„Visas mūsų gyvenimas – karas“. Franko, Ševčenkos, Ukrainkos nulemtas proveržis
Su ukrainiečių literatūros tyrinėtoju, Ivano Franko memorialinio muziejaus Lvive direktoriumi BOHDANU TICHOLOZU apie ukrainiečių literatūros klasikus, kurie reikšmingi tautos egzistenciniam išlikimui ir šiandien, kalbasi žurnalistas Romanas Kravecis.
Interviu internetiniame portale „Ukrainska pravda“ paskelbtas 2023.XI.28.
– Istorikas Jaroslavas Hrycakas viename iš interviu teigė, kad Ivanas Franko yra svarbiausia asmenybė Ukrainos istorijoje. Ar sutinkate su tokia nuomone?
– Hrycakas į Ukrainos istoriją žvelgia panoramiškai. Kiek suprantu, jam Franko yra svarbus kaip modernaus ukrainietiškumo kūrėjas. Tai buvo žmogus, kuris lėmė proveržį iš XIX į XX amžių – proveržį nuo izoliavimosi principu pagrįstų ukrainiečių visuomeninių iniciatyvų į europietišką erdvę.
Ar aš su juo sutinku? Taip, iš esmės sutinku. Tačiau interviu turi būti ir polemika (šypsosi). Ne su viskuo sutinku, ką pasakė profesorius Hrycakas. Jis teigia, kad Franko buvo taikos žmogus, o ne karo žmogus. Ir kad Franko projektas Ukrainai tiks tada, kai pasibaigs karas. Aš norėčiau nesutikti. „Visas mūsų gyvenimas yra karas“, – tai parašyta net ne kokiame Franko filosofiniame traktate, o poemoje-pasakoje „Lapinas Mikita“.
Karo tema jam buvo labai svarbi, visas gyvenimas jam reiškė kovą. Tačiau kova gali būti įvairaus pobūdžio, nebūtinai karšti ginkluoti konfliktai – informacinė, ideologinė, taip pat tapatybių.
Franko palikime kalbama apie visa tai. Jis gyveno iki Pirmojo pasaulinio karo. Tada jau neturėjo jėgų paimti ginklo į savo paralyžiuotas rankas. Tačiau jis atidavė karui tai, kas brangiausia, – savo sūnus. Petro ir Tarasas Franko įstojo į ukrainiečių Šaulių legioną.
Nemanau, kad turime laukti, jog štai viskas pasibaigs, ir po mūsų didžiosios pergalės grįšime prie Franko, vėl atsiversime jo tomus prabangiais viršeliais ir ten rasime receptus, kaip kurti Ukrainą. Taip niekas nevyksta. Šiandien turime jį skaityti iš naujo, kad suprastume, kas buvo pasakyta.
– Kaip Franko pakeitė ukrainiečių kultūrą?
– Franko suteikė aukštą intelektą. Išvadavo iš stereotipo, kad ukrainiečių kultūra – tai kaimo ar net vienkiemio kultūra, kuri tinka tik namuose.
Franko parodė, kad ukrainiečių kultūra – stipri ir įdomi, kaip ir kiti europietiškų kultūrų balsai. Ir parodė, kad jeigu bus apsiribota literatūra, menu, kultūrine tautos koncepcija, tai bus blogai.
Franko visa savo veikla parodė, kad jeigu „ukrainietiškumas“ nebus politinis projektas, jo šansai ateityje lygūs nuliui. Manau, kad šiandien ši tezė apie ukrainietiškumą kaip ne šiaip politinį, o geopolitinį projektą – labai aktuali.
– Esate kalbėjęs, kad Franko tapo ukrainiečiu savo pasirinkimu. Ką turėjote galvoje?
– Franko tapo ukrainiečiu savo pasirinkimu dėl paprastos priežasties – jis negimė ukrainiečiu. Nors pasakymas, kad tautinė tapatybė yra įgimta, – irgi daugiau retorinis.
