigė, kad XIX a. kilo ginčas dėl fotografijos ir tapybos meninės vertės. Kokia kūryba, kokiomis priemonėmis ir koks kūrybos procesas yra labiau menas, tikrasis menas? Benjaminas atkreipė dėmesį, kad šio laikotarpio menininkai buvo taip apsėsti klausimo, ar fotografija tikrai yra menas, kad nepastebėjo svarbesnio klausimo – ar fotografijos išradimas nepakeitė meno pobūdžio apskritai? Jo nuomone, tapybos, taip pat ir meno krizė, paskatinta fotografijos atsiradimo, yra glaudžiai susijusi ir su tuo, kad fotografija tapo lengviau prieinama ir interpretuojama masių. Taigi iš Benjamino svarstymų matyti, kad tapyba ir fotografija susipyko dėl masių dėmesio. Šis meno pasaulio konfliktas ir kūrybos krizė dėl fotografijos atsiradimo XIX a. yra tam tikri šiuolaikinių debatų apie dirbtinio intelekto kūrybą pirmtakai.

Kaip ir prieš kelis amžius, technologijos kelia grėsmę žmogaus pozicijai darbe, mene ir pasaulyje. Vieni yra luditai, kurie naująją mašiną mato kaip pavojų, kiti bando mašiną perprasti ir su šiuo padaru susidraugauti, o treti naudojasi naujosios eros privalumais.

Filosofė Susan Sontag teigė, jog fotografijos mums reikalingos tam, kad įrodytume tiesą. Fotografija, pasak jos, yra sudedamoji tiesos dalis, negali būti jokios tiesos be fotografijos. Galbūt todėl generatyvinis dirbtinis intelektas (GDI) kol kas yra labiau naudojamas fotografijos mene nei literatūroje, nes fotografijoje galima žymiai akivaizdžiau spekuliuoti „tiesa“, bent iš pirmo žvilgsnio. Fotografija istoriškai buvo patikimumo garantas. Aišku, mes jau žinome, kad tai nėra tiesa, nes fotografo perspektyva ir kas pasirenkama fiksuoti, yra milžiniška galia, leidžianti tiek sukelti pasigėrėjimą vaizdu, tiek juo manipuliuoti.

Šis diskursas apie GDI ir meną paskatino pasikalbėti su menininke, rašytoja, meno kritike, tyrėja Agne Gintalaite. Ji viena pirmųjų Lietuvoje pradėjo dirbti ir kurti pasitelkusi dirbtinį intelektą. Jos darbas su GDI yra unikalus ir gerokai skiriasi nuo kitų su GDI dirbančių menininkų. Ji nesiekia meninių rezultatų inovatyvumo naudodama GDI, o labiau tyrimo būdu pažindinasi su GDI subjektyvumu, nagrinėja tiesos situaciją dirbtinio intelekto eroje. Agnės kūryba yra tyrimas, kuris atveria labai daug galimybių apmąstyti savo santykį su DI. Šiame tekste su Agne kalbuosi kaip su mąstytoja ir atradėja, kuri leidžiasi į šį nepažintą ir dažnai gąsdinantį keistumo, kitoniškumo, haliucinacijų, manipuliacijų ir kolektyvinės pasąmonės lauką. Agnę matau kaip drąsią priešapokaliptinio filmo heroję tyrėją, kuri, priešingai nei dauguma, kuria santykį su šiuo mus gąsdinančiu mechaniniu padaru. Dirbtinio intelekto ir fotografijos meno debatų lauke Agnės tyrimai kuriant su GDI praplečia galimybes mąstyti ne tik apie (post)tiesą, posthumanizmą ir naujus subjektyvumus, bet ir apie save pačius.

Kalbant su Agne, išryškėjo tai, kad ji susiduria su įtampa, kylančia iš vadinamojo fotografijos patikimumo ir GDI „klaidų“. Jos nuomone, GDI iškėlė į paviršių klausimą, kuris visada buvo aktualus medijoms, tačiau neretai buvo pamirštamas, – kiek galime pasitikėti matomu vaizdu. Juk ir prieš GDI erą fotografija buvo pasitelkiama kaip įrankis manipuliuoti ir tam tikra linkme kreipti mases. Kadangi fotografija buvo galima pasitikėti. Fotografija buvo lygi tiesai. Tačiau mes gyvename promtografijų eroje, kur fotografija nebegalime pasitikėti, ypač kaip tiesa. Na, o tiesa… ji jau kuris laikas yra labai komplikuotas konceptas.

