Knuts Skujenieks: „mano sveikata išeina / per kalnelį nudainuoja…“

 

Liepos 25 dieną, eidamas 86-uosius, mirė Knutas Skujeniekas – Latvijos pasididžiavimu tituluojamas poetas, vertėjas, literatūros kritikas, tautosakos tyrėjas, eseistas, publicistas.

Pirmą eilėraštį Knutas parašė septynerių, vos pramokęs skaityti. Tuomet prakalbta, kad jis, ko gero, seksiąs tėvo rašytojo ir vertėjo Emilio Skujenieko pėdomis.

Savarankiškai išmokęs daug kalbų, vertė iš lietuvių, ukrainiečių, slovėnų, ispanų, serbų, makedoniečių, graikų, lenkų, suomių, hebrajų, švedų, danų ir kt. kalbų. Latvių literatūros kontekstą praturtino Gabrielos Mistral, Federico Garcíos Lorcos, Desankos Maksimović, Lesios Ukrainkos, Walto Whitmano ir daugelio kitų kūriniais (taip pat ir lietuvių liaudies dainų rinkiniu „Žemė kėlė žolę“, Sigito Gedos poezija, išleista rinktine „Sokratas kalbasi su vėju“).

Skujenieko kūriniai ir vertimai vos sutilpo į aštuonis „Raštų“ tomus. Čia sudėti reikšmingiausi jo poezijos rinkiniai „Lyrika ir balsai“ (1978), „Įrišk balton skarelėn“ (1986), „Sėkla sniege“ (1990), „Dabar aš esu Aleksandras“ (2006), „Mūsų gyvenimas atitarnautas“ (2007).

Skujenieko poezija versta į daugiau kaip keturias dešimtis pasaulio kalbų. 2004 m. Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla išleido Vlado Braziūno sudarytą, jo ir Sigito Gedos bei Jono Strielkūno verstą dvikalbę Skujenieko poezijos rinktinę „Aš esu toli viešėjęs“.

Tarp gausių poetinio talento įvertinimo ženklų jam buvo įteiktas „Poezijos pavasario“ prizas už lietuvių poezijos vertimus į latvių kalbą (1990), „Poetinio Druskininkų rudens“ Jotvingių premija (1993), Baltijos Asamblėjos premija už „Raštus“ (2008), Latvijos literatūros metų premija (Gyvenimo apdovanojimas) už neįkainojamą indėlį į latvių literatūrą (2010).

Į atmintį sugrąžinkime kai kuriuos Knuto Skujenieko gyvenimo ir kūrybos momentus, palydėdami fragmentais iš poeto interviu ir knygų.

 

Sulaukęs 26 metų, 1962 m. balandį Skujeniekas,
M. Gorkio literatūros instituto absolventas, už antisovietinę agitaciją buvo nuteistas 7 metams pataisos darbų Mordovijos lageryje. Nelaisvėje sukūrė apie tūkstantį eilėraščių. 2011 m. leidykla „Neputns“ išleido unikalų Skujenieko poezijos rinkinį – lageryje sukurto eilėraščio „Saga“ vertimus į 33 kalbas.

 

Aš juk negalėjau sėdėti susiėmęs galvą ir visą laiką aimanuoti, kur patekau. O tokiomis aplinkybėmis žmogus privalo saugoti save. Žinoma, išlaikydamas principinį santykį su tuo, kur patekai ir kas tavyje vyksta. Protestuodamas, atsisakydamas dirbti per religines šventes – Kalėdas ir Velykas. Kiekvienais metais su pranešimais, vertimais iš įvairių kalbų paminėdavome Rainio gimtadienį. Mūsų kultūrinis gyvenimas buvo turiningas. Lagerio vyrų amžius buvo apie penkiasdešimt. Tai buvo tylioji 1959–1963 m. teroro banga. Buvo suplanuota išgąsdinti pavienes žmonių grupes, bet kiti nieko nežinojo ir nesidomėjo. Apie tai iki šiolei nėra jokios medžiagos Okupacijos muziejuje. Lagerio kaliniai buvo tie, kurie tarnaudami sovietinėje armijoje ir laivyne buvo sukūrę pogrindines organizacijas. Tai buvo rimta.

 

●

 

Sugrįžęs namo, kitą dieną su Mariu Čaklaju nuėjau į Rašytojų sąjungą, kur mane labai maloniai priėmė. Sakė, kad rengčiau leidybai eilėraščių rinkinio rankraštį. Kai jį įteikiau, visi labai šlovino. Ir Mirdza Kempė, ir Imantas Zieduonis traukė šlovės dainas. Paprašiau, kad jie visa tai, apie ką taip gražiai kalbėjo, užrašytų popieriuje – būtų rekomendacija knygai. Abu atsisakė.

