JAUNIUS KULNYS

Juodoji medalio pusė

 

Vidurnaktį atsargus beldimas į langą pažadino namiškius iš miego. Visi bijojo prieiti, pažiūrėti, kas ten. Nejaugi jau sulaukėme? Viešpatie susimildamas, pasigailėk mūsų!

Beldimas pasikartojo, bet jis buvo ne toks, apie kokį žmonės kalbėdavo.

Senelė, kaip vyriausia namuose, priėjo prie lango ir, atitraukusi išsiuvinėtą užuolaidėlę, paklausė:

– Kas ten?

– Šiąnakt trečią valandą jus veš. Greičiau bėkit!

Tai pasakęs žmogus dingo tamsoje.

Kur bėgti?! Kas laukia? Ir kam tu dabar reikalingas? Išgąstis ir siaubas skambėjo ausyse. Aplinkui jau ne viena apleista sodyba, kur ūbauja plėšikas vėjas ir įsikuria nauji gyventojai.

Senelė atsisėdo prie lango, rankomis susiėmė galvą. Žibalinė lempa apšvietė jos išvargusį veidą. Įsivyravo spengianti tyla. Greitai namiškiai sukilo, pradėjo rengtis. Visi buvo sutrikę, zujo iš vieno kambario į kitą, nesuvokdami, ką su savimi pasiimti, o ir daiktai krito iš rankų.

Neišlaikiusi įtampos teta pasakė niekur nevažiuosianti.

– Čia gimiau, užaugau, čia mūsų visų šaknys.

Mamos brolis paklausė:

– Ką darysim?

Visų nustebimui, senelė ištarė:

– Nors kamienas išvežamas, bet šaknys lieka gimtojoje žemėje, o iš jų visada gali išaugti naujos ataugos. Spręskit patys, ne maži…

Mama su teta nutarė bėgti. Jos ir šiandien dėkingos tam komjaunuoliui, kuris įspėjo, ir joms dar teko pagyventi, tai yra slapstytis Lietuvoje keletą metų.

Mama buvo nėščia (su manimi – Jaunučiu). Mane slaptai pagimdė vienoje Joniškio ligoninėje 1950 m. gegužės 28 d. Prisidengusi nakties skraiste, bėgo iš vienos vietos į kitą. Buvo daug žmonių, suvokiančių, kad negali būti tiek daug nusikaltėlių! O čia dar jauna moteris su kūdikiu. Padėdavo, sušelpdavo. Dienom mane slėpdavo pas daug savų vaikų turinčius kaimynus.

Buvo tardymai, nuolatinis klausimas: „Kur dukra?“ (Klaidingas įskundimas.) Aiškinimais, kad pagimdė berniuką, saugumiečiai netikėjo ir net nesidomėjo, bet ieškojo mergaitės. Šituo patikėti negalėjo ir jaunas tardytojas, nes skunde figūravo mergaitė. Jau tais laikais pasitikėta daugiau popieriumi negu gyvu žmogumi.

Ešelonas buvo skubiai lipdomas, vagoną kabino prie vagono. Sudžiūvusi pagyvenusi moteris, sulinkusi nuo naštos, laikydama vienoje rankoje pilną krepšį rudeninių obuolių, lėtai yrėsi pro susispietusius ginkluotus žmones vis šaukdama: „Juozuk, Juozuk! Kur tu, mano sūnau? Atsiliepk! Kelionėn tau obuolių įdėjau!“

Į vagonus „krovė“ po trisdešimt šeimų. Duris užstumdavo, pro grotas matėsi išbalę ir dideliu liūdesiu paženklinti moterų veidai, nuskalbti ašarų. Ausyse skambėjo vienintelis klausimas: „Už ką, už ką?“

Garvežys stenėdamas truktelėjo savo neįprastą krovinį ir šnopuodamas vežė tolyn į rytus.

Praėjus penkioms dienoms, vagone viena moteris pradėjo gimdyti. Vyrai nusisuko, o moterys ištiesė drobulę, sudarydamos užtvarą, kad niekas nežinotų ir nematytų, kokiom sąlygom ateina į pasaulį maža būtybė.

Kažkas suriko:

Vody, vody…1

Sargybinis atšovė:

Ne veleno fašistam vodu podavat’.2

Nežinojo mažas padarėlis žvitriom akelėm, kad vos gimęs jis jau yra pažymėtas ypatingu ženklu, nes jo tėvai „nusikaltėliai“. Ir jį patį kaltės jausmas ir netikrumas persekios visą gyvenimą. Ir nesvarbu, kad tu nieko nepadarei, vis tiek kentėsi.

