Apie visišką pasiaukojimą neatsiimant savo žodžio

Nors Maldų už krikščionių vienybę savaitė (sausio 18–25 d.) neprailgsta, šiemet ji tikrai užsitęsė. Rašau taip pripažindama: juk pirmiausia ne dėl kasmet į Šv. Jonų bažnyčioje vykstančias pamaldas susiburiančių įvairių konfesijų entuziastų… Karų, rinkimų, visų kitų peripetijų akivaizdoje per pastaruosius metus tikrai turėjome progų dar geriau pažinti vieni kitus. Tačiau tik vasarį pati savo akimis išvydau atdarus prie Viterbo (Italija) miesto 1657 m. įsikūrusio Vitorkjano sesučių trapisčių vienuolyno vartus. Jis garsus ne tik dėl neblėstančių pašaukimų ir radikalų kontempliatyvų gyvenimą puoselėjančiųjų gausos, bet ir dėl čia iš Grotaferatos vienuolyno šalia Romos perkeltų 1983 m. balandžio 23 d. popiežiaus šv. Jono Pauliaus II palaimintąja paskelbtos Marijos Gabrielės Sagheddu OCSO (1914–1939) relikvijų.

Pirmą kartą apie seserį Gabrielę perskaičiau, regis, 2020 m. Pamenu, tuomet tam tikra prasme ieškojau bendrininkų. 2023 m. į mano rankas pakliuvo sesers Cristianos Piccardo OCSO knyga Living Wisdom: The Mission and Transmission of Monasticism (vert. Erik Varden, 2014), o 2024 m. pradžioje – The letters of Blessed Gabriella with the notebooks of Mother Pia Gullini (vert. David Lavich, 2019). Knygose pristatomi cistersų (trapistų) gyvavimo momentai, didelę įtaką padarę broliai ir seserys leido atpažinti jų dvasingumo kontūrus, jo tęstinumą bei svarbą šiandien ir ateityje. Abiejose vienas žmogus ar, greičiau, vienas – vienybės – aspektas atsiskleidė istorijos tėkmėje atpažįstant įtakas ir bandant numanyti priežastis. Palaimintoji Gabrielė vadinama Vienybės Gabriele, tad tokio jos vardo patvirtinimo ir ieškojau minėtose knygose. O koplyčioje su jos relikvijomis Vitorkjano vienuolyne vos atvykusi stengiausi praleisti kuo daugiau laiko.

Autorės nuotr.

Pašaukimas: mirti ne kartą, o tūkstantį

Marija Sagheddu gimė 1914 m. kovo 17 d. Dorgalio (Italija) mieste. Nors mokėsi gerai, namuose reikėjo jos pagalbos, tad baigė ji viso labo šešias klases. Būdama paauglė aktyviai įsitraukė į katalikiško jaunimo judėjimo Azione Cattolica veiklą, dvidešimt vienų įstojo į Grotaferatos vienuolyną. Sesers Gabrielės (toks jos vardas vienuolyne) laiškai motinai, dvasios tėvui Basilio Meloni, motinai Pijai Gullini ir kitiems pilni paprasto, nuoširdaus rūpesčio, autentiško prieraišumo. Laiškų chronologija žymi svarbius jos vienuolinio kelio etapus, laiškus kartais lydi ir vienuolyno abatės motinos Gullini žinutės adresatui. Ypač įdomu skaityti sesers Gabrielės laiškus po netikėtos žinios apie ligą. Pavyzdžiui, motinai ji net nenori atskleisti besigydanti, 1938 m. balandžio 21 d. laiške sakosi negalėjusi atrašyti, laiško siuntimo vietą nurodo Grotaferatą (p. 91). Kokia priešingybė pirmiesiems jos laiškams, pilniems padrąsinimo, dėkingumo ir džiaugsmo žodžių.

