Čarlstonas

 

José Donoso (1925–1996) – Čilės prozininkas, Lotynų Amerikos naujojo romano kūrėjas. Prozai būdingas juodasis humoras ir socialinė satyra. Nagrinėjamas nykstančio aristokratų luomo gyvenimas moraliai žlungančioje visuomenėje. Vienas žymiausių Lotynų Amerikos naujosios bangos atstovų, daugelio literatūrinių premijų laureatas.

Lietuviškai išleistas 1970 m. pasirodęs Donoso romanas „Tamsus nakties paukštis“ (2002; vert. A. Naujokaitienė), į „Lotynų Amerikos novelių“ antologiją (1982) įtrauktas apsakymas „Uždaros durys“ (vert. S. Banionytė).

El charlestón – iš 1960 m. išleisto to paties pavadinimo apsakymų rinkinio.

 

 

Kartais susimąstau, kad gyvenimas būtų gana liūdnas be draugų, su kuriais gali retsykiais pasilinksminti prie taurės gero vyno.

Tačiau gyvenime nutinka įvairių keistenybių, kurių niekas negali paaiškinti. Neseniai porą savaičių nenorėjau susitikti su savo draugais Chaime ir Memu, o jie taip pat nenorėjo susitikti nei su manimi, nei vienas su kitu. Nežinau kodėl. Kai ko neįmanoma paaiškinti. Tos dienos man labai apkarto. Net nesinorėjo įsijungti radijo, kad paklausyčiau Pietų Amerikos futbolo čempionato, o kai gretimame kambaryje mano jaunesnieji broliai klykdavo ir spiegdavo kaskart po įmušto įvarčio, man būdavo nei šilta, nei šalta vien dėl to, kad su Memu ir Chaime negalėjome švęsti prie taurės gero raudonojo vyno.

Nesimatėme trylika dienų, beveik dvi savaites. Keista, nes nesusipykome, nesusiginčijome ir nesitarėme nesimatyti. Tiesiog nenorėjome būti drauge, štai ir viskas. Ir tai atrodė kaip užkeikimas, nes gyvename tame pačiame kvartale, net ir neieškodami vienas kitą visada randame, bet per tas dienas mus tarsi žemė prarijo. Būtų užtekę tik paskambinti į namų duris, kad rastume vienas kitą ir nutrauktume mus skiriančią tylą. Bet štai kas keisčiausia: nors ir norėjome būti kartu – aš visą laiką galvojau apie savo draugus, net ir darbe, – vienas kito neieškome dėl baimės… Ar pasibjaurėjimo.

Na, kaip jau minėjau, Chaimė, Memas ir aš esame labai geri draugai. Pažįstame vienas kitą nuo vaikystės, nes visada gyvenome tame pačiame kvartale. Bet aš daug ką pažįstu nuo vaikystės ir visgi nepavadinčiau jų draugais, bent jau ne tokiais artimais kaip Chaimė ir Memas. Man atrodo, kad draugystė yra kažkas rimtesnio, labiau… kaip čia pasakius… dvasinga, nei stovėti ir kalbėtis gatvėje su pažįstamu. Pavyzdžiui, manau, kad būtina turėti tuos pačius pomėgius. Tarkim, mūsų trijulės atveju – futbolą. Nežinau, ar kas nors kada susimąstė, kaip puikiai futbolas tinka draugystei – kartu einate į rungtynes, perkate žurnalus apie futbolininkus, galite kalbėtis šia tema daug savaičių. Futbolas tikrai pripildo gyvenimą. Kartais, kai sutinku tipą, kuris nesidomi rungtynėmis, nežino futbolininkų ir neseka, kaip sekasi komandoms, na, man kyla mintis, kad jis puskvailis ar panašiai. Tarsi iš mėnulio iškritęs, keistuolis, kuris nekalba ta pačia kalba ir nesidomi tais pačiais dalykais, na, o to, kurio nejaudina futbolo rungtynės, manau, nesujaudins net nuoga moteris.

