TADAS ZARONSKIS

Eilės

 

etiudas 25

 

šita žiema mane pribaigs

šalto vandens paviršiumi slysta lytys

skrosdamos mano baltą spoksojimą

be jokio šanso sustabdyti, juoba dieną

kuri prasideda vidurdieniu, tad kažkur perpus

tarp dvidešimties ir trisdešimties pabundi

į šitą niekam tikusią jaunystę

 

 

 

kambaryje kuriame šįvakar negalėsiu užmigti

ir negalėsiu gerti raminamųjų nes jau gėriau alaus

ir negalėsiu galvoti kaip ir negalvoti

negalėsiu tik trūkčiosiu

kaip signalas į radijo imtuvą kuris nieko nepaima

ir mane užpiso kad nepaima ir ištaškiau jį į grindis, kaip toks signalas

trūkčiosiu, šnibždėsiu pro baltą sniego triukšmą

sau pačiam nesuprantamai nors nusitrauk rankas

įsikibęs metalinio lovos rėmo nesuprantamai

uždusęs įniršęs ir visiškai pasidavęs

kaip žmonės kurie nieko nenuveikia arba dukart nieko ir tai tampa viskas

kaip šlapime ir purve išsitrynęs šuo kuris perkanda mėnuliui gerklę, kaip aš

pro paskiras smegenų ir skiemenų skeveldras susirenku

patį nuoširdžiausią atvirlaiškį savo draugams, ar kas jie bebūtų,

kambariuose ir bulvaruose, nesuprantamais lėtais judesiais išėję pasivaikščioti

į tirštą sniegą tarp savižudybės ir laimės

 

 

tamsa versijos

 

V1

tamsa apgobia

tamsa apgobia ir sužavi tamsa

apgobia ir sužavi

tamsa

apgobia

 

 

V2

tamsa apgobia

tamsa apgobia ir sužavi tamsa apgobia

ir sužavi

tamsa

apgobia

 

 

V3

tamsa apgobia

tamsa apgobia ir sužavi tamsa apgobia

ir sužavi

tamsa

 

 

 

parke prie kauno autobusų stoties

nežinau kokie auga medžiai bet jie stiebiasi

kovo pačiam vidury be sniego bet dar žvarbstant

tamsai bepradedant leistis ant skaidraus gatvių paviršiaus

šakojasi ir apgobia

ir stiebiasi ir apgobia

ir šakojasi ir apgobia

lyg triukšmas

 

 

 

skaičiau neofašisto manifestą

skaičiau gero postmodernizmo ir skaičiau prasto postmodernizmo

skaičiau hėgelį

 

galėčiau tęsti šią seką

vardinti ką skaičiau skaityti ko neišvardinau

medžiai yra raudoni – be galo

aš sužinojau kad tikrovė baugina

kad beatodairiškai kvaili žmonės yra baisiausia gamtos dalis

ir tai įsteigė mano tylų solidarumą su mišku

 

Dovilės Bagdonaitės piešinys

Dovilės Bagdonaitės piešinys

 

što delatʼ

 

nu ir ką tu darytum

po to kai išmokai

atsispaust nuo žemės šem kartų

kantą ir hėgelį beveik, aiškiai marksą

ir kartais susirast šiam vakarui švelnumo kitoje bokalo pusėj

ir rūkyt nerūkyt ir neskaityt nieko tris mėnesius kad pradėtų ryškėti

ką skrodžia greitaeigiai tylos gūsiai

kai į smilkinį susmigę traukiniu palieka žvilgsnį

kaip partrenktą, nejudrų viename buities taške kol galiausiai pelėsiai

išsiduoda esą roršacho dėmės

 

aš nieko nematau

vasara valgo save nuo drėgnų beržų lapų

pro pravirą langą lyja ant atverstų puslapių, ant devyniolikto amžiaus

iš paskutinio. prasmelkiau vieną erdvės tašką į kitą jo pusę

iki prieblandos ir šešėlių kurie ten susikerta

iki prislopintų balsų iš už sienos, iki to vieno prisiminimo

kai turbūt tėvas turbūt mamai, nežinau kiek man metų gal trenkė

nežinau kiek man metų, sustingęs, pasirėmęs alkūnėm į mažą virtuvės stalą

lyja ant visko ką moku kam to reikia ištyžta

 

 

qed

 

kas seka iš to

ką užsirašau

 

ligos, ligos

iš merginų seka ligos iš tomų puslapių

prirašytų devynioliktam amžiuj

iš mano užrašų tūkstančių

pasklidusių popierių su dėmėm

apvaliom, vyno, aliejaus

seka

ligos

 

nes koherencija pati yra sutrikimas

kas mane seka? kas mane seka?

dar gerai jei tik mentai šita

nesvarbi žalsva mėsmalė

 

mane seka ragana iš italijos pietų

mane seka liga iš užmaršties

iš už anapus pravertų durų

melsvo kambario

įėjus čia matai kaip tuščia

balsai aidi iš kitados

galvos suliniuotoj erdvėj be galo

seka mane kad iš manęs

seka kad nieko

neseka

 

 

nuojauta nr. 30

 

infarktų ir demencijos parkas

plyti virš mūsų galvų

 

 

Rašyti komentarą

Turite prisijungti, jei norite komentuoti.