1935 m. spalio 2 d. laišką motinai vos atvykusi į Grotaferatą ji pradeda sakydama: „Su didžiausiu malonumu rašau norėdama pranešti, kad pasiekiau savo tikslą […]. Jei išgirstumėte giedant choro seseris, pasakytumėte, jog atrodo, kad gieda daugybė angelų, ne žmonių“ (p. 47–48). Pasakodama apie gyvenimą, ji daug rašo apie tylą. 1935 m. spalio 17 d. laiške pabrėžia jos privalumus, nes „tyla, sakau jums, yra toks gražus dalykas – mes nekritikuojame ar nemurmame, kitaip nei mūsų gimtajame mieste, bet kiekviena rūpinasi savo reikalais ir apie nieką daugiau negalvoja“ (p. 51). Vyresniosios nurodymu ji buvo priskirta prie choro seserų ir turėjo mokytis giedoti liturgines valandas. Nors natų nepažįstančiai ir giedoti nemokančiai vienuolei iššūkių netrūko, ji priėmė šią pareigą ir su didžiausiu stropumu mokėsi. „Darau viską, kas įmanoma, kad išmokčiau, ir tikiuosi, kad Jėzus, jei jis tikrai manęs nori, man padės“ (p. 53), – rašo ji tėvui Meloni. 1936 m. balandžio 13 d. sesuo Gabrielė įvelkama į abitą.

Šią dieną motinai nupasakoja rašydama, jog „šiandien man buvo didi diena, kurios laukiau ir troškau […]. Jaučiu, kad jis [Jėzus – aut. past.] visada mane mylėjo, o dabar myli mane dar labiau“ (p. 59). 1937 m. spalio 31 d. per Kristaus Karaliaus iškilmę sesuo Gabrielė davė įžadus: „Džiaugsmas, kurį jaučiau ir kuris vis dar manęs neapleido, nenusakomas“ (p. 83). Laiškuose motinai ir tėvui Meloni ji taip pat vis mini, jog džiaugiasi gera sveikata. Tėvui Meloni ji net rašo: „Ačiū Viešpačiui, kad nesergu jokia liga, bet meldžiu Dievą, kad leistų man mirti ne vieną, o tūkstantį kartų, jei prireiks, užuot stokojus savo pašaukimo dvasios“ (p. 86). Radikaliai aukotis siekiančios, paprastos, kuklios vienuolės žodžiai netruko išsipildyti. O ir ji pati, atrodo, negalėjo užgniaužti troškimo dar labiau atsiduoti Dievui.

Liga: nepaisant nieko, būti su Viešpačiu

1938 m. sausį, meldžiantis už krikščionių vienybę, motina Gullini susirinkime perskaitė tėvo Paulo Couturier kvietimą (1933 m. jis parengė „Maldos už vienybę tridienį“ ir kvietė Liono (Prancūzija) žmones burtis į maldą, iniciatyva peraugo į Maldų už krikščionių vienybę aštuondienį). Vėliau ji seseriai Gabrielei davė leidimą savo gyvenimą paaukoti krikščionių vienybės intencija. Nepraėjus nė pusmečiui, jaunoji sesuo susirgo tuberkulioze. Atrodo, bent pradžioje susirgusiai vienuolei netikėtumą ir nerimą kėlė ne pati liga, nes manė, kad tai nerimta, o aplinka, kurioje atsidūrė, ir tai, kad turėjo palikti vienuolyną. Iš Romos Šv. Jono ligoninės abatei rašytame laiške sesuo Gabrielė pasakoja: „gydytojas mane aplankė du kartus ir nieko, be to, kad turiu valgyti, ir valgyti gerai, nepasakė“ (p. 89). Vienuolė prašo drabužių, popieriaus ir pašto ženklų, sakosi besijaučianti kaip iš vandens ištraukta žuvis, pripažįsta, jog kartais, ypač naktį, galvodama apie vienuolyną, verkia (p. 90). Savo laišką motinai sesuo Gabrielė siunčia per vienuolyną, abatės prašo motinai nieko apie ligą nesakyti, nes kitaip „Dorgalio gyventojai ims sakyti, kad tos, kurios įstoja į vienuolyną, išsenka“ (p. 94). Visgi pati motina Gullini vėliau jos motinai laiške primena dukros žodžius: „Nuo dienos, kai paaukojau save, nesijaučiau gerai“ (p. 203). Gydytojų prognozės kito, mat liga pritaikius gydymą ėmė sparčiai progresuoti.

