Odė skaitymui

Kone visi mano mylimiausi rašytojai teigia, kad literatūra yra būdas patirti pasaulį. Negana to: ko gero, ne vienas jų sutiktų, kad skaitymas – ne šiaip sau hobis ar laisvalaikio užsiėmimas, o būdas gyventi. Argentinietis rašytojas Jorgė Luisas Borgesas sakosi daugiau patyręs knygose nei „realybėje“, o Julio Cortázaras ir jo veikėjai romane „Žaidžiame klases“ bėga nuo „normalaus“, t. y. rutiniško, gyvenimo į literatūrą ir džiazą, ieškodami kitokio, autentiškesnio, būties potyrio. Žymusis Čilės rašytojas Roberto Bolaño, pernelyg įdėmiai įsižiūrėjus, regis, pats išskystų į raides ir sakinius, iš kurių yra sudarytas, – toks literatūriškas visas jo gyvenimo pajautimas. Suprantu, kad taip kalbėdama rizikuoju pasirodyti veikiau beviltiška romantikė nei rimta akademikė, tačiau knygos man – ne vien daiktai, gražūs, skaniai kvepiantys objektai, kuriuos galima estetiškai rikiuoti lentynose. Tai realybės fragmentai, kurie kartais atrodo tikresni nei „tikrasis“ gyvenimas. Kaip sako Lotynų Amerikos literatūros kritikas Dantė Liano, literatūra yra toks pats nutikimas, toks pats gyvas potyris kaip bet kas kita, ką galime išgyventi. Taigi, skaitymas svarbus egzistenciškai, mat skaitytojai išplečia savo buvimo ribas. O kodėl reikia kalbėtis apie knygas, kurti skaitančiųjų bendruomenes? Kodėl nepakanka išbūti teksto su savimi, o perskaičius ką nors, kas tikrai „kabina“, pirmiausia maga parodyti kitam? Juk turbūt būtent iš to noro dalytis pasaulio patyrimu per knygas ir gimsta skaitytojų klubai. Paskaitose su studentėmis ir studentais analizuodama literatūros kūrinius dažnai veduosi juos per kertinius teksto aptarimo aspektus – laiką, vietą, veikėjų portretus bei tipologijas ir galiausiai, žinoma, teksto prasmę. Šiais aspektais remdamasi pamėginsiu apmąstyti ir skaitytojų klubų specifiką – juk jeigu gyvenimas išties toks panašus į literatūrą, atskirus jo fragmentus taip pat turėtų būti įmanoma analizuoti kaip tekstus.

Skaitytojų klubai itin gerai atveria patyriminę teksto prigimtį – nors fizinio judrumo atžvilgiu skaitymas tikrai yra gana pasyvus veiksmas, pagrindinė jo savybė, man regis, yra performatyvumas, kitaip tariant, atlikimas, įgalinimas būti. Patogiai išsitiesęs ant lovos, įsispraudęs į nepatogią oro uosto laukiamojo kėdę ar įsitempęs gydytojo laukiamajame skaitytojas ne tik būna su savimi ir savyje – jis atlieka literatūros kūrinį, tik tas atlikimas vyksta skaitančiojo mintyse ir vaizduotėje, todėl, priešingai nei grojimas smuiku antrą valandą ryto kur nors daugiabutyje plonomis sienomis, aplinkiniams yra ne toks pastebimas. Vis dėlto tai nereiškia, kad teksto prikėlimo būčiai veiksmas yra mažiau tikras nei bet kokio kito meno kūrinio. Atsidūrę prie skaitančio žmogaus, susiduriame ne su pasyviu vyksmo stebėtoju, o su kūrinio atlikėju – matyt, todėl dažnas mūsų ištrauktas iš panirimo į knygą net pykteli, panašiai kaip pyktelėtų pianistas, jei vidury jo Telemanno atlikimo įsiveržtumėte į sceną klausdami: „O tai ką šiandien vakarienei?“ Taigi, galime teigti, kad skaitytojas yra būtina sąlyga literatūros kūriniui atsirasti ir būti, tai jis ar ji suteikia romanui, apsakymui ar eilėraščiui galimybę įvykti konkrečiame laike ir konkrečią akimirką. Čia prisimenu Umberto Eco, rašiusį apie atvirą literatūros teksto prigimtį ir tai, kaip svarbu, kad skaitytojas prikeltų tekstą ir pripildytų jį reikšmės – mat reikšmė glūdi ne tik pačiame tekste, ji atsiranda skaitytojo santykyje su juo. Drauge manau, kad jei skaitytojas iš tiesų atlieka literatūros kūrinį, vadinasi, tikrai jį ir patiria visomis juslėmis: girdi veikėjų balsus, užuodžia aprašomus aromatus, junta temperatūrą ar lytėjimą, regi vaizdus. Taigi, užsispyrėlis bibliotekininkas Borgesas iš tiesų galėjo per knygas patirti daugiau nei gyvenime.