Kad jau užsiminiau apie moteris, pridursiu, kad Memas negalvoja apie nieką kita, tik apie jas, galbūt todėl, kad jam taip sekasi. Žinoma, nepaneigsi, kad jis gražus, lieknas, šviesiaodis, tvarkingai sušukuotais juodais plaukais, visada elegantiškai apsirengęs, nes jo brolis dirba prabangioje siuvykloje, ir Memas jam pasirašinėja laiškus. Be to, manau, kad su sėkme susijusi ir jo profesija: jis prekiauja „Ondinos“ grožio priemonėmis, šampūnais, kvepalais, kvapiaisiais muilais, kremais ir visais kitais niekniekiais, kuriais gražinasi moterys. Tai jas traukia. Jis tempia mudu su Chaime į šokius, kokie rengiami mokyklose ir sporto klubuose, su spalvotų lempučių girliandomis ir mergaitėmis, lydimomis mamos, tetos ar brolio. Bet mudviem su Chaime tie šokiai nepatinka ir mes dažniausiai einame į juos tik palaikyti Memui draugijos. Kaip jie mums gali patikti? Neneigiu, kad galima padraugauti su labai simpatiškomis mergaitėmis… Ir? Ir? Kas iš to? Nieko. Daug triukšmo dėl nieko. Manau, tikra draugystė tik tarp vyrų. O dėl viso kito mudu su Chaime mieliau retkarčiais renkamės gatvę. Taip paprasčiau. Atkanki, užsisakai kelis stiklus punšo, susitari su viena iš moterų ir – prie reikalo, jokių nesąmonių. Tai labai išvargina. Pagaliau manau, kad taip net pigiau, nes norint susirasti padorią merginą reikia tiek daug kvietimų į kiną, gėrimų vakare, pasivaikščiojimų sekmadienį, šokių šeštadienį, ir pats to nepastebėdamas lieki be cento kišenėje. Nė vienas iš mūsų trijų piniguos nesimaudome. Nesame turtingi – kiekvienas gyvename su savo šeima ir turime aprūpinti namų ūkį, – bet negalime skųstis, visi turime gerus, nuolatinius darbus. Kaip minėjau, Memas yra grožio priemonių pardavėjas, ir nors šis sektorius yra pats nestabiliausias, jis mano, kad padėtis pagerės. Chaimė yra Viešųjų darbų ministerijos darbuotojas, ir visi žino, kad tokio pobūdžio darbas yra geriausias, nes čia daug privilegijų ir, nors atlyginimas nėra kosminis, laukia šviesi ateitis. Aš visada vos suduriu galą su galu, nes neseniai baigiau Pedagogikos mokyklą ir vis dar nedirbu visu etatu nė vienoje iš dviejų mokyklų, kuriose dėstau. Tačiau nors ir uždirbu mažiausiai, Chaimė ir Memas mane gerbia, nes, šiaip ar taip, turiu geresnį išsilavinimą už juos.

Chaimė mažiausiai iš visų trijų krenta į akis, ir kartais man atrodo, kad jam tai rūpi labiau, nei atrodo. Jis neaukštas ir tamsaus gymio, prie kaktos prilaižytais plaukais ir su ūsiukais, kuriuos, nors ir nevešlius, jis saugo labiau nei savo akį. Jis atrodo kaip ir jo broliai bei seserys, kurių yra devyni. Kadangi be galo žavisi Memu, rengiasi ir puošiasi taip pat kaip jis, o su tais keliais drabužiais, kuriuos turi, visada būna toks tvarkingas, kad juokinga matyti jį pasitempusį, aukštai pakelta galva ir su ranka kišenėje. Aš šviesiaplaukis ir apkūnokas, nes iš mamos pusės esu jugoslavų anūkas, ir man tiek pat metų kiek Memui ir Chaimei – dvidešimt treji.

Tačiau mus tris labiausiai vienija meilė vynui. Ne, nepamanykite, kad esame girtuokliai ar nedori, nedorėliai geria vieni ir nėra laimingi. Mes nežinome, ar mėgstame bendrauti tam, kad gertume vyną, ar gerti vyną tam, kad bendrautume. Bet nuo penkiolikos metų, kai mūsų kišenėse švilpė vėjai ir neturėjome pinigų net nueiti į kiną, susitaupę nusipirkdavome litrinį ir išgerdavome kur nors užuovėjoj. Paskui pradėjome eiti į barus ir kitas vietas, visada trise.

