Thomo Mertono kelionė į Rytus: katalikybės ir dzeno dialogas

2015-aisiais vykusio istorinio vizito Amerikoje metu sakytoje kalboje popiežius Pranciškus tarp keturių reikšmingų XX a. Amerikos katalikų paminėjo ir trapistų vienuolį Thomą Mertoną (1915–1968) (kiti trys – Abrahamas Lincolnas, Martinas Lutheris Kingas, Dorothy Day). Mertoną popiežius pristatė kaip dialogo ir taikos tarp žmonių bei religijų propaguotoją. Toks jo veiksmas, žinoma, kviečia naujai apsvarstyti šio vienuolio reikšmę XX a. Katalikų Bažnyčiai ir kitų konfesijų krikščionims. Tačiau ar ji vis dar aktuali? Tereikia prisiminti 2005-uosius, kai Mertono biografija (matyt, dėl netinkamumo ir neaktualumo) pašalinta iš Amerikos jaunimui rengto katekizmo, vis aidinčią kritiką dėl, manoma, per didelio vienuolio susidomėjimo Rytų religijomis. 2015 m. Amerikoje, Luisvilyje, vyko Religijų festivalis (Festival of Faiths), skirtas paminėti šimtąsias Mertono gimimo metines. Taigi, tiek popiežiaus laikysena, tiek tarpreliginį dialogą puoselėjantieji, atrodo, siūlo kitas veikimo gaires.

Pirma, skirtingų religijų dialogą tęsti prisimenant apaštalų, Bažnyčios Tėvų, kitų krikščionišką patirtį reflektavusių rašytojų įžvalgas, Vatikano II Susirinkimo sušaukimo intencijas, laiką, dokumentus. Taigi, bent krikščionims dėl Susirinkimo ir popiežiaus pastabos apie Mertono reikšmingumą, rodos, reikia kalbėti apie artikuliuotą, besikeičiantį ir sąmoningą, į pasaulio iššūkius reaguojantį tikėjimą. Antra, Religijų festivalyje, kurio šerdis – Thomas Mertonas, dalyvavo įvairių konfesijų krikščionys, muzikantai, kitas religijas išpažįstantys vienuoliai. Vadinasi, tarpreliginis dialogas negali prasidėti be sąmoningo, besikeičiančio, savo paties tikėjimą kvestionuojančio žmogaus. Tačiau tokiam dialogui reikalingas įveiksminimas, konkretus elgesys. Tiesa, bent Mertono gyvenime toks (tiesioginio pažinimo) žingsnis pasirodė per daug brangus. Mat po 27 metų, praleistų trapistų vienuolyne, pagaliau gavus leidimą piligrimystei po Rytų šalis, dėl netinkamos elektros instaliacijos Mertono gyvybės gija netikėtai nutrūko.

 

Vatikano II Susirinkimo dokumentai ir popiežius Pranciškus: dialogo paieškos

 

Oficiali Katalikų Bažnyčios pozicija, išreikšta Vatikano II Susirinkimo metu, – anksčiau artikuliuotų ir vyravusių nuotaikų rezultatas. Knygos „Raktas į Vatikano II Susirinkimo mokymą“ autoriai rašo, kad pradžią deklaracijai „Nostra aetate“ davė popiežiaus Jono XXIII iniciatyva, 1960 m. susitikus su žydų istoriku Jules’iu Isaacu. Vienas iš klausimų, kuriuos siekta šia deklaracija spręsti, – žydų klausimas. Galutiniame tekste ryškinamos žmonių bendruomenės vienybės ir Dievo išganomojo plano visuotinumo perspektyvos:

 

Todėl Susirinkimas trokšta patvirtinti visa, kas kitose religijose „tikra ir šventa“, siekia įdiegti pagarbos jų turtingoms tradicijoms dvasią ir skatinti nuoširdų dialogą su jomis, viliantis geresnio bendradarbiavimo žmonių bendruomenės tobulinimo labui. Neatsisakydami savo įsitikinimų ir gyvenimo būdo nei smerkdami kitaip tikinčius, krikščionys raginami „pripažinti, išsaugoti ir ugdyti juose [tarp kitų religijų sekėjų] aptinkamas dvasines ir moralines gėrybes“ (NA, 2) (Richard R. Gaillardetz ir Chaterine E. Clifford, Raktas į Vatikano II Susirinkimo mokymą, Vilnius: Katalikų pasaulio leidiniai, 2013, p. 245).

