Tiesiog kūnas
Įprasta klausti, ar tiki egzistuojant sielą. Įprasta klausiant įsivaizduoti sielą kaip kažką priešingo kūnui. Įprasta redukuoti kūną į organus, jusles ir biologinius, psichofiziologinius procesus. Neįprasta klausti, ar tiki egzistuojant kūną. Minėta redukcija paaiškina ir įtikina: alkis, nuovargis, galvos ar kulkšnies skausmas, pilvo raižymas, sotumas, tuštinimasis, karštis, orgazmas – tik keletas akivaizdžių, tiesioginei patirčiai prieinamų kūniškų patirčių. Kiekvieną gyvenimo minutę jų patiriame visą galybę. Kur kas daugiau, nei spėjame įsisąmoninti. Sąmonė įgali aprėpti tik lašelį organiško buvimo. Palyginti su šiuo lašeliu, kūnas yra jūra. O tokiose platybėse, manding, ir tikėjimui randasi vietos. Tad nors niekas manęs ir neklausia, pasakysiu – tikiu egzistuojant kūną. Tikiu kūno egzistenciją susidedant iš miriadų pojūčių, potyrių, potraukių, postūmių, impulsų, kartais netyčia sukrentančių į netikėtas konsteliacijas, kartais tyčia sulipdomų į vienokių ar kitokių įsitikinimų mozaikas, trumpam išsikristalizuojančių į viską paaiškinančias monadas ir vėl subyrančių į chaosą. Ir jei tikėčiau egzistuojant sielą, ieškočiau jos ne kur kitur, o šio banguojančio kūno pursluose – pakraščiuose, periferijose, pakrantėse, kai teškiamasi į kitus kūnus ir daiktus, kai užliejamas smėlis, akmenys, rūdys, kai įtraukiami žvilgsniai, prisilietimai ir žodžiai. Kūnų susitikimas yra sielos laikas. Sutikimas, kad šiuo momentu su manimi ir aplink mane vyksta daugiau, nei galiu aprėpti ir įvardyti, yra tikėjimo režimas.
Kūnas, kaip ir jūra ar, pavyzdžiui, giria, skatina galvoti apie gelmę ir paviršių, apie jų santykį ir sąryšingumą. Skirtingi, bet neperskiriami gelmė ir paviršius ribojasi kūne, kartu jį ribodami ir seikėdami. Panašiai kūne kertasi baimė ir žodžių šiurkštumas, panašiai susiliečia rūpestis ir apkabinimo švelnumas. José Ortega y Gassetas „Meditacijose apie Don Kichotą“ kalba apie mąstytojų ir sensualistų kastas, apie sąvokos ir įspūdžio skirtį ir artumą, apie ieškojimų prasmę ir prasmės apčiuopiamumą. Apie gelmę ir paviršių jis rašo: „Taigi kaip gilumai yra reikalingas paviršius, po kuriuo ji galėtų slėptis, taip ir paviršiui arba išorei reikalinga tai, kas slypėtų po ja ir ką ji galėtų dengti“ (José Ortega y Gasset, Mūsų laikų tema ir kitos esė, iš ispanų kalbos vertė Rūta Samuolytė, Vilnius: Vaga, 1999, p. 28). Sumaniai ir net truputį įžūliai laviruodamas tarp minėtųjų kastų – tai braidydamas germaniškose miglose, tai vėl atsiduodamas lotyniškam skaidrumui, – filosofas pramina taką, tarpą, nužymi intervalą. Apžiūrinėdamas daiktus ir žmones, jis čiupinėja jų ryšius ir audžia struktūrą. Giluma pasirodo nebūtinai gili, bet išsiskleidusi ir plazdanti it vėduoklė. O paviršiuose žaidžiantys atspindžiai tarsi apgaulingos pelkių žaltvykslės įtraukia. Kad su visam nepaklystų, šis tyrinėtojas ir patyrėjas it Ariadnės siūlą trauko ribas. Tai atskirdamas daiktus, tai vėl juos priartindamas, jis šoka virtualų šokį ir braižo ore schemas. Nepaklysti daiktų gelmėje reiškia su daiktais susigyventi. Paklysti – susimaišyti ir išnykti. Numirti kūnui nereiškia skradžiai žemės prapulti – tik įsilieti į vienatinį daiktą, kuris yra beribis.
