ELENA STANKAITYTĖ

Kaltės

 

Tolerancija

 

Nebeįmanoma sužinoti, iš kur mano senelių ir prosenelių karta ėmėsi tokių svetingumo nuostatų. Būtų galima fantazuoti apie jų atvirumą ir toleranciją, bet tai būtų per skambūs žodžiai jų epochai. Gal tai tiesiog šeimos tradicija, kuri rėmėsi ne tiek atlapaširdiškumu, kiek senomis elgesio taisyklėmis, tam tikru šeimos kodeksu, kurį reikėjo įgyvendinti ir tiek. Mano tėvas vis pabrėždavo, kad jų ūkis, įsikūręs tarp drėgnų miškų į šiaurę nuo panemunių, visada buvo atviras keliautojams, ieškantiems nakvynės. Nors seneliai ir proseneliai save kildino iš laisvųjų, esą karališkųjų valstiečių, kurie baudžiavos nėjo, o žemių užteko vidutinio ūkininko statusui palaikyti, man jų gyvensena visada dvelkė nuožmoku archajiškumu. Tėvas Kūčių vakarą visada pasakodavo apie paprastus, bet jam nepaprastai gardžius valgius, tarsi pabrėždamas, kad rafinuotumas šioje srityje nereikalingas. Mūsų motina vienąkart nebeištvėrė tėvo pasakojimo, kaip vaikystėje sviestas retai būdavo ant jų stalo, nes jį reikėjo kaupti pardavimui. Tuo metu senelių ūkis išgyveno finansinę krizę dėl gyvulių kritimo, nederliaus ir giminaičio švaistūno, už kurį prosenelis laidavo. Taigi mūsų motina pakomentavo – negaliu klausyti apie sunkią vaikystę daugiau kaip 25 ha ūkyje, kai aš, našlaitė iš 6 ha ūkio, nieko panašaus vaikystėje nepatyriau! Žinoma, jos „princesišką augimą“ garantavo ne tik begalinė motinos meilė, bet ir tetų iš Amerikos ir lietuviškojo miesto siuntiniai. Kalėdoms – net su apelsinais!

Taigi mano seneliai ir proseneliai iš tėvo pusės laikėsi taisyklės – priimti nakvynės to prašančius keliautojus. Visi kaime žinojo, kad gali tokių prašymų patys atsisakyti ir nusiųsti į B. ūkį. Vienas tėvo pasakojimas man giliau krito į atmintį, tarsi viską būčiau mačiusi savo akimis. Seneliai jau ūkininkavo savarankiškai, tačiau prosenelis dar turėjo jėgų pagelbėti, o jo skaidrus protas leido jam išlaikyti autoriteto pozicijas patriarchališkai diriguojamoje šeimoje. Vieną vakarą jų namuose apsistojo keliaujantys žydai prekeiviai. Tai nebuvo išimtinis atvejis. Visi žinojo – B. priima nakvynės žydus. Nežinia, ar jiems užtekdavo vietos troboje, kurios, nors ir nemažos, vienas galas amžinai būdavo atriektas visuomeniniams poreikiams – tai kaimo mokyklai, tai parduotuvei. Matyt, keleiviai buvo priimami nakvoti klojime ar svirne, o tais laikais tai buvo įprasta. Tačiau buvo galima pavakarieniauti virtuvėje, prie bendro stalo. Keliaujantys žydai dažniausiai būdavo neturtingi prekeiviai, bet, kaip pabrėžė mano tėvas, labai religingi. Mano senelė tą vakarą užleido jiems vietą prie viryklės-krosnies, kad galėtų pasigaminti įprasto maisto pagal savas religines taisykles.