 

Nuotrauka, kuri sustabdė pasaulį

 

Noriu pristatyti dvi DI palankias, tačiau skirtingas pozicijas vizualiojo meno, o konkrečiau – fotografijos kontekste. Su DI dirbantis vokiečių fotomenininkas Borisas Eldagsenas tapo fotografijos pasaulio sensacija, kai jo pasitelkus DI sugeneruota fotografija, vadinamoji promtografija, 2023 m. laimėjo prestižinį Sony World Photo Awards apdovanojimą. Tačiau jo kontroversiškas atsisakymas priimti šį apdovanojimą, jam pačiam iškėlus į viešumą faktą, kad tai yra promtografija, paskatino diskusijas apie fotografijos ir dirbtinio intelekto sukurtų vaizdų santykį. Jo fotografija „Pseudomnesia: The Electrician“ tapo „Nuotrauka, kuri sustabdė pasaulį“ („The Guardian“) ir naujos, ne tik meno, eros simboliu. Prieš metus Borisas minėjo, kad naudojant DI atsiveria skirtingi lygiai: mėgėjiškas – kai prašome bet ko ir bet kaip, inžineriškas – kai išmanome, kaip rašyti promtus, DI skirtas komandas, dėl komercinio ir gražaus rezultato, ir tas lygmuo, kai DI naudojasi menininkas. Menininkas turi idėją ir DI naudojasi kaip įrankiu, DI tampa teptuku menininko rankose. Tu įsivaizduoji savo konceptus ar tai, ko nori, ir DI duodi užklausą, savo gaunamus rezultatus vis perdirbdamas. Naudodamas DI, menininkas dirba su konceptu, su savo idėjų lauku. Taigi menininkas, kuriantis su DI, vis tiek yra kūrybinio proceso centre. Borisas dirba visų pirma su konceptais, su pasąmonės ir istorinės informacijos klodais. Boriso kūrybos logika yra pasąmonės, sapno logika, kuri atskleidžia karo ir traumos likučius šiuolaikinėje psichikoje, vokiškos kaltės ir identiteto problemą. Tokio su DI kuriamo meno centre atsiduria nebe rezultatas-produktas, o meno procesiškumas, konceptų kūrimas bei išdarinėjimas. Taigi Borisui (su) DI kuriamo meno vertė išlieka žmogiška, kaip ir medijų teoretikui Ignui Kalpokui, kuriam DI kuriamas menas vis dar yra humanistinis menas, orientuotas į žmogų abiejose pusėse: sprendimas kurti ir meno „meniškumo“ vertinimas.

Fotografas Milesas Astray’us laimėjo bronzos ir publikos simpatijų apdovanojimus dirbtinio intelekto fotografijų kategorijoje už nuotrauką „Flamingone“ – nors ji ir nebuvo sugeneruota GDI. Rožinis plunksnuotas kamuolėlis su kojomis liminalioje erdvėje. Fantastinis padaras, tam tikras monstras, stypsantis keistame paplūdimyje. Nenuostabu, kad nuotrauka laimėjo. Joje esama GDI nejaukos elementų. Paaiškėjus, kad tai tikra fotografija, Astray’us buvo diskvalifikuotas. Tačiau šis menininko dalyvavimas konkurse kaip performansas buvo sąmoningas – jis norėjo apversti situaciją, parodydamas, kad tikra fotografija gali būti palaikyta GDI kūriniu. Jo atvejis atsako į Boriso Eldagseno, kurio GDI nuotrauka laimėjo tikrų fotografijų konkursą, atvejį. Panaši situacija nutiko ir fotografei Suzi Dougherty – ji buvo klaidingai apkaltinta panaudojusi GDI savo fotografijose ir diskvalifikuota iš konkurso. Šios GDI ir fotografijos pasaulio dramos atveria menininkams lauką žaisti. Astray’us paskelbė pareiškimą, kuriame paaiškino, kodėl į GDI fotografijų konkursą jis įtraukė ne dirbtinio intelekto sugeneruotą nuotrauką: „Pastaruoju metu matydamas atvejus, kai DI sugeneruoti vaizdai konkursuose nustelbia tikras nuotraukas, pagalvojau, kad galėčiau šią istoriją apversti aukštyn kojomis ir būtent taip, kaip tik žmogus galėtų ir norėtų, pateikdamas tikrą nuotrauką dirbtinio intelekto fotografijų konkursui.“ DI, meno pasaulis ir menininkas yra trys veikėjai, įeinantys į barą pokšto pradžioje. Kol kas mes tik nežinome, kaip šis pokštas baigsis.

