Iškvėpuota istorija apie save
Vita Vilimaitė Lefebvre Delattre. Kvėpuoti kitais. Romanas. V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2021. 278 p.
Šį tekstą pradėjau rašyti kaip atsiliepimą „Goodreads“ knygų platformoje. Joje mane visada trikdo tarsi ir nebūtina, bet geidautina knygos reitingavimo balais nuo vieno iki penkių galimybė. Peržiūrėjusi neseniai išėjusių lietuvių autorių knygų balus, prisiminiau prieš keletą metų LRT „Klasikos“ laidoje „Pirmas sakinys“ vykusį pokalbį su knygų vertintoja iš minėtos platformos. Laidos vedėjui paklausus, kodėl dvejetu įvertino Dostojevskio „Brolius Karamazovus“, ji atsakė, kad kūrinys yra „tiesiog ne jos“. Net jei Vitos Vilimaitės Lefebvre Delattre romanas „Kvėpuoti kitais“ nėra „visai mano“, jis man patiko daugeliu aspektų.
Vienas poetas keiksmažodžius poezijoje pavadino „rūgštimi“ – suprask, tokiu stipriu dirgikliu, ne eilėraščio naudai „išdeginančiu“ visą kūrinio esmę, paliekančiu atminty tik tą driokstelėtą necenzūrinį posakį. Perskaičiusi literatūrologės atsiliepimą apie romaną „Kvėpuoti kitais“, tą patį pagalvojau apie gausius ir smulkmeniškus aprangos aprašus, užkliuvusius atsiliepimą rašiusiajai. Ar gali išsamūs drabužių aprašai, kurių gausu Vilimaitės romane, tiek suerzinti, tai yra prozoje tapti ta rūgštimi, išdeginančia visą knygos esmę? Sutikčiau, kad literatūroje su glamūro elementais vertėtų elgtis atsargiai, bet šiuo atveju stoju autorės pusėn – ji aprašinėja prancūzus, kuriems apranga nuo seno yra nedaloma kultūros dalis, kaip įdagas signalizuojanti aplinkiniams apie priklausymą tam tikram visuomenės sluoksniui. Kaip ir maisto ir maitinimosi kultūra.
Minėti elementai man visiškai netrukdė pajusti kito, gilesnio, romano klodo, atsiveriančio įsiskaičius į kapotom sinkopėm aprašytą veikėjos istoriją. Skirtingai nei, tarkim, britė Ticija iš Susannos Kubelkos „Šiandien madam pareis vėliau“, kuri per visą romaną „kaip tikra prancūzė“ praplepa apie savo aprangą, kremus ir kasdienius grožio ritualus, romano „Kvėpuoti kitais“ pagrindinė veikėja Elena net neslepia savo kitoniškumo, nevykėliškumo, priešpriešindama save „savaime žavingoms“ paryžietėms. Ji, ginkdie, nėra ta grožio salone sėdinti damutė (iš atminties cituoju literatūrologės apibūdinimą) ir yra panašesnė į skandinavę nei į lietuvę ar prancūzę: nesipuošia, yra nerangi, nuolat apsipilanti gėrimais, suskeldėjusiom lūpom, dažnai pati sau dvokianti prakaitu. Ir vėl – čia skaitytojas turi būti budrus, nes romane yra kelios vietos, kur veidrodis atsukamas į skaitytoją, bet ne pačios protagonistės, o ją įsimylėjusių vyrų, na, ir vaikų auklės Silvi, kurie vis dėlto reflektuoja priešingą Elenos paveikslą. Pati Elena pasirinkusi gyventi kreivų veidrodžių karalystėje.
Knygos epigrafui pasitelkta Virginios Woolf romano „Orlandas“ citata „…visi jausmų kraštutinumai artimi beprotybei…“ tarsi sufleruoja skaitytojui ir galimą veikėjos beprotybę, ir kartu jos paneigimą. Nors visame romane Elenos būsena balansuoja tarp kraštutinumų, net isterijos ir beviltiškumo apimtai savo veikėjai autorė palieka peilio aštrumo refleksiją.
