Iš bloknoto (35)

Jau kovas*. Teatrai skuba išleisti premjeras iki vertintojų verdikto Scenos kryžiams. Manau, kad laikas keisti žaidimo taisykles: vieni lošėjai jau turi ištisas kolekcijas tų kryžių, kiti vis lieka nominantai. O treti gauna už kone atsitiktinį geresnį vaidmenį ir su visu kryžium ilgam išnyksta iš akiračio. Kažkas čia ne taip.

Man atrodo, puikią recenziją apie Iwano Wyrypajewo „Girtus“ parašė Alma Braškytė. Išmintingą ir įžvalgią, nes rašo vienu metu apie autorių ir režisierių, o svarbiausia – mūsų Nacionalinio dramos teatro neeilinį svečią. Todėl recenzija mandagi, geranoriška, tikriausiai sąmoningai apeinanti ginčytinus dalykus. O gal tiesiog kai kuriuos dalykus šiek tiek skirtingai matom – juk priklausom skirtingoms kartoms.

Atėjęs į teatrą kiekvienas laukia racionalaus ar jausmu patiriamo išgyvenimo. Nori pažinti personažą, suprasti jį, perprasti jo likimą. Wyrypajewo pjesėje šifruoti atskirų personažų netenka, jie yra sąmoningai nuasmeninti, neindividualizuoti, suskirstyti į tam tikras sąlygines žmonių grupeles. Todėl į pirmą planą čia iškyla ne žmogus su savo problemomis, o regimo vaizdo ypatumai ir aktorių pastangos vaidinti girtus. Annos Met scenovaizdyje bandoma įkūnyti šaltą ir racionalų stilių, perteikiant Giorgio de Chirico žinomų paveikslų erdvės ir perspektyvos savitumus bei paradoksalaus, pasak scenografės, tuštumos ir pertekliaus derinimo nuotaiką. Tiesą sakant, kokio nors gilesnio kuriamo vaizdo ryšio su tuo, kas vyksta spektaklyje, neužčiuopiau, scenovaizdis lieka tik fonas. Paradoksalu ir tai, kad, matydamas maksimalias aktorių pastangas, išlieki abejingas tokiam jų reiškimuisi, nes šis neišauga iki kokio nors apibendrinimo, sakykim, visas pasaulis girtas. Iki girto pasaulio įvaizdžio.

Eidama į Jono Vaitkaus spektaklį „Tėtis“ pagal Floriano Zellerio pjesę prisiminiau andai Jaunimo teatre jo pastatytą Augusto Strindbergo „Tėvą“, vieną puikiausių režisieriaus ir mūsų teatro kūrinių, kurio strindbergiškai paslaptinga ir niūri atmosfera bei puikūs aktorių darbai dar ir šiandien gyvi atmintyje. Bene pirmą kartą dramos scenoje pasirodė styginių kvartetas, perteikiantis slogų žmogiškųjų santykių psichologinį pjūvį ir sykiu leidžiantis pakilti į kitą dvasinio gyvenimo sferą, sukaupiantis ir išvalantis. Ir šįkart vyliausi kažko panašaus – nuodugnios charakterių analizės, sukauptumo, visų scenos meno elementų darnos. Ne paslaptis, kad Vytautui Anužiui, ko gero, nėra neįveikiamų viršukalnių – daug sudėtingų, įdomių vaidmenų yra suvaidinęs, o tarp jų ir Karalių Lyrą tame pačiame Rusų dramos (dabar – Senajame) teatre, taip pat Vaitkaus spektaklyje. Be abejo, daug jėgų pareikalavo ir šis Tėtis, personažas, kuriame pro ligos kiautą gali pajusti ir buvusį Tėtį – šiltą gilių jausmų žmogų, pasižymintį humoru ir saviironija. Labai svarbu, su kuo ir kaip šis personažas scenoje partneriauja. Man pasirodė, kad šį kartą aktorei Aleksandrai Metalnikovai nepavyko dukters Anos personažas. Bet gal režisieriaus ir norėta prie Alzheimerio liga sergančio Tėčio parodyti tokią atšiaurią, nieko nemylinčią, niekam neištikimą ir vidujai abejingą dukrą? Įspūdingiausia buvo Moteris baltais drabužiais – Inga Maškarina, kurios vaidmenyse visuomet yra stipri vidinė motyvacija – Pudelį ji vaidintų, Močiutę ar prašmatnią damą. Visi kiti to vakaro atlikėjai (programoje nepažymėti, todėl, bijodama apsirikti, nevardinsiu), kaip rašydavo pirmieji Lietuvos kritikai, – „savo vietoje“.

Tačiau iškyla kitokio pobūdžio svarbus klausimas: ar iš principo etiška scenoje rodyti psichikos ligonį, tyrinėti Alzheimerio ligos klinikines apraiškas? Ar norėtų ir ar galėtų tokį spektaklį žiūrėti žmogus, kurio šeimoje toks ligonis yra arba buvo?