Franko gimė boikų krašte, galima sakyti – boiku. Jis gimė graikų katalikų aplinkoje, pakrikštytas graikų katalikų bažnyčioje, tokia jo konfesinė priklausomybė. Tų etninių žemių ukrainiečiai buvo vadinami rusinais, arba ruteniais (lotynizuota forma). Bet Franko negimė ukrainiečiu. Jeigu jo tėvams kas būtų pasakęs: „Sveikinu, Jums gimė ukrainietis“, jie būtų labai nustebę.
Toks įvardijimas pirmiausia asocijavosi su Dniepro regionu, ir tai labiau tam tikru istoriniu aspektu. Todėl kai Franko, jau išgyvenęs savo pasaulėžiūros raidą, įveikė įvairias kosmopolitines ir su socializmu susijusias iliuzijas, jis suprato, kad turi pasirinkti, kas yra. Tada jis pradėjo ieškoti labai aiškių atsakymų. Ir juos atrado galvodamas apie tai, ką vadiname ukrainiečių tautiniu projektu. Šiuo požiūriu jis pasirinko, kas jis yra.
– Kodėl gyvenant Austrijos-Vengrijos imperijoje jo pasirinkimas buvo toks?
– Jis tikrai turėjo kitų galimybių ir, smulkiosios buržuazijos požiūriu, toks pasirinkimas nebuvo optimalus. Žinome, kad po pradinės mokyklos jis išmoko skaityti, rašyti ir bendrauti rusų, – tai yra ukrainiečių, – taip pat lenkų ir vokiečių kalbomis. Visos jos buvo pagrindinės jo kalbos per ateinančius gyvenimo ir darbo dešimtmečius.
Ar Franko būtų galėjęs tapti lenku? Taip, jis būtų buvęs vadinamas Fránko, kaip, beje, šią pavardę ištardavo jo gimtajame kaime. Jis gerai mokėjo lenkų kalbą, dirbo lenkiškuose žurnaluose, 10 metų buvo gana aštriai rašančio, įdomaus žurnalo „Kurjer Lwowski“ žurnalistas. Jis niekada savęs nepavadino lenku, nes nesijautė lenku. Jeigu Franko būtų leidęsis į tam tikrą kompromisą, pasirinkdamas savo kilmę ir tautinę tapatybę, jis tikriausiai būtų lengvai integravęsis į Lenkijos visuomenę ir lenkų kultūrą.
Ar Franko galėjo būti austras? Manau, kad taip. Tam tikru metu pagal pasą jis buvo austras, nes buvo Austrijos imperijos, paskui Austrijos-Vengrijos imperijos gyventojas. Ir taip pat gerai mokėjo vokiečių kalbą. Beje, ne šiaip vokiečių, bet Vienos vokiečių kalbos atmainą. Franko daug laiko praleido Vienoje, buvo daug jo publikacijų svarbiausiuose Vienos leidiniuose.
Reikia atsiminti, kad ano meto Viena – tai ne dabartinė, kuri irgi nuostabi, bet daugiau turistų traukos vieta. Ji buvo viena iš politinių ir kultūrinių pasaulio sostinių. Franko ten pabuvojo, bendravo su daugybe žmonių, bet rinkosi visai kitą kelią. Kodėl?
Nes yra dalykų, kuriuos mes renkamės, ir yra dalykų, kurių nesirenkame, suvokiame juos kaip privalomus – apie tai rašė pats Franko. Jo atsidavimas ukrainiečių tautiniam projektui pagrįstas įsitikinimu, kad visi jo broliai, seserys, giminės ir kiti neturi jokių ateities šansų, jeigu jie neįgyvendins kitokio, platesnio ir aukštesnio politinio projekto. Kodėl pats Franko nesirinko kito varianto? Nes jam visada buvo svarbiau klausytis savo sąžinės ir vidinio balso, o ne bandyti kam nors įtikti ar pasiekti kokią nors formalią sėkmę.
Jo nedomino sėkmė. Jis domėjosi savo laisve ir orumu. Tai labai būdinga ukrainiečiams. „Turėkite savo Lenkiją, o mums, kazokams, palikite mūsų Ukrainą“, – šie žodžiai priskiriami kazokui Felonui Dželaliui, arba Džedžalikui, kurį Franko pasirinko kaip sektiną pavyzdį.