Žinoma, skaitytojo amatas gali būti labai vienišas – kelionė per tekstą visuomet vyksta vienumoje – ar skaitytum važiuodamas sausakimšu autobusu, ar tylomis skendėdamas vienumoje susirangęs sofos kamputyje. Iškeliavęs į teksto pasaulį eini per jį vienas – taip, tave lydi kūrinio veikėjai, tačiau nuo jų esi atskirtas, nes jūsų būties rangas – ne tas pats. Paėmęs į rankas knygą skaitytojas prikelia jos pasaulį, tačiau vidiniame šio vyksme dalyvauja iš šalies, tarsi koks dievukas, stebintis savo kūrinijos likimą. Kad ir koks svarbus ar reikšmingas skaitytojas būtų teksto prasmės kūrimo procese, Romeo ir Džuljetos nei jūs, nei aš neišgelbėsime, tačiau be skaitytojo jiems netektų nei įsimylėti, nei patirti kančių. Skaitytojas – būtina literatūros kūrinio įgalinimo sąlyga. Tačiau ne mažiau svarbus ir teksto aptarimo veiksmas – akimirka, kai išžengę iš savo dieviškosios vienatvės sunešame kelias teksto interpretacijas ir bandome iš jų sulipdyti bendrą dėlionę.

Skaitytojų klubai ištraukia skaitytoją iš jo vienatvės ir suteikia galimybę literatūros pasaulyje susitikti su kitu, taip pat atlikusiu teksto sužadinimo apeigas. Kalbėdamiesi skaitytojai tarsi praplečia knygos vyksmo vietą ir laiką, suteikia jam naują sluoksnį. Kalbėdamiesi apie knygas skaitytojų klubų nariai patiria unikalų būvį, kai vieną akimirką egzistuoja ne tik „čia“ – bibliotekoje, kavinėje, kažkieno namų svetainėje, – bet ir kitur – perskaityto romano erdvėje ar savo prisiminimuose, kuriuos jis sukėlė (o gal drauge ir vienur, ir kitur). Be to, kalbėdamiesi apie knygas galime savotiškai paturistauti po kito vaizduotę – nupasakodamas man, kaip įsivaizduoji kambarį, kuriame įvyko žmogžudystė, tu man atveri kitokią erdvę, nei buvau susikūrusi aš. O dar sakoma, kad kitam į galvą neįlįsi… Lygiai tas pats vyksta ir su laiku – kalbėdami apie knygą esame tiek teksto vyksmo akimirkoje, jo aprašomoje laiko erdvėje, tiek tame konkrečiame laike, kur dalijamės įspūdžiais, tiek tose akimirkose, kurias kažkada patyrėme ir kurias tekstas privertė mus išgyventi dar ir dar sykį. O ką jau kalbėti apie knygas, kurias įvardijame kaip pakeitusias mūsų gyvenimą, – tas, iki kurių atsiradimo mūsų asmeninėje bibliotekoje buvome vienaip ir vienokie, o po susitikimo su jomis buvome perkeisti. Tai dar vienas egzistavimo lygmuo. Kitaip tariant, kalbėdami apie knygas tarsi pasidalijame į daugybę paralelinių egzistencijų – štai jums ir literatūrinė kvantinė fizika. Pasauliai dauginasi iki begalybės, o knyga vis atgimsta iš pelenų tarsi feniksas. Būtų galima sakyti, kad skaitytojų klubuose atsiveria dar vienas erdvėlaikis – teksto atgimimo, kai jis interpretacijos akimirką sužimba autentišku atspalviu, kurį suteikia skaitytojų interpretacijos ir išsakytos mintys. Taigi, skaitytojų klubai yra tarsi kokia magiška vieta, kur vienu metu iš pelenų atgimsta daugybė feniksų, galiausiai susijungiančių į vieną naują, neregėtą, efemerišką mitinę būtybę.

