2022-ieji: ne tik apie karą
2022 metai į Europos istoriją įeis kaip galbūt radikaliausių globalių pokyčių metai po komunizmo žlugimo Rytų Europoje ir Sovietų Sąjungos kracho. Vasario mėnesį Rusijos pradėtas karas Ukrainoje, sparčiai besikeičiantis globalus pasaulis ir sutrikę tiekimo ryšiai, ryškesnis Kinijos posūkis autoritarizmo link, nuolatinė nesaugumo būsena, energijos kainų šuolis ir nematyta infliacija. Pridėkime dar klimato kaitą ir mokslininkų prognozes, kad dėl ledynų tirpimo artėja ledynmečio periodas. Karščiausias rugpjūčio mėnuo Lietuvoje! Temperatūra Anglijoje visą vasarą viršijo karščio rekordus, pasiekdama vidutinę 40 laipsnių temperatūrą liepos mėnesį. Ta proga britų satyrinis žurnalas „The Beaverton“ sarkastiškai parašė, kad „Britų imperija prašo saulę nusileisti“ – aliuzija į posakį, kad Britų imperijoje niekada nenusileidžia saulė.
Pasiklausius kai kurių Lietuvos politikų atrodo, kad apie dabartį jie kalba kaip XX amžiaus pradžios Žemaitijos kumečiai. O tarp šių, anot gražiai Žemaitiją aprašiusio profesoriaus Igno Končiaus, „kalbų kalbos, rodų rodos, nenutrūksta pašnekesiai ir vien vis apie reikalus einamųjų dienų. Kas praėjo, baigta. Kas bus – vienas Dievas težino. Dabartis čia ryški, praeities nesigailima, dėl ateities didelių vilčių neturima“ (Ignas Končius, Žemaičio šnekos, Vilnius: Vaga, 1996, p. 188). Bet dabar pasižvalgius po Žemaitijos miestelius – Gargždus, Kretingą, Karteną, Plungę (ką ir kalbėti apie Palangą) – apynaujės vokiškos ir japoniškos mašinėlės kiemuose, nenutrūkstančios mūrinių sodybėlių statybos, tvenkiniai, kuriuose žemaičiai augina krakes, šiandien vadinamas karpiais. Kažkas čia niekaip nesueina. Arba kalbos ne tos, arba akys meluoja.
O iš politikų ir žiniasklaidos atstovų kalbų galima spręsti, kad Lietuvoje vis dar siaučia keturi apokalipsės raiteliai: korona, nelegalūs migrantai – pabėgėliai, karas Ukrainoje ir energijos kainos. Anot Amerikos ekonomisto Nourielio Roubini, tokių raitelių ateityje bus dar daugiau. Jis išvardina net dešimt įvairių megapavojų: problemos dėl Europos valiutos likimo, pensijų fondų žlugimas, pasaulio skolos, branduolinis konfliktas, klimato pabėgėliai ir taip toliau (Nouriel Roubini, MegaThreats: Ten Dangerous Trends That Imperil Our Future, And How to Survive Them, Boston: Little, Brown, 2022). Galbūt bus ir ne taip, kaip prognozuojama, bet distopinį Majos Lundės romaną apie vandens stygių būsimoje Europoje „Vandens istorija“ (iš norvegų kalbos vertė Alvyda Gaivenienė, Vilnius: Tyto alba, 2018) siūlyčiau perskaityti. Kaip ir 2006 metais išleistą Cormaco McCarthy romaną „Kelias“ (iš amerikiečių kalbos vertė Violeta Tauragienė, Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2008), kurį „The Sunday Times“ pripažino metų knyga („stiprus niūraus spindesio darbas, puiki ankstyvojo XXI amžiaus baisybių išraiška“). Distopijos dabar dominuoja viešajame diskurse. Bet…
●
2022 metais buvo pranašaujama ir Europos Sąjungos ir euro krizė, bet atrodo, kad Europos Sąjunga yra stipri kaip niekada. Europa ilgai kovojo su vidinėmis problemomis, bet dabar ji kaip niekada yra susivienijusi prieš išorės priešus. Europos Sąjunga išgyveno „egzistencinę krizę“. 2012 metais, kai Rusijos ekonomika ir naftos bei dujų kainos buvo pasiekusios viršūnę, Putinas jautėsi tikru pasaulio lyderiu. Arba vienu iš jų. 2014 metais įvyko Sočio žiemos olimpinės žaidynės, tais pačiais metais rusai be pasipriešinimo užėmė Krymo pusiasalį. Po Graikijos finansų krizės euras patyrė nuosmukį, Italijos dešiniųjų lyderė Giorgia Meloni (2022 metų rudenį ji atėjo į valdžią ir taip nebekalba) pasiūlė pasitraukti iš euro zonos. Europos Sąjunga tada buvo pasidalinusi į kreditorius ir skolininkus. 2015 metais kilo pabėgėlių krizė, dėl jos buvo kaltinama Vokietija. Rusija trynė rankas ir sėkmingai tiesė europiečius pririšančius dujotiekius. 2016 metais įvyko „Brexit“. „Nepriklausomoje Jungtinėje Karalystėje švinta aušra!“ – pareiškė atsiskyrimo nuo Europos Sąjungos lyderis Nigelas Farage’as ir išreiškė viltį, kad „Brexit“ stovyklos pergalė sužlugdys „nevykusį Europos Sąjungos projektą“. Amerikoje rinkimus laimėjo Donaldas Trumpas, jis nusisuko nuo Europos reikalų.
