Tiek, kiek šermukšniai

Diana Paklonskaitė. Gėlės kaip šunys. Eilėraščiai. V.: Asociacija „Slinktys“, 2023. 96 p.

Diana Paklonskaitė eilėraščiuose ieško būdų būti taip, kad išryškėtų tikriausia kalbančiosios būsena, bando iš naujo išgyventi prisiminimus, prikelti atmintį, apkabinti visa, kas ją supa ir laiko, išsaugoti ryšį tarp žmonių, gauti atvirlaiškį iš paties gyvenimo kaip savo pačios paliudijimą, kad gyvena taip, kaip trokšta, kad yra taip, kaip turi būti; stebėdama suvokia, kiek praėjo ir kiek nebegrįš.

Eilėraščiuose gana ryškus gyvenimo suvokimas ir bandymas atsišvartuoti nuo naivumo. Viename eilėraštyje kalbančioji suvokia: „jau niekad neišpirksi / (ne) savo klaidų / kiauras laiko krepšys / devynšarvio žiedais / užpustyti langai / prakrapštai, kad tolumoj / pamatytum / gremėzdišką raibą / klaustuką.“ Tas suvokimas išgydo, nes to, kas subiro, nepavyks suklijuoti, ji trokšta tik „bent akies krašteliu / pažiūrėti / į besišypsantį Dievą“ (p. 45). Blaivaus supratimo, jog daugelio dalykų ištaisyti ir pakeisti nebepavyks, suteikta viltis tampa ramsčiu eiti toliau.

Ne mažiau svarbus ir bandymas įšaldyti prisiminimus. Viename eilėraštyje (p. 39) kalbančioji prietemoje žvelgia į žmones, kurių šypsenos sulytos net nuotraukose. Kalbančioji prisimena mylimąjį ir jo dovanotą veidrodį ir arbūzą, kurį jis parideno ant stalo, pastukseno ir šis prakalbo lietuviškai. Kalbančioji nepažvelgia į veidrodį, nė dulkių nešluosto – ji nori, kad prisiminimai liktų švarūs ir nepažeisti. Kaip ir Mariui Burokui, jai svarbus švarus buvimas iki pat sielos gelmių.

Sielos švarumas neatsiejamas ir nuo gėrio, kurio troškimą kalbančioji tarsi bando nuslėpti, nes tiesmukai jo trokšti nepatogu. Vis dėlto ji išsiduoda, jog šviesos siekis jai būtinas: „iš lėto, po truputuką / apkabinu pasaulį / nors iš tikrųjų norėčiau / tik vieną žmogų“ (p. 46). Nors ir bando apkabinti visą pasaulį, skleisti gėrį, jaučia ir daug skausmo, kad negali apkabinti vieno žmogaus, kuris pranoktų viso pasaulio apkabinimą. Visuotinis gėrio siekis dažnai kyla iš savojo gėrio neišsipildymo.

Tikrumo ir paprastumo troškimas kalbančiąją guodžia. Eilėraštyje „Kalėdinis atvirlaiškis“ ji prašo, kai snigs, paklausyti, „ar girdėti / kaip atsiplėšia snaigė / nuo debesio / ar girdėt / kada paliečia / smilgos kotelį“. Ji prašo pastebėti smulkiausias detales ir jai atvirlaiškiu parašyti, nes jau pati pamiršo. Ji pasitiki tuo, su kuriuo kalba, nes tiki, kad jis gali tai pastebėti ir užrašyti. Savistaba ir gamtos stebėjimas tampa ir ryšiu su žmogumi, atvirlaiškio pretekstu.

Kartais nepaprastumas ryškus kasdieniškiausiuose dalykuose: „stoties perone / kai vairuotojas žvilgčioja, bet neskuba / uždaryti autobuso durų – / žino, vakarais nebūna spūsčių / į tašką B atvyks / pagal grafiką“ (p. 47). Ryški ramuma ir žinojimas, kaip viskas turi vykti, įsiklausymas į būtį, kai kalbančioji bando pritapti, šypsotis, „sugniaužti saujoj keletą žmonių“ (p. 46). Tas sustojimas ir suvokimas, kad kažkas nepavyksta, bet žinojimas, kad viskas vyks „pagal grafiką“, ramina ir suteikia stiprybės.