Žinoma, galima pasakyti ir paprasčiau: dalyvaujant skaitytojų klubuose, juos organizuojant kuriama skaitančių žmonių bendruomenė ir populiarinama literatūra – žmonės išmoksta dalytis mintimis, atpažinti tekstų skirtumus, sieti veikėjų išgyvenimus su savaisiais. Taigi, įgalinama vietos bendruomenė, mažinama socialinė atskirtis, vyksta įtrauktis per skaitymo veiklą – visi šie stebuklingi žodeliai labai patinka projektų paraiškų vertintojams, bet skaitymo proceso autentiškumą, man regis, pernelyg supaprastina. Man susitikimas, įvykstantis aptariant knygą, atrodo svarbus ne tik kaip paprastas socializacijos aktas, mano akimis, tai kitokia, gal net sublimuota, autentiška bendravimo forma. Ispanė rašytoja, mokslų daktarė Irenė Vallejo savo monografijoje „Knygos gimimas“ teigia, kad nėra nieko intymiau nei rekomenduoti kitam savo mylimą knygą – tokiu būdu tarsi atveri kitam žmogui dalį savasties, aprodai jam ar jai intymiausius savojo „aš“ kampelius. Jei kitam tavo pasiūlyta knyga patiks, jis ją supras ir išgirs, ką ji kalba, gali pajusti neapsakomai malonų tikrosios bendrystės pojūtį. Tačiau kai rekomenduota itin mylima knyga lieka nesuvokta, jausmas panašus į tą, kurį patirtum, jei pats būtum atstumtas. Skaitytojų klubuose kalbėdamiesi apie knygas patiriame ne tik autentišką knygos buvimą, bet ir kitokį atsivėrimo kitam žmogui pojūtį – juk pasakodami, kaip supratome vieną ar kitą teksto mintį ar įvaizdį, atveriame kitiems savo mąstymo būdą, prizmę, per kurią žiūrime į pasaulį, vertybes, patirtis. Terapinio pobūdžio, emocine reakcija grįstas literatūros kūrinio skaitymas gali pareikalauti parodyti kitiems savo skaudulius ir išklausyti nepatogias kitų patirtis. Taip atsivėrę tampame itin pažeidžiami, bet drauge gauname ir didelę dovaną – išgirsti kitą taip, kaip kitomis aplinkybėmis nebūtume to žmogaus atvėrę per milijonus metų. Todėl, man regis, nuoširdus pokalbis apie perskaitytą knygą yra viena jautriausių apsinuoginimo formų, o drauge ir vienas didžiausių malonumų.

