Iš klasikinės anglų poezijos
ALFRED TENNYSON
(1809–1892)
Krakenas
Kur tamsios jūros šniokščia ir gaudžia,
Juodymės tirštumoj, giliai giliai,
Pabaisa Krakenas ten snaudžia,
Nedrumsčiamai ramus, tik spinduliai
Nedrąsiai slysteli jo kūnu;
Jis rymo, milžinėm pintim aplipęs;
Ir stiebiasi aplink miškai polipų,
Vėduojančių lanksčiom galūnėm
Tingaus vandens žalioj bedugnėj;
Ir amžių amžius neprabunda jis,
Pramitęs jūros kirmiais per miegus.
Tačiau kai Paskutinio teismo ugnį
Galop atsiųs rūstaujantis dangus,
Tiek angelai, tiek žmonės pirmąsyk išvys,
Kaip jis riaumodamas išnirs ir žus.
1830
Plak, jūra, plak
Plak, jūra, plak
Tu į krantą šaltąja vilnim!
Kaip norėčiau išliet aš mintis,
Kurios kyla kartu su tavim!
Ak, kaip gera broliukui pažaist
Su sese ar būrely draugų!
Ak, kaip gera jūreiviui jaunam
Linksmą dainą užtraukt virš bangų!
Vėl sugrįžta pavargę laivai
Į namus pailsėti ramiai.
Bet kas dingo, tam niekas jau rankos nespaus,
Neišgirs nieks jo balso gelmėj!
Plak, jūra, plak
Tu į uolą vilnim ledine!
Bet pražuvusių laimės dienų žavesys
Niekados nesugrįš pas mane!
1842
EDWARD FITZGERALD
(1809–1883)
Iš Omaro Chajamo rubajatų
LI
Likimo pirštas rašo, juda ir judės;
Ir tavo maldos, tavo protas nepadės
Jį sustabdyti ar ištrint nors vieną žodį;
Ir ašarom tu nenuplausi nė raidės.
DANTE GABRIEL ROSSETTI
(1828–1882)
Nušvitimas
Aš čia buvau anksčiau,
Tik nežinau, kokiais laikais:
Už durų tas gėles liečiau
Kvapniais žiedais
Ir kranto aš visas šviesas mačiau.
Manoji tu buvai anksčiau,
Nepamenu tik kiek ilgai:
Bet, kregždei siuvant, vos grakščiau
Pasisukai, –
Bemat aklos miglos atsikračiau.
Ar buvo tai anksčiau?
Gal laiko upės sūkury
Mūs meilė prisikels greičiau
Ir nemari
Kasdien, kasnakt ims degt mums vis skaisčiau?
THOMAS HARDY
(1840–1928)
Epitafija pesimistui
Aš Smitas, Stouke gimęs ir pasenęs,
Buvau viengungis užkietėjęs
Ir meldęs: Dieve mano,
Jei tėvas irgi būtų taip galėjęs.
ROBERT LOUIS STEVENSON
(1850–1894)
Pro vagono langą
Greičiau nei fėjos, nei raganos skrieja
Tiltai ir krūmai, namai ir alėjos;
Lyg raitelių būriai į nuožmią ataką,
Arkliai ir galvijai su pievomis lekia;
Liejasi laukai ir kalvos sumišai
Tarsi tankiai tyškantys lašai.
Ir nelyg griaustinis danguj
Nudunda stotys pakeliui.
Aure ant šlaito, tarp gervuogyno,
Vaikas uogas saujomis skina,
Štai valkata stovi ir žiopso dykas,
Už jo gėlių veja – koks būtų vainikas!
O ten toliau, duobėtais keliais
Vežimai darda su kraustuliais;
Čia malūnas, o ten – upės vingis:
Šmėst pro šalį ir jau dingęs!
Lietutis
Lietutis lyja ant visų:
Miškų, laukų, kalvų;
Ant skėčių lyja jis mieste,
O jūroj – ant laivų.
RUDYARD KIPLING
(1865–1936)
Iš „Karo epitafijų (1914–1918)“
Tarnas
Drauge mes karo iškentėjome vargus.
Nors tarnas, bet geresnis buvo jis žmogus.
Vietinis vandens nešėjas
Ugnies nešėjas buvo Prometėjas,
Šis – tik vandens.
Dievai – pavydūs; kas jiems nusidėjo,
Ilgai neišgyvens.
Baterija, likusi be šaudmenų
Jei fabrike dėl mūsų kas gedės,
Žinokit: nesulaukėm paspirties.
Formuliaras
Jei kas paklaus, kodėl mes žuvom,
Pranešk: tėvai melagiai buvo.
Nežinomos moters lavonas
Baisų, be galvos ir be galūnių,
Krantan išplovė mano kūną.
Šios žemės sū́nus melsdama,
Prisiekiu, kad ir aš buvau mama.
Žodis ainiams
Jei jums skaityti buvo miela
Tai, ką aš parašiau kadais,
Ilsėtis leiskit mano sielai
Nakty, kuri ir jums ateis:
Ir lai per mirksnį trumpą, lakų,
Man lemtą atminty gyvuot,
Į viską knygos jums atsako,
Kurias čia palikau bylot.
JOHN MASEFIELD
(1878–1967)
Kas tas senis šalia mūsų?
– Mes nelyg žiedai gegužį,
Tu – nelyg sausa šaka.
Ko tikiesi dar, drauguži?
Mes – pradžia, tu – pabaiga.
– Gal jūs teisūs, gal greit varpas
Gedulingas man skambės,
Ir tiesa – tik siauras tarpas
Tarp strėlės ir tarp mirties.
EDNA ST. VINCENT MILLAY
(1892–1950)
Popietė ant kalvos
Laimingiausia jausiuos aš
Čia būdama,
Daug lytėsiu gėlių, jų
Neskindama.
Žvelgsiu į kalvas, dangun
Akim tylia,
Į žoles, kurios vilnys
Pamažėle.
O kai žiburiai languos
Sušvis mieste,
Skriesiu savo lango link
Žemyn skriste!
Vertė Lanis Breilis