Šiuo istorijos tarpsniu atsiranda papildomų, bet esminių veikėjų. Į B. namus atsibeldžia kaimynai – jauni vyrukai apsilanko gal net žinodami apie priimtus nakvynėn žydus. Šie jaunuoliai esą buvo pagarsėję kaip kaimo „šposininkai“. Žinoma, tie „šposai“ dažniausiai maža ką bendra turėjo su sveiku humoro jausmu, ką ir kalbėti apie subtilesnius juokingų dalykų atspalvius. Kaimynų apsilankymas be jokios rimtos priežasties, tiesiog užėjimas kada panorėjus, be papildomų paaiškinimų, man regis, taip pat buvo tų laikų kaimo tradicijų dalis. Galima žavėtis tokia tradicija, o galima tokiems papročiams nejausti ypatingo prielankumo. Bet, kita vertus, kitaip funkcionuoti bendruomenei nebuvo įmanoma netelefoniniais laikais. Tokia štai įvairi kompanija atsidūrė tą vakarą netoli stalo, kur jau susėdo melstis ir valgyti du keliaujantys (ir man kažkodėl atrodo, kad liūdnomis akimis) žydai. Jiems pradėjus srėbti savo pasigamintą viralą, vienas iš jaunųjų „šposininkų“ pašoko ir padarė „didelį juoką“ – įmetė į žydo dubenį kiaulienos lašinį. Žydas sustingo. Man regis, iš skausmo dėl pažeminimo ir nevilties, iš to, kad socialinio bendravimo taisyklės „čydytis“ iš žydų jų neaplenkė net, rodosi, saugioje kelionės stotelėje. Žydai tylėjo. Su besikaupiančiomis ašaromis gomuryje ir akyse. Ir tuomet atsitiko tai, kuo galima didžiuotis, pasakojant šeimos istorijas. Mano prosenelis, jau septintoje dešimtyje, pakilo ir visa savo išsaugota fizine jėga trenkė jaunajam „šposininkui“ tokį antausį, kad šis parpuolė ant žemės. Taip buvo parodyta, kad jauniesiems kaimynams B. troboje nebus leista šitaip „juokauti“. Prosenelis juos išgrūdo lauk. Deja, tai nebuvo pamokanti istorija tiems kaimo bernams, nors vėliau jie gavo dar geresnės grąžos.

Netrukus ar po kelerių metų B. sodyboje nakvynės pasiprašė du jauni žydai. Jie buvo gana kietai atrodantys – su odinėmis striukėmis ir motociklu, mat prekiavo brangiomis prekėmis – „Singer“ siuvimo mašinomis. Buvo vasaros metas ir jie įsikūrė klojime. Susiruošę miegoti žydų jaunuoliai išgirdo nesvetingus garsus – prie pastato kažkas artinosi. Tai buvo vėl tie patys „šposininkai“, sugalvoję dar vieną iškrypėlišką ir agresyvų juokavimo būdą. Žydų jaunuolių atsakomieji veiksmai buvo žaibiški ir pakankamai adekvatūs. „Šposininkai“ to negalėjo numatyti. Neapskaičiavo, kad čia ne smulkiomis prekėmis prekiaujantys pagyvenę, tylūs ir nuolankūs varguoliai. „Singer“ prekybos agentai išsitraukė pistoletus ir ėmė šaudyti į tamsą. Apgailėtini „šposininkai“ išsigandę pasipustė padus. Šią istoriją su pasitenkinimu mano tėvas pasakodavo kaip pirmosios tęsinį, antrąją dalį.

Ir vis tiek žinome, kad Didysis Epilogas buvo baisus, be vilties, be pagalbos. Ir žinau, kad keliaujančių žydų motyvas ūkininkų B. istorijoje nėra paguodžiantis, nes nėra atsakymo, o kodėl atėjus Pragaro laikui mano seneliai nė vieno iš jų neišgelbėjo. Ar negalėjo, nemokėjo? Ar tiesiog leido visam tam įvykti niekur nesikišdami? Vienas dalykas suteikti vietą prie stalo ir guolį klojime, o kitas – išdrįsti būti gelbėtoju nors ir vienos vienintelės sielos. Atrodo, kad tolerancija yra daugiaveidė. O gal to meto žmonės net nemanė, kad reikia turėti didelių pretenzijų į šią vertybę? Netrukus užslinko tamsūs „šposininkų“ laikai, jų laukta valanda. Bet reikia paklausti savęs: ar aš būčiau padariusi daugiau už savo senelius, ar turiu teisę matuoti jų teisingumą? Man regis, to savo gyvenimu neįrodžiau. Tik manausi suprantanti šį tą apie „juokus“, kuriuos šiandien vadiname patyčiomis. Tai visada pirmas žingsnis į baisesnius dalykus.

