VAINIUS BAKAS

Žaidimai be kauliukų

 

Thanatos

 

 

ragas noragas laukas po ragnaroko
iltis mamuto viešpaties piršto nagas
veriantis vartantis dūlančius protėvių kaulus
atkasėm šiemet ropom per bulviakasį
ir nebežinom kur dėt

 

grobai išsišovę iš žemės seniai suskaityti
būna tyčiom kas pameta
šuniui ar valkatai: „Še kaulą pagraužk, gal dar bus likę mėsos“
mėsos ko gi ten likę jūsų tuštybe kaulą jau svirbina vėjas
jau iščiulpia čiulpus praėjusios vasaros gyvastį
grobais užgroja ragina
bent jau per pagrabą parodykit pagarbą žmogui

 

čia miegančius galva į rytus išneša kojom į priekį
šičia pritinka burti iš kaulų iš gaidžio žarnų
iš bočelio pėdikaulių baisiai nuzulintų sako parėjo
tiesiai iš Sibiro krito sakytum negyvas septynias paras pramiegojo
vilko akis sapnuodamas staugdavo
ne savu balsu šaukdamasis saviškių  

 

kojos taip ir liko ledinės nebuvo kas atšildytų
karštas pūsles kompresus dėjom
sultiniu girdėm tarytum sultoną ir nieko
šaltos vis tiek
šaltos šiaurės vasarų virtinės

 

rūkom į saują kamputy rembrantiškų rėmų
bandom laiką prastumt bet tas eina kaip klipata senas
pasiramstydamas kleviniais rugsėjo ramentais
pelenus kratom linguojame vėjy kad jau
pelenais barstydamas galvą neišgelbėsi to kas jau prarasta
gervės snapais nelyg kastanjetės klaksėdamos dangų akėja
tik ryšio bokštų raudoni veizolai spingsi iš tolo
iš senos nakties skrybėlės triušio liepsnojančios akys
ir ugnis jau seniai ugnimi negesinama
kosteli dūmais

 

…rytoj rytoj ir vėl rytoj…
tokie tamsūs rytojai pažliugęs bulviakasio vaizdas:
molio tėvo prilytos akiduobės varnas įkišęs snapą
geria regėjimą gerina ragana riaugėja
ragas noragas laukas po ragnaroko
iltis mamuto viešpaties piršto nagas
erinijos draskančios ernį eroso ritmas

 

laiko apgraužtus kaulus verčia ir verčia
krūvom pilni vežimai
verčia ir verčia į mirusias vėjų kalbas

 

 

Lydimas

 

abu čia užaugome
kurmiarausiais išvarpytoje žemėje

 

šaknim į tą patį pragarą
šakom vos nulaikydami debesį

 

kaip ežerą plūkuriuojantį
virš mūsų galvų

 

juk būna susitvenkia būna tik tyko ir laukia
įspėsi jo vardą užlies
kaip senas girtas kaimynas
diktuojantis iš viršaus
keistas poezijos formules

 

neįspėsi –
praslinks

 

pilkas ir liūdnas mamutas
ledėjančiais sąnariais braškantis Šiaurėn  

 

ant vienos ilties kabo mėnulis
perverta akimi
skylėtas

 

kaip stigmatiko delnas.

 

Taip ir išaugom
iš sėklos karčios

 

nuleistos į tą pačią žemę

 

dėl raudonų trąšų granulių
panašios į Marso paviršių

 

tarp išraustų tranšėjų
tarp įtemptų virvių
džiaustydami baltas vėliavas
suteptas priešo krauju

 

taika tetrukdavo tiek
kad užtektų laiko

 

užtaisyti pabūklams

 

gal taip ir geriau prisitaikyt
prie amžinosios drausmės
prisitaikyt
ir šaut

 

netekdamas dešinio delno
išsyk atpranti
žegnotis

 

įprotis gal nežalingas
bet atima laiko

 

suprask išlydę varpus visi
liejo patrankas ir sviedinius
kulkas

 

išlydę kulkas
liejo ašaras

 