Visiems rūpėjo klausimas, kur mus veža. Kas bus su mumis, o kur kiti šeimos nariai?

Mūsų kelionė nutrūko Tomsko srityje, prie Obės, o tiksliau – prie vienos iš jos prieplaukų. Barža, kurią vilko nedidelis vilkikas, buvo kimšte prikimšta žmonių. Vietoj stogo – brezentinis užtiesalas nuo lietaus. Sibiro ruduo šaltokas ir labai jau ankstyvas. Visi sėdėjome susispaudę vienas prie kito, kad šilčiau būtų. Viduryje vaikai – kad nesušaltų ir neiškristų per bortą, o iš kraštų vyrai.

Ūkio vadovai (žmonių pirkliai darbams sovchoze, kolchoze) nepatikliai nužvelgdavo, kur stipresni žmonės, be mažų vaikų – pasiimdavo, o vienišų vyrų beveik nebuvo. Moterų su mažais vaikais nenorėdavo imti. Bet, matyt, buvo gautas įsakymas, kad visus imtų, mažai kas žiemą ištvers – išmirs, planą reikia vykdyt, o ten vasarą naujų atveš.

Maistas, kurį duodavo, buvo menkas. Seni ir ligoti silpo, mirė… Nuo sūrios silkės labai troškino, o vandenį normuodavo. Trumpai iššokę į krantą prieplaukose, visi prašydavo atsigerti, bet vietiniai žmonės žiūrėdavo nepatikliai, nes vietinė valdžia buvo pranešusi, kad atveš didžiausius šalies priešus – fašistus! Ant kranto susirinkdavo visas kaimas pažiūrėti fašistų. Visiems buvo įdomu. Kai kurie nusivildavo, kad atvežtieji panašūs į juos, ir pavydėjo, nes pagal aprangą šie atrodė dar gražesni už juos.

Tarp mūsų buvo Šaulių šeima iš Žemaitijos. Jie buvo dar visai jauni, stiprūs, gražūs. Negandos ir sunkumai, nepritekliai jų nepalaužė. Jie buvo iš kaimo, darbų užgrūdinti, vargti nebijojo. Tik labai graužėsi dėl savo paliktos žemės, sodybos. Iš kalbų buvo galima suprasti, kad jie gyveno gražiame slėnyje prie upės vingio. Aplinkui plytėjo derlinga žemė, kuri prašyte prašėsi artojo rankų. Vis klausinėjo, kas su ja bus, kaip ji be jų apsieis. Juk apleis ją, o su ja reikia švelniai elgtis. Kartais vakarais pradėdavo pasakoti apie savo sodą, apie pavasarį žydinčius medžius, kartu sukeldami aplinkiniams nostalgiškus jausmus ir sopulį. O sunkiausia būdavo klausytis apie prinokusias slyvas, vyšnias, obuolius. Visiems burnose prisirinkdavo seilių, o kai kas gailiai pradėdavo kūkčioti, tik traukinys vežė vis tolyn ir tolyn.

Per daug stiprus jausmas siejo juos su žeme, su gimtine. Nutrūkę gyvybės ryšiai su gimtąja žeme, sodyba, kaimu… Kraujuojančios žaizdos jiems atrodė nepakeliamos. Jų penkerių metų dukrelė žaisdavo su kitais vaikais. Keistoki žmonės, – kalbėjo apie juos aplinkiniai, – neaišku, kur veža, nežinia, kas bus su jais, o jie vis kalba apie savo ūkį. Nežinia, kas bus su mumis, o jie vis klausinėja, kas bus su jų žemele, kaip ji be jų išsivers.

Bet buvo keliauninkai tyleniai, ir jų veiduose atsispindėjo geliantis liūdesys, kančia, o paklydęs žvilgsnis be priežiūros bastėsi po sausakimšai prikimštą vagoną. Jų sielvartas ir išsiskyrimas su Tėvyne buvo toks didelis ir nenusakomas, kad jie buvo linkę tylėti. Nesuprato „naujieji priverstiniai piligrimai“, kad turėti žemės – didelis nusikaltimas, kad žemė pasidarė pavojinga, o dirbantys ją – nusikaltėliai.