 

Kaltės

 

Paskutiniai gyvenimo mėnesiai „ant lovos“ mano tėvų namuose atnešė Martai klejones, nors prieš tai tarsi nebuvo jokių ryškių senatvinės demencijos požymių. Kūnas pasidavė ir siela ėmė ruoštis kelionei, retkarčiais atitrūkdama nuo dar gyvo kūno ir tyrinėdama kitas dimensijas. Grįždavau savaitgaliais, nors jaučiausi nelaiminga slogioje aplinkoje, tačiau jutau pareigą padėti mamai slaugyti. Šiaip ar taip, buvo ramiau, kad vieną dieną mano tėvai pasiėmė Martą, kai ji savarankiškai nebepasikėlė iš lovos. Teko sutvarkyti jos menką gyvąjį turtą. Katinas, kuris elgdavosi kaip laukinis ir pripažino tik Martą, kuriai iš laukų ir kaimynų tempdavo pagautas žiurkes, buvo paliktas jos tuščioje sodyboje, kartais jam buvo nuvežama ėdalo ir pasikliaunama kaimynų geranoriškumu. Vištos palaipsniui išpjautos. Gaidys sulaukė tokio pat likimo. Tai buvo neišvengiama, bet kartu baisiai neteisinga – sumaitinti Martos gaidį jai to jau nesuprantant. Ji pabusdavo ir klausdavo – kur mano gaidelis? Tėvai ir aš kažką meluodavome, gal net pasitelkdami kaimynų gaidžių giesmes. Martos gaidys buvo ypatingas. Klasikinis margaspalvis ir nesvietiškai piktas. Jis atliko šuns funkcijas jos namuose. Svečiuojantis pas Martą buvo svarbu, kad jis būtų uždarytas su savo vištomis „kuchnioje“, o ne laisvas lauktų „bute“ (taip Klaipėdos krašte vadintas pagrindinis trobos koridorius). Iškart rodydavo savo reikšmingumą, pūsdavosi, taikydavosi šokti svečiui ant galvos ir kirsti. Tik Marta kažkaip jį sutramdydavo. Namų apsauginis. Nežinia, ar karmiškai gerai yra patekti į savo buvusios šeimininkės puodą, kai buvai jai daugiau nei naminis paukštis. Paguoda, kad Marta to nebesuprato. Žinojo vien tik tai, kad yra nebe savo aplinkoje ir kitų žmonių malonėje. Mano buvimas kartu ją kiek ramindavo – iš dalies priklausiau jos senajam pasauliui, mus siejo dešimtmečio pokalbiai, kurie vyko sėdint ant jos pečiaus atbrailos ar kiemo suoliuko.

Net jai gulint ant lovos vis dar atrodė, kad viskas su jos galva neblogai. Tiesa, kai reikėdavo didesnės jėgos ją kur perkelti ir mano tėvas šiame reikale pagelbėdavo, ji jį vadindavo labai pagarbiai ponu, o ne vardu. Tai buvo keistoka. O gal taip pasireiškė jos bejėgystė, beviltiškas senatvinės priklausomybės supratimas. Ją ištiko tas laikas ir aplinkybės, kurių mes visi bijome. Marta pradėjo kalbėti keistus dalykus. Įsiminiau jos staigius, desperatiškus klausimus be konteksto: o kur mano sesuo Ida? Kur Lemkienė? Atsakydavau, kad ji Vokietijoje. Norėdavau ją nuraminti, nors nebuvo aišku, ar tuo metu sesuo dar buvo gyva. Anksčiau Marta juk guodėsi, kad senokai iš jos negavo laiškų. Į mano paaiškinimą ji kartą atsakė su dar didesne neviltimi: kaip? Ir man nė sudievu nepasakė? Laikas ir įvykiai susipynė jos atmintyje. Marta nebeatsiminė, kad Fluchtas ją išskyrė su seserimi ir ši atsidūrė Rytų Vokietijoje. Tik pasąmonė iškėlė išsiskyrimo skausmą. Apie Idą žinojau nedaug. Marta rodė kelias nuotraukas iš Vokietijos. Atmintin įstrigo Idos sūnus – juodbruvas, pailgaveidis, šiek tiek aristokratiškas, tam tikriems vokiečiams (gal Rytprūsių?) būdingo genotipo. Vyro pavardė buvo Lemkė. Taigi darinys Lemkienė buvo šnekamasis. Sesuo buvo įsigudrinusi atsiųsti per geležinę uždangą uždraustos keliauti prekės – mairūnų sėklų. Jas palaidas įmaišydavo į vatos gumulėlius, ir šiuos įdėdavo tarp dvigubo atviruko lakštų, o šių pakraščius užsiūdavo siuvamąja mašina. Be mairūnų Martai virtuvė būdavo neįsivaizduojama. Be pipirų, mairūnai buvo svarbiausia mėsai skonį suteikianti priemonė. Dėl to Martos kepenų paštetas ir kotletai, laikomi taukų sluoksnyje šaltajame trobos gale, buvo nepaprastai skanūs, su ypatingu klaipėdietišku prieskoniu. Ida ir mairūnai. Viskas prapuolė. Ir mes nebegalėjome nieko pagelbėti.