į žemę vienodai kietą visiems gyviesiems
vienodai minkštą
žuvusiems

 

vienodai sunkią ir klampią kai bandai
išsirauti save su šaknim
kaip svogūną –
vienintelę galimybę
išsiverkti
ir apsivalyti

 

Bažnyčia neturi lubų
štai
vagos bulvių laukuos tarsi naujausi klauptai

 

štai šitaip čia meldžiamasi
štai šitaip po grumstą
rožančius
tarp pirštų į dulkes

 

bulvienojų aitrūs dūmai
nelyg smilkalai

 

iš gandralizdžio sakyklos
skelbiama
evangelija

 

kurią retkarčiais pertraukia
pro šalį nudardantis
maro vežimas

 

ten tarp žemių sublyksi
carinis kareiviškas guzikas

 

čia dar vienas žiūrėk

 

šitaip motina paskubomis
užsagsto atlapotą dangų

 

kad vėjai kiaurai
neperpūstų

 

tėvo

sūnaus  

 

antologija žemė:

 

plūgas verčiantis dūlančius kaulus
į viso pasaulio kalbas

 

skausmo gramatika

 

 

Žaidimai be kauliukų

 

Karštomis vaikystės vasaromis
žaisdavau su stikline lupa

 

nukreipęs spindulius
pradegindavau skyles
plastikinių kareivėlių pakaušiuose

 

kol galiausiai visi jie virsdavo
šnypščiančia ir burbuliuojančia
lipnia žalia mase

 

dar nežinojau kas yra
patrankų mėsa
cinkuoti karstai ir cinizmas

 

dar nebuvau nieko girdėjęs
apie stigmatikus

 

kai pirmą kartą prasideginau
delną

 

nesupratau ko buvo daugiau
malonumo
ar skausmo

 

nuo vaikystės bijojau žodžių
„Dievas mato jūsų širdis“

 

lyg mažytis raudonas vabalas
ropotų

 

krūtinės plote

 

jo lazerinis
taikiklis

 

kiaurai veriantis žvilgsnis
kažkur ten už
debesų kamufliažo

 

pro siaurą
palėpės langelį

 

persisvėręs
spjaudžiau

 

į praeivius
į balandžius

 

kol burnoj tapdavo sausa
lūpos suskeldėjusios

 

apkabos tuščios kalbos
suaugusių perspėjimai

 

nespjauk į ugnį kurioje pats degi
nespjauk į vandenį kuriame pats skęsti

 

juk galiausiai ir paties taikliausiems snaiperiams

 

akių raištį užriša
meilė
užberia smėliu ir žemėm akis

 

tik kurmiai vieninteliai regi
tokiu aiškiu žvilgsniu
kaip dievas
po dievo mirties

 

išvarpytoje žemėje

 

bet iš viso baisiausia yra
žaisti
ne su ugnimi ar gyvsidabriu
iš sukulto termometro

 

ne su aprūdijusiu skustuvu
sputnik
oda vedžiojant pentagramas

 

suvis baisiausia žaisti žodžiais

 

prasideginti
kiaurai

 

po delnu paslėptą
delną

 

 

Miestas N

 

Po truputį jau ỹra žiema

bėga akis po akies raštuoto storo megztinio

akis už akį ardosi vilnonių siūlų šalikai

 

plonyčiai saulės pirštai ardo baltus įkapių kraštelius

pašalas skelbia atlaidus

 

patvinstančios upės skandina

pražydusius karklų kačiukus

 

po vandeniu skęsta pūkuotosios blindės

 

garsiau už bombas sprogsta pumpurai

ir į veidą pažyra skeveldromis

 

garsiau už bombas švilpia vaikėzai

tuščiose miesto tarpuvartėse

 

garsiau už bombas

verkia gimdyklose kūdikiai

apraudantys savo gimdytojus

 

garsiau už bombas

dideli ir sunkūs lašai

 

krinta virš bundančio miesto

Rašyti komentarą

Turite prisijungti, jei norite komentuoti.