Dialogas apie gerą knygą gali trukti ištisas valandas, mat tas tikrasis pasikalbėjimas apie tekstą nėra vienakryptis – jis nuveda prie tam tikrų apmąstymų, ką nors primena, kitaip tariant, priverčia išklysti iš kelio. Taip, žiūrėk, kalbėdamiesi apie konkrečią konkretaus autoriaus knygą netyčia aptariame aktualijas, prisimename praeitį, pasidalijame abstraktesnėmis įžvalgomis ir, žinoma, pasikalbame apie kitas knygas ir rašytojus. Čia, beje, švysteli dar viena skaitytojų klubų ar bet kokio knygų aptarimo nauda – jie gali tapti švyturiu norintiems susiorientuoti knygų įvairovėje arba trokštantiems išeiti iš savo skaitytojiškos komforto zonos. Žvalgydamasi, ką skaito kiti, atradau ne vieną rašytoją, kurio kūrybą dabar laikau savo savasties dalimi. Taigi, skaitytojų klubai kuria ir savitą literatūros apytakos ratą, kuris būtinas, kad rašymas ir kalbėjimas apie tekstus neužpelkėtų. Vingrų pokalbį apie perskaitytą knygą dažnai lydi tarsi kokia kibirkštis, kurstoma vienas kito atpažinimo, dalijimosi bendra aistra pojūčio. Ko gero, ne veltui žmonės nuo pat knygos atsiradimo vieni su kitais ja dalijasi. Draudžiamos knygos buvo paslapčia perduodamos iš rankų į rankas per visas cenzūros epochas, pasikalbėti apie tekstus žmonės burdavosi į pogrindinius judėjimus, dėl knygų tikrąja šio žodžio prasme rizikuodami gyvybe. Taigi, knygos nėra vien dažai ir popierius ar, šiais laikais, pikseliai ekranuose. Lygiai taip pat, kaip jaučiame nenumaldomą poreikį pasakoti nuo pat tada, kai atradome ženklų kalbą, juntame ir troškimą kalbėtis – dalytis tuo, ką sužinojome. Būti per knygas ir su jomis daugeliui mūsų yra kone gyvybiškai svarbu. Vadinasi, skaitymo procesas tikrai turi savitos magijos.

Tiesa, teksto skaitymą, interpretavimą dažnai lydi ir savita baimė ar bent jau jaudulys – ar gerai supratau, ar rašytojas tikrai norėjo pasakyti tai, ką tekste įžvelgiu aš? Įdomu, kad retai kada savęs to klausiame apie kiną ar muziką – pažiūrėję filmą, serialą ar išklausę „Eurovizijos“ dainų pasisakome drąsiai ir intuityviai, nereikalaudami iš savęs kino kritiko ar muzikologo kompetencijos. Po kokio nors madingesnio filmo socialiniai tinklai tiesiog patvinsta interpretacijomis, teorijomis, komentarais, o klausydamasis muzikos retas krūpčioja, ar tikrai teisingai suprato bosinės gitaros partiją. Tačiau dalydamiesi įžvalgomis apie knygas (dažnai – grožinę literatūrą) vis bijome „nusišnekėti“ ir žvalgomės per petį, ar už nugaros piktai nešnopuoja koks susiraukęs literatūros kritikas, neva išmanantis tris T: Tikrąją Teksto Tiesą. Neseniai manęs klausė, kaip „paprastam žmogui“ suprasti poeziją, – lyg kokia nors literatūros rūšis būtų sukurta skaityti tik ekspertams su baltomis pirštinėmis, o „paprasti žmonės“ pasižymėtų prigimtiniu negebėjimu sujungti tai, ką perskaitė, su savo pačių mintimis. Bėda ta, kad kai kuriuos iš mūsų mokydami interpretuoti meną nejučia išmoko ir jo bijoti. Laimei, knygos, pasikartosiu, labai panašios į gyvenimą – jos gali būti chaotiškos, neaiškios, jų prasmė – miglota, o akimirkos, kai reikšmė aiškiai sužimba, trumpos ir, cituojant vieną ispaną poetą, „sunkiai pagaunamos, tarsi voverės“. Tekstas nebūtinai turės pastovią arba bent jau akivaizdžią prasmę – iki jos reikės prisikasti, ir būtent čia ir slypi literatūros grožis. Juk vertinga ne tai, kas paprasta ir primityvu, ką galima suvartoti ir numesti. Turbūt dėl tos baimės susidurti su chameleoniška, o kartais, pripažinkime, ir kone mefistofeliška teksto prigimtimi kai kas bijo skaityti poeziją ar sudėtingesnę prozą – o kas, jeigu už visų metaforų taip ir liks neįžvelgta ta tikroji, ta vienintelė esmių esmė? O kas, jei mano skaitymas liks neįgyvendintas, neįreikšmintas, jei nepateksiu į „teisingai supratusiųjų“ olimpą? Praleidusi visą sąmoningą gyvenimą skaitydama, kuo toliau, tuo labiau abejoju, ar prasminga kalbėti apie vieną teksto prasmę, ir vis dažniau noriu girdėti apie teksto pajautimą. Todėl skaitytojų klubai man atrodo svarbūs ir tuo, kad skatina nebijoti interpretuoti, leidžia pamatyti daugybę to paties teksto atlikimų ir variantų – vienas tą patį romaną ar apsakymą sugros tūba, o kitas – arfa. Tačiau abiem atvejais tekstas bus atgaivintas, bus sukurtas santykis ir su juo, ir su kitu atlikėju. Geras rašytojas atiduoda kūrinį skaitytojui pasitikėdamas jų dialogu, į kurį kištis jam visai nebėra pagrindo.