Tai jam buvo artimesnis dalykas nei jam pasakyti Galicijos kunigo ar advokato žodžiai: „Ivanai, nebūk kvailas, tu būsi Austrijos ministras, ką tu su tais valstiečiais.“
O jis jautė, kad kitaip negali. Štai ir viskas.
– Kokios buvo Franko politinės pažiūros?
– Į šį klausimą paprasto atsakymo nėra. Apskritai, kai kalbame apie Franko, nėra paprastų atsakymų, nes jis keitėsi ir augo. Kai Franko susidūrė su naujais politiniais iššūkiais, jis taip pat atsisakė savo ankstesnių pažiūrų, įskaitant politines. Atvykęs iš Drohobyčo į Lvivą, kai politinės pažiūros dar nebuvo susiformavusios, buvo prisišliejęs prie maskvofilų, nes jie leido žurnalą. Bet iš karto reikia pasakyti, kad Franko niekada nebuvo maskvofilas.
– Kad geriau suprastume, apie ką kalbama: maskvofilija – koks tai buvo judėjimas?
– Maskvofilija, kaip vėliau rašė Franko, buvo liga, kuri tuo metu buvo apėmusi ne tik Galiciją, bet ir visą Europą. Jos priežastis – pinigai. Rusijos imperija suprato, kad negali įgyvendinti savo politinio projekto, neišskleidusi aštuonkojo čiuptuvų į kitas teritorijas.
Taip Galicijoje buvo suformuotas – dabar, istorikams atlikus tyrinėjimus, tai tikrai žinome – atskiras politinis judėjimas, išlaikomas rusų pinigais, kuris buvo vadinamas „Maskvofilija“.
Šis judėjimas skleidė idėją, kad kitados buvo tokia Šventoji Rusia, senoji žemė, kažkur pelkėse. Ir jūs esate Galicijos ir Raudonosios Rusios, tos didžiulės imperijos, fragmentas. Ir kad būtumėte laimingi ir stiprūs, turite pamiršti visus austrus ir lenkus ir grįžti į Šventosios Rusios glėbį.
Tai buvo atvira specialioji informacinė operacija, turėjusi kenkti Austrijos imperijai ir Austrijos-Vengrijos imperijai, nes sujaukė daugelio jaunuolių, kurie ieškojo naujų galimybių, galvas.
Vėliau maskvofilijai ėmė priešintis kitas politinis judėjimas – narodnikai. Jie suteikė ukrainietiško nacionalizmo pagrindą, tačiau labai konservatyvų, nukreiptą į praeitį. O tai jaunimui, tokiems kaip Franko, taip pat nelabai betiko.
– Europoje tada buvo madingas socializmas, tiesa?
– Nors Franko socializmas nebuvo marksistinis-lenininis, ganėtinai kairuoliška ideologija pridarė daug blogo jo gyvenime. Jis buvo apkaltintas socialistinių idėjų skleidimu ir pasodintas į kalėjimą. O tai paveikė ir Franko politinę biografiją, ir tolesnes gyvenimo perspektyvas.
Laikui bėgant Franko taip pat suprato, kad socializmas kaip kosmopolitinė doktrina, kuriai nacionaliniai interesai yra nesvarbūs, kuri apie visuotinę lygybę kalba tarsi apie vieną dieną ateisiančią Dievo karalystę, yra daugiau utopija. Franko pamatė, kaip socialdemokratinėmis idėjomis prisidengia politiniai sukčiai, kurie savo interesus pateikia kaip visuotinius. Ir jis suprato, kad ukrainiečiai kaip tauta apskritai neturi jokių šansų, rinkdamiesi socialistinį projektą.
Iš žmogaus, kuris tam tikrą laiką buvo apimtas socialistinių iliuzijų, Franko virto aršiu ir radikaliu socializmo kritiku. Jis vienas pirmųjų perspėjo: „Vaikinai ir merginos, iš šito išeis kažkas baisaus.“ Jis numatė, kaip iš šūkių apie lygybę išaugs būsimosios koncentracijos stovyklos.
