Dieviškieji pa

Įėjus į Pamėnkalnio galeriją, pasitinka pirmasis biblinis siužetas: Juditos ir Holoferno mitas vaizduojamas jau post factum, šalia Juditos – auklė, padėjėja ir bendražygė, apdairiai nuo sargybos paslėpusi maišą, kuriame – nukirsta Holoferno galva. Scena, bent jau man visada simbolizavusi ne tik moterų galią, bet ir vienybę. Tapytojos interpretacijoje plastiškos dviejų moterų figūros, iškėlusios rankas virš galvos, atsisukusios viena į kitą; abi – tarsi šoktų.

Parodos anonse Sigita Maslauskaitė-Mažylienė lygina tapybą su baletu: pa – tai potėpiai, o puantų pritrintos balerinų kojos – tapytojos rankos su nuospaudom nuo teptukų. Man vaikštant po salę mezgėsi dar kitos sąsajos – paveikslai parodoje išeksponuoti taip, kad, žiūrint į vieną ar kitą nutapytą biblinį motyvą, perspektyvoje visada matyti bent vienas balerinos paveikslas (jų parodoje – trys). Paveikslų visuma atrodo taip, tarsi būtų scenoje, o šokančių balerinų motyvas kuria sūkurio atmosferą, tarsi besisukantys dervišai. Todėl balerina perspektyvoje atrodo, lyg būtų perėmusi paveiksle vaizduojamą judesio dinamiką, veido išraišką, tarsi priimanti žinią ir ją siunčianti toliau – tik jau išreikštą per šokį.

Jaėlė
Eglės Frank nuotrauka

Tokiu sūkurio principu istorijos tarsi atgyja: Delila nukerpa Samsonui garbanas, Jaelė perkerta Siserai smilkinį, Mozei pasirodo angelas iš degančio krūmo, Adomas ir Ieva išvaromi iš rojaus, daržinėje gimsta Jėzus.
Balerinos efektas įprasmina ir sujungia biblinių didmoterių istorijas; kai kurias metaforiniu lygmeniu tebevykstančias iki šių dienų.
Istorijos – citatos iš Senojo ir Naujojo Testamento – užrašytos kitoje paveikslų pusėje. Užrašas skelbia žinią, tai – piešinio kodas ir gali pasirinkti, ką darysi pirmiausia – žiūrėsi į nutapytą sceną, mėgindamas įminti, kas joje, ar skaitysi užrašą paveikslo reverse; kuris ne mažiau svarbus, o gal tiek pat svarbus, kiek ir geroji pusė.
Atsitiktinai ar neatsitiktinai nematoma įstrižainė jungia Adomo ir Ievos išvarymo iš Rojaus ir Kristaus gimimo scenas – simboliškai Senąjį ir Naująjį Testamentą.

„Šv. Marija Magdalietė“ – vienas man labiausiai patikusių ant šoninės galerijos sienos eksponuojamų darbų, simboliškai pabaigiančių pusratį.

Mėgstu stebėti parodų lankytojus. Man jau išeinant, prie galerijos durų dvi senyvos moterys dėjosi kaukes, kruopščiai viena kitai jas taisė. Spėju, išsiruošė tik dėl parodos, turbūt skambinosi, suderino laiką; dieną – kai galerijose beveik nebūna žmonių. Lėtai įėjo, viena – sunkiau, su lazdele, bet padedama kitos.