 

Verta dėmesio pasirodo pastaba, kad „po Vatikano II Susirinkimo ir tarptautiniu, ir regioniniu lygmeniu pradėta nemažai oficialių tarpreliginių dialogų“ (ten pat, p. 247). Susirinkimo įžvalgas savitai kartoja ir popiežius Pranciškus. Pavyzdžiui, per trečiadieninę audienciją Šv. Petro aikštėje, skirtą „Nostra aetate“ priėmimo penkiasdešimties metų sukakčiai paminėti, tarsi ruošdamas Bažnyčią Gailestingumo metams, popiežius ragino:

 

Dialogas, kurio mums reikia, gali būti tik atviras ir pagarbus, tik tada pasirodys vaisingas. Abipusė pagarba yra prielaida ir tuo pat metu tarpreliginio dialogo tikslas: gerbti kito teisę į gyvybę, fizinį integralumą, pamatines laisves – sąžinės, minties, išraiškos ir religijos. Pasaulis žvelgia į mus, tikinčiuosius, mus ragina bendradarbiauti tarpusavyje ir su geros valios vyrais bei moterimis, kurie neišpažįsta jokio tikėjimo, mūsų prašo reagavimo į įvairias temas: taikos, bado, milijonus liečiančio skurdo, aplinkos krizės, prievartos, ypač religijos vardu, korupcijos, moralinio degradavimo, šeimos, ekonomikos, finansų ir ypač vilties krizės. Mes, tikintieji, neturime receptų šioms problemoms, bet turime didelį resursą: maldą. Malda yra mūsų lobis, iš kurio semiamės pagal savo tradicijas, prašydami dovanų, kurių trokšta žmonija (Vatikano radijo informacija).

 

Popiežiaus Pranciškaus tikslas – priminti tarpreliginio dialogo aktualumą ir tokiu dialogu kuriamos pagarbos žmonijai, žmogaus orumo ir tarpusavio priklausomybės klausimus. Taip pat – iššūkius, su kuriais susiduria šiandienos tikintieji. Kaip jau minėta, tokio dialogo puoselėtoju Pranciškus laiko Mertoną. Tad kas gi buvo šis trapistų vienuolis, kokį dialogą užmegzti jis kvietė to meto tikinčiuosius ir visus žmones?

 

Piligrimystė Rytų religijų pėdsakais

 

Thomas Mertonas gimė Prancūzijoje, menininkų Ruthos ir Oweno Mertonų šeimoje. Būdamas šešerių neteko motinos, o prieš pat šešioliktąjį gimtadienį mirė ir tėvas. Thomo vaikystė prabėgo keliaujant, tad tikrų namų jis taip niekada ir neturėjo. Dažnas Mertono kūrybos tyrinėtojas, pasakodamas apie jo atsivertimą, vienais svarbiausių momentų vadina Aldouso Huxley knygas, pastūmėjusias skaityti Rytų literatūrą, ar Etienne’o Gilsono „Viduramžių filosofijos dvasią“. Pastaroji tapo vidiniu priekaištu (nustėro perskaitęs užrašą Imprimatur, formulę, žyminčią, kad veikalas atitinka Katalikų Bažnyčios mokymą, ir leidžiančią jį publikuoti) ir akstinu skaityti katalikiškus veikalus. Dėl Gilsono knygos Mertonas anksti susipažino su vėliau gyvenime tokia reikšminga misticizmo tradicija. Svarbus ir susitikimas su hinduistų vienuoliu Bamachariu. Mertono paklaustas, kokias knygas rekomenduotų skaityti, šis Amerikoje atsidūręs vienuolis paminėjo Tomo Kempiečio „Kristaus sekimą“ ir šv. Augustino „Išpažinimus“. Vaikystėje tėvo noru krikštytas Anglikonų Bažnyčioje (motina lankė kvakerių susirinkimus), 1938-aisiais Thomas priėmė krikštą Romos Katalikų Bažnyčioje. Jo kūrybos tyrinėtoja Naomi Burton viename pranešimų stebėjosi, kad susitikimas su kitos religijos atstovu Mertonui tapo paskata domėtis krikščionių autorių veikalais, 1941-aisiais – tapti trapistu.