Net radikaliuoju laikotarpiu Franko suprato, kad tautinė tapatybė yra svarbiau už priklausymą partijai. Vėliau jis tapo Ukrainos tautinių demokratų partijos nariu. Galiausiai tiesiog pasitraukė iš politikos.
– Jeigu Franko būtų jaunas, kokiems ukrainiečių politikams, Jūsų nuomone, simpatizuotų?
– Žinome, koks Franko buvo, ypač brandžioje jaunystėje, keturiasdešimtmetis – jis kaip tik tapo tautiniu demokratu. Ir tikrai Franko būtų bet kokių prorusiškų projektų priešas. Iki tokio amžiaus jis jau buvo išsivadavęs iš kairiųjų idėjų ir socialistinių iliuzijų. Be to, Franko taip pat įveikė politinį radikalizmą.
Vardų nesakysiu ne todėl, kad bijočiau. Nesu tikras, ar Ukrainos šiuolaikinis politinis spektras yra toks reprezentatyvus, ypač karo padėties sąlygomis, kad galėtume tvirtai pasakyti: o, tas tai yra mūsų etmonas, tas – mūsų esaūlas, o tas – mūsų pulkininkas. Bet ką aš galiu tvirtai pasakyti: karo sąlygomis Franko tikrai būtų pasisakęs už visišką nacionalinę konsolidaciją siekiant nugalėti priešą ir kovojant už bendrą pergalę.
– Kalbant apie Franko, būtina pakalbėti apie Tarasą Ševčenką ir Lesią Ukrainką. Vadinate save ne Ševčenkos tyrinėtoju, bet Ševčenkos mylėtoju. Kaip manote, ar galima „Kobzarių“ vadinti ukrainiečių Biblija?
– Ne, tai ne ukrainiečių Biblija – tai Ševčenkos „Kobzarius“. Ševčenka – ne pranašas Mahometas, ne pranašas Mozė ir ne Jėzus. Tai Tarasas Ševčenka – laisvas menininkas, poetas ir neįtikėtinai gyvybingas, simpatiškas žmogus. Man „Kobzarius“ – intelektualus romanas, parašytas eilėmis. Romanas nepaprastai įdomaus, emocingo žmogaus, kuris turėjo didžiulę gyvenimišką patirtį ir pasidalijo ja su mumis.
– Daugiau nei 200 metų praėjo nuo to laiko, kai gimė Ševčenka. Kodėl jis mums tebėra aktualus ir tebeatrodo genialus?
– Nes tuo metu, kai buvo manoma, kad Ukrainos niekada nebebus, nes ji miega kazokų pilkapiuose, ten palaidota amžiams, Ševčenka rado savyje jėgų ir apie tuos kapus prabilo ne kaip apie faraonų piramides, kuriose kažkas ilsisi, o kaip apie gyvą tautinės dvasios šaltinį.
Ką daro genijus? Genijus prikelia mirusiuosius. Ševčenka savo poezijoje atgaivino buvusią kazokų šlovę, tikėjimą, kad ukrainiečiai dar gali būti tauta.
Ševčenkos genialumas kyla iš gebėjimo prikelti tai, kas mirę, su neįtikėtina mistine energija. Žmonės, kurie išmoko Ševčenką atmintinai, ne politinę programą studijavo, o skaitė nuostabią poeziją. Ji juos sujaudino iki širdies gelmių. Ševčenka grįžta pas ukrainiečius, kai jiems sunku. Ypač svarbus, aktualus jiems tampa tuomet, kai ištinka sunkiausi gyvenimo išbandymai.