Moteris su vatinuku, perjuostu diržu, apmetė griežtu žvilgsniu – „darbo jėga“ atrodė sveika – ir nusprendė paimti į savo vadovaujamą ūkį, bet, išgirdusi pavardę Šaulys, atšoko nuo jų kaip nuo ugnies. Kiti iš mūsų žiūrėjo į ją nieko nesuprasdami, stebėjo jos piktoką veidą, – kas vis dėlto taip ją įžeidė, ko ji užsirūstino? Pasirodo, prieš pat karą atvežė čia būrį vyrų darbams miškuose, tarp jų buvęs Šaulių sąjungos vadas užmušė sargybinį, pabėgo iš tremties vietos ir dingo be žinios. Mūsiškiai pradėjo įrodinėti, kad yra tokia graži lietuviška pavardė, bet ji nieko nenorėjo girdėti.

Fašist on i jest’ fašist… Za nim nado v oba gliadet’!3

Lemtis atkreipė Apvaizdos pirštą į mus. Susodino į vežimą, kurį traukė pilki jaučiai. Jie ir atvežė į kaimą.

Tas žmonių rinkimas darbams man ir dabar primena filmuose matytą juodaodžių vergų pardavinėjimą plantatoriams, kaip JAV filme „Dėdės Tomo trobelė“. Skirtumas tik toks, kad mes buvome balti ir be antrankių, kad už mus nemokėjo pinigų, tik iš kapitono, prie kurio laivo buvo prikabinta barža, paimdavo dokumentus. O ta rūsti moteris buvo ūkio direktorė. Ji pasakė trumpą kalbą, kad mes sąžiningu darbu turime išpirkti savo kaltę tarybinei liaudžiai. Pagrasino, kad už bet kokį pasipriešinimą laukia didelės bausmės – 10 metų ir daugiau kalėjimo. Nuvedė į nedidelį rąstinį namelį, kuriame jau gyveno totorių šeima. Kambario kampe stovėjo metalinė lova, iš lentų sukaltas nedidelis stalas.

Po kokios pusantros valandos atėjo nedidukė moteris, apsigobusi didele skara, ir atnešė penkias virtas bulves ir kepalą sudiržusios, prastai iškeptos juodos duonos, keletą galvučių svogūnų ir stiklainį pieno – vaikui, – sudėjo visas gėrybes ant stalo ir tarė: „Rytoj iš ryto užeikit į kontorą, paskirsim į darbus. Vyrų kaime beveik nėra, todėl visi darbai guli ant moterų pečių.“

Žmonės mums užduodavo begalę klausimų: „Už ką patekot čia? Kiek nužudėt tarybinių žmonių?“ Jiems buvo keista, kad tokios jaunos moterys galėjo būti fašistės. Ir kai atsakydavai, kad viso šito nebuvo, jie traukė pečiais, stebėjosi, netikėjo. Lietuvos jie nė vienas nežinojo, jiems tai buvo Germanija, o kas susiję su šiuo žodžiu, buvo neapkenčiama, nepriimtina. Kiti sakė: „Raz vy zdes, značit, vinovaty, raduites, što vas ne rastreliali!“4 Taip galvojančių buvo tik keletas ir tik išgėrę drįsdavo pasakyti, o dauguma gailėjo, bet stengėsi neparodyti.

Staiga vieną dieną išsikvietė direktorė ir pasakė, kad kai kurie mūsų šeimos nariai yra Irkutsko srityje, paliko adresą. Išrašė leidimą pakeisti gyvenvietę. Išmokėjo truputį pinigų kelionei. Kaimynai – vietiniai gyventojai – atėjo palydėti ir jau žiūrėjo nebe taip piktai kaip pradžioje.

Tai buvo didžiulė šventė. Vargti kartu su artimaisiais svetimame krašte visada lengviau. Nesvarbu, kad likimas mus nubloškė taip toli nuo Lietuvos.

Susitikimas buvo džiaugsmingas, visi apsiverkėme. Galvojom, kad jau niekada nebepasimatysim, laikėme vieni kitus su visam dingusiais ar žuvusiais. Ant stalo atsirado keletas virtų bulvių. Gėrėme arbatą. Buvo ir duonos kepaliukas. Pamačiau man dar nematytą daiktą lėkštėje – tamsiai rudos spalvos. Senelė tą rusvą daiktą pradėjo tepti ant duonos. Buvo labai skanu! Ir dabar dar užplūsta prisiminimai, burna pritvinksta seilių, kai išgirstu žodį „marmeladas“. Tada ko nors skanesnio negalėjau net įsivaizduoti.

Senelė persišaldė ir mirė nuo plaučių uždegimo eidama 63-iuosius metus. Mirus senelei, likimas nukreipė mane į savaitinį darželį. Tarp vaikų buvo žymiai smagiau negu tarp suaugusiųjų.

