Simbolizmo palikimas ir akmeizmas

Dėmesingam skaitytojui akivaizdu, kad simbolizmas baigė savo vystymosi ciklą ir dabar slūgsta. Ir tai, kad simbolistinių kūrinių jau beveik nebepasirodo, o jei ir pasirodo, tai itin silpnų, net žvelgiant iš simbolizmo požiūrio taško, ir tai, kad vis dažniau ir dažniau pasigirsta balsų, pasisakančių už persvarstymą dar taip neseniai neginčijamomis laikytų vertybių ir reputacijų, ir tai, kad atsirado futuristų, egofuturistų ir kitokių hienų, visada sekančių liūtus*. Simbolizmą keičia nauja kryptis, kad ir kaip ji vadintųsi – ar akmeizmu (nuo žodžio άχμη – aukščiausia ko nors pakopa, žydėjimas, žydėjimo laikas), ar adamizmu (vyriškai tvirtas ir aiškus požiūris į gyvenimą), – bet kuriuo atveju reikalaujanti didesnės jėgų pusiausvyros ir tikslesnio subjekto ir objekto santykio išmanymo nei simbolizme. Vis dėlto, kad šis judėjimas visapusiškai įsitvirtintų ir pasirodytų besąs tinkamas pirmtako įpėdinis, būtina, kad jis perimtų pirmojo palikimą ir atsakytų į visus jam iškeltus klausimus. Protėvių šlovė įpareigoja, o simbolizmas buvo garbingas tėvas.

Prancūzų simbolizmas, viso simbolizmo kaip mokyklos protėvis, į pirmą planą iškėlė grynai literatūrines užduotis, laisvąsias eiles, savitesnį ir paslankesnį stilių, užvis labiau išaukštintą metaforą ir liūdnai pagarsėjusią „atitikmenų teoriją“. Pastaroji akivaizdžiai išduoda jo ne romanišką, taigi ne nacionalinę, svetimą dirvą. Romaninė dvasia pernelyg mėgsta šviesos stichiją, atidalijančią daiktus, brėžiančią ryškią liniją; o šitas simbolistinis visų pavidalų ir daiktų susiliejimas, jų išvaizdos kintamumas galėjo gimti tik rūškanoje vokiškų girių migloje. Mistikas pasakytų, kad prancūziškasis simbolizmas buvo tiesioginė Sedano [mūšio] pasekmė. Tačiau drauge prancūzų literatūroje jis atskleidė aristokratišką potroškį to, kas reta ir sunkiai pasiekiama, šitaip išgelbėdamas ją nuo grėsusio vulgaraus natūralizmo.

Mes, rusai, negalime nesiskaityti su prancūziškuoju simbolizmu jau vien todėl, kad naujoji srovė, apie kurią kalbėjau anksčiau, neabejotiną pirmenybę teikia romaninei, o ne germaniškajai dvasiai. Panašiai kaip prancūzai, ieškoję naujo, laisvesnio eiliavimo, akmeistai metro pančius stengiasi sutraukyti skiemenų praleidimu ir – labiau nei bet kada – laisvu kirčių kaitaliojimu, ir jau esama eilėraščių, parašytų naujai sukurta silabine eilėdaros sistema. Simbolistinių metaforų svaigulys pripratino juos prie drąsių minties posūkių; įsiklausytas žodžių paslankumas paakino gyvojoje liaudies šnekoje ieškoti naujų – pastovesnio turinio – žodžių; o švelni ironija, nepakertanti mūsų tikėjimo šaknų, – ironija, negalėjusi bent retkarčiais nepasireikšti romanų rašytojų kūryboje, – dabar užėmė vietą to beviltiško vokiško rimtumo, kurį taip išpuoselėjo mūsų simbolistai. Galiausiai, aukštai vertindami simbolistus už tai, kad parodė mums simbolio reikšmę mene, nesutinkame jam aukoti kitų poetinio poveikio būdų ir ieškome visiškos jų sandermės. Tuo atsakome į klausimą apie lyginamąjį dviejų srovių „gražų sunkumą“: akmeistu būti sunkiau nei simbolistu, kaip sunkiau pastatyti katedrą nei bokštą. Ir vienas iš naujosios krypties principų – visada eiti kuo sunkesniu keliu.

Germaniškasis simbolizmas, atstovaujamas pirmtakų Nietzschės ir Ibseno, kėlė žmogaus vaidmens visatoje, individo vaidmens visuomenėje klausimą ir sprendė jį, atrasdamas kokį nors objektyvų tikslą ar dogmą, kuriems turėjo tarnauti. Tai bylojo, kad germaniškasis simbolizmas nejaučia kiekvieno reiškinio, kuriam nereikia jokio išorinio pagrindimo, vertingumo. Mums hierarchija reiškinių pasaulyje – tik savitas kiekvieno iš jų svoris, ir net pačių menkiausiųjų svoris vis tiek nepalyginamai didesnis už svorio nebuvimą, nebūtį, todėl nebūties akivaizdoje – visų reiškinių brolystė.