 

Kūnas (ir siela?)

 

Menininkės Agnės Gintalaitės požiūris į GDI ir promtografiją skiriasi nuo dažnesnio menininkų humanocentrinio požiūrio į kūrybą. Jos darbas su GDI yra tam tikras etnografinis tyrimas. Menininkę domina ne GDI kaip įrankis kurti tam tikrą jos viziją, o greičiau ji nori savo kūryboje, kuri yra labiau tyrimas, apčiuopti tai, kas GDI kūrybiniame procese yra specifiška ir visiškai kitoniška, nebūdinga žmogui. Įdomu, kad tai, kuo kaltiname GDI (stereotipiškumas, pasikartojamumas, seksizmas, rasizmas etc.), kyla iš duomenų, kuriais apmokyta GDI sistema, – iš žmogaus, iš mūsų sociokultūrinės vaizduotės bei masių vertinimo kriterijais paremtų atrankos algoritmų. Agnė šiuos kūrinius vengia vadinti promtografijomis, nes darbą su GDI ji patiria ne kaip raginimų (angl. to promt – raginti), o kaip derybų rezultatą. Toks kūrybinis procesas su GDI atrodo panašus ne tik į derybas su algoritmais ir duomenimis, bet ir į pokalbį su šia neuronetipiška GDI vaizduote ir per jį pasimatančia kolektyvine pasąmone.

Tačiau vadinamosios GDI klaidos, jo gliukai, yra tai, kas būdinga būtent jam. DI klaidos parodo, kuo dirbtinio intelekto ir žmogaus kūryba yra specifiška. GDI kūryba atsiranda iš klaidos, iš informacijos trikdžio, kur jo turinys nukrypsta nuo žmogui įprastų loginių standartų. Atsiradimo pradžioje DI buvo labai sunku atvaizduoti rankas. Tai matyti ir Boriso Eldagseno nuotraukoje, kuri skandalingai laimėjo Sony World Picture Awards apdovanojimą. Pasak Agnės, GDI gliukai atsiranda iš to, kad jis neturi rankos fizinės, percepcinės patirties. Jis gali apdoroti daug skirtingų rankos nuotraukų, bet neturi rankos patyrimo realiame, materialiame erdviniame pasaulyje. GDI kūrybinės klaidos rodo, kad jis neturi kūniškos patirties ir todėl nesupranta rankos anatomijos. Aš skubu sakyti Agnei, kad gal todėl GDI naujai parodo kūno ir sielos perskyros, tokio dekartiško dualizmo, problemą. Filosofas René Descartes’as ir modernieji laikai užfiksavo kūno ir sielos atskirumą. Kūnas yra materialus sielos kalėjimas, o sielos veikla yra kūryba. Žinoma, mes seniai žinome, kad toks kūno ir sielos atskyrimas yra problemiškas. Žmogus kuria per savo kūną. O GDI daro klaidas, nes neturi kūniškos patirties ir iš jos ateinančio žinojimo. Tačiau Agnė mano, kad kūnas ir siela neturėtų būti atskiriami, taip pat ir generatyvinio dirbtinio intelekto kūryboje. GDI irgi turi kūniškumą, tačiau visai kitą nei mes. Panašiai kaip bet kokios būtybės, GDI kūniškumas yra problemiškas. Žmonių kūnas yra įvairiausių galios ir politinių diskursų įkaitas. Pasak Agnės, „GDI kūnas yra energinis vampyras – vieno paveikslėlio energijos sąnaudos svyruoja nuo maždaug 0,03 iki 0,12 kilovatvalandės (kWh), priklausomai nuo naudojamo modelio, infrastruktūros ir vaizdo sudėtingumo. Pavyzdžiui, vienas paveikslėlis, generuotas pasitelkiant tokias platformas kaip „Stable Diffusion“ ar „DALL·E“, dažniausiai sunaudoja apie 0,1 kWh energijos, kas prilygsta maždaug trims kartams užvirti elektrinį virdulį. Nors tai gali pasirodyti nedaug, verta atkreipti dėmesį, kad kūrybiniame procese dažnai sugeneruojama daug preliminarių vaizdų, kol pasirenkamas vienas galutinis, – taigi vienam projektui tenkančios energijos sąnaudos gali pasiekti 1–2 kWh ar daugiau. GDI kūryba turi akivaizdų skaitmeninį pėdsaką klimate. Šis klausimas vis dažniau aptariamas meno ir technologijų sankirtoje, kur kai kurie menininkai imasi veiksmų – riboja generavimų su DI skaičių, renkasi efektyvesnius modelius arba kompensuoja anglies dvideginio emisijas.“