Jėzuitas tėvas Jamesas Martinas ironiškai komentuoja trapistų ordino pasirinkimą: juk jie miegojo bendruose (užuolaidomis atskirtuose) miegamuosiuose, turėjo beveik visą laiką gyventi vienoje vietoje, paklusti itin griežtai tvarkai. Prisimindami tėvo Martino įžvalgą apie pastovumo įžadus duodančius trapistus, kiek su šypsena galime kalbėti apie 1964-aisiais Niujorke vykusį susitikimą su dzenbudizmo žinovu, rašytoju Daisetsu Teitaro Suzuki, tiesusiu tiltus tarp Vakarų ir Rytų. Taip pat – apie antrąją tolimesnę Mertono kelionę iš vienuolyno. Tuomet, viešėdamas šalia Bankoko vykusioje Azijos vienuolių ekumeninėje konferencijoje, vos kelios valandos po to, kai skaitė pranešimą apie vienuolinį gyvenimą ir marksizmą, jis buvo nutrenktas elektros. Pastovumo įžadus davęs trapistas, pasisakęs taikos klausimais, mirė toli nuo vienuolyno ir į jį buvo parskraidintas su Vietnamo karo aukomis (savo draugus laišku buvo įspėjęs, kad jo tikslas aplankyti Azijos šalis nebuvo politinis). Kelionės į Aziją užrašai, laiškai ir sakytos kalbos publikuotos knygoje „Thomo Mertono Azijos dienoraštis“ (1975).

 

Tarpreliginis dialogas kaip savosios tapatybės paieškos

 

Apie tai, kad pažintis su kitomis religijomis leido Mertonui vis giliau suvokti savąjį katalikų vienuolio pašaukimą, rašo ir kalba vos ne visi tyrinėtojai, tačiau kritiškesnis žodis jo atžvilgiu, atrodo, skamba dar dažniau. Todėl pirmasis iššūkis, su kuriuo susiduriame imdamiesi tarpreliginio dialogo temos, – Mertono laikysenos kitų religijų atžvilgiu įvardijimas. Technologijų veikiamoje visuomenėje gyvenančiojo noras gręžtis į Rytų religijų maldos praktikas pirmiausia byloja apie asmeninį poreikį reaguoti į anuomet ryškų dualistinį pasaulio suvokimą, solipsistinį mąstymą. Taip pat – atnaujinti savo ir Bažnyčios laikyseną kitų religijų atžvilgiu (taikos, politinių režimų kontekstas). Vidinė kelionė Mertono gyvenime tampa ir fiziniu keliu, mat Rytų religijų pažinimas tik didina vienuolio norą dar labiau į jas gilintis.

Vidinio ir išorinio poreikio keliauti sąsajas turbūt tiksliausiai išreiškia dabartinis Tarptautinės Thomo Mertono draugijos prezidentas Michaelas W. Higginsas. Pasak jo, katalikybė Mertono suvokta kaip universali, turtinga ir daugialypė, katalikiškumas – ne uzurpuojantis (apglėbiantis, naikinantis) kitą, bet darantis visumos dalimi. Dar viena Higginso vartojama sąvoka – peregrinacija (piligrimystė, kelionė) – tarsi Mertonui būdingas ėjimas į tolį, kad atrastų savo paties tikėjimo turtingumą ir gylį. Kitas mūsų žingsnis – nagrinėti, kaip žodžiais ilgainiui neapibūdinamas Dievas, tikrojo aš, Dievo tikrovės paieškos ilgainiui leidžia išsivaduoti iš technologijų veikiamos vartotojiškos visuomenės iliuzijų gniaužtų, taigi – ieškoti tikro buvimo pasaulyje galimybių.