Mes nebūtume drįsę versti atomą nusilenkti Dievui, jei tai nebūta jam prigimta. Tačiau, jausdamiesi reiškiniais tarp reiškinių, mes tampame pasaulinio ritmo dalyviais, nesipriešiname mums daromam poveikiui ir savo ruožtu darome poveikį patys. Mūsų pareiga, mūsų valia, mūsų laimė ir mūsų tragedija – kas valandą spėlioti, ką kita valanda atneš mums, mūsų reikalui, visam pasauliui, ir spartinti jos atėjimą. Ir kaip didžiausias atlygis, nė akimirkos neišleidžiamas iš domės, vaidenasi mums reginys paskutinės valandos, kuri niekados neišmuš. Maištauti dėl kitokių būties sąlygų čia, kur esti mirtis, taip pat keista, kaip kaliniui griauti sieną, kai priešais – atviros durys. Čia etika tampa estetika, besiplėsdama į pastarosios sritį. Čia didžiausios įtampos individualizmas kuria visuomeniškumą. Čia Dievas tampa Gyvuoju Dievu, nes žmogus pasijuto vertas tokio Dievo. Čia mirtis – uždanga, skirianti mus, aktorius, nuo žiūrovų, ir vaidinimo įkarštyje mes niekiname bailų žvilgčiojimą – kas gi toliau? Kaip adamistai, mes šiek tiek miško žvėrys ir bet kokiu atveju neatsisakysime to, kas mumyse yra žvėriška, mainais į neurasteniją. Tačiau atėjo laikas pasisakyti rusiškajam simbolizmui.

Rusiškasis simbolizmas pagrindines jėgas nukreipė į nežinomybės sritį. Pakaitomis jis broliavosi tai su mistika, tai su teosofija, tai su okultizmu. Kai kurie jo ieškojimai šia kryptimi beveik priartėjo prie mito sukūrimo. Ir jis turi teisę jo vietą užimančios srovės paklausti, ar ši gali pasigirti vien žvėriškomis dorybėmis ir koks jos santykis su tuo, kas nepažinu. Pirma, ką akmeizmas gali atsakyti į tokį kamantinėjimą, tai nurodyti, kad to, kas nepažinu, jau pagal pačią žodžio reikšmę negalima pažinti. Antra, visi tokios krypties bandymai – netyri. Visas grožis, visa šventa žvaigždžių prasmė ta, kad jos be galo toli nuo žemės ir jokie aviacijos laimėjimai jų nepriartins. Vaizduotės skurdumą parodys tas, kas asmenybės raidą vaizduosis visada laiko ir erdvės sąlygomis. Kaip galime prisiminti ankstesnius savo gyvenimus (jei tai ne grynai literatūrinė priemonė), kai buvome bedugnėje, kur miriadai kitokių būties galimybių, apie kurias nieko nežinome, išskyrus tai, kad jos egzistuoja? Juk kiekviena iš jų paneigiama mūsų būties ir savo ruožtu neigia ją. Vaikiškai išmintingas, skausmingai saldus mūsų pačių nežinojimo jausmas – štai ką mums suteikia nežinomybė. François Villonas, paklausęs, kur dabar gražiausios senovės ponios, pats sau atsako apgailestaujančiu šūksniu:

Mais où sont les neiges d’antan! [Kurgi vakarykštis sniegas!]

Ir tai leidžia mums stipriau pajusti tai, kas ne šio pasaulio (нездешнее), nei ištisi tomai samprotavimų, kurioje mėnulio pusėje laikosi išėjusiųjų sielos… Visuomet atminti tai, kas nepažinu, bet nežeisti savo minties daugiau ar mažiau įtikimais spėliojimais – štai akmeizmo principas. Tai nereiškia, kad jis atsisako teisės vaizduoti sielą tomis akimirkomis, kai ji dreba, artindamasi prie kitokumo; bet tuomet jai dera tik šiurpti. Žinoma, Dievo pažinimas, gražioji ponia Teologija, liks savo soste, bet nei nužeminti jos iki literatūros lygmens, nei pakelti literatūrą į deimantinę jos šaltybę akmeistai nenori. O dėl angelų, demonų, gaivalų ir kitokių dvasių, tai jie sudaro menininko medžiagą ir daugiau nebeturėtų savo žemiškuoju svoriu nusverti kitų prisiimtų pavidalų.

Kiekviena kryptis yra įsimylėjusi vienus ar kitus kūrėjus ir epochas. Brangūs kapai žmones sujungia labiau už viską. Akmeizmui artimuose sluoksniuose dažniausiai minimi Shakespeare’o, Rabelais, Villono ir Théophile’io Gautier vardai. Šių vardų pasirinkimas ne savavališkas. Kiekvienas iš jų – kertinis akmeizmo statinio akmuo, aukštoji vienos ar kitos jo stichijos įtampa. Shakespeare’as parodė mums vidinį žmogaus pasaulį; Rabelais – kūną ir jo džiaugsmą, išmintingą fiziologiškumą; Villonas papasakojo apie gyvenimą, nė kiek neabejojantį savimi, nors pažįstantį viską – ir Dievą, ir ydą, ir mirtį, ir nemirtingumą; Théophile’is Gautier šiam gyvenimui atrado tinkamus nepriekaištingų formų meninius apdarus. Sujungti šiuos keturis momentus – štai svajonė, kuri dabar vienija žmones, taip drąsiai pasivadinusius akmeistais.

Vertė Andrius Patiomkinas