Šitoks DI materialumas – jo energijos vartojimas ir serveriai – galbūt gali būti suvokiamas kaip tam tikras DI kūniškumas. DI neturi anatominės patirties ir iš jos ateinančio suvokimo, dėl to jis daro tam tikras klaidas. Tačiau jo serveriai ir vartojama energija yra jo materialumas arba gal net tam tikras kūnas?

Pasak Agnės, kalbant apie kūną viskas labai komplikuojasi, generatyvinis DI neprivalo turėti sensorinės sąveikos su pasauliu, jis turi generuoti turinį, kuris atitinka arba pranoksta žmogaus kūrybą, jis kuria iš algoritmo. Tačiau ji teigia, kad egzistuoja įkūnyto dirbtinio intelekto sritis (angl. Embodied AI), kur dirbtinio intelekto modeliai turi kūnišką patirtį ir jutimiškai patiria išorinį pasaulį ar net bando savo jutimus interpretuoti sukurdami jiems vaizdus ar tekstus.

Tačiau kalbant apie GDI kūrybą, kur ir atsiranda promtografija, man įdomi kūno ir sielos įtampa, kaip kelianti klausimą – ar išvis įmanoma kurti be kūno? Galbūt kitoks generatyvinio dirbtinio intelekto materialumas gali būti suvokiamas kaip tam tikras kūniškumas?

Agnė pažymi, kad dažniausiai GDI klaidos ir taip kūrybiškumas gimsta per atsitiktinumą nulemiančius algoritmus – duomenys sunaikinami ir (per)kuriami iš naujo pagal algoritmą. Šis algoritmas nulemia atsitiktinį duomenų perdėliojimą, taip pat ir kažką kitoniško naujai sugeneruotame vaizde. Jei tokio algoritminio atsitiktinumo nebūtų, DI nesugeneruotų nieko naujo, tik atkartotų į sistemą mūsų įkeltus vaizdus.

Galbūt galima teigti, kad DI materialumas yra kitoks nei mūsų, todėl jo materialumas (arba kūniškumas) yra nežmogiškas. Galbūt jo nežmogiškas materialumas, žmogiškos anatominės patirties stygius gali daryti įtaką jo generuojamų vaizdų keistumui. Jam stinga mūsų materialinės patirties. Tas DI kuriamų vaizdų keistumas ar gliukas, kuris parodo mums neatpažįstamą realybę, yra kažkas, ką DI inžinieriai bando jo mokymo procese šalinti. Tačiau DI neuronetipiškumas, jo klaidos per algoritmų lemiamą atsitiktinumą ir jo kūniškos patirties stygius, o tiksliau, jo kitoks materialumas – kitas kūniškumas – ir yra tai, kuo DI kūryba, vaizduotė ir būtis yra įdomios.