Keisčiausias ir mistiškiausias Martos prabilimas buvo karo tema. Ji tarė: „Man gi vienas žmogus pasakojo, kaip jis turėjo šaudyti žydus ir čigonus, kaip tie kritę žmonės dar kuš [juda], o reikėjo vėl šauti. Kodėl?“ Ir tada Marta pridėjo su neviltimi: „Dėl visko kalti vokiečiai.“ Kur ji sutiko tą žmogų? Fluchte? O gal pietinio Žemaitijos paribio žydus šaudžiusį? Vokiečių kaltės paminėjimas tuomet man atrodė kaip Martos siekimas save atskirti nuo jų, identifikuoti kaip lietuvininkę. Dabar taip nebeatrodo. Ji save vadino klaipėdiške. Tai buvo jos identitetas, o vokiečiai buvo jos rytprūsiškojo pasaulio dalis. Vaikystėje mamos auklėta vokiškai, vokiškai įžegnota, taip pat kalbanti savo antrąja, lygiagrečia, gyvenimo kalba – lietuvininkų tarme, kuri buvo sodri, kiek tiesmuka kaip pamario moterų charakteris ir tuo labiau graži. Kalbėjimas apie vokiečių kaltę buvo savotiškas desperatiškas pripažinimas, kad jų sukeltas Antrasis pasaulinis karas sunaikino Rytprūsių pasaulį, ją atskyrė nuo sesers ir brolių. Ir nors pati pėsčiomis iš rusų stovyklos kažkur už Tilžės ar Įsruties pabėgo per tuščių ūkių tyrus, girdėdama vėjų varstomų durų gūdų verkšlenimą, ir grįžo į tėviškę, čia atsidūrė tarp svetimų žmonių, naujųjų kolonistų. Be to, rudąjį marą po karo pakeitė raudonasis. Ji buvo liudininkė, kaip grįžę po Fluchto turtingesni ūkininkai sovietų buvo ištremti į Sibirą, kaip liuteronų bažnyčia buvo stribų išdraskyta ir uždaryta. Nutrūkus Fluchtui, kai juos pasivijo rusai, ji nebesiveržė į Vokietiją, nes ir ten nenorėjo būti, anot jos, vadinama Sameiten-Polen. Pusė jos gyvenimo praėjo realybės griuvėsiuose, bet mokėta džiaugtis mažais dalykais, tokiais kaip pavasarį ant daržinės stogo sugrįžę gandrai, nerangūs pirmieji jų vaikų skrydžiai. Vienais metais Marta rodydama į jauniklius pasakė – tai Hansas, Pėteris ir Birutė (pastaroji buvo tas jauniklis, kuris vėliausiai pradėjo skraidyti).

Atrodo, kad ji suprato pasaulio griūties pradžią. 1939 metais gulėjo ligoninėje po sunkios operacijos. Vieną rytą ligonių lovos buvo papuoštos vėliavėlėmis su svastika. Miestelio vaistininkas pamokė, kad nuo šiol reikia sveikintis „Heil Hitler“, o Marta drąsiai atsakė, apsimesdama prasčioke: „Kaip kaip? Labai jau liežuvis pinasi, sunku ištarti tą naują pasisveikinimą. Man geriau „Guten Tag“.“

 

Metropolija

 

– Tai jos Naujoji Jeruzalė, – tarė mano vyras mūsų bičiuliams, susiruošusiems atostogų į Liepoją.