Paprastuose dalykuose yra ir artimieji. Viename eilėraštyje kalbančioji teigia, jog „mano senelis turėjo lazdutę, grikių spalvos / riesta rankenėle / bet niekad nepaklausiau, iš kur“ (p. 41). Į paprastus dalykus žvelgiama su gilumu ir akylumu. Kažkiek jaučiamas ir gailestis, kad ne viskas padaryta – subjektė nepaklausė senelio, iš kur lazdelė. Iš tiesų visiškai nereikšminga, kokia lazdelė, kur gaminta, kokia jos istorija, jai skaudu todėl, kad senelio kažko nepaklausė, kad nesuspėjo.

Kai kur kalbančioji „prisikala prie pastabumo“ ir eilėraščiai tampa iš tiesų vykę. Subjektės ranka prisikala prie puodelio, ji eina apsipirkti, kur „didmiesčio ragana / siūlo išsirinkti / pernykštį / prisilietimo kvapą“ (p. 49), ji užčiuopia kiekvieną detalę. Eilėraštis jai prikala delną prie puodelio ir priverčia stebėti ir stebėtis. Aido Marčėno subjektas dažniau kalbasi su mirusiais nei gyvaisiais, o Dianos Paklonskaitės – su gyvuliukais: „…miestelio pakrašty / su gyvuliukais / pasišneku dažniau / nei su žmonėm“ (p. 30). Sukritikuojamas žmonių nesupratingumas ir negalėjimas išklausyti.

Gamta poetei – svarbus pradas, į kurį kalbančioji bando įsitverti. Ji gamtoje pajaučia vitališkumą, permąsto laiką. Vis dėlto eilėraščiai drungni. Jiems trūksta Birutės Pūkelevičiūtės aštrios prigimties, kartu jie nėra nutolę nuo vidinių kalbančiosios būsenų, kad taptų tik išorišku stebėjimu. Jie tampa kalbančiosios dalimi, bet ne iki galo. Nėra nei stipraus išgyvenimo, nei stipraus gailesčio, tik stebėjimas ir nieko nedarymas: „gražiausias šermukšnis / mūsų industriniam parke – / kai po naktinės pamainos / pakeliu akis / užsiliepsnoja tokiom spalvom / kad net klevai prie kanalo / susigėsta savo raudonumo“ (p. 31). Kalbančioji tik stebi, įsižiūri, pamato susigėdusius klevus ir eina pro šalį, iki galo visko neišgyvendama.

Kad klevams prieš šermukšnius yra ko susigėsti, liudija ciklas „Šokantys šermukšniai“. Cikle apmąstomas laikas. „…pasenom tiek / kiek paaugo šermukšnis“ (p. 73), – teigia kalbančioji, suvokdama, kad subjektai sensta, o šermukšnis auga ir stiebiasi, tarsi būtų stipresnis ir už žmogų. Šermukšnis tampa ir gyvenimo liudininku: „raudonos barmenės lūpos ir uniforma / raudonas nervas žvilgsniu skenuojant / Valentino Masalskio lietpalčio skverną“ (p. 73). Apmąstoma tai, kas ir yra tikrovė, ko neįmanoma suvaidinti. Į stebėjimą įtraukiama ir meilė, sutiktieji, tarsi atminimui padaroma kardiograma, kad būtų matyti, kada pulsas tvinksėjo labiausiai. Dešimtame ciklo eilėraštyje dokumentavimas taip pat tampa tikrove ir atminties sugyvinimu: „2021-ieji / rugpjūčio 15-osios nuotrauka: / Diana, Ričardas, Ana, Patrikas, Nojus / Šuo / ir / Šermukšnis“ (p. 81). Lyg ir paprastas, jaukus savo paprastumu išvardinimas, tik šiek tiek netikėtumo suteikia tai, kad šuo ir šermukšnis yra lygiaverčiai gyvenimo ir nuotraukos dalyviai. Ciklas knygai suteikia vientisumo, šermukšnio stebėjimas sukuria intrigą, žmogaus gyvenimo ir šermukšnio sugretinimas išryškina tai, kas svarbiausia.