Suaugusieji dirbo tokius pat darbus miške kaip ir Tomsko srityje. Tik čia žiemos buvo dar šaltesnės. Išdavė visiems veltinius, pinigus už juos išskaičiavo iš būsimos algos. Mišką kirto visi, išskyrus vaikus. Žiemą sniego iki juosmens, o kai kur – net iki pusantro metro pripustydavo. Dirbti nelengva. Miške reikėjo įvykdyti normas. Dirbo žmonės nuo ankstaus ryto iki tamsos, o iki kirtavietės 4–6 km. Išeidavo darban pėsčiomis dar spindint žvaigždėms, jos ir parlydėdavo į barakus. Išsidžiauti drabužius buvo galima miške prie laužo ir tik grįžus į savo buveinę.

Nuolat trūko maisto. Kartais po kelias dienas neatveždavo duonos. Ir tik vėliau supratau, kas vadinama „russkaja bezalabernost’, beschoziaistvennost’“5. Užtat nuolat buvo atgabenama degtinės. Jos čia netrūko. Lietuviai vengė, bet gavus algas ar avansą būdavo tris dienas „pjanka“ arba „zapoj“6, o kas negėrė – tą priversdavo. Stipriausias pražiodydavo negeriantį ir supildavo pusę butelio pradžiai, „štob privyknul“7. Aplinkui vyrija, ir pusė jų – paleisti iš kalėjimo, o prisigėrę ką nors papjaudavo arba geriausiu atveju išgertuvės baigdavosi muštynėmis.

Žmonės, ypač pagyvenę, buvo sulysę, sulinkę nuo sunkaus darbo, o kur dar nuolatinis palydovas badas. Nuo neprivalgymo organizmas nusilpdavo ir užpuldavo įvairios ligos.

Nepakeliamos, sunkios darbo sąlygos, tėviškės ilgesys, artimųjų netektis paspartindavo giltinės darbą. Palikti gyvenvietę buvo draudžiama – galėjo išsiųsti į lagerį, kur dar baisesnės sąlygos. Mirė ir vaikai, ir suaugusieji. Lavonus kraudavo į stirtas ir užpildavo sniegu, kurio buvo iki soties. Šios krūvos styrojo pamiškėse po 42–50 °C šalčio stogu toliau nuo kelio, kad nesimatytų.

Atėjus pavasariui su benzininiu pjūklu išpjaudavo žemės luitus ir lavonus užkasdavo. Vėliau tose kapinėse atsirado įvairių kryžių. Rusai tokius klausimus spręsdavo paprastai – įkeldavo karstą į vežimą, šiaip taip jį aptvarkydavo ir visi kaimynai, grojant armonikai, nulydėdavo į kapines. Mums, vaikams, tai buvo tikra šventė, nes kai negyvėlį užkasdavo ir įkaldavo į žemę keistą kryžių su dviem skersiniais, svarbiausia – palikdavo ant kapo truputį sausainių, saldainių, pusę stiklinės degtinės ir pasišalindavo. Nedidelis mūsų būrelis nuolat lydėdavo į kapinaites, ir kartais suaugusieji nuoširdžiai stebėdavosi paskui juos sekančia nuolatine liūdėtojų vora. Tai buvo mūsų visų „lydėtojų“ paslaptis. Vėliau suaugusieji sužinojo, kad visas tas „gėrybes“ mes nurenkame, ir palikdavo kokį vyrą jų saugoti. Tas saugotojas pats išmaukdavo degtinę, kartais dar parūkydavo ir dingdavo, o tada mes išlįsdavome iš eglių tankmės ir pasivaišindavome.

Skaudžiausia būdavo, kai vaikai netekdavo abiejų tėvų – tada jie buvo vežami į vaikų namus, kurių buvo visas kvartalas. Kūdikius rasdavo geležinkelio stotyse ant suolų ir atveždavo į mūsų gyvenvietę. Lietuviukai, netekę tėvų ir pakliuvę į vaikų namus, gaudavo naujas – rusiškas pavardes. Dokumentuose atsirasdavo įrašas – „rusas“.

