NERINGA DANIULAITIENĖ

Kazė

 

Tą rytą Kazė kaip visada vos pabudusi ir atsisėdusi lovoje praskleidė pageltusią, musių nutupėtą mariškuotą užuolaidą ir pažiūrėjo tolyn pro langą. Šis mostas jau kadai buvo tapęs kasdieniu ritualu. Pro šitą langą Kazė žiūrėdavo mažiausiai septynis kartus per dieną: tik nubudus, paskui prigulus pogulio po pusryčių, prieš įjungdama televizorių; paskui priešpiet – išjungdama, paskui – prieš pavakarius; po pavakarių vėl prieš įjungdama televizorių, paskui – prieš išjungdama; dar du kartus – prieš vakarienę ir po jos ir prieš pat miegą. Kitus kartus, jei būdavo geras oras, Kazė ton pusėn – į lanką ir tolumoje pilkuojančią miško juostą – žiūrėdavo nuo slenksčio, lauke. Jei blogas – vėl pro tą patį langą. Žiūrėdavo Kazė į tolimą lieptą per upę už lankos, per kurį bent porą kartų per savaitę atvažiuodavo tai vienas, tai kitas josios vaikas, kartais – anūkai su proanūkiais; kartą per mėnesį atveždavo pensiją paštininkas, o pėsčiomis užklysdavo tai vienas, tai kitas uogautojas ar grybautojas, nors aplinkiniuose miškuose jau seniai nieko neaugo, vieni šabakštynai.

Šįryt lanka skendėjo rūkuose, pamažu vasarą stūmė ruduo, tad nieko nesimatė. Kazė sunkiai dejuodama išlipo iš lovos, pamakalavusi basomis kojomis palovy įsispyrė į šliures ir nušlepsėjo virtuvėn. Iš paskos jai iš lovos stryktelėjo rusvas katinas. Atsitūpusi ant kibiro, trūkčiojančiai šiltai čiurkšlei pasileidus barbenti į kibiro sienas, Kazė sudejavo iš skausmo. Jau keletą metų taip, ypač rytais, pjausto, nors rėk, bet ji tik sukanda dantis ir mirkteli katinui, bedante burna sumurmėdama: „Velnias neims. Iki šiol neėmė ir šįryt dar nepaims.“ Tik išleisdama į kiemą dėl visa ko jam mosteli: „Jeigu ką, jei neatidaryčiau durų, bėk pas kaimynką ant kalno.“

Artimiausia kaimynė Juzefa – gyvanašlė, beveik perpus jaunesnė, jos vyras ištisai Europoje, suka baronką. Anksčiau Kazė kartkartėmis pasiimdavo lazdą ir iki jos nukeliaudavo. Bet dabar jau seniai iš savojo kiemo niekur nebeina. Juzefa pati užsuka prieš važiuodama miestan, paklausia, ar ko netrūksta. Kazė visada kikendama paprašo vyno, duoda jai dvidešimt eurų, Juzefa parveža, jos išgeria po čierkutę, pasaulis trumpam nusidažo šviesesnėmis spalvomis, ir tais vakarais Kazei būna lengviau užmigti. Ir laikas, tas sušiktai lėtai slenkantis laikas, ištįsęs kaip dar šiltos mėsinėjamos kiaulės sausgyslės, tom dienom, rodos, kiek greičiau trūkteli priekin.

Kazė jau seniai nori numirti. Kazei jau seniai viskas nusibodo. Kazę užknisa retai atvažiuojantys vaikai, bet dar labiau užknisa, kai atvažiuoja – tada ji laukia, kada jie išvažiuos, ir ji vėl liks viena su katinu. Kazė guodžiasi Juzefai ir paštininkui, kartais užklystantiems į kiemą uogautojams ir grybautojams, iš toli kartą per metus atvažiuojančiai seseriai, prieš Kalėdas su sriuba užsukantiems maltiečiams, kokia ji viena, apleista, nereikalinga. Bet kai vaikai ją kviečia atvažiuoti pas juos, Kazė išdidžiai mesteli: „O ką aš pas jus veiksiu?“ Ir vėl lieka viena.