Gal tai ir vaizdingas palyginimas, bet nevisiškai tikslus. Liepoja yra mano pirmoji metropolija. Toks teiginys, žinoma, prajuokintų tikro didmiesčio gyventoją, bet mano vaikystės aplinkos masteliais tai neprasilenkia su tiesa. Mažas gamtos apsuptas miestelis, kuriame gimiau ir augau, niekaip negalėjo prilygti Liepojai, kuri turėjo daug ryškių tikro miesto požymių. Apibūdinsiu keletą jų.

Ypatinga jau buvo pati kelionė į šį miestą. Kadangi mano tėvai automobilio neturėjo, tai dažniausiai kelionė prasidėdavo bandant tarpinėje stotyje įsigrūsti į autobusą Kaliningradas–Liepoja. Jis būdavo išskirtinis, su minkštomis sėdynėmis, bordinės spalvos ir 6–7 dešimtmečių stilių reprezentuojančia ištęsta „nosimi“. Autobusas būdavo pilnas tarp abiejų uostų migruojančių jūreivių ir jų šeimos narių, tačiau dažniausiai vis tiek buvo galima rasti laisvą vietą. Lietuvos ir Latvijos sienos paribyje buvo įrengtas keleivių patikros postas – Liepoja buvo uždaras sovietinis karinis uostas. Šiame poste buvo tikrinami keleivių dokumentai. Vaikystėje šio kareivių vykdomo darbo priežasties nesupratau ir buvau įsitikinusi, kad tai pasienio tarp Lietuvos ir Latvijos patikra. Tai suteikė kelionei reikšmingumo, buvo tam tikras virsmo taškas, kai išlipęs Liepojoje patekdavai į mielus giminaičių glėbius bei latviškai ir rusiškai įgarsintą pasaulį. Stotyje sėsdavome į tramvajų. Mums, vaikams, leisdavo įsigyti bilietus. Ankstyvuosiuose prisiminimuose bilietų aparatai turėjo rankenėles, kurias sukioti ir nusiplėšti išlindusį bilietą buvo tikras džiaugsmas. Kelionė tramvajumi iš stoties iki katalikų bažnyčios tuomet atrodė ilga. Naujojoje Libavoje (taip senoviškai miestą vadindavo mano giminaitės) pro langus slysdavo seni raudoni fabrikų mūrai, tarp jų ir degtukų fabriko, kuriame dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą savo darbinę „karjerą“ pradėjo mano senelis. Jis savo, vyriausiojo sūnaus, reikšmingumą tuomet leisdavo pajusti jauniausiajai šešerių metų sesutei, suteikdamas jai galimybę nušveisti iki blizgesio jo batus už 6 carinių kapeikų atlygį. Mažoji Zofija tai darydavo su užsidegimu – už 6 kapeikas buvo galima nusipirkti arbatos ir bandelę! Ši istorija kažkada mane labai pralinksmino, nes sesutė išaugo į elegantišką gražuolę, o daug vėliau, dvidešimto amžiaus devintajame dešimtmetyje, Vilniuje per savo vyro laidotuves visiškai iškrito iš sovietinio konteksto dėvėdama juodą galvos apdangalą su našlei pritinkančiu nedideliu vualiu. Girdėjau laidotuvių liudininkus šnibždantis, esą tai grafienė…