Kad ir ką žmonės sakytų, niekas negali prilygti vynui. Visų pirma, jis ne toks kenksmingas sveikatai kaip stiprieji gėrimai. Vyną mėgstame ne tiek dėl jo teikiamo lengvumo ir laimės, kai jautiesi, lyg būtum išlošęs milijoną ir lyg kokia kino aktorė būtų tave įsimylėjusi, bet dėl to, kad… Kaip čia pasakius… Na, dėl to, kad aplink vyną sukasi visas gyvenimas. Viskas, kas pasaulyje vertinga, – juokas, draugai, moterys, geras maistas ir futbolas, – dar labiau pagerėja, jei gerai apšlakstoma raudonuoju vynu. Tiesą sakant, su Chaime ir Memu beveik daugiau nei apie moteris ir futbolą kalbame apie vyną, apie kvailystes, kurių pridirbi per daug išgėręs, ir apie tai, kaip tai smagu. Per kiekvieną sugėrimą nutinka kas nors juokingo, ką vėliau gali prisiminti, ir kiekvieną kartą, kai juos aptari, vėl juokiesi, ir jie niekada nepasikartoja per dažnai.

– …bet ne geresni už tuos litrinius, kuriuos gėrėme, kai ėjome į atrakcionų parką, pakeliui… Į kur?

– Turi omenyje tą kartą, kai šventėme rugsėjo aštuonioliktąją?

– Ne, aštuonioliktą važiavome dideliu būriu Činčulino sunkvežimiu. Turiu omeny tą vasarą, kai važiavome autobusu, tik trise. Pradėjome anksti, o nuo karščio ir tuščio skrandžio vynas dėjo į galvą, ir jis norėjo pajodyt prekybininko dukrą…

– Neprisimenu, – sako Chaimė, apsimesdamas niekuo dėtas.

– Kaip ji atrodė?

– Jauna, labai negraži ir nuolat prakaitavo, kas dar labiau pablogino situaciją. Bet tu net nebežinojai savo vardo, todėl nusitempei ją į žolynus. Paaiškėjo, kad jos brolis, dirbantis policininku gretimame kontrolės punkte, atvyko pietauti. Mes dar labiau nusigandome, nes jis ieškojo sesers. Taigi pasiūlėme broliui policininkui su mumis sėst prie stalo ir išgert vyno, o kai judu grįžot, abu išpurvintais drabužiais, aplipusiais žolėmis, laimei, brolį policininką jau buvome gerokai nugirdę ir jis nieko nepastebėjo…

Ilgai juokėmės, prisimindami šią istoriją ir kaip paskui bandėme nesusimokėję papustyti padus, bet nepavyko, nes įsižeidusi prekybininko dukra perprato mūsų ketinimus. Vėliau kažkuris dar prisiminė:

– Bet labiausiai Memas prisidirbo, kai bandėme pagrobti Liusę iš Haidės namų. Tai vyko per tavo gimtadienį, Memai, ir tavo teta atsiuntė dovanų didbutelį čičos, saldutėlės, ir mes jį išgėrėme vienu prisėdimu… O po pietų nuėjome švęsti į Haidės namus ir mūsų nenorėjo įsileisti, nes buvo pilna klientų, bet mes nešvaistydami laiko lipome pro langą, o kai mus pamatė Liusė…

Ir taip tęsiame, kol išsenka jėgos.

Taip, taip jau yra. Taurės raudonojo vyno ant baro stalo, karštas sumuštinis su nugarine, kad negertum tuščiu skrandžiu, geros cigaretės, draugai, pasiruošę smagiai praleisti laiką… Ir mes kalbamės ir kalbamės, geriame ir geriame, ir nejaučiame, kaip bėga valandos, kol ateina antra, trečia, ketvirta valanda ryto.

Kaip sakiau, nežinau, kaip man pavyko ištverti tas dvi savaites negeriant ir kaip pavyko atsilaikyti nesusitikus su Chaime ir Memu. Tarsi tarsi būčiau bijojęs juos pamatyti, tarsi vyno gurkšnis būtų užstrigęs gerklėje. Bet keisčiausia, kad tomis dienomis vis prisimindavau tipą, kurį matėme tą paskutinį vakarą, kai susitikome, ir kaskart, kai jį prisimindavau, mane apimdavo keista baimė, pasibjaurėjimas, nežinau, kaip paaiškinti…