Kazė sunkiai pakyla nuo kibiro, užsismaukia užskalbtus papilkėjusius trikotažinius triusikus, nusileidžia baltus naktinius marškinius smulkiais mėlynais žirneliais ir eina link gėlėta, vietomis praplyšusia cerata užkloto virtuvės stalo. Iš lauko ką tik pro atidarytą langą grįžęs katinas strykteli ant kėdės ir meiliai perbraukia ausimi per jos parudavusią susiraukšlėjusią ranką darbų ir laiko išklaipytais pirštais. Kazė šypteli jam, sako: „Nori savo grūdelių?“ ir į nežinia kada paskutinįkart mazgotą emaliuotą, vietom ištrupėjusį bliūdelį įberia kačių ėdalo. „Šiąnakt blogai miegojau, – pasakojasi katinui, – visą naktį sapnavau, kad kažkas beldžia ir beldžia – į langus, į duris. Einu prie vienų, pradeda belstis į kitas, einu prie kitų – tada į langą. Pavargau miegoti. Pavargau gyventi.“

Katinas traškina sausą ėdalą ir lėtai į Kazės pasakojimo ritmą mosuoja uodega kairėn dešinėn, dešinėn kairėn. Paėdęs prieina prie durų ir sumiaukia. Kazė atidaro duris jį išleisti ir dar kartą primena, kad jei, kai grįš, neatidarysianti, eitų pas kaimynką Juzefą. Pakartoja, žiūrėdama jam į akis: „Ju-ze-fa, aišku?“ Išleidusi katiną, nušlepsi šaltojon kamaron, atsidaro surūdijusias šaldytuvo (o, jam turbūt tiek pat metų, kiek vyriausiai Kazės anūkei, jau savo vaikų turinčiai) dureles ir išsiima lašinių, svogūnų ir porą kiaušinių. Neilgai trukus virtuvėje pakvimpa sočiais valstietiškais pusryčiais lyg prieš rimtą talką. Tik talkininkų nėra. Ir nieko nereikia daryti. Kazė jau seniai nebelaiko gyvulių, tvartai tušti, abiejų kadai turėtų šunų būdos apsamanojusios, vištidėje sukrautos pernykštės bulvės. Jas stenėdama, klupdama, eidama keliais iš paskutiniųjų Kazė dar pernai pavasarį užsisodino ir rudenį nusikasė. Ir šį pavasarį nežinia iš kur buvo atsiradę jėgų joms pasisodinti, tik nuravėti jau nebeužteko. O dukros ir marčios, gyvatės, nepasisiūlo. Kazė išdidi. Niekada neprašys. Tegu ir būna apžėlusios. Kiek nusikas, tiek. O jei ir pasisiūlytų, neįleistų jų į savo daržą. Jos jau seniai nieko nebemoka. Miesčionkos.

Pavalgius staiga apima toks nuovargis, kad Kazė vos nušliaužia iki lovos. Prieš guldama praskleidžia užuolaidą ir vėl pasižiūri į lanką. Už upės jau matyti miškas, rūkai išsisklaidė, prie tilto nė gyvos dvasios – nei mašinėlės, nei žmogaus. Kazė įsijungia televizorių, kaip tik žinios. Avarija, vienas žuvo, trys sužeisti. Kaži koks buboninis maras Kinijoje. Žemės drebėjimas kažkur Filipinuose, vienas seimūnas loja ant kito, kitas ant dar kito, sportas, akių vitaminų reklama (o, kaip tik tuos sūnui prisakius atvežti buvo, kad akys neašarotų), kriminalai. Pastaruosius Kazė visada išklauso įdėmiausiai. Gerai, kad ji neturi telefono – iš jos niekas neišvilios sukauptų, į vilnonę raudoną skarą susuktų pinigų laidotuvėms, paslėptų lakuotos spintos dugne. Nors, tiesą sakant, jų reikia tik karstui ir pakasynoms. Visa kita Kazė kadai susipirkus. Žalią šilkinę suknią su baltais nėriniais ir juodus lakuotus batus su didele auksine sagtimi; rožančių, nors į bažnyčią vaikams prisakius jos šiukštu nenešti. Ji su velniu sandorį pasirašiusi, tiesiai pragaran linksmintis keliaus, dunda ir dunda jie ir Kazės galvoje, ir aplink trobą kartais aplekia. Taip ji savimi ir tuo velniu vis rečiau ir rečiau atvažiuojančius proanūkius gąsdina. Sukikena Kazė, jų ištįsusius veidelius prisiminus. Ir iškart apsiverkia. Nes vardų jų jau nepamena. Ir kur čia visus atsiminsi?..

