VILMA LOSYTĖ

Laimės vadybininkai

Pirmąsyk žodžio „laimė“ prasmė man kelia abejonių. Ji truputį priešinga tam, kas paprastai turima omeny, kai sakoma „esu laimingas“.

Albert Camus, „Užrašų knygelės I, 1935–1942“

 

2020 m. Prancūzijoje išleistas istoriko François Durpaire’o sudarytas straipsnių rinkinys „Pasaulinė laimės istorija“ (Histoire mondiale du bonheur), kuriame daugiau nei šešiasdešimt specialistų – istorikų, filosofų, sociologų, antropologų – sukuria visuotinės laimės istorijos paveikslą. Nuo antikinio pasaulio, Kinijos, krikščioniškos ir islamiškos laimės, politinės Prancūzijos revoliucijos iki amerikiečių pardavinėjamos svajonės – tarp šių įvairių laimės koncepcijų galime atrasti svarbų elementą – išsilavinimą, kuris, anot graikų filosofo Aristotelio, buvo svarbus ieškant laimės. O štai Apšvietos laikotarpio filosofas Jeanas-Jacques’as Rousseau taip pat siejo laimę su švietimu: anot jo, iš mokinio reikia padaryti visuomenės pilietį, kad jis galėtų jaustis laisvas ir laimingas. Laimės paieškos yra vienas iš amerikiečių demokratijos principų, taip pat ir prancūzai revoliucionieriai svarbią vietą skyrė švietimui, kad egzistuotų, anot jų, vieša laimė. Knygos epiloge F. Durpaire’as tvirtina, kad kiekvienas pasaulio žemynas įneša savitą, tik tam žemynui būdingą elementą į laimės apibrėžimą: Afrika ir dalijimas, Amerika ir harmonija, Azija ir išmintis, Europa ir malonumas, Australija ir svajonė. Tačiau autorius taip pat pabrėžia būtinybę perorganizuoti švietimo sistemas, kurios turėtų remtis žmogiškosiomis vertybėmis ir gyvenimui reikalingomis kompetencijomis, o 2020 m. sanitarinė krizė, kurios metu buvo uždarytos mokyklos, pagreitino šių pokyčių būtinybę. Nuėję į knygyną, galime pamatyti eiles prie asmenybės tobulinimo skyriaus: „Geresnis būdas gyventi“, „Bijok, bet vis tiek daryk“, „Knyga, pakeitusi mano gyvenimą“ ir dar daugybė pavadinimų, kviečiančių išmokti gyventi geriau, vadinasi – laimingiau. Sėkmės siekimas, nerimas, depresija, porų santykiai – viskam galima surasti atsakymą vadinamosiose populiariosios psichologijos knygose. Aš ir pati ne vieną tokią perskaičiau, o gal veikiau „suvartojau“, ieškodama gralio, pakeisiančio mano gyvenimą: „Penki patarimai, kaip tapti laimingesniam, arba Kaip į viską žvelgti pozityviai“ – sunku atsispirti tokiam pavadinimui! Asmeninio tobulėjimo kursai, treneriai, patarėjai, konsultantai – visi tam, kad padėtų (iš)gyventi socialinių tinklų eroje. Didelės pasaulinio masto kompanijos įdarbina laimės vadybininkus, kad šie rūpintųsi įmonės darbuotojų laime. Atlikus tyrimus paaiškėjo, kad laimingi žmonės dirba kur kas našiau ir produktyviau. Laimės vadybininkų misijos gana įvairios: sukurti gerą darbo aplinką, identifikuoti ir spręsti darbuotojų problemas, organizuoti darbuotojų vakarienes, vakarėlius, jogos seansus… Visa, kas, regis, daro žmogų laimingą, ar ne? Specialiai laimės vadybininkai dar nėra rengiami, nors galima rasti privačius kursus, po kurių tampama amato specialistu.

Apie laimės paieškų guru pasakoja 2022 m. pasirodęs dokumentinis filmas „Laimės verslas“ (Le business du bonheur, rež. Jean-Christophe Ribot), jame rodoma, kaip asmeninis tobulėjimas tampa vienu iš individualizmo visuomenės atspindžių, o optimizmo kultas ir laimės ieškojimas – tam tikru apsėdimu. Asmeninio tobulėjimo kapitalas visame pasaulyje per metus siekia tris milijardus eurų: knygos, seminarai, gerovės mokyklos – šie sveiko ir laimingo gyvenimo įrankiai yra ir ypač pelningas verslas. Norint patekti į amerikiečių laimės guru Anthony Robbinso seminarą, gali tekti sumokėti 6  000–8  000 eurų. Ne tiek ir daug, jeigu po seminaro tapsite laimingesni? Šiemet Vilniaus knygų mugėje dalyvavęs prancūzų psichiatras Christophe’as André dokumentiniame filme klausia, ar po tokio seminaro žmonės išeis laimingesni ar su idėjomis, kurios jiems sugriaus gyvenimą. O štai sociologas Nicolas Marquis, kritikuodamas tokią sistemą, sako, kad asmeninio tobulėjimo treneriai įteigia, jog kiekvienas mūsų turi visas galimybes pasiekti sėkmę, tačiau nepasisekus tai tampa mūsų pačių atsakomybe, sugniuždant ir taip trapią asmenybę.  

Paradoksalu, kad tuo pat metu, kai visuomenėje juntamas padidėjęs susirūpinimas laime ir gerove, vadinamieji perdegimo atvejai, taip pat ir antidepresantų pardavimas vaistinėse kasdien auga. O pabaigoje priminsiu, kad 2016 m. vasario 10 d. Jungtiniuose Arabų Emyratuose, šalyje, kur moters neištikimybė ir homoseksualumas baudžiami mirties bausme, buvo įsteigta laimės ministerija, kurios tikslas – rūpintis socialine gerove. Dar vienas paradoksas? Reikėtų nepamiršti, kad pozityviai mąstydami nenorėsime kritikuoti socialinės ar lyčių nelygybės, nes vadinamosios negatyvios mintys yra nepageidaujamos, o juk būtent tokiu būdu sukuriamas ištikimas sistemos žmogus, kuris teigiamai į viską žiūri užmiršdamas kritinį mąstymą.

 

 

Rašyti komentarą

Turite prisijungti, jei norite komentuoti.