 

●

 

Rinkinys „Sėkla sniege“ buvo sukurtas ką tik sugrįžus iš tremties, tačiau publikuojamais cenzūra pripažino tik 12 eilėraščių, todėl rankraštis buvo padėtas į lentyną ir dienos šviesą išvydo tik dešimtajame dešimtmetyje.

 

●

 

Po septynerių metų kalinimo nebuvau toks kvailas, kad rašyčiau liepsningus antisovietinius kūrinius, be to, būkime atviri, tai manęs nedomino. Kaip ir lageryje, kaip mokėjau, dirbau savąjį poeto darbą. Mane domino literatūra, poezija, supratau, kad ką nors galiu parašyti, kad tai mano darbas.

 

Pirmąjį poezijos (ir vertimų) rinkinį „Lyrika ir balsai“ Skujeniekas išleido tik 1978 m.

 

Cenzūra iš šios knygos pašalino 12 eilėraščių, aš pats – dar šešis. Kolegė Monta Kroma man sakė: „Nekvailiok, tai labai geri eilėraščiai.“ Aš žinojau, kad jie geri, bet šičia jie nederėjo, man reikėjo, kad toji burokų vaga būtų tiesi. Apskritai cenzūra man padėjo, kalbant apie knygos kompoziciją.

 

●

 

Grigulis (rašytojas Arvydas Grigulis nuo 1977 m. buvo Komunistų partijos Centro komiteto biuro narys – A. V.) buvo pareiškęs, kad knyga išeis tik per jo lavoną. Per 1978 m. Kalėdas spaustuvės darbuotojai knygą jau matė, bet knygynų lentynose ji pasirodė tik po Naujųjų metų.

 

●

 

Lageryje išmokau priešintis sistemai. Ir buvo rezultatas – priartėjau prie nesovietinės poezijos. Sugrįžus namo, manęs paprašė vieno arba dviejų sovietinių kūrinių lojalumui patvirtinti. Tokių nerašiau. Ak, koks tu užsispyręs, sakė man. Neturėjau kur skubėti, atsisakiau. Kai išėjo knyga „Sėkla sniege“ (1990), daugelis laukė lagerio poezijos, bet tenai buvo poezija, parašyta lageryje.

 

1989 m. birželio 6 d. Skujeniekas sužinojo apie savo reabilitaciją.

 

Reabilitavo valdžia, kuri mane pasodino. Tą reikšmingą žinią apie reabilitaciją sužinojau Miunchene iš „Laisvosios Europos“ radijo redakcijos teletaipo: „TASS praneša…“ Visas gyvenimas yra tarsi operetė! Su latvių radijo vaikinais šalia esančioje sodo kavinėje tai atšventėme pakeldami po taurelę konjako.

 

Skujeniekas daug rašė apie latvių liaudies dainų struktūros unikalumą, vertė kitų tautų liaudies dainas į latvių kalbą. Grįžus iš tremties, Latvijos universitetas jam pasiūlė dėstytojo vietą – skaityti tautosakos kursą. Bet… neleido. Tada Knutas ėmėsi vertėjo darbo.

 

Pagrindinis latvių dainos organizmas – ketureilis, kuris lengvai jungiasi su kitais ketureiliais. Tai tarsi būtų pažįstamas tiek rusams, tiek ispanams miniatiūros žanras, tačiau dėl eilučių skaičiaus sutapimo šis palyginimas paprasčiausiai nutrūksta. Latvių liaudies dainose ketureiliai sudaro per devyniasdešimt procentų. Didžiuma šių latviškų miniatiūrų neturi to skubos, spontaniškumo, improvizacijos antspaudo, būdingo kitų tautų mažosioms dainelėms.

Nesuskaičiuojamos tautos kartos kaldino ir gludino mažąjį ketureilį. Europos profesionalioji poezija palyginti neseniai įsisavino silabotoninę eiliavimo sistemą – maksimalią kirčių ir skiemenų simetriją. Latvių dainos sekėjai šią simetriją puoselėjo jau šimtus metų, gal net tūkstančius.

Pagrindinė latvių dainų pėda yra trochėjas. Kita – daktilio pėdos – dainų grupė yra palyginti nedidelė (maždaug penki procentai dainų). Šios dvi pėdos yra tvirtai susietos su latvių kalbai būdingu pirmojo skiemens kirčiu; todėl natūralus kalbos kirtis ir teksto ritminis kirtis beveik nesiskiria. Ir šis aukštas organizacijos momentas raiškiai išskiria latvių liaudies dainą iš kitų tautų. Šis trochėjas yra aštuonskiemenis – nė pėdos daugiau, nė mažiau. [...]