Sąmoningas gyvenimas kaip gelmės ir paviršiaus žaismė turi savitą, spalvingą istoriją. Nei apgalvotų posūkių, nei netikėtų manevrų joje netrūksta. Neatsitiktinai pagrindiniai jos protagonistai – filosofai ir filosofės – yra ypač linkę skirstytis į kastas, sverti ir svarinti. Taip susiformuoja ištisos nusėdusiųjų ir iškilusiųjų tradicijos. Mintys kaip išrūgos ir nuosėdos gali būti kiekvienos savaip skanios ir naudingos. Itin vertingas gali būti jų derinys. Ne veltui kartkartėmis įmanu išvysti iš olos išlindusius Platono urvinius besišnekučiuojant su trumpam nuo gyvenimiškų reikalų atsiribojusiais Martino Heideggerio pasauliečiais. Panašios diskusijos vyksta ir kitose diskursinėse praktikose. Pavyzdžiui, apie kančios priežastis kalbasi psichoanalitikai ir kritiniai psichologai, dėl teksto reikšmės derasi semiotikai ir literatūros istorikai. Žinoma, iš dviejų homogeniškų stovyklų sudaryta diskutantų pora – tik grubiai supaprastinanti interpretacija. Iš tiesų savitumų ir atspalvių, posūkių ir manevrų netrūksta ir kiekvienos paskiros stovyklos viduje ar kiekvieno(s) paskiro(s) stovyklautojo(s) minčių eigoje. Pavyzdžiui, Henri Lefebvre’as kolektyvinę pasąmonę lokalizuoja socialinėje plotmėje. O Hannah Arendt atkreipia dėmesį į buvimo ir atrodymo dichotomijos sąlyginumą ir formuluoja provokatyvų klausimą apie paviršiaus vertę ir vertingumą, apie galbūt atvirkščią ar, veikiau, išvis neegzistuojančią (išvirkščią?) besireiškiančio pasaulio hierarchiją, apie atrodymo autentiškumą. Atrodymo kaip nebūtinai melagingo buvimo reabilitacija turi svarbių politinių implikacijų. Viena tokių – tradiciškai su (at)rodymo plotme siejamos moters patirties kaip potencialiai bendražmogiškai esmingos ir universalios priėmimas. Šioje šviesoje moters savitumas ir moteriškos spalvos pasirodo kaip potencialus, universaliai nebūtinas melas.
Dar visai neseniai moters kūnui galiojo Ludwigo Wittgensteino maksima: „Apie ką negalima kalbėti, apie tai reikia tylėti.“ Šiandien gero tono ženklas yra nesigėdyti ir užtikrintai tarti „klitoris“, „vagina“, „vulva“. Dėl sveikatos ir malonumų išties pravartu anatomiją išmanyti. Tik kai nori atrasti žodžius seniai, nors lyg vakar skaudėjusiems įvykiams, medicina su visa žinija pasirodo bejėgė. Ne iš gėdos tyli – iš kalbos nebylumo, iš nuostabos, kad nuo Pradžių pradžios taip ir nebuvo sukurta tau tinkančių žodžių. Norėtum jais kaip rūbais prisidengti kliaudas – trūkumus, įtrūkius, trūkimą. Bet ne tam, kad nuslėptum – tik kad pasirinktum, kada ir kam rodyti. Kai galiausiai pirštais barbeni kompiuterio klaviatūrą, atsiduodi inertiškai it lietus – išsitaškai ir susigeri. Nes rašyti – ne tas pats, kas kalbėti. Juo labiau ne tas pats yra spausdinti. Nes reikšti – ne tas pats, kas reikšmėms pasiduoti. Vietoj pėdų palieka pėdsakai, vietoj žaizdų – randai, vietoj vyksmo – prisiminimai.
Pirmas įvykis. Klaida
Šešias savaites mezgėsi, rišosi, pynėsi. Septintą savaitę nutrūko. Turbūt dėl klaidos. Gal – per klaidą. Nei tada buvo atsakyta, nei šiandien nustota klausti. „Persileidimas“, „savaiminis nėštumo nutrūkimas“, „gemalo mirtis“ – medicininio žargono nuotrupos, būdas atskelti ir užvaldyti, suklasifikuoti ir uždaryti. O kokiam žinyne aprašyta, ar niekinga buožgalviško gemalo pavidalo išsigąsti? Ar apgailėtina pasidygėti ir akimirksniu visus galimus atsakymus ligoninės kanalizacijoj pradanginti? Ar verta graužtis, kad neužteko nei švelnumo, nei mokslinio intereso? Ar absurdiška vėliau diena iš dienos gemalus gūglinti ir bandyti atgaminti saviškio „bruožus“? Ar ne perdėm tipiška, išnirus iš savigailos, net imti šiek tiek didžiuotis? Ar nekeista su laiku savęs nebesuprasti ar net tyčia save paklaidinti?