Gaila, kad jis kažkada buvo paverstas sovietų valdžios instrumentu. Ir šioje didžiojoje Ukrainos trejybėje, apie kurią kalbame, taip, Ševčenka buvo pirmasis. Kodėl? Baudžiava, išlaisvintas vergas, stereotipinis tėvo su kailiniais ir kepure įvaizdis, artimas liaudžiai. Na, toks didžiosios Spalio socialistinės revoliucijos pirmtakas. Tačiau tai nėra tikrasis Ševčenka. Tai mumija, padaryta iš Ševčenkos. Nes tikrasis Ševčenka – nepaprastai atviras, kūrybingas, europietiškas ir sėkmės lydėtas žmogus.
– Grįžtant prie Hrycako, jis sako, kad „Ševčenka sukūrė Ukrainą“. Ar sutinkate su šiuo teiginiu?
– Kaip ir kiekvienas teiginys, šis yra tam tikras supaprastinimas, nes Ukrainą kūrė ne tik Ševčenka. Apie ką tenka kalbėti: XIX amžius buvo epocha, kurią kitas įdomiai mąstantis ukrainietis Jevhenas Malaniukas pavadino „naktimi be valstybingumo“. Tai laikas, kai Ukrainos nebuvo politiniame pasaulio žemėlapyje. Atrodė, kad jos nebebus, kad Ukraina – tai kapai, senovės istorija ir metraščiai. Tačiau atsirado grupelė žmonių, daugiausia jaunų, kurie manė kitaip. Jie tikėjo, kad kalbos vartojimas neina į pabaigą ir kalba nemirė, ukrainiečių kalba galima labai daug ką sukurti. Jiems ji buvo gimtoji, motinos kalba, todėl jie kūrė ja – savo širdies kalba.
Jie pradėjo burtis, formuoti savo skaitytojų bendruomenę. Tarp jų Ševčenka buvo bene talentingiausias. Bet jis nebuvo vienas, buvo Šv. Kirilo ir Metodijaus ratelis, kuriam jis formaliai nepriklausė, bet su kurio nariais artimai intelektualiai bendravo. Buvo Panteleimonas Kulišas, taip pat nepaprastai įdomus rašytojas, buvo Mykola Kostomarovas, poetas ir istorikas, Amvrosijus Metlynskis, Charkivo romantikai, toliau, už Zbručės, buvo pradėtas leisti almanachas „Dniestro undinėlė“, buvo Vakarų Ukrainos romantikai. Trumpai tariant, Ševčenka ne vienintelis kūrė Ukrainos kultūros projektą.
Kultūros energija dažnai sukuria stebuklus. Ir jeigu žodį prikeli naujam gyvenimui, paaiškėja, kad jis geba paveikti ir suvienyti žmones. Ševčenka kūrė Ukrainą tiek, kiek sugebėjo ją įsivaizduoti tuo metu, kai jos nebuvo.
Yra tokia Benedicto Andersono koncepcija, kuri numato, kad tauta gali egzistuoti kaip įsivaizduojama bendruomenė. Net jeigu ji neegzistuoja kaip politinė realybė, ją galima įsivaizduoti.
Ir jeigu vaizdiniai ambicingi, šviesūs, gali suburti bendruomenę, jie gali tapti realybe. Tiesą sakant, Ševčenka sukūrė tokį stebuklą. Net kai Ukrainos nebuvo politiniame žemėlapyje, ji atsirado žmonių mintyse. Ir tai buvo svarbiausia.
– Ir, žinoma, Lesia Ukrainka. Faktus apie jos gyvenimą ir patirtas negandas prisimename iš mokyklos programos. Bet kokia iš tikrųjų buvo Lesia Ukrainka?
– Larysa Petrivna Kosač, Lesia Ukrainka – jos slapyvardis. Kodėl ji buvo Ukrainka? Todėl, kad jos dėdė [mokslininkas, visuomenės veikėjas] Mychaila Drahomanovas vadino save Ukrainiečiu – iš didžiosios raidės. Vienas jo slapyvardžių buvo Ukrainietis.
Ji buvo iš inteligentiškos bajorų šeimos. Šeimos, kuri galėjo pasirinkti ir visiškai kitokią tapatybę. Tačiau jos šeima, pirmiausia jos motina, nebelaikė savęs „malorusais“ arba „chocholais“, arba Galicijos rusinais. Jie laikė save ukrainiečiais.
