Tikri nutikimai

 

●

 

Su Viktorija važiuojam į Druckūnus. Susistabdėm pakeleivingą mašiną. Vairuotojas pasakė, kad į vietą nenuveš, bet gerą šmotą pavažiuosim. Sulipom į mašiną. Geras šmotas baigėsi. Mašina sustojo, mus išleido, pats pasuko fermų link. Likom stovėti tuščiam kely. Mašinų nėra, ėjom pėsti, ėjom ir ėjom. Sutemo. Išsirinkom labai gražią vietą, apaugusią medžiais. Ji buvo atokiau nuo kelio. Sulindom į miegmaišį ir sumigom. Per miegus pajutau, tarsi kas pūstų karštą orą man į veidą. Ir staiga nuo pasmakrės iki plaukų nudyrė juostą odos, apėmė šiurpas, žaizda bjauriai perštėjo. Nubudau. Šalia mano veido didžiulė raguota galva. Ji šnopavo ir šlykščiai seiliojosi. Jėzau, juk tai velnias. Supratau, kad tai pabaiga. Užsimerkiau ir laukiau. Po kurio laiko viskas aprimo. Galva dingo, dingo ir mano žaizda. Aušo blaivus rytas. Tarp medžių įžiūrėjau kryžių siluetus. Tik dabar supratau, kur mes esame. Viktorija pabudo, pasakė puikiai išsimiegojusi. Suvyniojau miegmaišį. Miegmaišio galvūgalyje pūpsojo riedulys su neįgudusio meistro ranka iškaltomis raidėmis: „ATA. Dievas jo vardą žino.“ Išsimiegojom ant neatpažinto žmogaus kapo. Girdėjosi mašinos ūžesys. Pasukom žvyrkelio link. Sujudėjo krūmas, ten stovėjo karvė. Ji stebėjo mus, kol privažiavo mašina. Spėjau jai pagrūmoti.

 

 

Parašyta Andriuškevičiaus prašymu

 

Tai, sakai, nori nusižudyt.

Galiu duoti patarimą.

Važiuok į Šiaulius.

Ten siauruko pylimas.

Užlipęs ant pylimo šiaurėj matysi miesto panoramą.

Pietuose purienų laukas iki pat didžiojo geležinkelio.

Reikės daug faneros lapų.

Jie turi būti nudažyti žaliai su geltonais taškais.

Tai būtų purienų lauko kopija.

Lapus pritvirtink prie pabėgių.

Pridėjęs prie bėgio ausį išgirsi artėjantį siauruką.

Lįsk po lapu tau norimoje vietoje.

Jei apsigalvosi, liksi gyvas.

Jei žūsi, prie tų dviejų faneros spalvų pridėsi raudoną.

Žūsi kaip tikras patriotas.

Kalendoriuj bus pažymėta.

Bus ne darbo diena.

Žuvimo vietoje dės gėles.

Mašinistas bus sutrikdytas, įvažiavęs į pievą.

Jis gali net iššokt iš garvežio.

Bėda ta, kad tai nebeįvyks.

Scenovaizdis seniai sudarkytas.

Pylimas nugriautas.

Purienų pievos užstatytos namais.

Siaurukas rūdija geležinkelio muziejuje.

Tai va, Alfonsai, nesižudyk.

Čia šviesiau nei ten.

Gyvenk ir žvenk.

 

●

 

Gruodį prieš Kalėdas mūsų kiemas buvo pilnas vaikų. Kambary ant stalo degtinės butelis, tai atlygis skerdikui.

Kadangi mūsų gatvėj skerdiko nebuvo, kai reikėdavo pjaut kiaulę, kviesdavo Čikeliovą. Jis buvo toks didelis, kad užstodavo saulę. Jis taip pat buvo Šiaulių „Statybininko“ komandos vartininkas. Jei jam įmušdavo įvartį, tai tik pro tarpkojį. Jo kojos buvo kreivos. Bet jis turėjo labai gerą širdį, jam visko buvo gaila.

Išgėręs butelį ir iš už bato aulo ištraukęs vokišką durklą, sėlino kiaulės link, taikėsi į širdį.

