Cicerono futurologija

Ciceronas. Apie pranašavimą. Pirmoji knyga. Iš lotynų k. vertė, komentarus parašė Živilė Pabijutaitė. V.: Phi knygos, 2021. 272 p.

2032-ieji. Steriliai renovuotos bibliotekos automatinė sistema nuskenuoja QR kodą, fone ūžia 3D spausdintuvai, žengiu link lentynų, apeinu grindis valantį robotą, imuosi tyrinėti menką filosofijos veikalų lentyną, akis užkimba už rusvo apsitrynusio tomelio, pačiumpu, pūsteliu dulkes – Markas Tulijus Ciceronas, „Apie pranašavimą“.

„Pranašavimas“ skamba archajiškai, tarytum iš praeities tamsos ištrauktas atavizmas. Lyg užklydęs anachronizmas, liudijantis kitados egzistavusias prietaringas praktikas arba iracionalų tikėjimą paranormaliais reiškiniais. Bylodamas apie baimingą konfrontaciją su ateitimi, pranašavimas neišvengiamai yra laikiškas fenomenas, o nūdien jam įprasta maskuotis „rimtesniais“ pavadinimais, tokiais kaip „prognozė“, „anticipacija“, „hipotezė“ ir panašiai.

Šiaip ar taip, susiduriame su tikimybės ir šanso kriterijais, nutiesiančiais tiltą tarp dabarties ir ateities. Kad būtų kuo saugiau „įsipatoginta“ ateityje, dabarties kodas turi būti iššifruotas – šiandien matomi ženklai išsikeroja į potencialius ateities scenarijus. Šiuo požiūriu dabartis atrodo tarsi lerva, tapsmu besiskleidžianti į kitokį pavidalą, – pranašavimas virsta tuo, kas šiame kismo kontinuume siekia susiorientuoti ir įgyti užtikrintumo.

Ciceronas mus teleportuoja į 44 m. prieš Kristų. Pranašavimas, neatsietinas nuo religijos, yra įtakingas Romos politinio ir socialinio gyvenimo palydovas. Pranašavimą paranku vadinti komunikacijos su dievais forma, gamtoje ieškančia ypatybių, leidžiančių nuspėti būsimojo laiko įvykių eigą. Dievai suvokiami kaip jėga, žmonėms siunčianti trajektorijas iš ateities – šitaip laike prasiveria savotiški įtrūkiai, siūlantys dvasininkams žvilgtelėti į tai, kas galbūt nutiks.

Žinoma, knygoje „Apie pranašavimą“ neaptiksime tiesioginių užuominų apie tokias laiko kilpas arba keliones laiku primenančius naratyvus, tačiau ateities klausimas nepalieka vaizduotės neįaudrintos. Veikalą išties įmanu perskaityti kaip istorinį epą, pasireiškiantį portalu, nusviedžiančiu į epochą, kai romėnų mąstymas buvo susipynęs su graikų – retorikos meistras ir eruditas Ciceronas tampa mediatoriumi, pritaikančiu graikų filosofiją tuometinei Romai.

Tą įkūnija ir pasirinktas dialogo stilius, būdingas Platonui, kuriuo ir seka Ciceronas – šis yra sakęs, kad „man mieliau klysti kartu su Platonu, nei laikytis teisingų pažiūrų kartu su jo priešininkais“. Visgi filosofas, kurio būta ir politiko oratoriaus, veikalo „Apie pranašavimą“ pirmojoje knygoje nėra dogmatiškas apologetas – jis neprisiima kategoriškos pozicijos pranašysčių klausimu, o veikiau renkasi „diplomatiškai“ laviruoti ir atsargiai išlaikyti kompromisinį nuotolį.

Autorius nesiekia ko nors žūtbūt įrodyti, neapibendrina ir neįtvirtina savo paties nuostatų, tačiau pateikia gana turtingą sintezę, sudarytą iš plataus anuometinio kultūrinio peizažo. Didžioji dalis knygos argumentacijos yra kontekstuali: laikmečio dvasios išdavos ir antikinės mitologijos detalės, besisukančios apie karybą, mūšius, asmenybes, papročius, – šitaip veikalas „Apie pranašavimą“ užveda laiko mašiną ir nukelia į laikus, kai gyvulių viduriai buvo atsižvelgtinas ateities kompasas.