Antras įvykis. Korekcija
Ne kartą įsitikinau kūno įgalumu tarsi iš nieko ar vos iš mažyčio žiupsnelio kažką imti kurpti ir regzti. Galbūt būtent dėl to sugebame visokiais nenaudingais niekais džiaugtis ir grožėtis. Įprasta manyti, kad praktiškumas grožiui nei tinka, nei pritinka. Naudojamas daiktas yra pasmerktas pagal poreikį keistis, pagal pageidavimą prisitaikyti. O tai galiausiai daiktą aplamdo, subraižo, pagadina. Tiesa, prie ilgai naudojamų daiktų yra linkstama prisirišti, dažna(s) tokį daiktą saugo, juo rūpinasi, taiso. Pritaikytas kūnui menas virsta amatu, o vienintelis ir potencialiai tobulas kūrinys tampa gal ir vienetiniu, bet visuomet potencialiai taisytinu dirbiniu. Žmogus gali būti ir kūriniu, ir dirbiniu, bet niekuomet visiškai nei vienu, nei kitu netampa, abu šiuos kūno režimus pakaitomis patirdamas ir pa(si)matuodamas gyvena. Kurdamas ir klysdamas, klysdamas ir taisydamasis. Kūnas santykyje su savimi ir kita ar kitu yra priverstas nuolat formuluoti etinius klausimus ir formuoti estetinius sprendimus. Kita(s) ir „aš“ kaip kita(s) it galingas magnetas lemia mano pakankamumus ir trūkumus – prisiklijuoja, atima, traukia. Taip santykis su kita ar kitu gali įkvėpti save mylėti ir savimi didžiuotis arba gali priversti savimi suabejoti ir nusivilti. Negaliu pagal savo pageidavimus ir poreikius kito(s) kaip daikto perdirbti, bet galiu kalti, drožinėti, austi, ravėti, laistyti save. Dailinantis kito(s) akivaizdoje įmanomi įvairūs šešėliai ir motyvai. Kartais bandau pasislėpti po (pa)tikusia kauke, kartais siekiu išryškinti ir parodyti prigimtinį savo (ne)tobulumą. Kito(s) akivaizdoje nei viena, nei kita nėra paprasta ar, veikiau, ir viena, ir kita yra įstabu. Pavyzdžiui, meistriškai pasislėpus didžiausia paslaptimi tampa ne tai, ką maniausi norinti nuslėpti, o pats slapukavimo veiksmas – pati tariama kaukė. Akistatoje su kito(s) žvilgsniu ir kūnu netikėtai susiduriu su galimu savo slapukavimo prigimtinumu. Panašiai nuoširdus siekis kitai ar kitam atsiskleisti neišvengiamai numato asmeninės kaukių kolekcijos paradą. Juk tik pats virsmas iš uždengto į atvirą, iš paslėpto į akivaizdų gali būti laikytinas atsivėrimu. Savotiškas šydas tarp manęs ir kito(s) esti pati prigimties sąvoka, dažnai nuskambanti ir perdėm neįtikėtinai, ir tuo pat metu vulgariai: „Tokie ir tokios jau mes esame!“ Arba: „Tokie ir tokios mes privalome būti!“ Bet juk mes ne daiktai ir mūsų bendrumas nebūtinai yra statiškas. Kad galėtų būti užčiuoptas, kūnų bendrumas visų pirma turi įvykti. Kad galėtum kažkokią bendrą prigimtį riboti ir saugoti, ji pirmiausia turi tam tikrame, konkrečiame santykyje gimti. Tad ribos turi būti ne tik griežtos, bet ir derlingos – jas reikia nuolat rūpestingai akėti. Nes nieko nėra natūraliau ir vaisingiau kaip kito(s) kūno linkiuose save atpažinti, nieko nėra svarbiau ir gražiau kaip savo kūnu derintis, įsiminti, atliepti, papildyti, palaikyti. Kūno gebėjimas nusitaikyti, prisitaikyti, susitaikyti yra kvapą gniaužiantis menas. Ir kaip gražu yra stebėti kūrybingumu pulsuojantį amatininko ar amatininkės kūną!