Menu žiemą, kai termometras sprogo, tą naktį buvo 55 °C šalčio, ir mes dvi savaites nėjome į mokyklą, naktimis traškėjo tvoros, o kartais sproginėdavo, tarsi kas iš medžioklinio šautuvo šaudytų, ir lauke būdavo šviesu. Tėvai nešdavo nakčiai į tvartą ketinį rundulį, kuriame buvo raudonos anglys, kad gyvuliukai (jau buvom šiek tiek prasigyvenę) – mūsų kiaulaitės – nesušaltų. Vištos per žiemą gyveno virtuvėje. Žiemai malkas ruošdavome visą vasarą. Įvilkdavo į kiemą vilkikas rąstą, tai ir zulindavo savaitę vyrai, kol jį supjaudavo, nes būdavo storas ir su pjūklu neprieidavai. Senelis buvo pastatęs malkinę, kur sukapotas malkas sukraudavo, tai kaimynai pradėjo vogti, nes rusų tautybės žmonės nelabai rūpinosi malkų paruoša žiemai. Yra – ir gerai, jie ir gyvulių beveik neturėdavo. Senelis dirbo ligoninės sargu ir turėjo teisę turėti medžioklinį šautuvą. Kartą vakare parsinešė pliauskų ir keliose išgręžęs šerdį kažką pilko pripylė.

Po kelių dienų iššaukė jį pas komendantą. O nutiko štai kas – kaimynas ėmė vogti pliauskas, o senelis pastebėjo, kad jos dingsta. Todėl išgręžęs skylę pripylė parako ir skylę užtaisė, o kaimynas buvo ne tik tinginys, bet ir pageriantis. Tamsoje parsinešė grobį ir užkūrė krosnį, tada taip driokstelėjo, kad puodai po visą virtuvę buvo išmėtyti. Paskundė gyvenvietės komendantui. Senelis tiesiai rėžė: „Ten, kur aš anksčiau gyvenau, vagis teisdavo, o čia?“ Komendantas: „Što, tebe žalko, što čelovek vzial paru ochapok?“ Senelis jam: „No eto vorovstvo.“ Komendantas: „Zapomni, prokliatyj fašist, jesli ješčio tak sdelaješ, to ja tebia posažu! Ponial! Pošol von!“8

Tiesa, kaimynas daugiau nebevogė ir kitiems pasakė, kad tie „litovcy ne šutiat“9. Pasirodo, tokių vagiančių buvo ne vienas.

Mūsų veltiniai buvo pakalti mašinų padangų guma, ir žiemą, kai mašinomis veždavo rąstus per gyvenvietę, mes prisikabindavome prie rąstų ir gražiai lėkdavome kreivu keliu. Vairuotojai sustodavo ir nusijuosę diržą gąsdindavo mus. Kaip tai buvo pavojinga, tik žymiai vėliau supratau.

Žiemą užšaldavo Toporoko upė, ir didžiuliai traktoriai, tokie kaip „Stalinec“, važiuodavo per upę, o jos ledo sluoksnis siekdavo arti 1,5 metro. Tuo laiku taisydavo tiltą.

Svarbiausia, kad žiemą būdavo Kalėdos. Tai kažkokie paslaptingi vakarai, kai mama užkabindavo tamsias užuolaidas, kad į kiemą, gatvę neprasiskverbtų šviesa. Ir kam? Pamenu, jau buvau didelis, kai iš Lietuvos atvyko kunigas krikštyti mano seserų – Romos ir Almos, o kartu ir manęs. Apkūnus, visas baltas, su paauksuotom juostom, visi šeimynykščiai pritilę, o jis toks svarbus ir visi jam rodo pagarbą. Pusę šaukšto (man pasakė, kad cukrus) įdėjo į burną ir kažką pasakė. O tai ir buvo krikštas, tik man labai burnoje sūru buvo, ir tik vėliau sužinojau, kad aš jau buvau krikštytas Lietuvoje. O čia kunigas atvyko slaptai iš Lietuvos! O kokie skanūs valgiai – ypač pyragaičiai, spanguolių kisielius, šiugžda šienas po gražiai išsiuvinėta balta staltiese, ir tas dar kažkas toksai nedidelis labai greitai ištirpęs burnoje, – bet prieš tai reikėjo persižegnoti. Degė žvakės, buvo paslaptinga tyla, žmonių kuždesiai ir pakili nuotaika.