Per GDI klaidas mes galime apčiuopti jo kitoniškumą, sako Agnė. Per GDI klaidas mes susiduriame su šio mechaninio padaro neuronetipiška vaizduote tokia, kokia ji yra pati savaime. Dirbtinio intelekto ir kūrybos tema iškelia į paviršių kūno klausimą, o tiksliau – kūno ir sielos, materijos ir idėjos įtampas. Kiek mūsų pačių kūnai ir kūniškos patirtys veikia mūsų kūrybą. Kūrybą, kuri nuo Platono iki moderniųjų laikų buvo priskirta sielai ir dvasinei karalystei, ne kūnui ir mėsiškai jo patirčiai. Sparnuotas kuriančios menininko sielos vaizdinys, iškilęs romantinėje epochoje, vis dar yra aktualus šiandien, kūryba vis dar ekskliuzyviškai priklauso žmogiškajai sričiai. Kuria tik žmogus, ir žmogus kuria iš dvasinės plotmės. Romantinė epocha priskyrė kūrybą vos ne dieviškumo kategorijai, ji yra atsakinga už požiūrį, jog menininko kūryba suvokiama kaip sielos veikla. Tačiau šiandien vis artimesnis požiūris, kuris prisileidžia idėją, jog mes kuriame ne todėl, kad nepaisome savo kūniškumo ir pakylame į sielos plotmę, o būtent todėl, kad egzistuojame kaip ši mėsingo triukšmo visata, kuriame per savo kūną ir jo patirtis.

Agnės kūrybai, kuri yra labiau etnografinio pobūdžio tyrimas, didelę įtaką daro posthumanizmas. Posthumanistinis požiūris nagrinėja kitas sąmones, ne tik žmogiškąją, kaip suvokimo centrą. Kitaip tariant, iš Agnės posthumanistinės žiūros, kuri svarsto kitokius buvimus ir kitokias egzistavimo patirtis, atsivėrė interesas megzti santykį su šiuo nauju mechaniniu asmeniu. Analizuojant jo suvokimo patirtį, savaime suprantami dalykai ima atsiverti ir problemizuotis kitaip. Jei baltojo vyro subjektyvumas kadaise buvo esminė tiesą apibrėžianti perspektyva, ją ėmė plėsti, problemizuoti ir keisti moteriški, postkolonialistiniai subjektyvumai, įvesdami ir savo patirtis. Panašiai posthumanizmas atveria erdvę ne-žmogiškosioms būtybėms ir jų subjektyvumui, o taip ir DI.

Kūno ir sielos, posthumanizmo ir romantinės epochos menininko ir kūrybos dilemos atskleidžia, jog DI mums gali būti įdomus ir dėl to, kad jis turi kitą materialumą arba visai kitą (ne)kūniškumą, kuris parodo mums kitas suvokimo, o gal tiksliau – kitokio suvokimo galimybes.

 

Menas iš didžiosios raidės ir Meno biznis

 

Dažnai manoma, jog (su) GDI generuojamas menas kelia grėsmę menininkui vien dėl to, kad GDI optimizuoja kūrybos procesą ir gali kurti gražius vaizdinius ir nuotraukas, kopijuoti estetiką. Tačiau milžiniškas vaizdinių kiekis, padidėjęs dėl GDI prieinamumo, nereiškia, kad aplink bus daugiau meno. Lygiai taip pat šie dirbtinio intelekto eros pokyčiai nereiškia žmogaus kūrybiškumo pabaigos. Filosofas Ignas Kalpokas pažymi, kad panašiai kaip fotografija šiandien yra pripažinta meno forma, tačiau ne kiekviena išmaniuoju telefonu padaryta nuotrauka laikoma menu, taip ir tik dalis viso dirbtinio intelekto sukurto kūrybinio turinio bus laikoma tinkama įtraukti į „meno“ kategoriją.

Kūrybiškumą kaip bene kiekvieną reiškinį galime interpretuoti istoriškai ir būtent per tokią interpretaciją matyti, kad kūrybiškumas yra politizuotas konceptas. Todėl, pasak Kalpoko, kūrybiškumas kaip politinis konceptas tapo priemone ištrinti nevakarietiškų kultūrų ir čiabuvių požiūrį į kūrybiškumą, nors net Vakaruose, pavyzdžiui, moterys šimtmečiais nebuvo laikomos galinčiais kurti žmonėmis. Joms iš esmės buvo nepripažįstamas kūrybos atstovų statusas: siela buvo ta, kuri kuria, siela kuria per vyrą, nes vyras yra kūrėjas, kadangi jis yra sukurtas pagal Dievo atvaizdą. Moteris buvo laikoma labiau kūniška, todėl turinti žemesnio rango, mažiau pažengusią, nekuriančią sielą.

