GIEDRĖ KAZLAUSKAITĖ

Gamta

 

Katherine Applegate. Tas vienintelis Aivenas: pasakojimas apie draugystę, drąsą ir viltį. Iš anglų k. vertė Ina Rosenaitė. V.: Alma littera, 2014. 319 p.

Susidomėjau Newbery medalio laureatais. Ryški posthumanizmo tendencija: prekybos centre narvuose uždaryti gyvūnai kankinami, žalojami, verčiami rodyti cirko numerius. Juos supantys žmonės daugmaž dviejų rūšių: jautrūs gyvūnams ir ne. Gyvūnai smarkiai sužmoginti, įkvepiant jiems itin antropomorfizuotą mąstymą. Istorija baigiasi gerai: blogieji nubaudžiami, gyvūnai išlaisvinami. Skeptiškiausias personažas – gorilos narve besiglaudžiantis benamis šuniūkštis. Va kaip jis komentuoja per televiziją sukamą dezodorantų reklamą: „Žmonės dvokia. Tiesiog jie to neužuodžia, nes jų nosys nekompetentingos“ (p. 198).

 

Tae Keller. Kaip sučiupti tigrą. Romanas. Iš anglų k. vertė Ina Jakaitė. V.: „Baltų lankų“ leidyba, 2021. 267 p.

Iš pradžių skaityti buvo labai įdomu, bet antroje knygos pusėje nebeįtikino sentimentalizmai. Pietų Korėjos folkloras, tigro mitologija, korėjietiškos pasakos įpintos labai sumaniai, tik dvasingas seserų ir močiutės ryšys gal kiek perdėtas. Bet žinau, kaip sudėtinga vaikams rašyti apie dvasingumą. Pasakojimas gana paprastas, bet išryškinti psichologizmai – skaitytojus tai traukia, bet ir rizikuojama tekstą paversti banalybėmis. Patiko, kad šalutiniame siužete vaizduojamos paauglės lesbietės.

 

Kelly Barnhill. Mergaitė, atsigėrusi mėnulio. Iš anglų k. vertė Valdas Kalvis. V.: Nieko rimto, 2020. 328 p.

Magija, kuri pasakojimu šiek tiek primena mūsiškės Neringos Vaitkutės „Klampynių kronikas“, tik dramatiškesnė. Kartu su dukra žiūrėdama serialą „Stranger Things“ („Keisti dalykai“) atkreipiau dėmesį, kad jos karta mėgsta įsikalbėti sau vienokias ar kitokias supergalias. Aišku, visas tas ažiotažas kilo nuo „Hario Poterio“, tad ir ši knyga pagavo tą bangą; tačiau Newbery gavo ne už tai. Autorė siužetą konstruoja iš tikrųjų meniškais vaizdiniais (popieriniai atgiję paukščiai ir jų palikti randai), ne popkultūros klišėmis. Nors bet kokį drakonų įvaizdį jau sugadino „Sostų karai“.

 

Marius Marcinkevičius. Superbobutės. Iliustravo Viktorija Ežiukas. K.: Misteris Pinkmanas, 2022. 128 p.

Iš tų knygų, kurias dukra garsiai perskaito man, kol užsiimu kokiais kitais buities darbais. Svarbus kontekstas – piešinėliai: dėl to knyga ne visai skaitymui balsu, o skatinanti patį vaiką skaityti. Tekstas atraktyvus, iliustracijos simpatiškos, nors senatvė pradžioje gal ir užtrolinta stereotipais; knygos tikslas, kiek suprantu, atvirkštinis – reabilituoti senatvę. Vis dėlto prisijuokėme. Kaip savarankiškas personažas, labiau vizualus negu naratyvus, labai patiko Silkė.

 

Jennifer Ackerman. Genialieji paukščiai. Iš anglų k. vertė Kasparas Pocius. V.: Kitos knygos, 2019. 379 p.

Dukrai susidomėjus ornitologija, metėm grožinę literatūrą. Sužinojom naujieną – paukščiai kilo iš dinozaurų. Dar vieną – jie gana dažnai svetimauja, o lizdo partneriai nedaro iš to tragedijos. Bet labiausiai pritrenkė skyrius apie giedojimą, kurį tradiciškai suvokiame kaip seksualumo raišką. Visgi tuo pat metu tai yra ir signalas grobuoniui: „Aš čia, aš esu, pagauk mane.“ Toks ekstravagantiškas žaidimas, stipresnis už gyvybės instinktą. Skaitydama galvojau, kad labai panašu į poezijos rašymą (ar dainavimą, ar tapybą – bet ką). Tampi atpažįstama rūšimi – pagal giesmę (beje, paukščio balsas, palyginus su žmogaus, – beveik mechanika; daug tikslesnis).