Dublino spalvos tirštos ir tikros. Eilėraštyje „Dublino benamiai“ kalbančioji stengiasi padėti miesto valkatoms, juos suprasti, tačiau išgyvena vidinę kovą, saujoje spausdama monetas, bet nenorėdama jų duoti „dar vienai dozei ar buteliui“. Ji permąsto jų vaikystę: „ar žaidėt klases? / ar šnabždėjotės apie suaugusių paslaptis / atsitūpę po virtuvinėm kėdėm?..“ (p. 22). Ji suvokia, kad žmonės tokie patys ir kad benamiais daugelis tampa ne savo noru. Kai eilėraščio pabaigoje jų žvilgsniai susitinka, jie pasisveikina, pajusdami bendrystę, tas žvilgsnis atperka visus kartus, kai ji nedavė monetų, ir vidinė kova išsprendžiama. Kitame eilėraštyje ji nusprendžia žydint vyšnioms aplankyti Dubliną ir palikti ant suoliuko šaliką ir pirštines benamiui (p. 65). Kai Dublinas tampa veikėju (p. 10), vienądien jis nusiskutęs, kitądien išsipustęs, trečiądien šypsosi. Žaismė miestą sugyvina, tačiau taip galima pasakyti apie bet kurį kitą miestą, kuris kažką reiškia kalbėtojai.

Nors Dublinas itin originaliai nenutapomas, poetė randa naujų vaizdinių. Eilėraštyje „Sliekų satsangas“ kalbančioji ieško satsango reikšmės, suvokia, jog sliekai purena žemę už mažą užmokestį, žmonės dažnai menki kaip ir jie. Sliekai „ataugina / prisiminimų uodegas / greitai išnarplioja / sapnų mazgelius“ (p. 12). Žaismė sugyvina eilėraštį, jam suteikia naujų spalvų.

Vis dėlto knygai būtų pravertusi geresnė atranka. Nykokas bandymas nerti į ekologijos ir populiarių temų vandenis knygai tarsi deguto šaukštas. Viename eilėraštyje konstatuojama tarša, kritikuojamas jaunimas: „plastikiniai maišeliai, vyno buteliai / alaus skardinės / grakščiai plūduriuoja vandens paviršiuje“; „jaunuolis trumpam sustoja, įsikiša telefoną į striukės kišenę, užsidega cigaretę / ir nusviedžia tuščią pakuotę / į upės tėkmę“ (p. 15). Kalbančioji baisisi reginiu, galiausiai nusprendžia, kad nesvarbu, kur matytas vaizdas, tarsi nieko pakeisti nebeįmanoma. Tema atskleidžiama banaliai, nepaieškoma nė metaforų, nepažvelgiama ironiškiau.

Kitame eilėraštyje veikėju tampa medis, kuris „negalvoja apie laiką / medis turi laiko į valias“, kuris globoja paukščius, bites, bet jį nukerta, tada spėliojama, kodėl, juk „nestovėjo su šautuvu / kitoj lauko pusėj“ (p. 19) kaip kaimynas. Galiausiai apmąstoma, kad medkirtys nesiklausė kunigo, o jis nesakė, kad kirsti medį yra nuodėmė. Eilėraštis gana tradicinis, pabaiga banali, primenanti skerdžiaus Lapino mirtį. Jei dar lyrinis subjektas pabaigoj mirtų, būtų kone perpasakojimas. Eilėraštis lyg rašytas matant medžio nukirtimą, jaučiant gailestį, tačiau nuo veiksmo nenutolta, jis neapmąstytas šaltu protu, nepaieškota originalesnių tropų.