Sunerimusi kiaulė tuo pat metu šoko ir išbėgusi iš kiemo į gatvę lėkė pirma, jos nugaroj styrojo durklas, už jos Čikeliovas ir mes, visi vaikai.

Bėgti buvo sunku, griuvinėjom į pusnis. Tik kiaulei ir Čikeliovui sniegai netrukdė. Gatvės gale prie Tomo Sakalausko namo kiaulė pasuko į dešinę ir pro atvirus stadiono vartus įbėgusi futbolo aikštės centre nugriuvo.

Čikeliovas ištraukė iš kiaulės nugaros durklą. Mes stovėjom ratu. Rato vidury kiaulė, šalia jos Čikeliovas į sniego gniūžtę valė durklą. Stojo nejauki tyla. Jurgiukas pravirko. Jis buvo mažiausias. Kažkuris vaikas pasakė, kad ji buvo pati geriausia iš visų Šiaulių kiaulių.

Čikeliovas mus paliko.

Netrukus grįžo su kaimynu Butkum rogėse.

Futbolo aikštės centre liko raudona spalva.

 

●

 

Jis žinojo, kur ji gyvena.

Palipęs ant kalnelio pasibeldė į trobos duris.

Ji jas atidarė.

Kambaryje kūrenosi ugnis.

Prie krosnies gulėjo malkos.

Ant jo bevardžio piršto išdavikiškai blizgėjo vestuvinis žiedas.

Jis žiedą numovė ir siekė kišenės.

Žiedas išslydo, nuriedėjo ir dingo grindų plyšyje.

Jis čiupo kirvį ir ėmė kapoti grindų lentas.

Bevardis vėl žibėjo auksu.

Studentė gūžėsi lovos kampe paslėpusi veidą už nukabinto nuo sienos paveikslo.

Tai buvo Kristaus atvaizdas.

Jis pirštu rodė į savo kruviną širdį.

Svečias uždarė duris ir grįžo į Užupį.

 

●

 

Ši naktis jam buvo prasta, per miegus nei šį, nei tą šnekėjo, blaškėsi. Prabudęs orą gaudė kaip šuo, negalėjo paprasčiausiai kvėpuot.

Nuvyko į ligoninę, kur dirbo jo draugas daktaras.

Ligoninė stovėjo ant kalno šalia Misionierių bažnyčios. Pro ligoninės langą matėsi vadinamasis Rojaus vaizdas. Daktaras, vilkintis chalatu, su jauna sesute jau laukė.

Jis parodė į duris su užrašu „Operacinė“.

Atėjęs sėdi kėdėj, už jo stovi sesutė.

Daktaras: „Šiandien operuosim nosį dailininkui. Kaip žinai, jie visi trenkti, bet jis dar ir genijus, o tie ypač pavojingi. Tu labai stipriai jį laikyk.“

Žinoma, daktaras buvo ne tik puikus specialistas, bet ir ryškaus žodžio meistras. Sesutė, kiek turėjo jėgų, apkabino jį.

Jo galva atsidūrė tarp jos krūtų, pasijuto tarsi su ausine kepure.

Girdėjo jos širdies dūžius.

Jį užplūdo maloni šiluma, saugi ramybė.

Sėdėjo užsimerkęs, kad nematytų kruvinų daktaro įnagių.

 

●

 

Vasara. Šilagaliai. Skaisti saulė. Klevo šešėlyje skaldau malkas. Neperskeliu šakoto strampo. Galop kirvio pentį trenkiu į kaladę. Atskilusi pliauska vožia man į nosį. Tai buvo perkūno trenksmas, keista, bet nė lašo kraujo. Pradėjo lot kaimyno šunes. Už trobos kampo plonas moteriškas balselis.

„Kokia graži mūsų Lietuva, kur čia Šventosios upė?“

Na jau man tiktai to ir betrūko.

Matau ateinant kriminalų rašytoją Birutę Mackonytę, rašytoją Vytautą Žvirdauską ir dar vieną nepažįstamąją.