Taigi kai tramvajus kirsdavo kanalą, atsidurdavome senojoje Liepojoje. Pirmiausia matydavome pakrantės sandėlius, liuteronų bažnyčią, paskui pagrindinę aikštę su bjaurokais pokariniais pastatais. Bet netrukus tramvajus vėl nerdavo tarp senų namų, vienoje vietoje beveik kliudydamas praeivius ant šaligatvio, staigiai užsukdavo ir sustodavo prie katalikų bažnyčios. Iš čia jau netoli iki senelio sesers buto – per uždarą kiemą, kuris kvepėdavo keistu, man atrodė, ypatingu miestietišku, sumišusiu išpuoselėto gėlyno ir paplavų duobės kvapu. Ši link parko ir jūros vedanti gatvė, kaip ir dauguma Liepojos gatvių, buvo užstatyta dviejų trijų aukštų mediniais pastatais su juos skiriančiomis mūrinėmis ugniasienėmis. Dažnas jų buvo su įmantriais mediniais drožiniais. Nemaža dalis Liepojos statinių, per nacionalizaciją netekę tikrųjų savininkų, buvo menkai prižiūrimi, apsilupinėjusiais dažais, iškrypusiomis detalėmis. Ir vis tiek nieko gražiau už tuos namus man nebuvo. Ignoravau dūlėjimo faktą, o fantazija lengvai atkūrė šio miesto vaizdinius jo klestėjimo metu. Jau vėliau, jaunystės metais, su drauge, kuri taip pat žavėjosi Liepoja, buvome išradusios testą potencialiems kavalieriams patikrinti. Tai buvo nekaltas klausimas – ar tau patinka Liepoja? Mūsų nuomone, neigiamai atsakęs kandidatas (ypač dar pabrėžęs, kad tai iškleręs griuvenų miestas) neturėjo jokių šansų. Žinoma, teisybės dėlei reikia pasakyti, kad tai buvo gana aukšto lygmens testas, kuriuo pasinaudoti teko tik labai retais atvejais, – dauguma išbandomųjų neįveikdavo daug mažiau rafinuotų patikros lygmenų…

Mano senelio sesers butas buvo įsiterpęs tarp patrauklių objektų. Gatvė vedė link pajūrio parko su žaidimų atrakcionais, o keliaudami priešinga kryptimi pasiekdavome katalikų bažnyčią ir turgaus halę. Šie statiniai, nors skirti skirtingos prigimties žmogiškiesiems poreikiams tenkinti, mums, provincijos vaikams, suteikdavo pakilių įspūdžių. Halė buvo pilna nuostabių gėlių – tam tikras kontrastas šiuo atžvilgiu skurdokam tuometiniam Klaipėdos turgui. Mėsininkai ir sūrininkai vilkėjo baltus chalatus ir prijuostes. Viskas atrodė daug tvarkingiau, švariau nei mūsuose. Žinoma, kaimo gėrybių kainos buvo milžiniškos ir tikrai ne mūsų mielų giminaičių, kurios gyveno iš menkų našlių pensijų, kišenei. Bet tai mums netrukdė žavėtis halės architektūrine konstrukcija ir tikėtis, kad tą dieną bus „išmesta“ apelsinų ir jų galėsime nusipirkti už tėvų pramogoms įdėtus kišenpinigius.

Bažnyčia, mūsų akimis, taip pat buvo ypatinga – jos koplyčioje kabojo didelis burinio laivo modelis, neabejotinai skirtas jūreivių atminimui ir jų apsaugai, šventųjų globai. Šis laivo modelis mums buvo svarbiausias daiktas, nors jau nujautėme, kad tai tik priedas prie altorių. Mokėjome melstis ir mišiose lankydavomės su močiute ir senelio seserimi – teta Valerija. Praeito amžiaus aštuntojo dešimtmečio Liepojos katalikų bažnyčioje, kurioje XIX a. pabaigoje susituokė mano proseneliai ir buvo pakrikštytas senelis, pamaldos vyko senąja tvarka. Mišios buvo aukojamos trimis kalbomis – latvių, lenkų ir lietuvių. Kalbos keitėsi padieniui, o mūsų močiutė ir teta Valerija į bažnyčią eidavo į tai nekreipdamos dėmesio. Teta, žinoma, jas mokėjo (nors lietuvių mažiausiai), o močiutei nebuvo svarbu, kuria kalba ją palydės iki Švč. Sakramento. Klauptuose rasdavome tos dienos kalba išspausdintų giesmių žodžius ir taip bandydavome giedoti slebizuodami latviškai arba lenkiškai, bet tai tik suteikdavo pakilumo. Tas pats kunigas galėjo išklausyti išpažinčių bet kuria iš trijų kalbų, ir aš dar pamenu, kaip drebančia širdimi ėjau atskleisti savo vaikiškų nuodėmių gimtąja kalba. Tuomet lenkiškai nemokėjau, vien jau rusų kalba man, Vakarų Lietuvos miestelio vaikui, buvo nemažas iššūkis. Taigi negalėjau įvertinti liepojiškių lenkų kalbos ypatybių. Ji dar buvo gyva devintojo ir dešimtojo dešimtmečių sandūroje.