Bet Kazė vis primena Juzefai, kad ją tie telefoniniai sukčiai galį apsukti. Nes šlamančių turinti, vyras gerai uždirba, ne pijokas. O Juzefa tik juokias, sako, savim, babyt, rūpinkis. Kazei patinka jos juokas, toks čigoniškai velniškas ir kartu toks liūdnas. Kazė žino, kad Juzefa serga. Labai serga. Net neaišku, kuri iš jų mirs pirma. Bet jos niekada apie tai nekalba.

Jau seniai negirdėti, kad kas būtų nukneckinęs kokį diedą ar bobą vienkiemy, bet Kazė prisimena, kad buvo laikai, kai juos šienaute šienavo. Uždaužydavo negyvai, šulnin įmesdavo, palikdavo supūti ant grindų. Jie ir supūdavo – nes niekas nepasigesdavo. Šiandien televizorius apie tai nekalba, tik pasakoja, kad Lietuvoje padaugėjo smulkių vagysčių, vėl plėšia mašinas, nuvaro dviračius. Žmonės dejuoja, kad grįžo iš užsienių per koroną visoks zbrodas.

Kazė kaži ko susijaudina. Suspaudžia širdį ir baimė, ir nerimas, kad va kieme, viralinėj, pas ją dar visokių neblogų dalykų besą. Ir troboj. Va, kad ir televizorius naujas, vaikai nupirko, kai į senąjį žaibas trenkė. Trenkė ir į ąžuolą, gailėjos Kazė tada, kad gyva liko. Galėjo ir ją kartu, taip, ant vietos, kaip tą televizorių ir ąžuolą tą. Visiems, ir jai pačiai, dabar būtų jau lengviau.

Lipa Kazė iš lovos, klaupiasi, stenėdama lenkiasi po lova. Taip, ir kirvis, ir šauninkas vietoje. Šauninkas juodas toks, matinis, šiurkštus. Jaunėlis sūnus, tas ne pijokas, vis sakydavo, kad užtaisytas, bet orinis, kulkos niekam tikusios. Nebent iš arti į akį pataikytum, bet taip tik į orą šaut, pagąsdinti tinka. Kartais jis vis jį patikrina, iššauna, Juzefos šunis palodo, Kazės katiną išbaido. Va, kirvis – kitas reikalas. Nublizgintas rankenos medis, parūdijusi, bet dar aštri galva. Kiek rudenų matęs, kiek malkų juo sukapota, dar vyro Prano nučiupinėtas. Susigraudina Kazė, guldama į lovą deda šalia savęs po kaldra kirvį, kad po ranka būtų. Dėl visa ko. Pagalvoja sekundę ir šautuvą po pagalve pasikiša. Susigadys. Apsiramina tam kartui ir toliau žiūri televizorių. Tuoj josios serialas.

Nepajunta Kazė, kaip užmiega. Nubunda jau gerokai įvakarojus. Pirmoji mintis – ar grįžo katinas – pakelia ją iš lovos neįtikėtinai lengvai, daug lengviau nei rytą. Antroji, gerokai nemalonesnė, – kad dieną tiek išmiegojus nakčiai teks imti migdomųjų arba vėl blūdyti – rimtai sunervina. Nes tas pats televizorius Kazei visai neseniai pasakojo, kad ji jau esanti nuo tų tabletkų priklausoma, ir Kazė vis bando miegoti be jų. Geriau vyno čierka su Juzefa. Arba kad ir be Juzefos. Nes po tų migdomųjų kaip durna.