 

Rašančio mistiko kasdienybės tikrovė ir dzenas

 

Anot vieno autoritetingiausių Mertono kūrybos tyrinėtojų Lietuvoje filosofo Tomo Sodeikos, šio vienuolio dvasingumo pamatas – „vienumo su Dievu patyrimas per savęs pažinimą“ (Tomas Sodeika, „Tylos sėja: Thomas Mertonas“, Logos, 2009, Nr. 59, p. 31). Ši mintis išlieka esminė – net ir atsirandant ar keičiantis kūrinių adresatui, prasidėjus aktyvesnei socialinei veiklai, tarpreliginiam dialogui Mertonas yra tas, kuris, kalbėdamas apie save (tekstais interpretuodamas ir pažindamas save), kalba apie Dievą.

Straipsniuose apie Mertoną ir dzeno praktiką Sodeika ypatingą dėmesį skiria tikrovės patirčiai. Dievą kaip tik čia, kasdienybėje, ir pažįstame:

 

Pažįstame Jį (Dievą – A. Ž.) sąvokomis, kurias susikuriame tyrinėdami gamtą bei žmonių gyvenimą. Toks Dievo vaizdavimasis ar pažinimas yra teisingas, tačiau teisingas tik tuo mastu, kuriuo visi sutverti daiktai atspindi savąjį Tvėrėją. Jie yra Dievo pėdsakai, liudijantys mums, kad Dievas čia praėjo, tačiau jie jokiu būdu neparodo paties Dievo. [...] Tai refleksija ir protu besiremiančios teologijos, kaip kalbėjimo apie Dievą, riba, už kurios prasideda jau nebe „kalbėjimo apie“ – o gyvo gyvenimo Dievo akivaizdoje sritis – mistikos sritis (Sodeika, p. 35).

 

Kiekvienas apibūdinimas yra vaisingas, nes liudija ir kalba apie Dievą. Visgi sąvokų liudijimas – atspindys, praėjusio Dievo pėdsakai, tačiau ne pats Dievas. Priklausantys mistikos tradicijai teigia, kad Dievas pažinus tiesiogiai, ne tik pasitelkus vaizdinius, idėjas, simbolius ar metaforas. Dievas mums – ne objektas, kurį turime suvokti atsiedami nuo savęs pačių. Jis – mūsų būtis, Jo žvilgsnyje tik ir esame. Gyvenimas Dievo akivaizdoje – mistikos sritis, taigi, bandydami Jį suvokti, neišvengiame tamsos:

 

Nes tuomet, kai išjungi šviesą, atsiduri tamsoje. Tai taip pat reiškia ėjimą anapus žodžių, kuriais stengiamės apibūdinti Dievą. O eiti anapus žodžių reiškia eiti į tylą. Vienintelė šviesa, kurią būdami tamsoje ir tyloje turime, – tikėjimas, taip surandame Dievą ar, tiksliau sakant, esame surandami Dievo. Tai reiškia, kad Tikėjimo kelias yra Meilės kelias. [...] Pažįstame jį savyje ir per save, tiek, kiek jo tiesa yra mūsų buvimo šaltinis ir jo gailestingoji meilė yra mūsų gyvenimo ir egzistencijos esmė (William H. Shannon, Thomas Merton: An Introduction, Cincinnati: St. Anthony Messenger Press, 2005, p. 85–86).

 

Ši ištrauka svarbi dėl dviejų dalykų. Pirma, savo žodžiais negalime apibūdinti Dievo. Reikalingas tikėjimas, kuris ir kuria tą abipusę mūsų ir Dievo priklausomybę, – surandame, bet kartu dėl Jo malonės esame surandami. Antra, Dievą pažįstame savyje ir per save.