 

Philippe J. Dubois, Élise Rousseau. Nepaprastas paukščių gyvenimas. Iš anglų k. vertė Saulena Žiugždaitė. K.: Obuolys, 2021. 176 p.

Skaitėme labai lengvai: įkvėpė autoriaus motto, kad mums reiktų atsigręžti į gamtą, grįžti arčiau jos. Sužinojome, kad kai kurie paukščiai feministai (pvz., balandžiai – jie laikosi lygybės perėjimo reikaluose), o kai kurie – šovinistai (tilvikiniai gaidukai). Dar labai išsamiai paaiškinta, kad erškėtžvirblių patelės sugeba išlaikyti dalį ankstesnių kontaktų metu gautos spermos, išsaugodamos jos genetinę medžiagą, ir išperėti jauniklius, kurie yra kelių tėvų palikuonys. Gal kiek per daug ekologinio moralizavimo pabaigoje, bet tokie jau laikai.

 

J. A. Baker. Sakalas keleivis. Iš anglų k. vertė Marius Burokas. V.: Hubris, 2021. 240 p.

Neskubrus pasakojimas nuobodokas, bet lavina. Visų pirma, tai topografinis aprašas (skaitydama gali sudarinėti žemėlapį; jis yra knygos gale, pasitikrinti). Rašoma nuostabiai intravertiškai, vaizdinga, senovine kalba. Kai kur vertėjas parinko niekad man negirdėtus žodžius, turbūt iš Didžiojo lietuvių kalbos žodyno, o gal pats sukūrė. Ir, žinoma, autentiškas santykis (net sutapimas) su gamta, veikiausiai artimesnis negu su žmonėmis: „Niekada nesislėpk, jei negali pasislėpti visiškai. Būk vienas. Venk pasalūniško žmogaus keistumo, traukis atokiau nuo priešiškų fermų akių. Išmok bijoti. Dalytis baime – pats tvirčiausias ryšys“ (p. 37). Pasakotojas gali ramiai praeiti pro pelėdą poros metrų atstumu, jos neišgąsdindamas ir atidžiai stebėdamas jos „veidą“, kurį dar ir poetizuoja.

 

Lea Goldberg. Nuomojamas butas. Iš jidiš k. vertė Antanas A. Jonynas, Nathan Gitkind. K.: Žalias kalnas, 2022. 16 p.

Originali dailininkės Sigutės Chlebinskaitės sugalvota forma: ne tradicinė knyga, bet išlankstoma, su kortelėmis. Litvakės Lėjos Goldberg (1911–1970) lig šiol nebuvau girdėjusi. Sklandžiai, gražiai išversta eiliuota poemėlė apie gyvūnus, kurie nenori gyventi vienas kito kaimynystėje. Žmonės kaip gyvūnai: pasak apklausų, nenori gyventi ir šiandien – šalia emigrantų, asmenų, turinčių psichikos negalią, musulmonų, iš įkalinimo įstaigų išėjusiųjų, LGBT ir pan. Tačiau prošvaisčių esama!

 

Merlin Sheldrake. Raizgus gyvenimas: kaip grybai kuria mūsų pasaulį, keičia mąstymą ir performuoja ateitį. Iš anglų k. vertė Marius Burokas. V.: „Baltų lankų“ leidyba, 2021. 448 p.

Grybų internetas – turbūt niekad apie tai negalvojome. Sužinojau, ką reiškia Alio Balbieriaus mėgstamas žodis „hifas“. Autorius rašo gana moksliškai, bet asmeninis rakursas įkvepia gyvybės: pasakoja, kaip vaikystėje su tėvu laikė sliekus plastikiniame butelyje – darė bandymus, gamino dirvožemį; o būdamas studentas raugė vyną. Alkoholiui skiriama nemažai dėmesio: net aiškinama, kaip primatus viliojo mielių kvapas – pūvantys krituoliai. Taip pat paaiškinta, kodėl kerpės yra queer, bet be populistinio intereso.

 

Ieva Toleikytė. Kepurėje žvaigždė. Pasaka. Iliustravo Eglė Wildheart. V.: Dvi tylos, 2022. 56 p.