„Taip pat tikiu, jog būta tam tikro žemės garavimo, kurio prisisėmę protai liedavo pranašystes“, – savo brolio Kvinto lūpomis ateities numatymą gina Ciceronas. Nors ir antrojoje veikalo dalyje, kuri taip pat pasirodys lietuviškai, jis imsis ateities spėjimus vertinti skeptiškai, šįsyk išreiškiamas pasitikėjimas pranašavimo esatimi. Žvelgdamas į abi svarstymo puses, mąstytojas priešpriešina „už“ ir „prieš“ požiūrius – lyg archetipinis „bestuburis“ liberalas, nepateikiantis baigtinių tvirtinimų.

Kadangi čia kalba gravituoja aplink ateitį, neapibrėžtumas įsismelkia kaip būtinasis ingredientas. Juk apmąstoma religinė problematika, todėl šiai akompanuoja spekuliacijos bei amžinoji perskyra tarp determinizmo ir laisvos valios. Tai irgi viena priežasčių, kodėl knyga „Apie pranašavimą“ nėra tik romėniškų tradicijų ir fortūną „pasikinkyti“ siekiančių prietarų dokumentacija – filosofijos ringas ateities spėlionių neleidžia laikyti pokvailiais pramanais ar naivios intuicijos apžavais.

Lengva suabejoti veikale aptariama kvazipagoniška „aiškiaregyste“, kai „daugelį, kurių nirtulingas protas įvykius regi žymiai anksčiau laiko, sujudina girios ir miškai, daugelį – upės arba jūros“, bet sunku paneigti pranašavimą kaip mums būdingą ateitiškumo „uoslę“: galima nė kiek netikėti pranašavimu ir pranašystėmis per se, bet visi visur ir visada pranašauja. Įvairūs lūkesčiai, nuojautos, būgštavimai ir nuogąstavimai mums be atvangos perša ateities vizijas.

Antikinį senovės Romos religingumą šiandien „pavaduoja“ mokslo žinios ir mokslinės fantastikos artefaktai. Technologijų sektoriaus „žiniuonių“ plejada optimistiškai buria inovacijas, statistiniai duomenys projektuoja ateities modelius, algoritmai leidžia įminti rytojaus kursą, nors kartu populiari niūri distopinė fikcija, siūlanti gana nerefleksyvų, bet pagrįstą „likimą“: toliau bus tik blogiau. Patetiško pozityvo šydas nebeišgali paslėpti ateities kaip neatsipirksiančios investicijos.

Cicerono laikotarpio rudimentai blykčioja horoskopais, sėkmės vaikymusi sporto lažybose, per petį švysčiojamais druskos žiupsniais, maldomis laisvajai rinkai, gatvę perbėgančios juodos katės simbolizmu ar vizitu būrėjos palapinėje, nors ir „ant bajerio“ – kad ir kaip šiandien būtų išaiškinta daugelis kauzalumų, šiam buitiniam šamanizmui galima nesunkiai priskirti retorinį klausimą knygoje: „Ar kada nors būta tokios tautos, kuri nesiremtų dieviškuoju ateities spėjimu?“

Knyga „Apie pranašavimą“ nusako žmogaus santykį su nežinomybe ir pačiu Jo Didenybe Laiku. Pranašavimas – ar prietaringas, ar apskaičiuotas – užėmė ir užims svarbią vietą mūsų realybėje. Nors šiais laikais jis nebėra „profesionalus“, kaip gamtos ženklų interpretacijos menas, ir akivaizdžiai nebeturi legitimios įtakos viešumoje, daugybę reikšmių mėginame įprasminti ateities gairėmis – bandymai suteikti atsitiktinumams prasmę visad išliks aktualūs.

Lygiai taip pat kaip ir sapnai, lemties klausimas, sielos problema ir priežastingumo ryšiai – tam taip pat atseikėjama dėmesio, ir visuomet nesunku pastebėti, kad daug ko ramsčiu tampa temporalumas. Kliūva gražių šiojo apybraižų: „Juk būsimi dalykai nepradeda egzistuoti staiga – laiko tėkmė primena lyno išvyniojimą, ji nesukuria nieko nauja, nieko, ką atskleistų pirmą kartą.“ Tad kai kurių sakinių proza vis primena eklektišką Cicerono natūrą ir įvairialypius gabumus.

Egzaltuotai įsitvėrusi į magines apraiškas ir stoikų argumentus, veikalo „Apie pranašavimą“ pirmoji knyga gali pasirodyti naivoka, tačiau tai nesukliudo jai besti lazda į mūsų makaulėse nevalingai trinamus orakulo rutulius ir padėti atpažinti per tūkstantmečius niekur neišgaravusias mąstymo struktūras. Pamedituoti ateities ar įšokti apsižvalgyti 2032-uosiuose su leidiniu gal ir neišdegs, bet Cicerono veikalas leis įsitikinti, kad pranašavimas vienaip ar kitaip egzistuoja.