Sodeika ir kiti tyrinėtojai pabrėžia, kad Mertonas atsisako jau minėto dekartiškojo solipsistinio mąstymo, subjekto ir objekto dualizmo, apibrėžtų asketinių technikų, iš dalies – žinių apie Dievą:

 

[…] anot Mertono, savo priklausomybės Dievui nesuvoksime tol, kol nesuvoksime savo menkumo ir tuštumo. Tad svarbesnis už bet kokį „darymą“ čia yra „ne-darymas“ – visiškas savojo empirinio „aš” atsisakymas, visiškas atsidavimas Dievo meilei. Tokio atsidavimo būtina sąlyga yra: pamiršti save kaip refleksijos objektą. Juk tai, ką suvokiu, kai refleksijos aktu atsigręžiu į save, iš tikro yra ne tikrasis „aš“, o vien sielos „veidrodžio“ paviršiuje mirguliuojantis iliuzinis atspindys (Sodeika, p. 32).

 

Dzenas ragina ne mąstyti, bet žiūrėti. Taip sąmonė leidžia patirti betarpišką buvimą, pačią būtį. Kai savęs nebesuvokiame kaip mąstančio ir reflektuojančio subjekto, nematome perskyros ir tarp savęs bei kito žmogaus. Kitas savotiškai tampa mūsų pačių būties dalimi. Krikščioniškajai ir Rytų tradicijoms (pirmiausia dzenui) svarbios negebėjimo įvardyti, ne-veikimo, stebėjimo ir buvimo čia ir dabar patirtys, rodos, pildosi gyvenant vienuolyne. Kasdienybę perkeičiantis kontempliatyvus buvimas tampa vieninteliu mokytoju, priemone ir būdu siekti vienuolinio atsinaujinimo. Taip pat – kreipti dėmesį į Bažnyčios visuotinumą, kiekvieno žmogaus tarpusavio priklausomybę. Galbūt todėl Johnas Wu Jaunesnysis puikiausiu dzeno pavyzdžiu laiko Mertono esė „Lietus ir raganosiai“ (pirmą kartą publikuota 1965 m.), kur pasakojama apie iliuzijų pasaulyje gyvenančią ir prigimtį užmiršusią visuomenę. Šią esė galėtume matyti šalia jau gyvenimą ermitaže (eremito atsiskyrimo vietoje) reflektuojančios „Svetimojo dienos“ (1967).

 

Apibendrinimas

 

Thomas Mertonas, pranašiškai žvelgęs į savo laiko Bažnyčios ir visuomenės problemas, kaip tuomet, taip ir dabar kelia iššūkius. Kita vertus, šio vienuolio gyvenimas ir kūryba kupini tarpreliginio dialogo troškimo, kuris, oficialiai išsiskleidęs tik Vatikano II Susirinkimo metu, išlieka svarbus ir šių dienų žmogui. Dialogas, kurį užmegzti kiekvieną kviečia Katalikų Bažnyčia ir trapistų vienuolis, pirmiausia yra raginimas vis labiau gilinti savo tikėjimą. Galime tik gėrėtis, koks kupinas krikščioniškos meilės Mertono dialogo troškimas. Tai liudija rašytojo kūryboje reflektuota kasdienė patirtis, pasižymėjusi nenutrūkstančiomis vidinėmis kelionėmis, taip pat – esminga ir tolima fizine kelione.

Apsilankymas Azijos šalyse jo susidomėjimą Rytais tik sustiprino: sutikti žmonės tarsi naujai atvėrė tai, ką praktikuodamas savą padarė ir vienuolis. Mertonas nepripažino sinkretizmo, greičiau siūlė naiviai nepasikliauti stereotipais. Rytuose ieškota tikrovės kaip (ir Dievo) veiksmo – matymo, o ne refleksijos – patirtis jam leido kalbėti / rašyti apie iliuzijų veikiamą, prasmę praradusią ir į vartotojiškumą linkusią visuomenę. Savo kūryba, socialine laikysena grąžinant prie būties pagrindų stengtasi atliepti tokios visuomenės poreikius. Nuo to, kuris kitoks, nebuvo bėgama, atvirkščiai – ieškota ir išsakyta nuolat išliekanti bendrystė.