Pamišimo slenksčiai
Darian Leader. Kas yra pamišimas? Iš anglų k. vertė Mantas Davidavičius. V.: Jonas ir Jokūbas, 2020. 397 p.
Eilinė kelionė autobusu, už manęs sėdinti moteris be perstojo kažką tauškia. Erzina ir veda iš kantrybės. „Negaliu pakęsti tokio pliurpimo telefonu“, – sakau draugei, kai moteris pagaliau išlipa. „Ji kalbėjo su savimi“, – taria draugė.
„Pamišėliai“ nuolat supa mus. Juos esame įpratę matyti – turime suformuotus psichinių sutrikimų vaizdinius. Tačiau pamišimas egzistuoja veikiau ne kaip išimtis, o kaip taisyklė – jis visur, bet ne visad aiškus. Norint tą suvokti, reikalingi teoriniai įrankiai, pamišimą pateikiantys ne kaip deviaciją, o kaip mūsų visų gyvenimo dalį. Britų psichoanalitiko Dariano Leaderio knyga „Kas yra pamišimas?“ pasiūlo kaip tik tokią sampratą, įvesdama „tyliojo pamišimo“ sąvoką. Toks kasdienis pamišimas leidžia gyventi „normaliai“, bet gali slėpti psichozę – būtent jai daugiausia dėmesio skiriama knygoje.
Šį latentinį pamišimą galima iliustruoti lavos metafora – ji teka po „įprasto“ gyvenimo grindiniu, kol įvyksta kalbinė sankirta, atverianti psichozės proveržį. Tokį aktyvavimą Leaderis vadina trigerinimu – šis svarbus tuo, kad leidžia atskirti buvimą išprotėjusiam nuo ėjimo iš proto: pirmasis esti „nebylus“, o antrasis ištinka trigerinimo atveju. Taip Leaderis mus įveda į psichoanalizės visatą, o jo veikalas tampa Sigmundo Freudo ir ypač Jacques’o Lacano pradmenimis – Leaderis supažindina su klinikinės praktikos metodais, kurie nesudaro iliuzijos, kad psichoanalizė yra lengvas greitmaistis.
Teko susidurti su pozicija, kad „neskaitau psichoanalizės, nes ji negrįžtamai paveiktų mano kasdienybę“. Psichoanalizė daug kam nepatogi ir nejauki, nes ji komplikuoja reikalus – tirdama nesąmoningumo sritį, ji atskleidžia mūsų gyvenseną sąlygojančias prieštaras. Leaderio žodžiais: „Nesulyginamos ir netgi viena kitai prieštaraujančios minčių eigos [...] gali egzistuoti drauge.“ Kvestionuodama subjekto veikimo principus, psichoanalizė gali kelti diskomfortą – juk lengviau numoti ranka tariant „Freudas miręs“, nei skaityti ir gilintis. Tad, kaip ir filosofijos, psichoanalizės intervencijos sykiais pasitinkamos su sapiofobija – baime mąstyti.
Psichoanalizėje operuoja inversija, galinti apnuoginti ir demaskuoti: pvz., deklaracija, kad kažkas rūpi, gali būti apversta į tai, jog nė velnio. Leaderis tą irgi pabrėžia: „Frazė „padėti žmonėms“ tuo pat metu gali tiek slėpti, tiek ir parodyti siekį save įtvirtinti kaip viršenybę, [...] dominuoti, kontroliuoti.“ Neskamba maloniai, ypač laikais, kai įsivyravusi „rūpesčio strategijų“ ir „rūpesčio erdvių“ mada – empatijos fasadas, brukantis jautrumą ten, kur reikalingesnis mąstymas. Tai įžvelgtina nūdien svarbioje psichikos sveikatos temoje, apie kurią kalbėti jau tapo savotišku gero tono arba skonio ženklu – rengiami netgi psichikos sveikatos festivaliai.
Pastaroji tema įstrigusi psichologijos mokslo nutiestuose šunkeliuose, grįstuose redukcionizmais ir mechanizuotais sprendimais. Net jei prie psichologijos prišliejamas epitetas „kritinė“, tai negelbsti. Psichologiją skandina gydymas medikamentais, biologinis determinizmas, hospitalizacija, farmacijos industrija, neadekvati sutrikimų taksonomija ir diagnozių dauginimas, Leaderio įvardytas „nuolat besiplečiančiu etikečių labirintu“, – visi šie reiškiniai nuosekliai kritikuojami knygoje ir patariama nepasitikėti ekspertais, o tai šiandien labai aktualu. Knyga „Kas yra pamišimas?“ priešinasi industrializuotam paviršutiniškumui bei lėkštoms kognityvinėms teorijoms ir skatina telktis į unikalius individualius atvejus.
Autorius pažymi problemą, kad „akcentuojamas išorinis elgesys, o ne vidinio gyvenimo painiava“. Jis atmeta paistalus apie „blogus genus“, „problemas galvoje“ ar „vaikystės traumas“ – psichoanalizė kreipia dėmesį į gilesnį priežastingumą. Šis, sekant Lacanu, aptinkamas pačioje kalboje ir jos struktūroje – prasmių pasaulyje atsiveriančiose skylėse. Kalbos funkcijos nurodo, kad pamišimas yra ne chaosas, o sistema – kliedesiai ir haliucinacijos išreiškia suirusį subjekto ir kalbos santykį. Tarkime, šizofrenijos atveju kalba ima terorizuoti, veikti it prakeiksmas – Leaderis pabrėžia invazinę kalbos savybę ir Lacano tiesą, kad visi esame kalbos įkaitai.