Tačiau po „Brexit“ šalys narės paskaičiavo, kad būti Europos Sąjungoje ir euro zonoje labiau apsimoka negu būti be jų… Kaip rašo „Financial Times“ apžvalgininkas Simonas Kuperis, būtent „Brexit“ pražudė išėjimo judėjimus, o Borisas Johnsonas netikėtai išgelbėjo Europos Sąjungą. Briuselis greitai suvokė, kad lengviau veikti be sprendimus blokuojančių arogantiškų ir ekscentriškų Britanijos politikų ir jų įstatymų. 2016 metais Didžiosios Britanijos ekonomika siekė 90 proc. Vokietijos lygio, šiandien ji sudaro 70 proc. ir neatrodo, kad santykis iš esmės pasikeis.
Europos lyderiai planuoja, kaip suvaldyti ir kontroliuoti bendrą valstybių skolą (tiesą sakant, ji yra milžiniška ir vis didėjanti), sukurti bendrą bankų ir energetikos sąjungą ir net bendrą tiekimo grandinių sąjungą. Vyksta diskusijos dėl detalių, bet tai konstruktyvios diskusijos.
●
2022 metų krizės sustiprino Europos Sąjungą, o nuolatinės sankcijos Rusijai po Ukrainos užpuolimo (prie jų prisideda ir sunkiau prognozuojamos Italija bei Vengrija) parodo, kad ši sąjunga turi ir jėgų, ir potencijos dar labiau sustiprėti. Europa atgavo savo mojo, eufemistiškai konstatuoja Simonas Kuperis (Simon Kuper, „How the EU got its mojo back“, FT Weekend, 2022.X.2). O ir Putinas padėjo atkurti tvirtą Europos Sąjungos vertybių suvokimą. Po žudynių Bučoje, Irpinėje, Iziume ir kituose Ukrainos miestuose Europos lyderiai kalba apie tvirtos gynybinės sąjungos sukūrimą nesiremiant vien Amerikos, kurios pozicijos gali ir pasikeisti vėl grįžus į valdžią Donaldui Trumpui, jėga ir parama.
Rusijos pradėtas brutalus karas Ukrainoje, rusų karių vykdomos civilių gyventojų žudynės ir prievartavimai, turto grobimas supurtė civilizuotą pasaulį, kuris buvo pamiršęs, kad karas yra nuolatinis Europos istorijos reiškinys ir palydovas. 1618–1648 metais Europoje siautęs naikinantis Trisdešimties metų karas, netiesiogiai palietęs ir Mažąją Lietuvą bei Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę, daugiau ar mažiau įtraukė visas Senojo žemyno šalis. Nors po Vestfalijos taikos stojo stabilesnis laikotarpis, karai niekur neišnyko. Europoje ir kolonijose jie vyko toliau – dinastiniai, kolonijiniai, dėl teritorijų ar dominavimo jūrose, o jų sėkmei užtikrinti reikėjo pinigų.
Kaip XVII a. rašė Amerikoje apsistojęs vokiečių poetas ir humanistas Francis Danielis Pastorius:
War begets Poverty, Poverty Peace,
Then People will traffic and Riches increase,
Riches produceth Pride, Pride is War’s ground,
War begets Poverty, so we go round.
Karo Ukrainoje akivaizdoje ne viskas yra aišku, kaip įprasta vertinti iš pirmo žvilgsnio, išskyrus Rusijos agresiją ir šios šalies „civilizacinį“ vaidmenį. Štai ukrainiečių rašytoja ir poetė Oksana Zabužko piktinasi amerikiečių analitiku, Čikagos universiteto politikos mokslų profesoriumi Johnu J. Mearsheimeriu, kuris rašo, kad už Ukrainos krizę iš esmės atsakingi Vakarai ir kad reikia ieškoti išeičių iš šios krizės derybų būdu (Oksana Zabužko, „Pasaulyje kaltų nėra? Rusų literatūros skaitymas po Bučos žudynių“, Šiaurės Atėnai, 2022.XI.11). Tačiau tas pats Johnas J. Mearsheimeris dar 1993 metais prognozavo, kad Rusijos ir Ukrainos santykiai gali peraugti į karą, kurį lydės gausios kariškių ir civilių gyventojų žūtys („Galbūt Rusija ir Ukraina įveiks tai, kas skatina jas tarpusavyje varžytis, ir išmoks darniai sugyventi, tiesiog tai būtų labai neįprasta“), ir pabrėžė, jog Ukraina būtinai turėtų išlaikyti branduolinį ginklą kaip saugumo garantą (John J. Mearsheimer, „The Case for a Ukrainian Nuclear Deterrent“, Foreign Affairs, 1993, Vol. 72, No. 3, p. 54). Tai kas buvo teisus?
●
Pozityvių permainų 2022 metais Lietuvoje taip pat buvo nemažai. Įrengus fizinę sieną, migrantai taip nebesiveržia iš kaimyninės Baltarusijos. Klaipėdos jūrų uostas nežlugo be Baltarusijos kalio trąšų eksporto. Mūsų ekonomika atlaikė. Atlaikė ir pramonės produkcijos eksportas į Europos širdį – Vokietiją. Euroskeptikai beveik išnyko iš Lietuvos politinio žemėlapio. Turint tokį kaimyną šalia, Putino sekėjų kurstoma neapykanta dėl „gėjų propagandos“, supuvusios Europos diskursas ar šeimų maršai pamažu nebetenka prasmės. Nacionaliniu lygiu visuomenėje sėkmingai vyksta Rusijos ir Baltarusijos prekių boikotas. Gal atėjo laikas ir Kinijos? Bent jau smulkmenoms. Laikas parodys.