Mūsų artimiausių giminaičių ir brolių lietuvių liaudies daina tokios formos nepažįsta. Lietuvių dainų ritminis piešinys daugiau primena lenkų, ukrainiečių, čekų ritmus, pačių lietuvių ritminė ypatybė yra artimesnė konkrečios melodijos savitumui ir labiau varijuoja.

 

1986 m. Latvijoje buvo išleistas Skujenieko verstas lietuvių liaudies dainų rinkinys „Žemė kėlė žolę“ su turiningu įžangos žodžiu.

 

Lietuvių liaudies daina yra tokia, kokia ji turi būti. Kaip suprasti šį keistą tvirtinimą? Klasikinė tautosaka egzistuoja su klasikine nuovoka, tenai žinoma, kokia turi būti mergaitė, gegutė, žemė, kaip įausti dieną, kaip pagardinti duoną. Latvių daina, žinoma, turi šią nuovoką, tačiau dėl mažos formos ir senos kilmės ji turi daug daugiau netikėtų plėtočių. Lietuvių daina labiau išplėtota siužetiškai, jos situacijos lengviau suvokiamos ir atspėjamos. Ji artimesnė kaimyninei slavų baladei ir romansui, daug ką iš jų perėmusi, bet niekada nesutapusi. Tradicinis baltų lyrizmas ir lietuvių dainų simbolizmas skiriasi nuo slaviškos tradicijos, kuri siužetiškai aštresnė ir stilistiškai paprastesnė.

Lietuvių dainų kalba turi daugiau kitų kalbų sluoksnių nei latvių dainos. Lietuviai, formuodami šiuolaikinę literatūrinę kalbą, negalėjo taip plačiai panaudoti liaudies dainų kaip latviai. Didokas polonizmų ir germanizmų sluoksnis, kaip istorinis paveldas, liko tiktai tautosakoje ir šnekamojoje kalboje. [...]

Lietuvių daina, palyginti su mūsiške, yra daug talpesnė – penkis, šešis, dešimt kartų ilgesnė. Kur latviai griežlę ir mergaitę gali palyginti per dvi eilutes, lietuvių dainoje yra plati daugiaposmė paralelė. Mes sielos būseną dažniausiai išsakome vos ne vieno posmo forma, o lietuvių dainoje situacijos kaita pakeičia ir formą. Mūsų įprastinį ritmą lietuvių dainose aptiksi retai. [...]

Lietuvių liaudies dainas perdainuoti latviškai yra ir sunku, ir lengva. Sunku, nes skirtingi mūsų bendrų žodžių kirčiai, kitoks ritminis labai panašios dainos piešinys. Lengva todėl, nes daugelis stiliaus būdų, psichologinės situacijos mums yra nepaprastai artimos. Daug ką iš mūsų liaudies dainų stiliaus vertime galime panaudoti beveik be pakeitimų. Lietuvių daina yra vienintelė artimiausia, kurioje mes galime įkūnyti ir didelę latviško pasaulio dalį. Tiesa, labai atsargiai, kad neįskaudintume kitos tautos sielos ir nenusikalstume tiesai. [...]

Atmintin vėl sugrįžta vaikystės gamtovaizdis ir garsai. O lietuvių kalba latviui atrodo tarsi pusiau pamiršta vaikystė – tokia ji artima, panaši, bendra. Ne kartą žvalumą latviškam liežuviui sugrąžindavo seni lietuviški žodžiai. Ir dažniausiai šiuos žodžius atnešdavo dainos.

 

„Mūsų gyvenimas atitarnautas“ – tarsi atsisveikinimo knyga

 

Buvo kokie trys laikotarpiai, kai net per penkerius metus neparašiau nė eilutės. Dėl to pernelyg nesijaudinau. Per visą Atgimimo laiką nieko neparašiau, pradėjau tik 1993 m. Nebuvo vidinės būtinybės, reikėjo daug ką kita daryti. Dažnai teko prieštarauti klasikiniam supratimui – poetas esąs amžinai jaunas, amžinai rašąs. Tai nesąmonė. Arba dar – poetas rašo apimtas visiško transo ir nesuvokia, ką rašo, tai irgi nesąmonė. Šie vaizdiniai išlikę dar nuo romantizmo laikų.

 

●

 

1993 m. parašiau tokią tarsi atsisveikinimo knygą „Mūsų gyvenimas atitarnautas“. Tai padoraus seno žmogaus literatūra. Kai paskaičiuoji, kiek poetų senatvėje dar simuliavo kažkokius vyro ar net jaunystės metus, visaip išsisukinėjo. Šiuo atveju iš tiesų yra žmogus, kuris visavertiškai nugyveno savo gyvenimą, yra senas ir ligotas, daug kas jo gyvenime neišsipildė, buvo ganėtinai daug nusivylimų, bet už viską, kas per gyvenimą nugyventa, aš tariu ačiū. Dabar nežinau, bet man atrodo, kad savo pagrindinį darbą turėjau padaryti ir padariau.