Taigi, pagrindinė skaitytojų klubų prasmė man – santykio kūrimas. O tai, kad ir kaip banalu atrodytų, yra ištisas menas. Gyvename ir kalbamės įdomiais laikais – viena vertus, esame skatinami būti tolerantiški, jausti kito ribas ir jų neperžengti. Kita vertus, aplinkui nuolatos skraidžioja paskirų asmenų ar angažuotų grupių tiesų burbulai, o gebėjimas kalbėtis, pažinti kito mintį ir, žinoma, klausytis pamažu menksta – jį pakeičia noras išsirėkti, pasipuikuoti ta vienintele, ta teisinga nuomone, kuri leistų visus manančius kitaip sumalti į miltus. Kitaip tariant, akivaizdu, kad nuolatos vyksta įnirtingos varžybos dėl vietos diskurso centre. Mano jau minėtas skaitytojų klubų intymumas atveria galimybę ar, veikiau, būtinybę mokytis išklausyti, suvokti, priimti arba atmesti, argumentuoti, atremti nuomonę, papildyti, klausti. Kalbėtis tam, kad suprastum, o ne tam, kad pasirodytum. Drauge skaitytojų klubai yra puiki vieta suprasti, kaip skirtingai galime suvokti pasaulį – toje pačioje knygoje su tomis pačiomis raidėmis, parašytą to paties žmogaus, skaitydami toje pačioje šalyje, toje pačioje epochoje kartais įžvelgiame kardinaliai skirtingus dalykus. Skaitytojų klubuose susitinka skirtingi žmonės, tai labai geras būdas įsitikinti, kad už jūsų socialinio burbulo egzistuoja ištisi pasauliai. Ką ten pasauliai, visatos. Vieni skaitytojai pražiūri emocijas ieškodami istorinės tiesos, kiti taip įsijausmina, kad pameta siužeto liniją. Kai kas galbūt niekada neprisimins, kas romane tiksliai nutiko, bet galės pasakyti, ką išgyveno skaitydamas knygą, arba detaliai nusakyti vaizdinį, kurį jam sukėlė vienas ar kitas epizodas, o kitas gali atpasakoti prieš dvidešimt metų skaitytų knygų siužetus su antraeilių veikėjų vardais. Mėgstamiausia jūsų knyga gali būti tekstas, nuo kurio mane kone fiziškai nupurto. Žvelgdama į kai kuriuos Nobelio premijos laureatus nesiliauju stebėtis, o namuose turiu knygų, kurių autorių beveik niekas nežino, bet jų genialumu esu įsitikinusi labiau nei savo pačios tikrumu. Visą šią įvairovę skaitytojų klubams tenka aprėpti, sutelkti į vieną ir sutaikyti – ko ne sakralus aktas? Ir čia nepaminėta liko skaitytojų įvairovė – nes mitas, kad prie kiekvienos knygos prieiname kaip tabula rasa, kad visi esame tas idealus tuščiaviduris skaitytojas, į kurį rašytojas gali suversti savo naratyvą. Veikiau atvirkščiai. Visi turime savo vidinį užpildą – patirtis, išgyvenimus, politines pažiūras, nuotaiką, auklėjimą, nusiteikimą tam tikru gyvenimo periodu, traumas, literatūrinį skonį. Visi, kad ir kur eitume, tąsomės savo individualiąją biblioteką – knygas, kurias skaitėme, kol nudrisko viršeliai, tas, kurias ketiname perskaityti, tas, kurias mums kas nors nupasakojo taip, kad jaučiamės skaitę, ir tas, kurias vaidiname perskaitę, nes visi, kuriuos laikome autoritetais, jas skaitė (arba taip pat puikiai apsimeta). Kiekviena perskaityta knyga formuoja tai, kaip skaitysime kitas. Gali būti, kad perskaitęs tam tikrą skaičių knygų jau niekada ir nieko nebeskaitai pirmą kartą. Drįsčiau teigti, kad bent jau pusė skaitymo atlikimo vyksta iš savęs į išorę – iš mano turinio į knygos turinį. Nes kitaip negaliu paaiškinti, kodėl mėgstame skirtingas knygas. Trumpiau ir paprasčiau tariant, skaitytojų klubai, teksto interpretacijos pratimai yra mąstymo, mąstytojų kalvė. O mąstantis žmogus šiuolaikinėje visuomenėje yra kaip niekad reikalingas.

