Trys apie M? [Edson, Collins, Simic]

 

RUSSELL EDSON

(1935–2014)

 

Meilės laiškas

 

Brangioji panele, 

pirmiausia noriu pranešti, kad mėgaujuosi įsivaizduojama galimybe, pagrįsta, žinoma, tokios galimybės egzistavimu gamtoje: esu matęs paukščių ir kitokių nežmogiškų gyvybės formų tokiomis pozomis, kokios veikiausiai būdingos vyrams ir moterims… Vaizdavausi save tokiomis pozomis su tavimi, kur nuo skrydžio atbaidė tiktai numanoma kietos horizontalės galimybė…        

Kai vyrai leidžiasi į popiergalių su spalvotom eilutėm lankas, aš labiau vaizduojuosi jas ant tavo kūno, suteikdamas šiam modeliui visuotinybės…

Taip, labiausiai mane traukia tavo krūtys… traukia… „trokštu“, tiksliau būtų sakyt, pamatyti, paliest, paragaut… Mane traukia išvysti, kaip savo rankom nurengi savo kūną.

Mane domina tavo protas: ar apsinuoginsi prieš mane? Ar leisi man patirti neprilygstamą malonumą nutraukiant tau drabužius?

Jaučiu, kad jeigu mano varpa atsidurtų tavo makštyje, pelnyčiau tavo meilę; nes tu nepriimsi į saldųjį savo kūną apgailėtino mano aistros stačiokiškumo, nepamilusi manęs be priežasties; ar meilei reikia priežasties, negaliu pasakyti… 

Tavo gerbėjas

  

 

BILLY COLLINS

(g. 1941)

 

 

Litanija

 

 

Tu esi duona ir peilis,

krištolo taurė ir vynas.

Tu – rytinės žolės rasa

ir liepsnojantis saulės ratas.

Tu – balta kepėjo prijuostė

ir purptelėję pelkių paukščiai.

 

Tačiau tu – ne vėjas sode,

ne slyvos ant prekystalio

ir ne kortų namelis.

Ir jau tikrai nesi pušų aromatas.

Jokiais būdais negali būt pušų aromatas.

 

Visai įmanu, kad tu – žuvis patiltėje,

gal net balandis ant generolo galvos,

bet jau nė iš tolo nesi

saulėgrąžų laukas sutemose.

 

Ir į veidrodį mestas žvilgsnis atskleis,

kad nesi nei kerziniai batai kertėj,

nei valtis, snaudžianti valčių stoginėje.

 

Tau gal bus įdomu sužinoti,

turint omenyje pasaulio vaizdinių gausybę,

kad aš esu lietaus barbenimas į stogą.

 

Be to, aš, pasirodo, krintanti žvaigždė esu,

vakarinis laikraštis, skersgatvy blaškomas,

ir krepšys kaštonų virtuvėje ant stalo.

 

Taip pat esu ir mėnuo medžiuose,

ir arbatos puodelis moters neregės.

Bet nesijaudink, aš nesu duona ir peilis.

Tu tebesi duona ir peilis.

Tu visąlaik būsi duona ir peilis,

ką jau šnekėt apie krištolo taurę ir – kažkodėl – vyną.

 

 

 

CHARLES SIMIC

(g. 1938)

 

 

Mano mylimoji

 

Sekant D. Charmsu

 

Dailučiame veido audinyje

Jos akys – dvi šaudomosios angos.

Ne, pradėsiu iš naujo.

Jos akys – tai musės piene,

Jos akys – pora Drakuliukų.

 

Velniop tas akis.

Paklausykit apie jos burną.

Jos burna – raudona pirkaitė,

Kurioje vilkas suėdė senelę.

 

Ai, pamirškit tą burną,

Pakalbėkim apie jos krūtis.

Retkarčiais užmetu į jas akis,

Bet net ir to daugiau nei gana,

Kad pamesčiau galvą,

Todėl verčiau papasakosiu apie jos kojas.

 

Kryžiuojamos ant sofos jos primena

Kalėjimo prievaizdą, išvyniojantį siuntinį,

Kuriame yra kalėdinis pyragaitis,

O tame pyragaityje – mielutė dildelė,

Kuri cypčioja jos vardą, brūžindama mano grandines.

 

 

Iš anglų kalbos vertė Andrius Patiomkinas