 

85-ąjį gimtadienį Knutas Skujeniekas pasitiko be ištikimųjų bendražygių – Uldžio Bėrzinio nebėr, Jurio Kronbergo nebėr, Pėterio Brūverio nebėr…

 

Jau yra nauja karta, kurios aš pakankamai nepažįstu. Yra pavienių žmonių, su kuriais palaikau ryšį, nes sėdžiu namuose. Aš niekur nevažiuoju dėl sveikatos, negaliu vaikščioti bulvarais ar kur kitur. Galbūt norėčiau, bet negaliu, aš turiu ramiai gyventi savo namuose. Ir savo praktiką aš jau pabaigiau. Gyvenime buvo suluošinta mano dešinė ranka, kuria nieko protingo nebegaliu parašyti, o parašytos keverzonės – nebeperskaitau. Bent aš manau, kad esu pakankamai daug padaręs: ne tik poezijos, bet ir vertimų, kritikos baruose. Aš esu mokęs, mokęsis, karšęs kailį savo kolegoms, kurie iš pradžių murmėdavo prieš mane, bet paskui mes visa tai prisimindavome ir išlikome draugiški. Turiu kelis lagerio draugus, kurie kasmet atvyksta į Salaspilį per mano gimtadienį, į Knuto dieną. Dabar liko tik trys, anksčiau buvo daugiau, bet jie vienas paskui kitą išeina. O aš dar laikausi… Nežinau, nesakyčiau, kad ištvermingiausias, bet taip yra, toks likimas.

 

Dvi Skujenieko mintys apie kodų kaitą ir postmodernizmą

 

Jaunųjų, man nepažįstamų autorių kūryboje šiandien įvyko labai veržli kodų kaita. Aš negaliu pakankamai kompetentingai kalbėti apie jų vartojamus kodus. Mes savo metu ėjome su ankstesniųjų kartų kodu, pridėdami tuos, kuriuos patys sukaupėme aplinkiniame pasaulyje, ir tai, ką prideda kiekvienas individas kurdamas savo kodą. Šiandieną nebepajėgiu sekti pas mus atplūstančios milžiniškos neperdirbtos pasaulinės literatūros ir kultūros masės. Tada, kai buvau jaunas, mes kentėme didelį kultūros badą. Intensyviai ieškojome visur, kur būtų galima ką nors surasti, ir savyje perkūrėme. Dabar daug kas ateina jau perdirbtu pavidalu.

Postmodernizme dingsta reali vertybių skalė. Bet poezijos esmė metams bėgant nesikeičia. Svarbiausia – dialogas su žmogumi. Jei neturi su kuo kalbėtis, pabendrauk su baltuoju ir juoduoju metraštininku! Arba kalbėk su Dievu! Adresatas turi būti. Jeigu tai neįvyksta, tada žmogus pereina į kitą kategoriją: arba jis išeina iš literatūros, ir tai geriausias variantas, arba lieka literatūroje ir tampa grafomanu. Tai blogiausias variantas.

 

Skujenieko mėgstamiausi latvių rašytojai

 

Janis Rainis. Iškiliausia latvių literatūros figūra. Tiek giliai ir tiek plačiai nė vienas nematė.

Karlis Skalbė. Vienas aktyviausių Latvijos idėjos gynėjų. Pasaulinio masto pasakų kūrėjas.

Fricis Barda. Pirmas tikrai modernus ir tikrai tautiškas latvių poetas. Ant Europos modernizmo pagrindo sukūrė nacionalinį latvių stilių.

Vilis Plūduonas. Jo baladės pasaulinės literatūros vertės.

Rudolfas Blaumanis. Iškilus lyrikas ir humoristas.

Aleksandras Čakas. XX a. latvių literatūros ženklas. Prarastosios kartos ženklas. Todėl gerai rezonuoja su XXI a. kartomis.

Erikas Adamsonas. Latvių poezijoje sukūrė kažin ką negirdėta, latviškąją senovę supynė su Europos viduramžiais.

Vizma Belševica. Nors jos vidinis ir išorinis gyvenimas buvo sunkus, ji išlaikė literatūrinį skonį.

Ojaras Vacietis ir Imantas Zieduonis. Iškilūs savo laiko reiškėjai.

Uldis Bėrzinis ir Pėteris Brūveris. Jiems reikia surasti vietą šiame sąraše!

 

Parinko ir vertė Arvydas Valionis