Lygiai taip pat kaip minties laisvės atžvilgiu, šiuolaikinis pasaulis apgaulingas ir santykių požiūriu. Supami medijų, stebėdami nuolat pildomus socialinių tinklų „feedus“ apie kitus sužinome gausybę informacijos, dažnai – kvestionuotinai reikalingos. Tačiau visa tai – žaidimas blizgiais paviršiais. Mūsų dėmesio sukaupimo laikas labai trumpas, gebėjimo ramiai išbūti ir įsiklausyti – taip pat. Mus jungia gausybė ryšių ir komunikacijos priemonių, bet vienišumo indeksai statistikos lentelėse ne krinta, o kyla. Kenčiančių nuo depresijos, nerimo, panikos sutrikimų skaičiai taip pat įspūdingi. Todėl skaitytojų susitikimai svarbūs ne tik kaip teksto, bet ir kaip žmogiškumo atlikimo erdvės – jie suteikia galimybę atrasti kitą ir suvokti jį kaip gyvą, trimatę būtybę, kuri ne statiškai vėpso iš paskyros nuotraukos, o erzinančiai muistosi ant kėdės, vis pertraukia skaitytojų klubo moderatorių ar moderatorę, per garsiai kvėpuoja, niekada neperskaito knygos iki galo, nuolatos prieštarauja jūsų nuomonei, bet kažkuo vis viena yra keistai įdomi ir netgi patraukli. Santykiai su knygomis ir santykiai su žmonėmis turi vieną pamatinį principą: ir su vienomis, ir su kitais reikia kalbėtis.

Veikiausiai jau niekas manęs neįtikins, kad knygų skaitymas – hobis, estetinis malonumas, laisvalaikio praleidimo forma. Kad skaityti – tas pats, kas kepti pyragą, buriuoti ar stebėti paukščius. Užsispyrusi kartosiu, kad skaitymas – buvimo forma. Sekioti iš paskos Joyce’o Leopoldui Bliumui (arba Homero Odisėjui), piktintis Bukowskio šovinizmu, uosti muminukų mamos kepamus pyragus, knaisiotis po grybieną su Merlinu Sheldrake’u ne mažiau tikra nei gerti kavą kur nors Ispanijos vidury saulėkaitoje ištiesus kojas ir nusideginti liežuvį. Gyvendami ir skaitydami juntame ir jaučiame. Paleisdami į pasaulį savo knygą rašytojai manęs klausia, aš atsakau ir savo ruožtu klausiu jų – visas skaitymas yra dialogas, o skaitytojų klubai tam dialogui suteikia daugiabalsiškumo. Susirinkę skaitytojų klubuose (ar bet kurį kitą sykį kalbėdamiesi apie tekstus), klausdami nuomonės apie knygą, klausiame ne tik: „Kas tai? Kaip čia yra?“, bet ir: „Kas tu? Kaip tu?“ Tai reiškia, kad skaitytojų klubai nėra vien kvietimas valandą pasėdėti viename kambaryje. Veikiau – pažadas bent trumpam iš tiesų pabūti.

Pranešimas, rugsėjo 28 d. skaitytas Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Skaitymo klubų sąskrydyje