Dar sudėtingesnės problemos mūsų laukia kalbant apie naująją Jaunimo teatro premjerą – „Barbarus“ pagal pasaulinio garso rašytojo J. M. Coetzee romaną „Barbarų belaukiant“. Iš dalies suprantu teatro meno vadovą Audronį Liugą, kuris nori, kad nuo jo scenos skambėtų gera literatūra. Taip scenoje atsiranda W. G. Sebaldo „Austerlicas“ ir Nobelio premiją pelniusio autoriaus knygos „Barbarų belaukiant“ inscenizacija. O tada viską lemia režisieriaus sprendimai ir valia: kokius romano motyvus iškelti, kokiais būdais tai daryti, kad kūrinys, tokias operacijas atliekant smarkiai nukraujavęs, atgautų scenoje gyvybę ir įtaigą. Ant aktorių, kurie nebeturi kryptingo, rišlaus dramaturginio teksto, o tik savo vaidinamo personažo nubrėžtus kontūrus, užgriūva dvigubas krūvis, o gilioji knygos prasmė užsiveria. Ar gali sumanios ir talentingos dailininkės sutvarkyta scenos erdvė – toks keistas, blankus restoranas, kurio gilumoje atitverta ir kalėjimo   (?) erdvė, – atstoti autoriaus romane piešiamus įvairių metų laikų peizažus su beužšąlančiu ežeru ar raudonom saulėlydžio pašvaistėm žiemą, žemę kažkokios neįvardintos šalies paribyje, kur sausros džiovina dykumą, o čia pat tvyro pelkynai, glaudžiasi ir vadinamieji barbarai, ir tie, kurie jų atėjimo su baime laukia. Kai daugybė iškalbingų epizodų dingsta ir nėra rišlaus teksto, ką supranta paprasti žiūrovai, Coetzee knygos neskaitę? O čia tai būtų įdomaus darbo kultūros sociologui!

Svarbiausia, kad spektaklyje supainiotos prasminio svorio kategorijos – mes šiek tiek susipažįstam su tais barbarų belaukiančiais ir bijančiais, matom, kad jie patys yra šiurpūs barbarai, praradę žmogišką orumą, bet tų laukiamų barbarų netenka nė iš tolo pažinti, nors knygoje apie juos yra daug įdomaus. Gal net patys poetiškiausi puslapiai. O ir Audronis Liuga, svarstydamas apie Coetzee romaną, programoje rašo, jog barbaras – prigimtinės laisvės įsikūnijimas. Yra apie ką pagalvoti.

Nenuostabu, kad daugelis mūsiškių autorių naujų pjesių neturi beveik jokių dramaturginių privalumų. Ypač inscenizacijos. Sudėlioti personažams teksto gabalus, sudurstyti atkarpas – tai ne tas pat, kas parašyti pjesę, nes tie tekstai, nesumegzti į dramaturginį mazgą, nelaiko dėmesio.

Štai kad ir „Fossilia“ Nacionaliniame dramos teatre; režisierė Eglė Švedkauskaitė teigia, kad, įkvėpta Dalios Grinkevičiūtės kūrinio „Lietuviai prie Laptevų jūros“, ji kūrusi savarankišką tekstą, kuriame veikia dabartiniai personažai. Nors autorė iš pat karto jau vadinama dramaturge, būtent dramaturgija – silpniausia spektaklio grandis: atsainūs, neįkrauti tekstai, vargiai girdima aktorių kalba ir kalbėsena, nors apkabinėti mikrofonais, kelia mintį, kad taip po truputį nyksta raiškios sceninės kalbos menas. O gal ir tekstas tokio kalbėjimo tevertas? Užtat ir spektaklis nejaudina, nekelia jokių gretutinių minčių, tik dvelkia ledjūrio šalčiu. Šiokį tokį emocinį pasitenkinimą sukelia tik šviesos dailininko Juliaus Kuršio ir vaizdo projekcijų autorės Ievos Kotrynos Ski sumaniai kuriamas tolimos jūros ir dangaus peizažas. O ką čia vaidinti aktoriams?

Režisierė teigia, kad nenori kelti emocijų, sentimentų, nenori to, kas buvo Grinkevičiūtės aprašyta, kartoti, rodyti, imituoti. Sutinku. Bet ar gali būti toks teatras ir kam jo tokio reikia   (!), jeigu nesukelia jokių jausmų? O emocijas sukelti gali labai įvairūs dalykai. Net racionalus intelektualus spektaklis. Viskas priklauso nuo to – Kaip.

Norėjau dar bent keletą žodžių pasakyti apie pasirodžiusias naujas knygas, skirtas teatrui, – apie Stasio Ušinsko lėlių pokalbį su Rimantu Driežiu, Ados Paukštytės ir Daivos Šabasevičienės knygą apie neseniai mus palikusį aktorių Vytautą Paukštę, taip pat Daivos knygą apie aktorių Vytautą Anužį. Bet atidedu kitam kartui.