Mane mylėjo ežerai

  

Pasiilgau

 

Pasiilgau vaiskaus aukšto dangaus,

Saulės tekėjimo su ryto žara

Ir kylančia purpurine saulės ostija.

Pasiilgau pirmos žalumos,

Beržų gaivalingo džiaugsmo,

Svaigaus naujų lapelių kvepėjimo.

Ilgo alyvų ir vyšnių žydėjimo.

Pasiilgau upelio čiurlenimo

Ir kas rytą pasitinkančio

Raibosios gegutės kukavimo.

 

 

Ežerai

 

Iš tolo mėlynuoja ežerai

Tarp tėviškės kalvų žaliųjų.

Čia Kernadėtas, Limanas, Duobys,

Apaugę švendrais, alksniais ir beržais.

Per vasaros kaitras

Vis kviesdavot atsigaivint,

Panert į vėsius vandenis.

Nuo aukšto skardžio į tave, Duoby,

Žiūrėdavau, kaip debesėliai plaukia,

Kaip mainosi beržų šešėliai,

Kaip žuvys šokinėja iš vandens.

Ankstyvą rytmetį, kai teka saulė,

Tu purpurinis tapdavai tarsi dangus

Ir savo vandenis rūku vis klostei.

Viršum Stuburkalnio iškildavo

Slėpininga šios kalvos dvasia

Ir imdavo į vandenį ridenti vainikus

Iš gaisrenų, čiobrelių ir linų.

Vainikai plaukdavo rūke,

Suraibuliavę skęsdavo gelmėn.

 

O mėlynieji mano ežerai,

Ar dar atsimenat ir tebemylite mane?

 

 

Baltos burės

 

Mamos išaustų lino drobių paklodės,

Rankšluosčiai, užvalkalai, staltiesės

Burbuliuoja, verda, putoja pelenų šarme.

Visą žlugtą arkliukas veža

Prie Duobio ežero. Saulėta, šilta diena.

Ežeras lygus it veidrodis, juda tik debesėliai.

Kažkur už įlankos gieda nendrinukė.

Atabradas platus, smėlėtas.

Skalbinius suverčiame į vandenį.

Mama pasistato suolą,

Deda ant jo drobes ir daužo kultuve.

Aš brendu į gelmę ir skalauju, skalauju

Vandenžolėmis dvelkiančiame vandeny.

Ežeras traukia tolyn, gilyn

Išsiskleidusias staltieses, baltas paklodes.

Parsivežę skalbinius džiaustom,

Nuo obels iki vyšnios,

Nuo klevo iki beržo.

Visas sodas pakvimpa ežeru.

Baltuoja drobės lyg pasakiško

Didelio laivo burės.

 

 

Sakmė

 

Kai saulė leidžias vakaruos,

Dangus pavirsta rožių burėm,

Prisimeni – laiko rūkuos

Kaip gražią sakmę mudu kūrėm.

 

Iš žolynėlių ir spyglių,

Prabėgusių dienų niūrių,

Praplauktų upių, ežerų gilių,

Žiemužės šalčio, vėjų atšiaurių…

Sakmė pakilo, nuplasnojo,

O gal dar kabo ant obels šakos?

Vis vejamės ją laiko toliuos,

Suklupdami prie kapinių tvoros.

 

Perkūnas griaudžia, paukščiai tilsta.

Aidoja balsas tolumoj.

Šaukiu aš sakmę, ji negrįžta,

Nuskendo rudenio tamsoj.

 

 

Perkūnija, beržas, veršiukėlis

 

Nepakeliama kaitra ir tvankuma,

Ir juodi debesys,

Atslenkantys nuo Talio ir Gaižūnų.

Iš debesies ir vėjas neramus,

Lyg burę keliantis padžiautas drobes.

Sutemo, blykščioja žaibai,

Artėja ir griaustinis.

Uždariau sklendes. Žiūriu pro langą. Štai –

Liepsnos zigzagas į beržą kirto,

Ir trenkė taip, lyg būt kas sprogęs,

Persigando veršiukėlis,

Vos virvės nenutraukė.