Kažkuriame knygos etape protagonistę norisi suimti už pečių ir gerai papurtyti – ji erzina, ji tiesiog užknisa. Bet ar tai nėra gerai parašyto teksto savybė? Ir kas pasakė, kad veikėjai mums turi patikti. Patiko, kad Vilimaitė neduoda jokių lengvinančių įrankių, vengia apibendrinimų ir moralizavimų, kurie padėtų išpainioti sudėtingą Elenos psichologinį portretą. Skaitytojas paliekamas akistatoje su protagoniste labai paprastai užduočiai – ją suprasti arba ne. Ir vėl – ar nesupratimas arba klaidingas supratimas reikštų knygos nesėkmę? Nemanau.
Skaitytojui pateikiamos net kelios siužetinės linijos: Elenos santykiai su motina, jos praeitis, aplinkos matymas, savęs matymas, sapnai, dabartiniai santykiai su aplinkiniais. Viskas tik per pačios veikėjos pojūčių ir supratimo prizmę. Iš jų galima austi tikrąjį Elenos paveikslą, kuris, paradoksalu, tam tikrais bruožais kartais niekuo nesiskiria nuo jos niekinamų „kitų“ savybių. Nenuoširdi, pagiežinga, bijanti rodyti tikrus jausmus arba, apimta isterijos, parodanti išskirtinai neigiamus, Elena per dienų dienas, regis, tik slankioja ir teisia prancūzus, besielgiančius iš esmės taip pat, tik, žinia, turinčius privilegijuotesnę padėtį nei atvykėlė iš Rytų Europos.
Romane Vilimaitė labai vaizdingai perteikia vaikų auginimo ir auklėjimo siužetinę liniją. Pradėdama nuo Elenos motinos despotiškumo, motinų ir dukrų, tėvų ir vaikų liniją autorė tęsia pasakojimu apie protagonistės vyro Vadimo ir kitų prancūzų šeimų elgesį su vaikais, tam tikrą šaltumą, abejingumą, muštrą ir net, sakyčiau, nemeilę.
Elena su dukra – tam tikros sąmokslininkės, svetimoje šalyje teturinčios viena kitą ir besipriešinančios tenykštėms vaikų auklėjimo normoms. Tik dukra daugelyje romano vietų jau identifikuojama kaip „kita“ – „maža prancūzaitė“, ateity virsianti motinos siekiamybe – tikra prancūze.
Elenos santykiai su meilužiu Poliu – viena iš knygos vietų, kuri man asmeniškai pasirodė neįtikinama. Tarsi autorė čia būtų aprašiusi visai kitą moterį ir jos elgseną. Elenai būdingas tam tikras ribiškumas – tiesa, labiau literatūrinis nei patologinis, bet jos elgesys ištikusios aistros akivaizdoje kiek stebino ir neįtikino, tarsi būtų iš kito meilės romano. Gal mano įspūdis klaidingas, bet atrodė, jog pačiai romano kūrėjai ta linija buvo tiek neįdomi, kad ji ėmėsi lengviausio kelio ir su palengvėjimu užbaigė ją, nustebusiam skaitytojui kilojant antakį. Kitoje reminiscencijose atgyjančioje jaunystės meilės ir santykių su būsimu vyru Vadimu istorijoje apstu ir apmaudžių savo banalumu metaforų, kaip antai: „Mes ištrūkome iš minios, ir praeitis tą minutę sudužo į tūkstančius šukių“ (p. 265), „Gyvenimas. Šią minutę jis dūžta į tūkstančius šukių“ (p. 265). Taip pat ir tokių kaip: „Plėšiau jų meilės laiškelius. Trypiau kojomis“ (p. 262), „…beatodairiškai pultų su manim į bedugnę“ (p. 263).