Knygoje Lacanas yra ramstis, skatinantis mąstyti struktūriškai: svarbiau ne pats dalykas, o kokią vietą jis užima gyvenime. Dėl to kliedesiai ir haliucinacijos nėra pats sutrikimas, o reakcija į jį ir mėginimas atgauti darną kalboje. Leaderis aprašo galybę tą įrodančių istorijų, kurios virsta tarytum literatūriniais inkliuzais – analizuoti „pacientai“ tampa kone pradingstančiais ir išlendančiais personažais. O „beprotybės“ aprašymai primena siurrealistinį siaubą: iš pieno stiklinės sklindantys balsai, pilvo ertmėse įtaisytos mašinos, šešiapirštės rankos, prie širdies prijungtos grandinės, gyvsidabrio suėsti dantys, plikomis rankomis išluptos akys, sekso metu pro odą matomas skeletas, bambagysle pasmaugtas vaikas.
Tačiau psichoanalizė neaikčioja ir negūžčioja pečiais, o žvelgia šaltu ir refleksyviu žvilgsniu. Ji išaiškina tai, kas atrodo nepaaiškinama, kaip iš pažiūros nemotyvuotas smurtas. Tuo psichoanalizė atsiriboja nuo kvailų „grynojo blogio“ motyvų ir spekuliatyvios patologizacijos, neprisikasančios prie realių priežasčių. Psichoanalizė yra bepročių genijų romantizavimo arba socialiniuose tinkluose pasitaikančio pasididžiavimo diagnozėmis priešnuodis. Popkultūra apskritai yra pamišusi dėl pamišimo – filmai pertekę žudikais psichopatais, tačiau tai tik gilina sutrikimų stigmatizaciją, prieš kurią stoja į kovą knygos „Kas yra pamišimas?“ autorius.
Žinoma, psichoanalizė bene žinomiausia dėl savo giminystės filosofijai ir parankumo kultūros kritikai – to veidu tapo Slavojus Žižekas. Tačiau Leaderis panardina į klinikinės psichoanalizės ypatybes, kurios neretai sudėtingesnės, bet autorius įtikina, kad visgi įmanoma kokybiška „populiariosios psichoanalizės“ atsvara visai psichologijos makulatūrai. Knyga parodo, kad Freudas nėra „tik apie seksą“, o Lacano neverta vadinti „eiliniu nepaskaitomu prancūzu“. Kita vertus, veikalas labiau varo neviltin, nei teikia tikėjimo, – skaitant nesunku įsitikinti, kaip smarkiai ignoruojama psichoanalizė ir kokį drastišką nuopuolį patyrė psichiatrija.
Leaderis identifikuoja „psichiatriją, praradusią savo istoriją“. Istoriškumas čia svarbus – prasminga analizė privalo kruopščiai ir detaliai rekonstruoti subjekto praeitį. Čia itin tinka filosofo Fredrico Jamesono imperatyvas: „Visad istorizuok!“ Leaderis tai įgyvendina ilgais ir išsamiais dialogais – tokie sprendimai nėra paklausūs, nes reikalauja per daug laiko. Dominuojantis darbas su pamišimu paremtas greitais klausimynais, diagnozių segiojimu ir pumpavimu vaistais. O psichoanalizė yra be galo kantrus procesas – knygoje paminimas atvejis, pareikalavęs 38 metų. Gaila, bet autorius nesvarsto, kodėl psichikos sveikatos sritis tapo tokiu konvejeriu, – taip pat knyga nepaliečia būtinybės politizuoti psichinę sveikatą.
Knyga „Kas yra pamišimas?“ nekelia klausimų, platesnių, nei užkoduota pavadinime, – tai nėra trūkumas, nes Leaderis nuodugniai prisiima konkretų psichoanalitiko, kaip „susvetimėjusių subjektų sekretoriaus“, vaidmenį, padedantį išryškinti „sveiką protą“ kaip mitą. Knyga nusikrato gausybės stereotipų apie „bepročius“ ir iškloja, kad visi mes daugiau ar mažiau kuoktelėję. Tirpdoma riba tarp „sveiko“ ir „nesveiko“ nušviečia, kad „pamišėliai neretai yra ne atitrūkę nuo realybės, o kaip tik negalintys nuo jos atsiplėšti“. Iš vienos pusės, mūsų psichinis pasaulis yra kompleksiškas tinklas; iš kitos – jis labai gležnas ir trapus.
Ironiška, bet šiandien pastanga išlaikyti blaivų ir racionalų mąstymą gali paversti tave pakvaišėliu. Į galvą ateina mąstytojo Kornelijaus Agripos žodžiai: „Nieko nėra pražūtingesnio, nei išprotėti proto vedamam.“ Leaderio veikalas praverčia laikmečiu, kai plinta paranojiškos sąmokslo teorijos, aštrėja masinė isterija, o pasyviais momentais lanko melancholija. Cituojant kitą filosofą Jeaną Baudrillard’ą: „Mes nesijuokiame ir nesimėgaujame – liko tik kančia, haliucinacijos ir beprotybė.“ Taigi, „normalybės“ užribis ir mentalinio būvio požemiai yra įdomi erdvė – knyga „Kas yra pamišimas?“ kviečia po ją pasivaikščioti.