Mačiau, ugnis nubėgo beržo šakomis,

Bijojau: užsiliepsnos svirnelio stogas.

Bet laimingai – ugnis į žemę nusileido.

Sušniokštė lietus.

Tarsi iš kibiro vis pylė, pylė

Ant stogo, ant veršelio, ant daržų,

Ant jurginų mano raudonų,

Baltų ir violetinių.

Kai lietus nuščiuvo,

Ėjau prie beržo pažiūrėt,

Kas jam nutiko.

Kitąmet berželis jau nebeišsprogs,

Jis skilęs nuo viršūnės iki žemės.

Šlapias veršelis,

Pirmąją perkūniją iškentęs,

Stovėjo lyg pastiręs nusigandusiom akim.

Paglosčiau, pakalbinau, nuraminau.

Veršelis vėl pradėjo skabyti šlapią žolę.

 

 

Aguonėlės

 

Raudonuoja aguonėlės,

Vienadienės rugių gėlės,

Byra žiedlapiai aguonų.

Rugiai plaukia, bręsta duona,

O rugiuose rugiagėlės,

Mėlynakės raganėlės

Mirksi, kviečia ir vilioja,

Jos visom šakelėm moja.

 

 

Sekminių beržai

 

Berželi liaunas,

Išsprogdinęs savo pumpurus,

Lipnūs, kvepiantys

Tavo žalieji lapeliai.

Priskinsiu šakelių

Ir iškaišysiu jais palubes,

Papuošiu duris,

Kad atskridusi

Šventoji Dvasia –

Baltas Balandis

Turėtų kur nutūpti,

Pailsėtų, apsidairytų

Ir padovanotų mums

Ramybę, sveikatą,

Kad visi pasijustume

Esantys mylimi ir mylintys.

 

 

Gimtinė

 

Baltos drobės patiestos

Žalioj lankoj.

Iš toli gimtinė šviečia

Širdy manoj.

 

Prisimenu seną gryčią,

Kurios seniai nebėra,

Ten mano vaikystė krykštė

Ir verkė kai kada.

 

Kalneliai ir pakalnės

Bangavo tolumoj.

Kiūtojau prie to lango

Vakarėj sutemoj.

 

Senelis gluosnis rymo

Ir varvina šakas,

Nuo jo ramybė sklido

Į ištiestas rankas.

 

Baltai žydėjo vyšnios,

Kvepėjo jazminai.

O! Kad ten grįžčiau,

Bet pamiršti keliai.

 

Auksinį klevo lapą

Aš knygoje radau,

Jis iš manos gimtinės,

Kurią jau praradau.

 

 

Bitelių dūzgesys

 

Kai saulėtas pavakarys,

Matau ore bites.

Spinduliai atsispindi nuo jų sparnelių

Ir bitės ima švytėti,

Vienos brėžia liniją

Į rytus, kitos – į pietus.

O kai pražys liepa,

Jos visos kils aukštyn,

Iki liepos viršūnės.

Liepa kaip avilys

Dūzgės nuo ryto

Iki vėlaus vakaro.

Žiūriu, kaip grįžta bitės

Su geltonu žiedadulkių kamuoliu,

Prilipintu prie kojelių,

Kai kurios pavargusios

Skuba tūpti ant lakos,

Kitos energingai nuo jos pakyla

Ir išskrenda ten,

Kur laukia žiedai.

Įsiklausau į jų dūzgimą,

Jis guodžia, supa, ramina,

Neša prie žydinčių

Slyvų, kriaušių, obelų.

Su žiedadulkėm

Bitės atskraidina

Ir žiedų aromatą.

Jis apgaubia avilį,

Susimaišo su medaus kvapu,

Lipniu, saldžiu, ataustu

Bičių balsais, jų giesme

Ir virsta džiaugsmingu

Vasaros dienų

Darbštaus gyvenimo dūzgesiu.

 

 

Šienapjūtė

 

Su dalgėm ant pečių

Nuo kalvos leidžias vyrai.

Sustoję pievoj pustykles traukia,

Skalambina dalges, išsirikiuoja vorele.