Dažnai popietę kartu eidavome žiūrėti filmo. Kadangi tą vakarą visi trys turėjome pinigų, miesto centre pasirinkome ką tik pasirodžiusį filmą, ypatingą tuo, kad vietoj vienos pagrindinės aktorės jame vaidino trys gražuolės: Lorena Bakol, Merlina Monro ir Džeinė Rasel. Ir jos trys, prisidengusios keliais vynuogių lapais šen, keliais vynuogių lapais ten ir vos keliais kutais, kad apsvaigintų, šoko tą beprotišką šokį, vadinamą čarlstonu. Na, tiesa ta, kad po seanso mes trise ėjome Alamedos gatve namų link, sukdami nuo baro prie baro, šnekėjomės ir šnekėjomės, nes temų mums niekada netrūko. Tą vakarą kalbėjomės apie ką tik matytą filmą, pasiskirstėme aktores, po vieną kiekvienam iš mūsų. Po ilgų diskusijų galiausiai susitarėme: Memui, kuris mėgsta vaidinti aristokratą ir teigia, kad vyresnės moterys geresnės, nes jos meilesnės, pasirinko Loreną Bakol. Aš, kaip blondinas, pasirinkau Merliną Monro, o Chaimė, kuris visada pirmenybę teikė kiekybei, o ne kokybei, galbūt todėl, kad yra toks nesubrendėlis, pasirinko Džeinę Rasel. Labai džiaugėmės, nes, nors mums prireikė nemažai laiko susitarti, nesusipykome, kaip kartais nutinka, kai kalbame apie moteris…

Kartkartėmis Memas pareikšdavo:

– Velniai griebtų! Bet ką atiduočiau, kad Lorena pamokytų mane šokti čarlstoną!

Nuėjome į barą, išgėrėme po taurę raudonojo vyno, išėjome, paėjėjome kelis kvartalus, tada užsukome į kitą barą, kol pasiekėme Ispanijos alėją, ir nors niekas nepastebėjo, kad esame išgėrę, geriau nutylėti, kokį girtumo laipsnį pasiekėme. Šiaip ar taip, tai buvo vienas iš tų lengvų, ramių šiokiadieninių girtavimų.

Kvailučiui Memui galvoje įstrigo čarlstono melodija. Jis niūniavo ją tarp pasisakymų, bet kadangi turėjo blogą klausą, vargu ar galėjo ją dainuoti, o juolab šokti pagal ją, kad ir kaip stengtųsi. Mudu, Chaimė ir aš, jau pradėjome lūžinėti, nes buvo vėlu, bet leidome Memui, tarsi užburtam garsiojo čarlstono, nuvesti mus į paskutinį barą tą naktį.

– Paskui, – pasakė jis, atidarydamas duris, kad mus įleistų, – parvešiu jus taksi.

Tai mus papirko, ir mes ryžtingai žengėme vidun. Baras, toks kaip šimtai kitų rajono barų. Siauras, ilgas, iš vienos pusės – baras su espreso aparatu ir šviesiojo bei tamsiojo alaus čiaupais. Apie dešimt staliukų, žaliai dažytos kėdės su apsitrynusiomis nendrinėmis sėdynėmis, o viduryje – spalvoto stiklo, lempučių pilnas plokštelių grotuvas, į kurį reikia įmesti žetonus ir paspausti mygtuką, kad grotų.

Kadangi jau buvo visai vėlu, likę tik du ar trys klientai. Prisėdome ir užsisakėme po taurę naminio vyno. Padavėjas, kuris, atrodė, tuoj kris nuo skausmo kojose, perdavė užsakymą savininkui, o šis, padavęs keletą grotuvo žetonų šalia baro stovinčiam storuliui, įpylė mums tris taures ryškiai raudono vyno, tokio, kurį jau iš tolo pamatęs žinai, kad jis šiurkštus kaip švitrinis popierius.

Storulis nuėjo atsisėsti prie staliuko, beveik prie pat grotuvo. Jis buvo vienas iš tų stambių, susikūprinusių vyrų, kurių patenkintą veidą prie kūno laikė riebalų gumulas ir nieko daugiau. Jis buvo gerokai įkaušęs, ir nors buvo žiema ir mes mieliau nenusivilkdavome paltų, nes šalta, jis prakaitavo ir nors buvo prasisegęs marškinių apykaklę, pūškavo, tarsi jam būtų sunku kvėpuoti. Pastebėjau, kad riebalų užgožti jo veido bruožai smulkūs, ir nosis, burna, ryškūs antakiai rodė, kad jis gimė liesas, bet dėl to, kad gerai leido gyvenimą, dėl to, kad valgė, gėrė ir linksminosi, jis virto šiuo riebalų kalnu, įgydamas ir tą šypseną, kurios nebegalėjo atsikratyti.