Vasara ateidavo staiga. Per keletą savaičių ievos apsipildavo žiedais ir prisirpdavo. Tik vasarą labai puldavo uodai, ir mano sesutę, kuriai buvo apie trejus metus, vadinamosios „moškės“ naktį taip sukapodavo, kad ryte užtindavo akys, ir mama, prieš išvykdama į darbą, turėdavo boro rūgštim pravalyti vokus, kad mažylė galėtų atsimerkti ir matyti saulę. Uodai, „moškės“ labai sukandžiodavo ir senyvus žmones, kurie mažai judėdavo. Vabzdžiai surasdavo plyšius ir skaudžiai kąsdavo, o kadangi aš buvau vyresnis ir daug judėdavau, tai jie manęs nespėdavo stipriai sugelti. Suaugusieji nešiojo apdangalus, kad apsisaugotų. Tinklelis buvo pinamas iš ašutų. Vakare be jokio uždangalo iš viso nebuvo įmanoma ką nors lauke daryti. Nuo įkandimo parausdavo oda, užtindavo akys, bet normas miške privalu įvykdyti.

Mes, vaikai, valgydavom laukines rūgštynes. Ypač mėgome ievų uogas. Jos buvo šiek tiek didesnės negu Lietuvoje, bet nuo jų lūpas sutraukdavo. Įsigijome ožką, iš darbščios ūkininkų šeimos kilusi mama sugebėjo taip ją prižiūrėti, kad ožka duodavo po 5 litrus pieno per dieną. Apie tai sužinojo korespondentai ir net atvyko pažiūrėti iš paties rajono centro, esančio už 55 km, nes dažniausiai ožkos duodavo 1,5–2,5 litro. Trys litrai – stebuklas, o čia – penki? Neįtikėtina… Atvykusieji visko išklausinėjo ir daug kartų fotografavo, tik neišspausdino! O priežastis viena: negalėjo „kulako“10 ožka tiek pieno duoti – primelavo. Nors mama buvo pasiūliusi jiems dalyvauti, kai ji melš. Nelaukė korespondentai, išvažiavo. Tiek pieno duodavo pusiau laukinės karvės, kurios bastydavosi po miškus.

O vėliau, po Stalino mirties, įsigijome karvę. Ir gyvenimas pradėjo keistis. Namuose atsirado grietinės, sviesto, rūgpienio ir net sūrio. Kai rūkydavo mėsą, tai dienos metu ją saugodavo senelis su medžiokliniu šautuvu. Rusai stebėdavosi, o ypač totoriai, čiuvašai, kalmukai, kad kiaulės mėsa rūkoma. Jie viską sūdydavo, bet mokytis rūkyti nenorėjo sakydami: o kam, „vsio ravno sješ, tak kakaja raznica, v kakom vide“11. Blogiausia buvo, kad reikėdavo šienauti už 18–25, o kartais net už 35 km, o ir keliai labai blogi – beveik nevažinėjami, pažliugę nuo lietaus.

Bado šmėkla liko užmarštyje, bet tai jau buvo žymiai vėliau. O dabar mano gyvenimas savaitiniame darželyje dar tekėjo sena vaga. Elektrą gyvenvietėje ir visur išjungdavo 23 val., naktinė auklėtoja nueidavo miegoti šalia krosnies ant gultų, o budėtojos irgi užmigdavo, kampe pastačiusios uždegtą žvakę. Kartą naktį išgirdau tylų šalia gulinčio draugo krebždėjimą. Protarpiais garsas nutildavo, o vėliau vėl pasigirsdavo. Pagalvojau, kad per vakarienę jam pavyko nugriebti duonos žiauberę ir dabar jis ją graužia.

Bet krebždėjimas naktimis vis nesiliovė. Nusprendžiau nemiegoti ir sargauti, kol sužinosiu. Kai miegančiųjų šnopavimas tapo lygus, kaimynas tyliai atsikėlė, apsisiautė antklode ir lyg vaiduoklis nuslinko tamsiu koridoriumi į virtuvę. Grįžo kažką pasikišęs po antklode. Jo rankose pamačiau nedidelį baltą daiktą. Kai jis jį atkišo man, supratau, kad tai nuskusta žalia bulvė. Virtuvės darbuotojos jas skusdavo iš vakaro. Kitą naktį dalyvavau ir aš. Žalią bulvę valgiau palindęs po pagalve, kad niekas negirdėtų, neišduočiau paslapties. Graužiau neskubėdamas, pasigardžiuodamas, bet greitai šis malonumas baigėsi.

Naktimis mes abu jau nemiegodavome, laukdami, kol visi kietai sumigs. Imdavome tik po kelias bulves, nes bijojome, kad virtuvės darbuotojos nesuprastų. Po kelių nakties žygių pastebėjome, kad po mūsų virtuvėn slenka dar kelios šmėklos. Darėsi pavojinga. Mums surengė pasalą.