Džig džig, džig džig…

Nuo kmynų, pienių ir vėdrynų

Jie krečia rasą, ir tįsta, tįsta pradalgės

Su gaisrenom ir kiaulpienių pūkais,

Žvilgėdamos rasa, žiedų raudoniu.

Jos tįsta lig pat ežero, kurs maudosi

Rytiniuos saulės spinduliuos.

Vidurdienio kaitroj baltuoja moterys

Ir aš prie jų skubu su grėbliu ant peties.

Mes daužom nupjauto šieno pradalges.

Einam viena paskui kitą ir vartom, vartom šieną.

Pavakarį apdžiūvusį į kupetas sukraunam.

Jeigu rytoj nelis, vėl šieną iškratysim,

Vėl vartysim, vėl daužysim.

Išdžiūvusį šienelį sugrėbsime į volus.

Kai atvažiuos vežimai, į drobynas sukrausim.

Minsim, blauzdas subraižysim.

Pritutintas drobynas trauks arkliukai,

Šlapi nuo prakaito, apnikti sparvų, musių ir uodų.

Kvepėdamos šienu mes eisim iš paskos,

Kur stovi pilnas kibiras ištroškusiems

Vandens gaivaus ir šalto.

Padėtas aliumininis puodelis.

Gardžiuosimės to vandenėlio skanumu.

Juokaudamos apliesim viena kitą.

 

 

Virš ežerų skaidriųjų

 

Drovi jaunystė mano

Pasauliui buvo svetima.

Užteko jai kalvos aukštosios,

Iš kur atsiveria plati panorama.

Skraidžiau aš tėviškės erdvėj,

Virš ežerų skaidriųjų,

Kur vilnys plakasi į krantą

Ir teškia baltą putą.

Skraidžiau virš klonių, žydinčių, žalių,

Kur pempės sukasi lizdus ir peri.

Virš šiaudastogių trobesių.

Rytais kvepėjo dūmai kaminų

Ir geltonuojantys laukai kviečių.

Prie žibalinės lempos vakarais

Jau šaukė atversta knyga,

Pilna žmonių, pasaulių neregėtų,

Aš juos vis stūmiau nuo savęs,

Aš jais džiaugiaus, slapta mylėjau.

Jie nebepaliko jau manęs.

Iš sodžiaus ramumos į miestų gaudesį

Išsivedė, kur aš bijojau, nenorėjau

Prarast savęs ir tėviškės savy.

 

 

Tu šypsojaisi

 

Aš atvėriau vartus,

Atrakinau savo rūmų duris.

Tu jautei, kad laukiu tavęs.

Atėjai į mano menę,

Sugrįžęs iš savo jaunystės,

Lieknas, šviesiaplaukis,

Su tulpių puokštele rankose.

Aš uždegiau žvakę,

Kad skaudi elektros šviesa

Neblaškytų tavo atsivėrimo.

Tu buvai liūdnas

Ir nelaimingas.

Aš nesuradau žodžių,

Kurie tave paguostų.

Į lesyklą balkone

Atskrido pulkas zylių.

Jos lesė saulėgrąžas,

Vaikė viena kitą,

Kažko pešėsi.

Tu žiūrėjai į zyles

Ir šypsojaisi.

 

 

Beržų laiškai

 

Balti beržai

Gelsvas kasas nusvarino

Ir meta, meta laiškus ežeran.

Gal juos skaitys žuvėdros,

Meldai tyliai, tyliai šnarantys.

Visus tuos laiškus perskaitysiu aš.

 

Ir vėl balti beržai primins man

Čiobrelių kvapą, žemuoges miške,

Kaip saulės palytėti pirštai

Pavirsta muzika svaigia.

 

Vėl klaidžiosiu tavais takais lig ryto,

Pro valtis pamirštas visų.

Žodžius neišsiųstus, nepasakytus

Surinksiu iš beržų laiškų.

 

 

Kur išėjo Žiedeklėlė?