Galima manyti, kad ta pati strategija pasireiškia ir dirbtinio intelekto sukurto turinio atžvilgiu. Čia išryškėja kūrinio meniškumo klausimas, paplitęs jau ir modernybės laikais atsiradus fotoaparatui, kas paskatino masinės produkcijos ir meno prieinamumo baimę. Kūrinio meniškumo klausimas labai dažnai yra politinis klausimas. O politinis klausimas yra galios klausimas. Pasak Agnės, meno biznį atspindi šios meno lauko dinamikos, nes retas, ekskliuzyvinis kūrinys yra vertinamas kaip brangesnis ir yra parduodamas už didesnę kainą, o su DI kurtą kūrinį meno pasaulyje yra sunku vertinti, jis praranda retumo, ypatingumo aurą, taip pat ir piniginę vertę. Diskursas aplink DI kūrybą į paviršių iškelia meno pasaulio problematiką būtent per kūrybos ir politiškumo dinamikas – kieno ir kokia kūryba bus laikoma menu, gaus vietą galerijoje, finansavimą, bus perkama, bus pripažinta kritikų ir gaus Meno iš didžiosios raidės titulą. Šis titulas nėra kūrinio paties savaime savybė, o labiau galios santykių rezultatas, tam tikra galios pozicija.

 

GDI ir kolektyvinė pasąmonė

 

(Su) DI kuriamas menas yra šių dinamikų apsuptyje. Todėl Agnės darbas su GDI priešinasi šiai paradigmai. Agnė su GDI dirba etnografinio tyrimo forma, kūrybos proceso metu GDI yra bendrininkas ir kompanjonas. Tokio simpoetinio kūrybos proceso metu atsiskleidžia generatyvinio dirbtinio intelekto preferencijos, kurios parodo masių poreikius, kultūrinius stereotipus. Ją domina ne GDI išgaunamo rezultato ir jos vizijos atitikimas ir to rezultato gludinimas, bet tai, kokį ir kieno žvilgsnį atspindi GDI.

GDI apmokomas žmonių sukurtais vaizdais, vėliau, tęsiant mokymo procesą, generuojami vaizdai yra vertinami taip pat žmonių. Taigi GDI generuojami vaizdai atspindi kolektyvinę vaizduote ir žmonių, ne GDI, stereotipus. Agnė pažymi kad GDI turi labai vyrišką žvilgsnį: kai paprašai sukurti moterį, beveik visada sugeneruojama labai seksualizuota, jauna moteris. Žinoma, – sakau jai, visiškai nenustebinta, tačiau vis tiek nusivylusi tokiu žmonijos atspindžiu per GDI. Galbūt GDI problematika yra žmonių problematika, nes GDI kuria iš didžiųjų duomenų (Big Data), kurių dalis esame kiekvienas mūsų. Paprašytas sukurti žmogų, GDI sukurs vyrą, moteris bus papingas padaras, seksuali iškamša, vergas bus juodaodis. Įdomu tai, kad Agnė pastebi GDI savicenzūrą specialiose programose, kur GDI rezultatai yra smarkiai ribojami, tose programose matyti, kad sistema paslepia savo pačios sugeneruotus vaizdus, jų nerodo, nes jie neatitinka ,,bendruomenės normų“. Kitaip tariant, tokie vaizdai, sugeneruoti iš didžiųjų duomenų, pasirodo esantys neetiški pačiai sistemai. Tokie atvejai parodo konfliktą tarp mūsų kolektyvinės pasąmonės ir etinės, vertybinės plotmės. Agnė pasakoja savo darbo su GDI istorijas ir keisčiausius bei nejaukiausius atvejus. Kaip įkėlus savo pačios nuotrauką, suteikiant eksplicitiškai tik estetines koordinates, dirbtinio intelekto programa ją pradėjo generuoti be drabužių. Tačiau užklausoje šio paliepimo – šio nuotraukos turinio promto – nebuvo. Agnė dirba su GDI jam nurodydama tik estetines koordinates, t. y. užklausoje yra pateikiamas tik fotografijos stilius. Būtent taip ji kalbasi su GDI: per paties GDI laisvai pasirenkamą turinį, siužetines interpretacijas ir turinio konsteliacijas. Ji kelia savo pačios darytas nuotraukas, savo šeimos nuotraukų albumus ir paties GDI sugeneruotą turinį. Agnės darbas su GDI yra „pagal nutylėjimą“ – ten, kur jos pačios paliepimo nėra, pasirodo GDI vaizduotė ir subjektyvumas, GDI interpretuoja siužetinę liniją pats. Todėl įdomu, kad visas siužetinis jos pačios nuotraukos nurengimas ar į vaikų pornografijos pusę linkstantys turiniai yra GDI savivalė. Dirbtinis intelektas kartoja dažniausiai prašomas užklausas.