Katinas jau grįžęs, brazdinasi apie duris ir kniaukia. Kazė atidaro duris, o tas įbindzena į vidų nešinas pele. „Jėzau Jėzau, – vaitoja Kazė, – mano laikais peles ir surydavot, dabar tik parneši ir po kojom dedi, kad grūdelių duočiau.“ Bet juk ir pati Kazė kaip tas katinas – juk jau nei savo mėsos, nei pieno nebeturi, nebent sūnus pirmagimis, kai išsiblaivo, atveža. Bet stojas jis Kazei skersai gerklę, nes marti pati metų metais akių nerodo. Sukyla Kazei pyktis: „Ot, gyvatė, ir į laidotuves savo uždrausiu važiuot. Kai kitąkart Petriukas atvažiuos, pasakysiu.“

Eina vėl Kazė į virtuvę, pasišildys vakarienei šutintų kopūstų ir rūkytų dešrų – be jų ji ir vasarą negyvena, anksčiau kopūstus raugdavo pati, ir dešras pati darydavo, ir visiems vaikams prikraudavo tašes. Nedėkingi paršai. „Kai turėjau ūkį, kai viską auginau, tai savaitgaliais pilna troba būdavo, nakvodavo, pasibūdavo. Dabar, kai neturiu ko duot, tik atlekia, net neprisėda ir atgal“, – vėl susigraudina Kazė. O marčios nustojo dukras palikinėt pas ją po tos vasaros, kai Kazė mergaitę po šakom rado pakištą. Gyvą dar, tik išdraskytą, mirti paliktą. Ėjo su šuniu, rodos, su Brisium, karvių žiūrėt, o tas prie šakų krūvos kad pristojo, kad loja, kad loja. Kazė bandė jį vyti, bet jis kaip pasiutęs. Pagalvojo Kazė, gal kokia katė ar lapė palindus, reikia pavyt, pradėjo šakas mest šalin, kiek nukrovė, o ten, vajėzau, ten kojytė mergaitiška, su balta murzina kojine ir raudona odine basute. Jau nepamena Kazė, kaip tas šakas benurinko, kaip tą vaiką iki kaimo nuvilko, juk jau mergička kokių dešimties metų buvo. Tik visą kelią ant kupros kaip šieno kupetą vilkdama kartojo: „Nemirk nemirk nemirk.“ Ir juto, kaip jai ant basų kulnų varva šiltas glitus kraujas iš mergaitės tarpkojo. Ne, Kazė netylėjo, Kazė visom bobom kolūky papasakojo, ką radus, ir sūnums, ir dukroms, ir marčioms, ir žentams. Ir šaukė garsiai, kad kaip paršą tokį gyvulį išromytų savomis rankomis. Žmonės kalbėjo, pagavo jį, bet Kazės niekas liudyti nekvietė, ir niekad mergaitės tos Kazė nebematė. Tik jos marčios, gyvatės, vis rečiau palikdavo Linutę, Gretutę ir Gabytę. Nesuprato Kazė tada, dėl ko vis rečiau. Dabar tik suprato, liežuviu po burną voliodama rūgščius kopūstus ir bandydama dantenomis sukramtyti miestietiškos dešros gabalą.