Lesia Ukrainka – tai kūrybiškumas, įveikęs aplinkybes. Kai kalbame apie fizinę negalią, sutinkame, kad ji gerokai pablogina gyvenimo kokybę ir trukdo atlikti įvairius buitinius ir ne tik buitinius reikalus. Bet negalia nelemia, kas mes tokie.
Liga tik padidino Lesios Ukrainkos dvasios stiprybę, ugdė charakterį, kuris padėjo įveikti sunkumus. Ir mes ją prisimename ne todėl, kad ji buvo moteris, sirgusi tuberkulioze. Prisimename, nes ji sugebėjo sukurti tokius dalykus, kurie leido žmonėms plačiai atverti akis ir pažvelgti į save, į pasaulį, į savo kultūrą visiškai kitaip nei anksčiau. Lesia Ukrainka – tai aristokratiškas Ukrainos moderniosios kultūros projektas. Tai moters požiūrį atskleidžiančios kultūrinės projekcijos.
Nepamirškime, kad ukrainiečių kultūra – tai kultūra, kuri visada buvo daugiabalsė, neapsiribojo tik garsiais vyriškais balsais. Joje aidėjo ir kiti balsai. Būtent Lesia Ukrainka parodo, kad feminizmas ir modernizmas gali tiesiog rimuotis ir drauge likti ukrainietiški.
– Kaip vertintumėte Lesios Ukrainkos indėlį į Ukrainos kultūrą?
– Man Lesios balsas ypatingas tuo, kad tai galingas intelektualios moters balsas, laužantis stereotipus apie moteris. Lesios Ukrainkos intelektualinis lygis toks, kokį nebuvo gėda pristatyti pasauliui tiek anais, tiek šiais laikais. Kitas dalykas – jos dramaturgija ir poetinė kūryba priskirtina aukštajam ukrainiečių modernizmui. Tai aukšta meninė kokybė. Tai – ukrainietiško kultūrinio ir tautinio projekto išbaigtumas tuo požiūriu, kad pristatomas ne tik tas mums, ukrainiečiams, labai svarbus valstietiškumas, bet ir mūsų pačių bajoriškumas.
O Lesia yra balsas, be kurio neįmanoma įsivaizduoti Ukrainos kultūros visumos ne tik jos epochoje, bet ir dabartyje.
– Kaip sovietiniais laikais Rusija stengėsi sunaikinti ukrainiečių literatūrą?
– Per šimtmečius Rusija naikino ukrainiečių kultūrą įvairiais ir išradingais būdais. Pradedant paprasčiausiu ir žiauriausiu – fiziniu.
Žinome, kad, deja, daugelį dešimtmečių ir net šimtmečių veikė neigiamos atrankos principas. Tai buvo dirbtinė atranka. Dominuojančios, imperinės valdžios atranka, žmones pavertusi pilkais ir nuolankiais prisitaikėliais. Nes išnaikinti tie, kurie bandė kelti galvas.
Turime daug Ukrainos elito fizinio naikinimo pavyzdžių. Masiškiausias, ko gero, – vadinamasis Sušaudytasis atgimimas, tai, ką puiki literatūrologė Jaryna Cymbal vadina „mūsų dvidešimtiniais“.
Nes šitą Atgimimą mylime ne dėl to, kad jis buvo sušaudytas, ne dėl to, kad tie rašytojai tapo aukomis, bet dėl to, kad jie buvo neįtikėtinai šaunūs. Tai buvo tikras ukrainietiškas renesansas. Jis buvo tų ankstesnių epochų apraiška, dėl jų renesansas buvo įmanomas.
Jeigu nebūtų buvę Franko ir Lesios Ukrainkos intelektualizacijos, europeizacijos, modernizacijos, vargu ar būtų buvęs Tyčyna – ukrainiečių revoliucijos dainius, Rylskis, Zerovas, Burhardas, Fylypovyčius, Draj-Chmara – ukrainiečiai neoklasikai, intelektuali Pidmohylnio proza, nebūtų buvę ir kitų iškilių asmenybių.