Tuokart pakilome keturiese. Kažkas riktelėjo: „O ką darote?“ Puolėm bėgti, bet tarpdury susigrūdę užkliuvome vienas už kito, pargriuvome su bulvėmis rankose. Pasipylė smūgiai – per nugaras, galvas, rankas… Pritrenktas pliauska aš trumpam praradau sąmonę. Kai atsipeikėjau, skaudėjo galvą, o į mane žiūrėjo akys. Nepiktos. Moteris pakėlė mane, pastatė ant kojų. Svaigo galva, jutau, kad kaklu už marškinių apykaklės teka kraujas. Ji pakėlė mano smakrą, pažiūrėjo į akis, apkabino galvą, prispaudė prie chalato ir tyliai pradėjo kūkčioti. Jutau, kaip lašeliai krenta ant galvos. Tik dabar ji pamatė mano galvoje žaizdą. Patepė ją jodu. Iš už prijuostės ištraukė nedidelį džiūvėsėlį, įdėjo man į delną, užgniaužė pirštus. Jutau, kad padariau kažką negero, neleistino. O ji, žiūrėdama man į veidą, maldavo: „Malčik, prosti menia…“12

Ji aiškino, kad bulvių norma – visiems, kad jų ir taip trūksta. Tą naktį ilgai negalėjau užmerkti akių. Kamuojamas minčių, kad tapau vagimi visų savo draugų akyse. O jeigu rytoj įskųs grupės auklėtojai, o ši pastatys prieš visus ir gėdins, kad aš vagis?!. Išvargęs užmigau tik prieš rytą.

Po kiek laiko atradome naują maisto davinį. Nakčiai bulves slėpdavo, bet liko žvakė, o ji nuo karščio išsilydydavo ir kol karšta, mes, kraštus atgnybę, kišdavome į burną. Kartą nusideginau liežuvį. Atsigulę žiaumodavome, kol paskausdavo žandikauliai, tekdavo užmigus ir nuryti. Kai budėtojos pastebėjo – degančią žvakę pradėjo kelti aukščiau.

Vėliau mums kartą per dieną pradėjo duoti po žuvų taukų šaukštą per prievartą, nes pavasariop mūsų veidai tapdavo išblyškę, permatomi. Ir šiandien kartkartėmis žvilgteliu ir netikiu, kad ant veido matosi mėlynos kraujagyslės, tarsi kokie upeliukai. Nuo žuvų taukų vemdavome, tai kažkoks vyras prieidavo, savo didele ranka suėmęs žandikaulį pražiodydavo ir, iš riebaluoto butelio įpylęs kelis gurkšnius į burną, suspaudęs, kurį laiką dar palaikydavo.

Sušilus orams, apspisdavome išmėtytus rąstus, nes vietiniai gyventojai nesupjaudavo kamienų iš karto, bet po truputį ar kai jiems prireikdavo malkų. Ant rąstų būdavo sakų, ir mes peiliais ar kokiu gelžgaliu juos nugrandydavome. Buvo rudi ir kartoki, o svarbiausia – kieti, ir labai mikliai reikėdavo dantimis kramtyti, nes atšaldavo ir trupėdavo burnoje. Buvo labai kartu.

Gyvenimas pasikeitė po 1956 m. Parduotuvėje atsirasdavo normuotų miltų, obuolių, arbūzų, vasarą net ledų. Ir kai mama sakydavo, kad Lietuvoje obuolių yra kiekviename sode, tai buvo sunku įsivaizduoti! Ir šiandien, išvydęs obuolį, nejučiom prisimenu tą normuotąjį Sibire ir burna prisipildo seilių.

Žmonės pradėjo palikti šią žemę. Pirmieji išvyko lenkai, o mūsų šeima gyveno lenkų barake ir mano pirmoji kalba buvo lenkų. Su manimi namiškiai nesugebėdavo susikalbėti, nes lenkams išvykus pradėjau kalbėti laužyta rusų kalba vis įterpdamas daugybę lenkiškų žodžių.

Netikėtai teta Albina su šeima gavo leidimą išvykti į Lietuvą. Netrukus – pirma žinutė iš jų, iš Lietuvos. Aš gavau elementorių, kuris vadinosi „ABC“, tai man pasirodė labai graži knyga, o svarbiausia – nesuprantama. Iš džiaugsmo nusinešiau parodyti į mokyklą. Vaikai apspitę negalėjo atsigrožėti paveiksliukais. Toje knygoje jie buvo labai gražūs, daug gražesni nei rusų vadovėliuose. Mokytoja Ana Nikolajevna Melnik nusinešė į mokytojų kambarį ir po paros atnešusi liepė niekam nerodyti ir daugiau nesinešti į mokyklą, nes tai fašistų knyga. Buvo direktorius išsikvietęs į savo kabinetą, įtariai pats ją apžiūrėjo (jis šlubčiojo – karo palikimas) ir pasakė, kad į mokyklą daugiau negalima tokių dalykų neštis.