Jau po studijų viena nusprendžiau nuvažiuoti aplankyti giminaičių kapų. Iš stoties vėl važiavau tramvajumi iki paskutinės stotelės – kapinių. Čia susiradau katalikiškąjį kapinių kampą ir giminaičių kapus. Beklaidžiodama šiame kvartale buvau užkalbinta senyvos moters: ji kreipėsi į mane lenkų kalba be jokios įžangos – tarsi savaime suprantama, kad katalikų aplinkoje šia roda kalbama. Bene prieš dešimt metų lankydamasi Liepojos katalikų bažnyčioje sužinojau, kad ta tradicija dar šiek tiek gyva, nors smarkiai šlubuojanti. Pagyvenusi moteriškė į turistus kreipėsi lenkiškai, bet jos kalba jau buvo primaišyta rusiškų žodžių ir nuskurdinta. Vis tiek kažkoks vaikystės įspūdžių rudimentas buvo paliestas, nors žinojau, kad karta, kuri kalbėjo sklandžiai lenkiškai, jau iškeliavusi ten, kur greičiausiai kalbos visai nebesvarbu.

Manau, kad patyrimai Liepojoje ir artimiausioje aplinkoje mane supusios kalbos (latvių, rusų, lenkų, lietuvių) paruošė mane Vilniaus daugiakultūriškumui, jį aprėpti mokausi iki šiol. Tiesa, jau mano vaikystėje Liepojoje ausies nebepasiekė vokiečių kalba, bet ją mano senelis ir jo broliai bei seserys taip pat mokėjo laisvai, pradmenis gavę žaidimuose su taip kalbančiais kiemo vaikais. Senelio seserys, atvykdavusios atostogų į mūsų namus Klaipėdos kraštan, „akultūrizuodavosi“ lengvai. Tai ypač patikdavo mano tėvui, kuris su džiaugsmu jas pristatydavo bičiuliui, jų bendraamžiui „šišioniškiui“, – su šiuo jos kalbėdavo vokiškai, – taip pat pažįstamam tuometiniam (mums atrodė) lenkų patriotui revizoriui iš Vilniaus. Pastarajam, tarybiniais laikais savo šlėktiškumą demonstruodavusiam užsikišus kaži kokias spalvotas plunksnas už skrybėlės (mums atrodė, kad gaidžio, o gal buvo povo?), neabejotinai imponavo tai, kad mūsų giminaitės pokalbį su juo palaikydavo sklandžia lenkų kalba. Visa ta galimybė nuolat pereiti iš vienos kalbos į kitą man buvo nepaprastai įspūdinga, juolab kad niekad savęs nelaikiau gabia kalboms. Tai man buvo miestietiškumo požymis, pasaulis, kuriame daug dalykų buvo daroma kitaip. Mano senelių kaimiškosios sodybos man augant buvo numelioruotos, taigi tikrąjį kaimą su dūmų ir skilandžių kvapais priemenėje, raštuotomis pagalvėmis ir lovatiesėmis aptaisytomis tvarkingomis lovomis seklyčioje, naminiu pyragu ir duona galėjau pažinti tik probėgšmais svečiuodamasi pas močiutės draugus. Į klausimą, kurį pateikdavo kiemo draugai – kur tavo kaimas (specifinis klausimas Klaipėdos krašte, kuriame gyveno kolonistai), nelabai turėjau ką atsakyti. Bet turėjau kitką – ko jie neklausė – savo vaikystės miestą. Buvau pirma karta nuo žagrės ir ketvirta šešta iš miesto. Vaikystės Liepoja persmelkė mane kaip civilizacinis žaibas. Tapau imli mažosioms istorijoms, kurios kažkada ir kažkam ten nutiko. Kai kurias iš jų dar galėčiau ir šiandien papasakoti. 

 

Rašyti komentarą

Turite prisijungti, jei norite komentuoti.