Žinote, esti martirologinio požiūrio į mūsų klasiką – mes gerbiame kankinius. Bet ar jie norėjo būti pagerbti kaip kankiniai, ar tai buvo jų tikslas?
Kiekvienas žmogus vienaip ar kitaip kenčia ir miršta. Bet mes prisimename žmones ne todėl, kad jie kentėjo ir mirė, nepriklausomai nuo to, kaip jie mirė. Mes juos prisimename dėl to, ką jie paliko.
Man Sušaudytasis atgimimas – tai ne tik apgautas ir sutryptas Ukrainos pavasaris, Ukrainos atgimimas, kurį sovietų valdžia mėgino primygti savo kulnu ir galų gale tai padarė.
Svarbiausia šiuo atveju tai, kad Ukrainoje XX amžiaus trečiajame dešimtmetyje atsiskleidė didžiulis ukrainiečių kultūros estetinis ir intelektualinis potencialas. Ukrainiečių kultūra buvo jau subrendusios tautos kultūra. Tai ne tauta, kuri tik pradeda jausti, kad turi tapatybę, bet tauta, kuri gali pasakyti: taip, mes esame ukrainiečiai, ir mes tokie. Ir mūsų kultūra tikrai nėra blogesnė, o tam tikrais atžvilgiais gal ir geresnė už kitų Europos tautų kultūras.
– Visi prisimename siaubingą Rusijos planą per tris dienas užimti Kyjivą. Jei, neduokdie, 2022 metais jiems tai būtų pavykę, ar rusai su Ukrainos kultūra dabar elgtųsi iš esmės taip pat kaip Stalino laikais?
– Manau, mes susiduriame su priešu, kuris keičia pavadinimus, bet esmė nesikeičia.
Iš tikrųjų tai susiję su etnopsichologiniais Rusijos žmonių bruožais, su jos politine kultūra ir politinėmis tradicijomis.
Jie naudoja naujas priemones ir kitokius pavadinimus, bet iš esmės netoli tenueita nuo tos politinės kultūros, apie kurią Lesia Ukrainka rašė savo „Bajoruose“. Pavergimo ir paklusnumo, prievartos, smurto kultūros. Kolektyvinio neatsakingumo kultūros.
Sprendžiant iš tų baisumų, kuriuos jau patyrėme per šį labai ilgo karo etapą, galime nuspėti, kad su ukrainiečių kultūros veikėjais, leidėjais, ukrainiečių žurnalais ir „Ukrainska pravda“ būtų elgiamasi lygiai taip pat.
Tai totalitarinė, imperinio pobūdžio santvarka, mintanti visų užkariautųjų syvais ir besilaikanti tik vergišku paklusnumu. Todėl visus, kas nėra lojalūs, nestovi vergo poza, nulenkę galvas, reikia arba fiziškai sunaikinti, arba sulaužyti stuburą, kad dirbtų režimui.
Didelė dalis žmonių atsidurtų emigracijoje – arba išorėje, už Ukrainos sienų, arba vidinėje – užsidarę kur nors ūkyje neiškištų galvos iš smėlio.
Tai bjauri istorija, bet esu įsitikinęs, kad ji nepasikartos, nes privalome pasimokyti iš tų pavyzdžių ir suprasti, kad lošiama iš sunaikinimo.
Jeigu nesugebėsime duoti atkirčio, kaip tai darome dabar, mūsų laukia dar vienas tautos nukirsdinimas.
Sušaudytojo atgimimo pasekmė ne vien tai, kad štai buvo puiki literatūra ir jos neliko. Taip, dėl to be galo liūdna. Tačiau didžiausia problema ta, kad buvo sunaikintas ukrainiečių elitas – mąstančių žmonių kasta. Ir reikėjo daugelio dešimtmečių, kad atsigautume po šios traumos.
Turime padaryti viską, kas nuo mūsų priklauso, kad ateitis neatneštų mums dar vieno Sušaudytojo atgimimo.
www.pravda.com.ua
Vertė Rima Pociūtė