Visai kitas įspūdis kyla skaitant tiesiog maniakišką Elenos įsikibimą – drįsčiau sakyti, net tam tikrą įsimylėjimą – į savo kaimynę „tikrą prancūzę“ Seliną. Gerai aprašytos būsenos, kur kaitaliojasi susižavėjimas, trauka, neapykanta, noras prilygti, pasibjaurėjimas, teisimas ir šuniškas prisirišimas. Pačios Selinos paveikslas pasirodė įtaigus, bet vis dėlto ne toks įdomus kaip, tarkim, senosios Elenos kaimynės Albertinos draugės azijietės Džeinės. Tam tikrų veikėjų figūros šmėkšteli romane tik epizodiškai, bet dėl Vilimaitės talento juos aprašyti sudominant ir suintriguojant net apmaudu, kad jie ir lieka tik vieno epizodo veikėjais. Tiesiog norėjosi, kad romane vėl atsirastų prancūzų mokytoja Lorana, senoji Albertina ir jos draugė Džeinė.
Atskiro vertinimo beveik visuose atsiliepimuose apie „Kvėpuoti kitais“ sulaukia romano kalba. Simpatija vienaip ar kitaip konstruojamam sakiniui turbūt toks pats subjektyvus dalykas kaip simpatija knygos veikėjams. Tarkim, ir šio teksto autorei, ir, žinau, ne vienam skaitytojui pradžioje norėjosi ką nors primušti dėl Valdo Papievio į sakinio galą ištremiamų tarinių. Ir taip, dėl Papievio pasakojamos istorijos pagaulumo anksčiau ar vėliau tekstas nebeerzina, prie tokio autoriaus įgeidžio (sic!) tiesiog pripranti. Čia, sakyčiau, būtent tokios sakinių konstrukcijos, kai sakiniai tesusideda iš vieno ar dviejų žodžių, nėra įgeidis. Tokia kalba šiuo atveju papildo kūrinį jo naudai. Norėdama geriau išreikšti savo mintį, ieškojau veiksmažodžio „kvėpuoti“ sinonimų – man reikėjo vienu žodžiu nusakyti karštligišką, tankų, trūksmingą kvėpavimą. Lyg saulės rezginys būtų įveržtas skausmingos įtampos. Tokio veiksmažodžio, deja, neradau, bet gal jo esama prancūzų kalboje.
Romanas „Kvėpuoti kitais“ apibūdinamas kaip „pasiklydusios moters istorija“, moters, gyvenančios kitų – savo draugės, kaimynės, vyro, meilužio, auklės – istorijomis. Vis dėlto manau, kad Elena gyvena sava istorija, tiesiog jautrumas aplinkai, jos nuolatinis reflektavimas ir maniakiškas kitų stebėjimas yra būdas jai papasakoti apie save. Sau ar mums – ne taip ir svarbu. Dalia Satkauskytė Lietuvos rašytojų sąjungos tinklalapyje „rašytojai.lt“ paskelbtame straipsnyje „Literatūrinės prognozės ir tikrovė“ taip įvertina Vilimaitės romaną „Kvėpuoti kitais“: „[...] tikriausiai nepateks į kanoną, bet, mano supratimu, yra tas trūkstamas normalus vidutinis romanas apie komplikuotą rytų europietės integraciją Prancūzijoje.“ Galima retoriškai klausti, kas pakistų, Elenai gyvenant savoje šalyje, nesiekiant pritapti. Juk noras pritapti yra kartu ir nenoras, sumišęs su panieka prancūzams, lygiai su tokia pat panieka žiūrintiems į ją, atvykėlę, „kitą“. Ir ar grįžus į gimtinę dingtų Elenos nepasitikėjimas savimi ir kosminės vienatvės pajauta – savybės, kaip bagažas keliaujančios su jų savininku?
Neatsitiktinai viename paskutinių romano epizodų Elena tampa „kita“ pati sau – tarsi susidvejinusi seka save, sumąsčiusią daryti baisiausia. Istorija išsiriša, grįžta į ištakas ir jau užvertus knygą tęsiasi (kvėpuoja) toliau.