Poetei svarbus daiktiškumas, daiktų susakralinimas. Eilėraštyje „Geltonas puodelis“ (p. 58) kalbančiąją visi daiktai liūdina, džiugina tik puodelis, pirktas Dubline, primenantis jausmą, kai lijo, stebėjo žmones: „netobulai tobulas / geltonas puodelis / su virpančia lietaus balute / ant dugno“ (p. 59). Daiktai primena tam tikrą jausmą, patirtį, įvykį, žmones. Apie šlepetes rašoma lyg apie mylimąjį. Deminutyvų gerokai persotinta. Pabaiga ironiška: „jūs bedantėm burnelėm / kažką dar gailiai murmate / [...] o paskui su visam nuslopsta / juodoj šiukšliadėžėj“ (p. 57), tačiau per daug blanki, kad eilėraštis kuo nors išsiskirtų.

Su dauguma trumpųjų eilėraščių prašauta pro šalį: „ryte sode aptikau / ant medinės kėdutės / užgesusią žvaigždę“ (p. 34). Sužaista gal ir įdomiai, bet banaliai. Kitame eilėraštyje metafora kiek geresnė, tačiau ir ji nuspėjama: „prie devynaukščio / jau tiksi rudens žadintuvai – // jurginų žiedai“ (p. 28). Daugelis trumpųjų eilėraščių primena Alio Balbieriaus trieilius, kur taip pat nemažai klišių. Dar vienas eilėraštis įdomesnis – „tik tavo akies rainelėj / varnalėšiuk // laiko sula / gardi“ (p. 54), – tik laiko metafora nuvalkiota. Galėtų būti bent nuoroda į Jurgio Kunčino „Tūlos“ varnalėšų naktį, tada ir laiko apmąstymas atsiskleistų. Kai kurių eilėraščių į knygą dėti nevertėjo. Pavyzdžiui, „paukščiai lesa / šermukšnio uogas / nuo šaligatvio // šiąnakt buvo / pirmoji šalna“ (p. 84), kone tušti faktai iš enciklopedijos.

Tad dauguma trumpųjų eilėraščių tampa banaliais trumpaisiais jungimais. Nesudega vos keli, kurie tikrai originalūs: „gėlės kaip šunys / šeimininkui išėjus / susiriečia į kamuoliuką / ir tyliai numiršta“ (p. 67). Itin taiklus palyginimas ir savybės perkėlimas susipina su dramatizmu ir mirties apmąstymu, galima įžvelgti ir sąsajas su žmogaus likimu, susitaikymu su lemtimi. Taikliai pataikyta ir „Šokančių šermukšnių“ ciklo aštuntame eilėraštyje, tik šįsyk ne egzistencijos apmąstymų, o ironijos atžvilgiu: „laikas, kai žmogus / žmogaus nebijojo? // tikriausiai nevykusiai pajuokavai // paklausk kurio nori / šermukšnio prie kelio“ (p. 79). Čia ir sarkazmas, už kurio slypi nesaugumas, ir svarstymai, kad nebuvo laikų, kai žmonės vieni kitais pasitikėjo ir vieni kitų nebijojo, ir neidealizuojama situacija, nors metaforų, kitaip nei prieš tai aptartame eilėraštyje, daug nėra. Geri tie trumpieji eilėraščiai, už kurių kas nors slypi.

Tad poetė tarsi padaro kardiogramą: kai kur taikliai atskleidžia skaudesius, ieško tikrumo, tų vietų, kur pulsas tvinksi ryškiausiai, kai kur nusileidžia iki banalių gūdumų. Vis dėlto ji išsilaiko ir atranda savitą braižą – prabyla tie eilėraščiai, kuriuose prasmės kekės sunokusios, o pro kitus galima praeiti abejingai, lyg pro vos sulapojusį šermukšnį tarp kitų medžių.