Staiga pasirodė, kad storulis griūva ant stalo, bet supratome, kad jis tik pasilenkė, norėdamas ištiesti ranką ir įdėti žetoną į grotuvo lizdą. Šalia butelio jis turėjo krūvelę žetonų ir mes džiugiai susižvalgėme, nes mums patinka muzika, ypač jei nereikia patiems už ją mokėti. Nusiteikę pasiklausyti, užsisakėme dar po vieną naminio raudonojo, kuris, nors ir šiurkštus, puikiai šildė. Storulis prisipylė taurę ir, dar neužgrojus muzikai, išmaukė ją visą. Paskui įsipylė sau dar vieną taurę, ir kadangi jo ranka drebėjo, jis vyną perliejo. Nušluostė išsiliejusį vyną delnu, kita ranka nušluostė ranką, o paskui abi nusišluostė į kelnes. Visiškas chaosas. Tas dručkis buvo girtutėlis!

Plokštelė nusileido, adata sutraškėjo, ir suskambo pirmieji akordai.

– Čarlstonas! – Memas akimirksniu sušuko lyg nukrėstas elektros, nes atpažino melodiją, ir pažvelgė į dručkį, tarsi sveikindamas jį su puikiu pasirinkimu.

Mes visi trys pažvelgėme į jį iš nuostabos užgniaužę kvapą.

Sėdėdamas ant nendrinės kėdės, spindinčiomis akelėmis, tarsi įsmeigtomis į vieną tašką, kuris, atrodė, plūduriuoja jam prieš nosį, dručkis siūbavo savo didžiulį kūną į šonus, sekdamas šokio ritmu, ir tai darydamas skandavo:

– Šokam čarls-to-ną, čarls-to-ną, čarls-to-ną!

Susižvalgėme ir pasistūmėme kėdes, kad galėtume stebėti pasirodymą iš arčiau. Atrodė, kad tai jį padrąsino, nes sėdėdamas ant varganos nendrinės kėdės sukėlė tikrą žemės drebėjimą, bangavo visu kūnu, taip pat – perkreiptu veidu pusiau užmerktomis akimis ir mažomis rankomis trumpais, smailiais pirštais, panašiomis į gipsinių šventųjų rankas.

– Šokam čarls-to-ną, čarls-to-ną, čarls-to-ną…

Beribė dručkio aistra paskatino mus trepsėti kojomis ir pliaukšėti rankomis į taktą. Atrodė, kad visa vieta sujudo, o už prekystalio lentynose išrikiuoti buteliai ir ką tik išplautos stiklinės skimbčiojo, nes vibravo nuo storulio, kuris judėjo kaip apsėstas, jėgos.

– Šokam čarls-to-ną, čarls-to-ną, čarls-to-ną… – uždainavome ir mes.

Stalai, kėdės, mirganti ryški šviesa – atrodė, kad viskas seka paskui pašėlusį storulio sėdimąjį šokį. Jo veidas išraudo kaip pomidoras, o ant kaktos ir kaklo blizgėjo prakaitas. Muzika nutilo. Išsitraukęs iš kišenės nosinę, jis mikliai nusišluostė veidą, tarsi nesiruošdamas gaišti laiko, ir, išmaukęs dar vieną sklidiną taurę vyno, iš nuovargio trūkčiojančiu balsu tarė mums:

– Ar jums patiko čarlstonas? Va čia tai muzika! Kai buvau liesas, šokdavau pagal ją… koja ten… koja šen… vienas, du, trys… ta, ta, ta, tai, tai, tai…

Jis pasilenkė prie grotuvo, įmetė dar vieną žetoną, ir čarlstonas vėl užgrojo. Kiti lankytojai, kurių liko tik du, priėjo prie storulio staliuko, kiekvienas su taure rankoje, ir plojo į taktą. Neatrodė, kad jiems linksma, bet kadangi šiuo metu vyko tik tai, reikėjo išvysti, kaip jis geria, nepaisydamas šalčio ir nuovargio. Padavėjas nuleido metalinę durų uždangą ir kartu su savininku, uždariusiu kasą, taip pat prisijungė prie būrelio, stebinčio storulį, kuris, jau paspartinęs tempą, šoko rankomis, visu kūnu, kojomis, veidu. Nenutraukdamas šokio jis parodė padavėjui, kad šis tuščią butelį pakeistų į pilną. Padavėjas pakluso ir įpylė jam taurę, storulis purtydamasis stvėrė ir pusę jos išliejo.