Grybavimas vaikystėje kartu su tėčiu įkvėpė Ievą Toleikytę parašyti knygą vaikams. Pagrindinis veikėjas Mėšliukas keliauja pasiklausyti miško nykštuko muzikos. Apginama mažumo poetika: „Nykštuko fleita – dydžio kaip žmogaus blakstiena. // Kai kitą kartą tau iškris blakstiena, įdėmiai ją apžiūrėk. Tokiam daiktely telpa 7 natos ir šimtai, tūkstančiai melodijų.“ Grybus spardantis vaikas kiek primena mokinius iš Justino Marcinkevičiaus poemėlės „Grybų karas“: antropoceno era baigiasi, todėl ne jis čia pats reikšmingiausias. Knygos gale pateikiamas grybų atlasas – iš to matyti, kad jų būna visokių, ne tik to tradicinio tipo. Autorė rašo, kaip krisdami perseidai lyja ant grybų; grybo kepurės vidinė pusė vizualiai irgi primena žvaigždę.

 

Marius Ivaškevičius. Miegantys. Dviejų veiksmų distopija. V.: Apostrofa, 2022. 167 p.

Pirmiausia pažiūrėjau spektaklio juodraštį, paskui perskaičiau knygą. Kaip tik kitą dieną po spektaklio prie Seimo vyko riaušės ir tai, žinoma, surezonavo. Vėliau įvyko oficiali premjera, mano burbului kažkaip neįtiko, net kaltino spektaklį homofobija. Kita vertus, vaizduojamas ir incestas, tik vargu ar šiandieniniai moraliniai vertinimai galioja vaizduojamoje distopijoje. Ivaškevičius 2022 metais išleido net dvi knygas, dramą ir romaną, bet jų recepciją gadino keistoki vieši autoriaus pasisakymai (asmenybės versus vidutinybės; kur mano romano recenzijos?!). „Miegančių“ veiksmas vyksta Maskvoje, tačiau net ir ten egzistuoja mums aktuali pabėgėlių problema; autoriaus fantazija daug racionalesnė už, pavyzdžiui, Jaroslavo Melniko („Te visad būsiu aš“), nors konstruojama panaši žmogaus sielos amžinumo idėja. Dialogai ironiški, pati pjesė – nedaug kuo prastesnė už „Išvarymą“ ir „Madagaskarą“.

 

Marija Meilė Kudarauskaitė, Vytautas Kudarauskas-Bunkus. Lėto laiko glėbyje. Eilėraščiai. V.: Homo liber, 2022. 293 p.

Iš pratarmės įmanoma suprasti, kad abiejų autorių – žinomos poetės ir jos iš gyvenimo prieš dešimtmetį pasitraukusio sūnaus – eilėraščius sieja panašus pasaulio suvokimas ir net eilėdara (sūnaus tekstuose kiek daugiau verlibro). Marijos Meilės Kudarauskaitės kalbėjimas santūrus, šiek tiek užsimenama apie sūnaus tragediją, aiškiai išreikšta kaltė, bet daugumoje eilėraščių jausmai sublimuojami per gamtinius įvaizdžius. Norėtųsi žinoti kiek daugiau Vytauto Kudarausko-Bunkaus biografijos, net ir su tamsiaisiais aspektais – tai padėtų tiksliau perskaityti jo eilėraščius. Jeigu taip „iš pirmo žvilgsnio“ – panašaus lygio poetas kaip ir mama.

 

Julius Keleras. Virtuvėlė pilna Ukmergės. Eilėraščiai. V.: 58 sapnai, 2022. 106 p.

Nostalgiškos detalės, atpažįstamos daugeliui mūsų – iš vaikystės mažesniame miestelyje. Močiučių kauptos sagos, „Singer“ siuvamoji, šventųjų paveikslai, rožinis, obuolių pjaustymas ir džiovinimas, geležinkelis, kapinės – tie patys motyvai, kuriuos nustebę iš naujo atrandame regione ir, kiek paromantizavę, perkeliame į savo eilėraščius. Vaiskrūmiai, jurginai, daržo darbai – iš vienos apleistos sodybos provincijoje, įtraukiant dar ir miestelio kontekstą bei ten gyvenusių žmonių likimus, įmanoma parašyti visą poezijos knygą. Net tinklinės užuolaidos fragmentas, atsiradęs knygos viršelyje, atrodo kaip unikalus šiandien jau neegzistuojančio gyvenimo reliktas. Viskas teisingai, Juliaus Kelero eilėraščiai atitinka visus poetinius kriterijus, bet. Nėra kažko labai ypatingai naujo, veržimosi į rakursą, kurio dar nebuvo.

 

 

Rašyti komentarą

Turite prisijungti, jei norite komentuoti.