Jau pirmosiomis dienomis, po pirmųjų apžiūrų, perrengta ir išstatyta visų apžiūrai ji tapatinosi su kabančiu ant kryžiaus Kristumi. Tikėjimo naktis, kančia, pasirinkimas aukotis vykdant Dievo valią – šios būsenos tapo jos palydovėmis. Štai 1938 m. gegužės 3 d. motinai Gullini sesuo Gabrielė rašo:

Viešpats laiko mane nuogą ant kryžiaus, ir aš neturiu kitos paguodos, tik žinojimą, jog kenčiu tam, kad klusnumo dvasia vykdyčiau Dievo valią.

Kartais atrodo, kad galvoje tokia sumaištis: pradėjusi kalbėti rožinį, imu kalbėti Gailestingumo vainikėlį. Pradedu jį, o paskui atsidūstu besimelsdama už mirusius, ir taip toliau, ir tada kartu su psalmininku sakau: „Buvau kaip žvėris tavo akivaizdoje. Nepaisant to, nuolat esu su tavimi“ (plg. Ps 73, 22–23 – aut. past., p. 97).

Nors liga tapo tikru tikėjimo išbandymu, sesuo Gabrielė atliktą pasiaukojimą laikė slaptoje. Dukters ligos priešistorę, jos gydymo eigą motina Gullini sesers Gabrielės motinai nupasakoja 1938 m. liepos 6 d. laiške, kuriame taip pat prasitaria, jog Viešpats nori paskubinti vestuves (p. 101). Jaunoji vienuolė mirė 1939 m. balandžio 23 d., būdama vos dvidešimt penkerių, prieš pat mirtį dar spėjusi patikinti, jog visa tai ji aukojo „dėl vienybės“ (p. 203). Atrodo, neįtikėtina, kad jos mirties dieną Bažnyčia skaitė ištrauką apie Ganytoją, surinksiantį visus į vieną avidę (žr. Jn 10 – aut. past.). Šis motinos Gullini prisimintas „taip“, sesers Gabrielės nuskaityti Evangelijos pagal Joną 17 skyriaus puslapiai, 1957 m. iškasant nesuirę rasti palaikai – ar vien šie trys sesers Gabrielės gyvenimo momentai nestebina? Ar neliudija jos ir Dievo ypatingo artumo, kurį taip norisi pažinti? Jau 1940 m. publikuojama pirma jos biografija.

Autorės nuotr.

Kelios pabaigos įžvalgos

1995 m. gegužės 25 d. enciklikoje Ut unum sint popiežius šv. Jonas Paulius II pabrėžia, kad „sesers Marijos Gabrielės pavyzdys moko mus ir leidžia mums suvokti, jog nėra kokių nors ypatingų momentų, aplinkybių ar vietų melstis už vienybę. Kristaus malda į Tėvą yra pavyzdys visiems visada ir visur“ (žr. sk. 27). O popiežius Pranciškus gyvenimą krikščionių vienybei paskyrusiąją mini savęs dovanojimo kontekste (žr. Popiežius Pranciškus, Gaudete et exsultate, Kaunas: Katalikų interneto tarnyba, 2018, p. 5). Sklaidydama sesers Gabrielės laiškų knygą, tarsi nė negaliu suabejoti nei jos atvirumu, nei ryžtu siekti vienybės, nei visišku atsidavimu Dievui. „Viskas atrodo lengva, kai esame ramūs, bet tuomet Viešpats mus išbando, mes suvokiame savo silpnybes. Visiškai pasiaukojau savo Jėzui ir neatsiimu savo žodžio“ (p. 94), – užtikrina motiną Gullini ji. Ko gero, šios mūsų (mano ir palaimintosios Gabrielės) kelerius metus besitęsiančios draugystės žinią formuluočiau taip: ištikimybė laisvėje ir atsakomybė už pasirinkimą. Toks jaunutės, menkai išsilavinusios merginos pavyzdys iš tiesų įkvepia pasitikėti nepaisant nieko. Gera, kai kasdienybėje, džiaugsmuose ir iššūkiuose ir toliau stiprina nuotraukos (taip, tikrai ten buvau!), iš Vitorkjano parsivežti medalionai ir rožinis su sesers Gabrielės atvaizdu bei antrojo laipsnio reliquia ex arca. Toks apčiuopiamas jos ir Dievo artumas.

Autorės nuotr.