Bare pasklido vyno kvapas!

Memas atsistojo, priėjo prie storulio ir paklausė:

– Ei, kavalieriau, labai noriu išmokti šokti čarlstoną, gal pamokytumėte mane?

Nelėtindamas nežaboto ritmo, dručkis papurtė galvą, kad ne. Kai plokštelė baigėsi, įkišęs į lizdą dar vieną žetoną ir prisipylęs dar vieną taurę, storulis tarė:

– Ne! Man negalima šokti, nes man tai kenkia….

Tačiau kai vėl pasigirdo muzika, – vėl čarlstonas, – storulis, tarsi tapęs priklausomas, negalėjo atsispirti pagundai. Užvaldytas impulso, stipresnio už valią, jis pakilo ant kojų ir pusiau užmerktomis akimis, tarsi apimtas transo, sunkia ranka susikibo su Memu, kad išmokytų jį šokti. Memas leidosi, bet dručkis po kelių žingsnių jį paleido ir vienas ėmė šokti čarlstoną tarp kėdžių ir stalų, kuriuos nustūmėme, kad jam būtų daugiau vietos. Jis buvo toks lengvas, šoko taip grakščiai, taip meistriškai, sekdamas visus ritmo niuansus, kad likome apstulbę. Atrodė stebuklas, kad tos mažytės kojos, kurios taip vikriai kryžiavosi, lankstėsi, vėl kryžiavosi ir atsispyrė, galėjo išlaikyti didžiulę to judančio kūno masę. Visi, įskaitant savininką ir padavėją, plojome, kad jis dar labiau įsidrąsintų, ir taip pat užsikrėtėme jo ritmu. Į įrašo pabaigą storulis, atrodė, nebekreipė dėmesio nei į muziką, nei į ritmą ir tarsi sugedęs, dėsniams nepavaldus instrumentas ėmė pašėlusiai, svaiginančiai šokti, kratydamasis ir judėdamas kaip nevaldomas beprotis. Plokštelė sustojo…

Tą pačią akimirką storulis pargriuvo ant grindų.

– Kaip vynmaišis! – Chaimė sušuko, bet švelniai, tarsi išsigandęs.

Tai nebuvo juokinga.

Iš tiesų dručkis nudribo kaip maišas. Tačiau iškart supratome, kad jis negulėjo tarp žalių kėdžių ir stalų kojų kaip vienas iš daugelio girtuoklių, kuriuos esame matę krentančius. Dručkis sunegalavo, smarkiai sunegalavo. Jis sunkiai dejavo ir muistėsi. Staiga ėmė vemti tamsiu skysčiu, vynu ar krauju, nežinau, nes nenorėjau žiūrėti, ir tada atrodė, kad jis nusilpo ir nurimo, bet priartėjo prie mirties. Jie bandė jį gaivinti, o jis dejavo ir dejavo kaip vaikas, ir aš supratau, kad kažkas plyšo tame milžiniškame kūne, palikdamas jį be sąmonės, be sąmonės ne kaip girtuoklį, o kaip lavoną.

Gerai. Praleisiu nemalonias detales.

Atvyko greitosios pagalbos tarnyba, gydytojas papurtė galvą, nieko nesakė ir jie jį išsivežė. Turėjo būti sunkus, nes sanitarams sunkiai sekėsi jį užkelti ant neštuvų ir išnešti. Daugiau apie jį nieko negirdėjau, nežinau, ar jis mirė, ar ne, bet turbūt mirė, nes siaubinga buvo girdėti jį aimanuojantį ant baro grindų, matyti, kaip jis voliojasi, o jo didelis apvalus veidas išsikreipia nuo skausmo.

Barą uždarė, ir mes trys išėjome, nepratarę nė žodžio. Prisiminiau, kad Memas sakė, jog mus pavėžės taksi, ir kai pamačiau, kad žodžio nesilaiko, labai supykau ant jo už tai, kad melavo ir netesėjo pažado. Buvo labai šalta ir šiek tiek vėjuota, ir tai dar labiau mane supykdė. Man norėjosi čia pat išrėžti jam visą tiesą ir toliau eiti vienam, bet tylėjau, nes jaučiausi nejaukiai, tarsi bijočiau eiti be palydos ta gatve, kurioje trainiojosi tik alkani šunys, apverstose šiukšliadėžėse ieškantys atliekų. Vis atsigręždavau, nes man atrodė, kad girdžiu, kaip važiuoja tramvajus, kuriuo galėtume greičiau grįžti namo, bet triukšmas sklido iš toli, tolimoje gatvėje. Tas idiotas Chaimė ėmė žagsėti, ir tai mane dar labiau sunervino. Priėję prie kvartalo, kuriame gyvenome, net nepažvelgėme vienas į kitą atsisveikindami. Galbūt tą akimirką jie irgi manęs nekentė.

