Biografija amžinai
2008 m. turėjau tiek proto, kad nepagailėjau pinigų bilietui į Bobo Dylano (g. 1941) koncertą Vilniaus „Siemens“ arenoje. Labiausiai tada pritrenkė ikonos nebendravimas su publika, arogancija, užsidarymas savo muzikinės grupės rate, o dar tiksliau – savo paties muzikoje. Ir tai visiškai tavęs nežeidė – perkarusi figūrėlė savaime nuo ševeliūros iki batų padų, armonikėlės ir gitaros grojo atsidavusi, be išlygų, nesirūpindama aplodismentais, nuo ir iki, o pabaigoje tiesiog išėjo iš scenos. Oho, savo vertę Bobas žinojo. Žinojo esąs trubadūras.
Dabar žiūrėdama filmą apie žalią dvidešimtmečio Dylano jaunystę, matai, kad taip buvo visada, nuo pirmų akordų scenoje. Režisierius Jamesas Mangoldas ir aktorius Timothée Chalamet filme „Bob Dylan: visiškai nežinomas“ (A Complete Unknown) akcentuoja kūrėjo nepriklausomybę, aplinkinių ignoravimą, laukinį vienišiaus būdą ir egoizmą. Ne, jis neatsiprašys, pameluos, dings neatsigręždamas, apgaus, išsigalvos praeitį. Ir viskas dėl ko? Dėl to paties.
Ankstesnis garsus filmas „Manęs čia nėra“ (I’m Not There, rež. Todd Haynes, 2007) genialiame scenarijuje su įvairiaveidžiais herojais, atrodo, yra išsakęs visai viską apie Bobą. Betgi ne, naujame biografiniame filme su daugybe antraplanių veikėjų, su dalykiškais folko atlikėjų santykiais, niujorkietiškom gatvėm ir studijom sukuriama kitokia, ne atmosferinė, ne mistifikuojanti, o kasdieniška muzikanto būtis. Poezijos čia nė kvapo, moterys eina ir praeina, gėlių puokštė įteikiama greitosiomis įžengus pro duris. Bobas nėra teigiamas herojus, jo egzistencija fragmentiška, bet stuburas geležinis. Folko koncerte be atodūsių į rankas imama elektrinė gitara ir kaip akibrokštas suskamba rokas. Bobas lyg niekur nieko išduoda savo klaną. Švitrinis balsas, arba, kaip jį vadino, „klijai su smėliu“, užtikrintai sukasi į naują pusę. Kadangi jam taip diktuoja 7-ojo dešimtmečio įvykiai, Vietnamas ir J. F. Kennedy žūtis. Rokas dabar bus jo įrankis, kova ir tikslas.
Kino žvaigždė T. Chalamet, ruošdamasis vaidmeniui, mokėsi dainuoti, ir, turint galvoj savotišką Bobo šnekamąjį balso tembrą, aktoriui imituoti dainininką pavyksta. Atrodo, mes jau esame pripratinti prie tokios garsinės šventvagystės.
Kitame biografiniame filme „Marija Kalas“ (Maria) sopraną Marią Callas (1923–1977) paskutiniais gyvenimo metais taip pat įgarsina pati aktorė Angelina Jolie. Tiksliau, įgarsina jos „prapuolusį balsą“ repeticijoje. Penkiasdešimtmetė kino žvaigždė, regis, sudeda į vaidmenį visą savo holivudinį žavesį, tačiau filmo melancholija neleidžia jai laisviau judėti režisieriaus nubrėžtuose rėmuose. Čilietis Pablo Larrainas (Jackie, Spencer) kuria vos ne antikinę dramą, operą prozoje, kurioje aktorės judesiai skulptūriški, ji didinga bendraudama net su tarnais. O filmo pabaigoje įdėti kronikos kadrai pademonstruoja kitokią, efemerišką, nesuakmenėjusią Mariją. Filme neištariamas nė vienas sakinys, kurio nebūtų galima įrašyti į „dieviškosios“ sentencijų knygą. Mes priverčiami patikėti, kad „nėra scenos, nėra gyvenimo“ – ak, ši tiesa verta paskutinio tragiškos operos veiksmo. Vis dėlto nepalieka nusivylimas, kad už apgalvotų sceninių gestų, už prilipusios divos kaukės liko daug nepasakyta. Filmas tampa paminkliniu marmuru be įtrūkimų – jame nėra neapykantos motinai, sulaužytų kontraktų, žiauraus elgesio su aplinkiniais, to, kas buvo Franco Zeffirelli „Kalas amžinai“ (Callas Forever, 2002) ir kas bus kituose filmuose.
O kas ir kaip bus lietuvių biografiniuose vaidybiniuose filmuose? Kurių nėra, o jeigu yra, tai apie tuos istorinius asmenis kalbama puse lūpų („Naktys be nakvynės“, 1966, apie Vytautą Montvilą; „Poetas“, 2022, apie Kostą Kubilinską). Dabartiniai jaunieji lietuvių režisieriai ir ypač režisierės smulkmeniškai studijuoja asmeninius šiuolaikinio žmogaus gyvenimėlius, o rašytojo, dailininko, muzikanto likimai lieka nepasiekiami, nors jų atvėrimai palengvintų sunkią kelionę į praėjusį laiką. Ką gi, juk pirmiausia nėra rimtų biografinių knygų! Betgi štai gal Sandros Bernotaitės romanas „Akys chimeros“ su grupe laivu keliaujančių rašytojų teikia vilčių? Tuo laivu keliauja ir odiozinė poetė, kuri pasirodydama ekrane sudėtų šiokius tokius taškus nesibaigiančioje nūdienos kebeknėje. Akivaizdu yra viena: kol praėjęs Lietuvos laikas neįprasmintas per biografinį žanrą (sėkmingai ar nesėkmingai), tol nykiai suksimės uždaruose rūtų darželiuose.