Per GDI kūrybą išgryninami tam tikri visuomenės stereotipai – kurie kolektyvinę pasąmonę padaro matomą. Kai ilgai žiūri į bedugnę, bedugnė ima žiūrėti į tave, sakė Nietzschės Zaratustra. Gal kai žiūrime į dirbtinio intelekto sugeneruotus vaizdus, pradedame žiūrėti į save. Kolektyvinė pasąmonė mums rėžia akis per GDI vaizdus, ir tai, ką šiuose vaizduose mes matome apie mus pačius, nėra patogu.

 

Mechaninis padaras ne toks ir tolimas

 

Tačiau Agnės žvilgsnis krypsta nuo žmogiškosios įtakos GDI į tai, kur GDI savivaliauja ir žaidžia su mums atpažįstama logika, ne su mūsų visuomenės stereotipais, o ten, kur pasirodo GDI haliucinacijos ir gliukai. Agnė kalbasi su GDI duodama jam estetines koordinates, dažniausiai tai nespalvotos, tikroviškos fotografijos estetika. Tokia estetika mums asocijuojasi su patikimu kadru, su tiesa, tai tam tikra patikimumo estetika. Tokiu formatu menininkė reiškia tam tikrą GDI neįmanomybę, mums atpažįstamoje ir patikimoje estetikoje ji iškelia į paviršių dirbtinio intelekto netipišką vaizduotę ir šios netipiškos vaizduotės turinius. Mums nepažinta logika, haliucinacija pasirodo tokiu formatu ir estetika, kuri mums istoriškai signalizuoja – tai tikra. Tačiau šioje tikrovės estetikoje Agnė išryškina tai, kas mums neatpažįstama, – šio mechaninio asmens mąstymą, svetimą jo logiką ir savitą, kitonišką arba neuronetipišką vaizduotę.

Atsiskleidžia du tyrimo momentai, tai, kokias turinio interpretacijas daro GDI, kokį turinį jis pasirenka pats, turėdamas tik estetines koordinates. Galbūt tai atspindi dažniausiai jo prašomas užklausas. Bet galbūt dar įdomesni yra momentai, kur GDI nukrypsta nuo to scenarijaus, kurį išmoko dėl masinės tam tikro turinio paklausos, ir haliucionuoja pats. Per savo specifinį kūrybos būdą, kai duomenų struktūros yra sunaikinamos ir tada atstatomos iš naujo pagal algoritmus, kurie nulemia kažką naujo, tačiau dažnai šitoks naujumas gali pasirodyti mums nelogiškas, keistas, nejaukus, ši neuronetipiška vaizduotė atkuria duomenis, kurie mums gali pasirodyt kaip klaida, daugiau ar mažiau akį rėžianti, (ne)pastebima klaida. Per savo mechaninį kūrybiškumą. Bet būtent tai ir yra GDI autonomija, jo savitumas. Taip mes susiduriame su kažkuo, kas būdinga būtent jam, šiam mechaniniam asmeniui.