Parėjęs namo, numečiau knygą į kampą ir tariau, kad nesimokysiu iš jos, nes tai fašistų knyga! Su diržu mama mane privertė iš jos mokytis. Sekėsi sunkiai, ypač tarimas.

Sibire man nutiko dar keli įdomūs nutikimai. Kartą per pamoką pasakiau, kad Dievas yra, ir kas netikėta – man pritarė mokytoja, bet vaikai iš prieglaudos pradėjo juokdamiesi pirštais rodyti į mane, ir tada mokytoja labai nuraudusi nutilo. (Po 30 metų su savo pirmąja mokytoja kalbėjome apie šį įvykį ir ji pasakė, jog tuomet išsigando dėl manęs, kad nebūčiau nubaustas.) Ir kur būtų mane išsiuntę, nebent toliau į rytus? Taip buvo visi įbauginti, Stalino šmėkla vis dar šiepė savo nasrus.

Įstrigo atmintin dar vienas įvykis, kai 1957 m. vėlai rudenį (spalį) išvedė į mokyklos kiemą ir mes visa klase stebėjome „Sputniko“ skrydį. Žiūrėjome į žvaigždėtą dangų, bet viena žvaigždė labai jau greitai judėjo, tai ir buvo pirmas tarybinis palydovas, kuris skriejo aplink Žemę. Šaukėme ir plojome.

Tiesa, reikėtų paminėti ir dar vieną įvykį – kuriozinį. Parbėgau namo iš mokyklos antros pamainos, apie 19 val. Buvo atvykęs dėdė Voldemaras Jansonas iš Severo Jeniseiskio rajono, Krasnojarsko krašto, ten buvo jo tremties vieta. Pasakiau, kad greitai statys komunizmą ir žmonėms nereikės dirbti ir parduotuvėse visko bus! Dėdė Voldemaras atidžiai manęs klausėsi ir paklausė: „Ant kokio kampo jį statys?“ Ilgai mąsčiau: o kodėl nepasakė, kur jį statys?

Ir tik po 30 metų mudu su mokytoja pasijuokėme iš savo naivumo. Tada ji tą ištarė ir aš tuo tikėjau – nors ji buvo ukrainietė, ištremta iš savo tėvynės, tada visus buvo užvaldžiusi euforija.

Atėjo laikas ir mums palikti svetimą Sibiro žemę. Kaimynai prašė, kad pasiliktume. Ir atlyginimus čia pradėjo nemažus mokėti. Bet mano mamą šaukė Tėvynė: „Aš pilką akmenį graužčiau nuo šaligatvio, kad tik būčiau Lietuvoje.“ Man tada atrodė labai nesuprantamas toks noras ir net labai keistas. Bet tėviškės dūmai šviesesni už svetimą ugnį. Tėvams norėjosi nuolat girdėti gimtąją kalbą, upelio čiurlenimą tėviškės pievose, gyventi senelių ir tėvų žemėje.

 

Kvitoko gyvenvietė

Taišeto rajonas

Irkutsko sritis

 

 

1 Vandens, vandens… (Ši ir tolesnės frazės pavartotos rusų k.)
2 Draudžiama fašistams duoti vandens.
3 Fašistas ir yra fašistas… Jį reikia nuolat stebėti.
4 Jei jūs čia – vadinasi, esate kalti, džiaukitės, kad jūsų nesušaudė.
5 Rusiškas neūkiškumas.
6 Išgertuvės, kai alkoholiniai gėrimai geriami daug dienų paeiliui.
7 Kad įprastum.
8 Ką, tau gaila, kad žmogus paėmė keletą glėbių? – Bet tai juk vagystė. – Atsimink, prakeiktas fašiste, jeigu dar taip padarysi, tai aš tave pasodinsiu! Supratai! Eik lauk!
9 Lietuviai nejuokauja.
10 Priešiškas turtingo ūkininko įvardijimas.
11 Vis tiek suvalgysi, tai koks skirtumas, kokiu būdu paruošta.
12 Berniuk, atleisk man.

 

 

Rašyti komentarą

Turite prisijungti, jei norite komentuoti.