Nusipurtė Kazė paskutinį kąsnį nurydama. Rūgštūs kažko tie kopūstai. Ir dešros kažko rūgščios. Gal ne vakar juos virus, gal užvakar? Nes vakar lyg kugelį valgiusi. Nesuprasi. Atsirūgo garsiai, pakilo nuo stalo, pasisėmė į puodą vandens, uždėjo virti. Kol užvirs, nuėjo įsijungė televizorių, pažiūrėjo pro langą. Septynios. Ne. turbūt jau šiandien niekas nebeatvažiuos. Į lovą šalia kirvio liuoktelėjo katinas, vakaro žinios kartojo tas pačias naujienas. Tik viena nauja, negirdėta – lyg tarp kitko, – kad Amerikoj per koronavirusą paleido daug nusikaltėlių. Vėl sunerimo Kazė. Toli ta Amerika, negrįš iš jos niekas, ale kaži kaip pas mus? Juk juos irgi reikia šerti, ar tik valdžia nebus paleidus ir Lietuvoj tų bezdielnikų ir banditų? Va, kaip tada, tas kaimynų už miško vaikas. Visi žinojo, kad sėdėjo. Tik nežinojo, už ką. Tik grįžo, tėvai laimingi, džiaugės, visiems pasakojo, kad už nieką nuteistas buvo. Bet Kazė žino, kad ne už nieką. O gal tada už grotų ir išmoko TĄ daryt? Kažko Kazei staiga pasidarė saldu burnoj, prieš akis stojo vaizdas, tiek metų iš atminties išnykęs: pietų metas, lanka tarp miškų, josios žalmargė, o jai iš užpakalio ant melžiamojo suoliuko pasilipęs, kelnes nusileidęs tas kaimynų vaikis, iš kalėjimo grįžęs. Nėrė Kazė tada į krūmus, kad josios nepamatytų, nes nežinia, ką toks padaryti gali. O būti antrai po karvės iškart paimtai – šlykštu. Nors mažai kas Kazei šlykštu, visą gyvenimą mėšlą savom rankom mėžusiai. Neiškentus marčioms papasakojo, kikendama, kokį dyvą mačiusi, kokį kavalierių jos žalmargė įsitaisius, tai po to anūkių jau jai išvis nepalikdavę. Net ir tada, kai kaimynų sūnus į kitą rajoną išvažiavęs apsiženijo. Tik dabar Kazė suprato, kad prisišnekėjo pati. Tylėt kaip žemei reikėjo. Tylėt.

Staiga Kazei pasirodė, kad kažkas klebena duris. Iš vidaus jos jau kadai neužsirakina, tik iš lauko. Durys persisukusios, supuvusios, apsilupusios, kažkada žaliais dažais dažytos, tik didelis surūdijęs kablys saugo Kazę. Pažiūrėjo Kazė pro virtuvės langą – durų nesimato, tik nutrupėjęs slenkstis su nugeltusių žolių kuokštais vakaro prieblandoje. Tyliai nutipena Kazė į lovą, apčiupinėja kirvį, šautuvą. Minutę pagalvojus, šautuvą palieka, kirvį pasiima ir vėl prie durų. Tikrai kažkas klebena, bet tyli. Paštininkas visada ją šaukia: „Ponia Kaze, čia aš, įleiskit“, vaikai prie langų eina žiūrėt, o čia kažkas tik tyli ir judina duris.

Įsiklauso Kazė. Šnopuoja, gyvatė. Šnopuoja kaip tas žaltys, kuris juos prie negyvėlių krūvos per karą suvarė. Kur po stiklinę samanės, karčios kaip pelynas, dvokiančios srutomis, liepė gerklėn susipilti, šakes į rankas įgrūdo ir lavonus prisakė į duobes versti. Smeigti ir versti, versti ir smeigti, nežiūrint, kur. Nežinojo Kazė, kas jie, tie vyrai, daugiausia jauni, o tas žaltys tik vaikščiojo aplink šnopuodamas ir rėkavo, kad judėtų. Judėjo Kazė, stipri buvo, jauna, gyventi norėjo. „O dabar? Ar noriu dabar? – šmėsteli mintis Kazei. – Ne, jau seniai nebenoriu. Tegu ima, ką nori, tegu neša, duosiu į ranką kirvį, tegu užkapoja. Dar pati pasakysiu, kur pakasti – va ten, po tuo krūmu alyvų, kur vaizdą į lanką kiek užstoja. Juk kai ant akių, tai niekas ir nepamatys, niekas ir neras, niekas manęs iš čia neišveš.“

Nuleidžia Kazė kirvį. Atremia jį į priemenės kampą. Kaire ranka atkabina kablį. Dešine nuspaudžia rankeną. Stumteli duris.

Už jų – tik vakaro vėsa. Tik ji plūsteli į vidų.

 

Rašyti komentarą

Turite prisijungti, jei norite komentuoti.