Dručkio prisiminimas šoko mano galvoje visas tas dienas, kai nemačiau Chaimės ir Memo. Einant pro barą mane pykino, tarsi vynas, visas pasaulio vynas turėtų tokį pat bjaurų kvapą, koks tą vakarą pripildė barą, kai baltai kaip angelai apsirengę sanitarai išnešė vargšą dručkį, dar taip neseniai buvusį tokį laimingą. Bet nors visą laiką prisimindavau savo draugus, pasiilgdavau jų ir be jų jausdavausi bedvasis, nenorėjau jų ieškoti, nes man kažkodėl kilo mintis, kad jie kalti dėl visko, kas nutiko tą naktį. Ir visa baimė, kurią jaučiau pagalvojęs apie dručkį, – bijojau, negaliu to neigti, – dar labiau išaugs, jei vėl su jais susitaikysiu, nes kartu vėl pradėsime gerti vyną, o aš to nenorėjau.

Atrodė, kad kiekvienas vakaras, kai nesimatėme, vis labiau nutolina kažkokią grėsmę, bet taip pat nutolina viską, dėl ko verta gyventi. Galiausiai du ar tris vakarus iš eilės, apie aštuntą valandą, nuėjau nusipirkti bandelės su svogūnais iš senutės, kuri ant kampo turėjo keptuvą. Taip elgiausi tam, kad pažiūrėčiau, ar neva netyčiom nesusitiksiu su Chaime ar Memu. Galiausiai vieną vakarą susitikome. Nuo paskutinio karto praėjo trylika dienų, suskaičiavau. Nusipirkome bandelių su svogūnais, stovėdami ant kampo suvalgėme jas ir, tarsi būtume matęsi prieš dieną, susitarėme tą vakarą nueiti į kiną.

Kai išėjome iš filmo, nė vienam iš mūsų trijų nesinorėjo kalbėti. Žinau, kas mums nutiko. Tai, kad kartu žiūrėjome filmą, o po jo nenuėjome išgerti taurės vyno, reiškė, kad kažkas mūsų draugystėje nutrūko. Toje tyloje, kaip ir tą vakarą, mus skyrusi baimė galėjo virsti neapykanta ir visiems laikams išardyti mūsų draugystę.

Pakeliui namo praėjome pro barą, bet tylėjome ir nežiūrėjome vienas į kitą. Gniaužiau kumščius palto kišenėse, tokią pat įtampą jutau ir iš Memo bei Chaimės. Toliau ėjome tylėdami, praėjome dar vieną barą, ir nieko, tarsi jo nebūtų buvę. Iki kvartalo, kuriame visi trys gyvenome, liko dar vienas baras, paskutinis. Žinojau, kad jei neatsitiks kas nors, kas mus sustabdytų, priverstų įeiti, nuo šio vakaro pradėsime vis rečiau matytis, gal net nesisveikinsime gatvėje. Apie tai negalėjo būti nė kalbos. Baras buvo už kelių žingsnių. Turėjau sustoti ir priversti juos užeiti.

Bet kai priėjome prie baro durų, visi trys sustojome vienu metu. Pažvelgiau į Chaimę ir Memą ir supratau, kad jie taip pat pagalvojo tą patį. Ir kai mes visi trys, stovėdami ten, vienu metu pratrūkome juoktis, supratome, kad grėsmė išnyko, Chaimė tarė:

– Užkasime karo kirvį, vyručiai?

Atveriame duris ir įeiname.

– Apie ką bus kalbama? – nusijuokė Memas.

Manau, kad pasielgėme teisingai. Esame per jauni, kad taip rūpintumėmės savimi. Vėliau, kai pasensime ir mus slėgs našta, kaip tą dručkį, šokusį čarlstoną, tada bus metas susirūpinti. Tačiau dar ne dabar.

Ir užsisakėme tris butelius raudonojo vyno, geriausio, brangiausio.

 

Vertė Simonas Bernotas