Birutė: „Vytuk, paklausk to valstiečio, kur Šventosios upė.“

Vytautas: „Dėde, kur čia Šventosios upė?“

Birutė: „Kalbėk garsiau, gal jis glušas.“

Po šimts, ne vieną lašą su Vytautu esam išgėrę, o dabar aš jam valstietis, dėdė ir dar glušas.

Tik vėliau supratau, kad kalta buvo saulė ir šešėlis, kritęs nuo mano kepurės snapo.

Priėjęs arčiau Vytautas nusikeikė: „Petrai, tai čia tu? Koks velnias tave čia nešioja ir ko čia tau reikia?“

„Čia mano klevas, čia mano troba ir aš stoviu ant savo žemės.“

 

●

 

Buvo devinta diena po apendicito operacijos.

Labai nyku drybsot lovoj, norėjo prasiblaškyti.

Vakare jis nuėjo iki turgaus, sėdo į autobusą. Išlipo prie „Palydovo“ kino teatro. Po filmo jautėsi prastai. Pamažu patraukė namų link. Beeinant Vytauto gatve suėmė skausmai. Pasuko kairėn. Ten gyveno jo bendramokslis. Pasibeldė į duris. Nieko nebuvo namie.

Atsistojo prie tvoros susiėmęs šoną.

Staiga atsivėrė kaimyninio namelio durys.

Pasirodė pusplikiai, tik su apatiniais skarmalais, vyras ir moteris. Artinosi link jo tarsi kokios pirmykščių žmonių dvasios, vėjo pučiamos. Vyras rankoj laikė baslį, moteris nešė abiem rankom apkabinusi akmenį. Ji rėkė: „Čia tas pats, kuris nori išplėšt mūsų sandėliuką ir vagia jurginus.“

Vyras, apsukęs baslį aplink galvą, trenkė jam į kairį šoną, dešinį jis laikė užspaudęs. Jis spėjo pasakyt: „Tėvai, žalti, pindicits.“ – „Aš tau įdėsiu pendicitą!“ Trenkė antrą kartą. Jis nebėgo, liko stovėti atsirėmęs į tvorą. Tiedu aprimo ir grįžo, iš kur atėję.

 

●

 

Susiruošiau atiduoti skolintą kirvį. Tai puikus instrumentas, su juo padariau skulptūrą.

Apsivilkau kostiumą, nes Algis pakvietė į „Vilniaus“ restoraną, sakė, bus Keliuotis.

Pasiėmiau kirvį, nuėjau į autobusų stotelę.

Įlipęs į autobusą pažymėjau bilietą.

Čia ir prasidėjo.

Visi keleiviai susigrūdo vairuotojo pusėje. Visi akis išvertę spokso į mane. Nieko nesuprantu.

Laimei, prie lango sėdėjo pažįstamas. Tas irgi atrodė keistai. Aš sakau, kas čia, po šimts, su tais žmonėm pasidarė.

Durniau, kas tau pasidarė, tavo rankoj kirvis.

Išlipęs iš autobuso kirvį paslėpiau po švarku.

Jį atidaviau savininkui ir nuėjau į susitikimą. Restorane Algis su Birute jau laukė.

Netrukus atėjo ir Keliuotis.

Užsisakėm pietus.

Suvalgęs sriubą Keliuotis pasakė: einu atsinešt dantų.

Grįžęs iš rūbinės čia pat prie stalo susidėjo viršutinio ir apatinio žandikaulio protezus.

Birutė man tyliai sako: žiūrėk, jis su dviem kaklaraiščiais, pasakyk jam.

Ne, aš nemokėsiu kultūringai pasakyt.

Birutė labai ilgai ir labai mandagiai kalbėjo, kol Keliuotis suprato, kad ant jo vieno kaklo du kaklaraiščiai.

Jis ramiai paaiškino, kad dar eis pas du žmones. Pas vieną normalų – jam mėlynas, pas kitą partinį – tam raudonas.

Vieną kaklaraištį nusirišo ir įsidėjo į kišenę.

Profesorius buvo šiek tiek išsiblaškęs.