Eilės

 

●

 

tarkim,

tu gyveni 80 metų –

pirmus 25 esi visiškas vėjo pamušalas

ir paskutinius 10 ne kažkas iš tavęs.

lieka 45 metai arba

apytiksliai 16 su puse tūkstančio dienų.

ką ruošiesi padaryti per jas?

gersi valgysi, valgysi gersi,

vemsi, keiksi save,

savo likimą?

stengsies negalvoti apie

beišbyrantį gyvenimą?

 

ar išeisi su katinu pasivaikščioti

ir lyg tarp kitko

padeklamuosi jam savo naujausią eilėraštį

 

●

 

 

kai paklausiu mamos,

jau keletą metų nesikeliančios iš lovos,

dūstančios ir apsilaistančios kava,

ar kada nors buvo laiminga,

ji nerišliai pradeda pasakoti

apie savo vaikystę, jaunystę,

mokyklą,

apie sirgtą tuberkuliozę, sugadinusią plaučius,

slėptą nuo tėvų,

apie anksti nuo reumato mirusią seserį,

apie neseniai beveik pamečiui mirusius savo

jaunesnius brolius,

apie mano gimimą šiltą pavasarį

ir 47 metų jaunėlį, ypač jaunėlį,

kuris nežinia kaip gyvens, kai ji numirs,

bet taip ir neatsako,

ar kada nors buvo laiminga,

neatsako, ar nors akimirką buvo laiminga

 

 

 

●

 

 

aš esu nelabai geras žmogus

todėl

 

per savo laidotuves

norėčiau iškviesti šaltą lietų

 

kad laidotuvininkai permirktų

kaip benamiai katinai

 

ir keiktų mane nuo pirmos

iki paskutinės taurelės degtinės

 

 

 

●

 

 

man patinka kai kaimynų katinas

ateina pas mus pavalgo pamiega

 

man nepatinka kai kaimynų katinas

ateina pas mus pavalgo išeina

 

jaučiuosi tada apgautas ir noriu

užsirašyti į katinų mušimo kursus

 

 

 

●

 

 

mano asmeninis jėzus

nedidelis, telpa kišenėj,

įsimetu, kai einu pasivaikščioti

 

įkišęs ranką smilium

kasau jo plaukus,

kutenu pasmakrę

 

bėgdamas į krautuvę

švelniai suspaudžiu saujoj,

kad neiškristų

 

ir tik per antskrydžius prašau,

dievo sūnau, kurs esi mano kišenėje,

paversk bombas lietum

 

jau taip seniai norisi gerti

 

 

●

  

kiekvieną rytą

užsidedu baltus sparnus

kiekvieną vakarą nusimetu

juodus