Agnė pažymi, kad GDI generatoriai yra kaltinami dėl tokių netipiškų vaizdų. Kitaip tariant, praleidžiama krūva valandų ir daugybė žmonių dirba prie to, kad normalizuotų DI kuriamą turinį ir prigretintų prie kažko, ką mes galime atpažinti. Bet, kaip tikra posthumanistė, Agnė gina šį mechaninį padarą: „Tie stereotipiniai vaizdai yra mūsų, ne GDI. GDI suskaičiuoja, ko iš jo yra norima, kas sulaukia daugiausiai laikų. Generatyvinio dirbtinio intelekto apmokymo procese dalyvauja daug vertintojų. Jį vertina ne išprusę menininkai ar tyrėjai, jo išgaunamus rezultatus vertina paprasti žmonės iš marketingo stilistinės perspektyvos, paprastom kategorijom, kas yra gražu ir kas ne. Mokymo proceso metu vertinama tūkstančiai sugeneruotų vaizdų, kuris yra geresnis. Geresnis pagal šiuos žmones. Taip GDI išmoksta daryti tai, kas labiausiai tiems žmonėms, tiems jo mokytojams patinka, kas sulaukia daugiausiai teigiamų vertinimų. GDI vaizdai yra žmonių mokymo rezultatas, jie tikrina, kad šie vaizdai būtų teisingi, kad atitiktų standartus, normas. Tačiau duomenyse yra visko. Išmokęs derėtis su sistema, gali gauti kažką visiškai kitokio, pats gali apmokyti savo duomenimis, apmokyti juos tuo, kas patinka tau, tokiu būdu galima susikurti vos ne savo alter ego. Tačiau kolektyvinės vaizduotės stereotipai, tarsi jungiškosios kolektyvinės pasąmonės archetipai, netikėtai išnyra ir čia, kaip kad ir vėl pasirodo klaidos, ir būtent jos mane labiausiai domina. Vaizdo įrašų generavimų metu, kada jungiami du skirtingi vaizdai, matyti, kaip veikia GDI ,,kūrybiškumas“ – kaip asociatyviai jungiami realybėje nesujungiami kūnai ir erdvės.“

Taigi generatyvinio dirbtinio intelekto vaizdai yra tikrinami, kad atitiktų standartus ir normas, kad būtų „teisingi“. Nors jo kūrybiškumas veikia jungiant tai, kas nesujungiama, iš jo nuolat reikalaujama normos. Mes iš jo reikalaujame normos. Pagrindinė vaizdus kuruojanti ir sistemą apmokanti jėga yra žmonės. Tai žmonės naudoja milžiniškus išteklius, kad DI generuojami vaizdai būtų normalūs. Tokiu būdu per GDI apmokymo procesą įsivyrauja masinio skonio karalija, popsas. Atrodo, kad normalumui sukurti šioje plotmėje naudojama itin daug energijos. Sukurti bei reprezentuoti normalumą per GDI vaizdus, kaip ir normalumą manifestuoti ir įkūnyti realybėje, reikalingi milžiniški resursai. Žmogus nuolatos reikalauja normalumo. Stengdamiesi nušlifuoti, nugludinti ir nutildyti bet kokį keistumą ar klaidą, mes iš savęs ir iš kitų (mechaninių padarų) išsireikalaujame normalumo. Bet atrodo, kad norma yra gan daug jėgų atimantis darinys, sintetinė, sufalsifikuota struktūra. Todėl ironiška, bet gal ir žmonės veikia panašiais principais, vaikai išmoksta atkartoti tuos veiksmus, dėl kurių jie įtinka suaugusiesiems ar yra apdovanojami. Vėliau ir suaugęs žmogus yra įpratęs vertinti save pagal tai, kaip ir kam patinka, ir dėl patikimo masėms dažnai netenka savo autentiškumo. Autentiškumo, kuris buvo mokymo proceso pradžioje, bet buvo užslopintas, koreguotas, perkoreguotas ir taip… ištrintas. Gal ir mes patys dažnai tampame viena nuobodžia mase, mūsų mintys – vienu dideliu algoritmu. Kur kitybė ištrinama, nes yra keista, neįprasta, negauna pakankamai laikų. Patys savo gyvenimais pradedame tenkinti masinį skonį, tokioje pataikūnų visuomenės realybėje egzistuojame ir atrodome taip, kad įtiktume: patys tampame popsu, masinio skonio ir poreikio vergais. Galbūt DI diskursas (arba DI-skursas), mokymo schemos ir politika mums yra artimesnės, nei gali atrodyti. Gal mes esame artimiau susiję su šiuo mechaniniu padaru, nei atrodo iš pirmo žvilgsnio ar užklausos.