 

Kai pražysta rugiai,

Gelsvame žiedadulkių debesy

Aš regiu deivę Žiedeklėlę,

Su rugiagėlių vainiku ant galvos,

Aguonų žiedlapių karoliais.

Baltas jos drabužis

Apkaišytas varpom,

Raudonais aguonų žiedais.

Tėtis dalgiu nukirto rugius.

Mama šiaudų grįžtėmis

Surišo rugių pėdus.

Kur dingo rugių Žiedeklėlė?

Gal išėjo į toli geltonuojančius

Javų laukus?

O gal sugrįžo į pasaką,

Kurią seka senelė

Savo vaikaičiams.

 

 

Sapnas

 

Sklaidosi miglos,

Baigėsi sapnas.

Saulė pasislėpė,

Sunku sugrįžti į rudenį pilką,

Sunku sugrįžti į lietų ir vėją

Iš žalio beržų pavasario,

Iš saulės nutvieksto miško.

 

Dar nors akimirką,

Vieną vienintelę dieną,

Vienintelę visame gyvenime,

Tarp baltų sulapojusių beržų ir jonažolių,

Žemuogėm kvepiančioje lubinų šaly,

Jaučiant tavo akių ir rankų šilumą.

 

 

Neaprėpiamas dangus

 

Neaprėpiamas, be pradžios,

Be pabaigos dangus.

Dar daug ko neišmokau,

Neišsakiau daugybės

Meilės žodžių.

Drovėjausi, bijojau,

Kad būsiu nesuprasta.

Nežinau, ar man besparnei

Priklauso nors lopinėlis

To aukšto

Begalinio dangaus.

 

 

Laiko tėkmė

 

Aš visą gyvenimą

Kažko ilgiuosi,

Gal gėrio,

Gal tikro džiaugsmo.

Nežinau, kur mane neša laikas.

Jis srūva,

Vilnija per mane

Ir niekada nesustoja.

Aš atsiduodu laiko tėkmei.

Ji panaši

Į akmenėtą upę

Ir į nepailstančią

Mano meilę.

 

 

Tu taip toli

 

Tu tarytum rytmečio gaisras,

Nudažęs žemę

Aušros spalva,

Bet toks pat nepasiekiamas,

Neprišaukiamas.

Tu taip toli,

Kad niekad neišgirsi

Mano „Labas rytas“,

Mano „Labas vakaras“.

Bet vis tiek aš rytą vakarą su tavim kalbuosi.

Mano upė įteka

Į tavo upę,

Ir ji nuneša tau

Mano mintis.

Mano dangumi

Praskridusios gervės

Linguoja tavo padange,

Paklausyk,

Ant sparnų jos atneša tau

Mano žodžius.

Iš tavo beržynų

Atskriejęs vėjas

Man pasakoja apie tave.

Padangių debesėliai man neša tavo atvaizdą,

O mano baltos pievų ramunės

Visada atspėja, ar tu linksmas, ar liūdnas.

Ar tu išgirdai išskrendančius paukščius?

Jie visiems beržynams išpasakojo

Šį mano laišką.

Parašyk

Ant balto debesio,

Plaukiančio mano padangėn.

 

 

Bangos laisvūnės

 

Supasi, supas,

Šoka su vėju,

Lekia ir lekia –

Nesulaikysi.

 

Juokiasi, grįžta,

Kad vėlei siaustų,

Kad vėlei suptųsi,

Šėltų ir gaustų.

 

Bangos laisvūnės,

Kaip joms pavydžiu

Platumų vėjo,

Beribio skrydžio…

 

Degančią širdį

Jums atiduodu –

Ilgesį mano

Jūs užsūpuokit,

Nerimą siautuliu

Savo maldykit.

 

Siaučia, kvatoja,

Šoka su vėju,

Lekia ir lekia –

Nesulaikysi.

 

Ant baltų karčių

Širdį šokdina,

Vėsiu alsavimu

Ją glamonėja,

Krinta, užlieja,

Liepsną gesina.

 

Tamsžalės bangos

Ugnim sutviska.

Staiga nurimsta,

Vilnys nutyla…

Jūra tesupa

Baltą žuvėdrą.