Palikta kito, kurį labiau už viską, be ribų tuokart mylėjau, susirinkau santaupas ir užsirašiau plastinei vaginos operacijai – mažųjų lytinių lūpų, dėl kurių didumo nuo ankstyvos paauglystės kompleksavau, mažinimui. Suma buvo didelė, chirurgas dalykiškas, seselės šmaikščios. Iš narkozės pabudau jau palatoje, kažkodėl balsu raudodama. Kaip tik beišeinanti viena iš seselių tarstelėjo, kad kalbėjausi su močiute. Ar girdėjo, suprato apie ką – nespėjau paklausti. Močiutė buvo mirusi prieš keletą metų. Po valandos – ašarų nė ženklo – autobusu dardėjau namo. Buvo silpna ir lengvai pykino. Šiek tiek gailėjausi, kad atsisakiau klinikos administratorės siūlymo iškviesti taksi. Bet ką darysi – pinigų šiaip ar taip nebeturėjau.
Meluočiau, jei tvirtinčiau, kad tik pykstu ant savęs ir gėdijuosi. Nors tiesa, kad mažai kam esu pasipasakojusi. Užtat daugybę kartų esu paskutinę akimirką nutylėjusi. Ir vis dėlto būna – pasižiūriu ir sau tyliai džiaugiuosi. O paskui vėl suglumusi svarstau apie kūno prigimtį ir apie pasirinkimą. Apie ribas – kur baigiasi mano ir prasideda tavo kūnas. Apie mus kaip apie įspūdžius ir sąvokas. Apie savęs spraudimą į rėmus ir apie išsilaisvinimą. Ir kaip kartais gali būti sunku vieną nuo kito atskirti. Apie klaidas ir bandymus jas ištaisyti. Apie išsišokimus ir kompromisus – įvairiausias virtualias operacijas, už kurias galbūt tik iš pažiūros neturime susimokėti. Apie svarbą kovoti už save. Apie svarbą išdrįsti pasiduoti. Apie atvirumą kitam ar kitai ir kitokiam ar kitokiai (nei esi ar norėtum būti) sau. Apie baimės, kad būsi, kad atrodysi pažeminta(s), legitimumą.
Trečias įvykis. Metamorfozė
Trauminės patirtys gali turėti ir šviesiąją pusę ar, veikiau, šviesos plyšelius ir akimirksnius. Vaikystė nenustoja būti brangi dėl to, kad buvo praleista tolimoje tremtyje ar niokojamoje gimtinėje. Kartais nepelnytai uždraudžiame sau tą šviesą matyti, nepelnytai užginame sau toje šviesoje pasirodyti. Skaitydama apie ribines patirtis, vėl ir vėl įsitikinu, kad tam tikra prasme net ir mirties akivaizda yra tik savotiškai netikėta variacija gyvybės tema. Panašiai ir pati gyvybė visuomet esti apie mirtį. O įprastai džiaugsmingomis laikomos patirtys – pirmasis pasimatymas ar vaiko gimimas – gali turėti jokiomis blykstėmis neužfiksuojamų, bet ir neišbalinamų dėmių. Tiesiogiai nematomos, įmanomos patirti tik per poveikį netoli buvusiems kūnams tos dėmės turbūt galėtų būti palygintos su juodosiomis kosmoso skylėmis.
Gimdymo patirtį prisimenu trimis režimais. Pirmasis – ką priimtina atsiminti, pasakoti ir perpasakoti. Antrasis – ką susizgribta nufilmuoti ir nufotografuoti. Trečiasis – ko beveik niekam nepasakoju, bet ir nepamirštu, nors su laiku, tiesa, beveik nebetikiu.
Post scriptum
Kas bunda, kas kelias po lietaus, kai ant kapo žysta gėlės žiedas? Kas užgins, kad tai aš skleidžiuosi iš numirusiųjų? Tavo burnoje tirpsiantis medus bus trumpiausia ir saldžiausia mano reinkarnacija. Ir šviesa raityto tunelio gale nebūtinai bus viliojančiai iškvėpinta. Tad jei ne purpuriniais apdarais apsitaisę lamos, būgnijantys paskutinius nurodymus į vieną ir kitą mano ausis, jei ne juodvarniais lakstantys kunigai, it užkalbėjimus krankiantys šventąjį žodį, aš ir vėl patraukčiau atgalios – kopčiau, stumčiau, risčiau. Nes keltis iš numirusiųjų man reiškia dabar gyventi. Ne tik pieną ir medų – ir pūdymą žįsti. Juk amžinybė – ne pelkė, kad jon nusiritus įklimpčiau. Pelkėj lelijos žydi.
