10-01

Apysakos fragmentas

Kalijos, chrizantemos, baltos rožės, juoda kava, satino bangos, paauksuoti nėriniai, mėlynai apšviestas žalvarinis kryžius virš numirėlio galvos, po tris žvakes iš kiekvienos karsto pusės. Už kelių valandų jį išveš kremuoti. Hipnotizuodamas palubėje kabantį kondicionierių, miglotai regiu kitas kadaise įvykusias laidotuves. Įstrigęs kvapas – kalijų, chrizantemų, baltų rožių, stiprios kavos, kurią moterys gurkšnoja ankštame kambarėlyje ir tyliai šnabždasi, siaubas, tikras košmaras, vaikai liks vieni, nejau tikrai nusišovė, sunku patikėti. Šįkart jos ir vėl kuždasi, kaip netikėta, jį rado garaže susmukusį, nespėjo pakabinti paveikslo, sako, kad insultas, o jei pro duris įeina artimas giminaitis, šnabždesys išsilydo į begarsį, žuvišką žiopčiojimą sausomis, siauromis lūpomis.

Karste, tose satino klostėse, guli ne senelis. Tik jo apybraižos: didelė, pakumpusi nosis, sukritęs veidas, milžiniškos ausys, pamenu, jos niekad tokios nebuvo, aštri kaukolė, ilgas, atsikišęs, smailus smakras. Ne mano senelis čia, tik jo apybraižos, groteskiškas šaržas, neišspręstas kryžiažodis, kuriam trūksta penkių raidžių.

Plačias stiklines duris tamsios šarvojimo salės gale dengia raudoni roletai ir pro juos besisunkianti dienos šviesa nudažo kambarį aguonų spalva. Lauke atlydys –
kartkartėmis nuo gedulo namų stogo minkštai nuslysta šlapio sniego šliūžė, juodas jos šešėlis nebyliai pliumpteli žemyn, išnyksta tame raudonyje kaip koks velniūkštis, akimirksnį sušmėžavęs pragaro katile. Kitos, siauresnės, durys veda į pagrindinę laidojimo namų salę, į jas įstatytas grublėtas stiklas, už kurio spigina akinanti baltuma. Tapybiškai mąstant, plačiosios durys veda į pragarą, siaurosios į rojų, bet kad už jų – tik bendras tualetas gedintiesiems ir kavos aparatas, ant kurio užklijuotas blizgučiais papuoštas magnetukas. Balta motina glaudžia baltą kūdikėlį, turbūt Jėzų, bet motinos gipsinė galva nulūžusi, likusios tik klostės ir rankos – apybraižos.

Šarvojimo salėje ant kėdės padėta tigrinė rankinė, joje garsiai skamba telefonas, groja Rihannos daina „Diamonds“, priverčianti mane ir Mariją nervingai susižvalgyti. Šalia sėdinti Tėja meta pagiežingą žvilgsnį į močiutės brolienę, moterį, kurią labiausiai puošia tyla – vos prasižiojusi, ji paleidžia į orą kokią nesąmonę.

– Oi, atsiprašau, – kaltai šypteli brolienė. Pakelia rankinę ir lėtai krypuoja sumuštinių kambarėlio link. – Artūras skambina, – garsiai pasiteisina, tarsi visi čia sėdintys žinotų, kas tas Artūras. Tada dešimt minučių pliurpia už durų telefonu, gedintieji priversti klausytis jos pokalbio.

Elzė apkabina močiutę, smaksančią ant kėdės prie karsto. Ji balta kaip popierius, vėl išgėrė tų rožinių tablečių, mėlynos dar laukia vakaro. Kartkartėmis tyliai klusteli: „Kaip aš dabar gyvensiu?“ Kai Elzė išeina parūkyti, jos vietą užima moteris, kurią labiausiai puošia tyla.

– Kaip puikiai pagrimuotas, – nusistebi. – Atrodo gražesnis nei gyvas!

Visi tyli, Tėja žaibuoja akimis, šalia sėdintis Saulius kilsteli antakį. Tą akimirką pasijuntame esantys tulžingi ir aitrūs. Atsisukusi į antroje eilėje sėdinčiuosius, brolienė vėl nusmeigia tylą mirtinu klausimu:

– Gal žinote, kur artimiausia kirpykla?

– Yra viena už poros kvartalų. Prie „Iki“, – mandagiai atsako Judita.

Vėl tylime. Į šarvojimo salę įžengia moteris, senelių kaimynė iš Karoliniškių. Stabtelėjusi prie karsto, persižegnoja, padeda rožes ant marmurinės pakylos, prieina apkabinti močiutės ir prisėda tolėliau.

– Čia ta Dana? – brolienė teiraujasi močiutės pašnibždomis, nors visi girdi. – Vajei, kokia kūda! Susenusi ir kūda! Nepažinau.

Po kelių valandų senelį išveža kremuoti, kitą dieną šarvojimo salėje pastato urną, žmonių prisirenka dar daugiau, slampinėjame su Marija po sales apduję ir apsvaiginti šios laidotuvių epopėjos.

Viskas įvyko per greitai. Iki šiol netikiu, kad didžiajame name ant garažo sienos daugiau neatsiras nė vienos naujos lėkštės, atrodo, senelis tik išvyko atostogų. Baisu pagalvoti apie močiutę, kuri jau buvo atsigavusi, ruošėsi dar vienai kelionei, prisipirko suknelių. Pavasarį jie turėjo skristi į Kretą, išsinuomoti kambarį viešbutyje ant uolos krašto, stačios, laiptuotos uolos, kuria nusileidi į akmeningą paplūdimį. Jie turėjo kiekvieną vakarą gurkšnoti vyną dūzgiančiose prieplaukos kavinukėse, ragauti sraiges ir musaką, užsisakyti graikiškų salotų, kurių nesuvalgys ir parsineš namo. Siaubti suvenyrų parduotuves, prisipirkti alyvuogių aliejaus, magnetukų ir natūralaus pluošto kempinių. Išsinuomoti motorolerį ir nuvažiuoti į Chaniją. Skrusti Spinalongos saulėkaitoje, kol pasibaigs kremas nuo saulės. Grįžę jie turėjo visas nuotraukas išsiryškinti ir sudėti į storą albumą, o šį liepti mums vartyti, kai atvyksime į svečius valgyti blynų.

Dar ilgai senelį primindavo kryžiažodžiai spaudos kioskuose, kiekviena statulėlė didžiajame name, visi suvenyrai, paveikslai, lėkštės, partemptos iš blusturgių, atmintyje vis dažniau suskambėdavo jo pasaka apie vilką ir kvailį, tada galvodavau apie senelio užkimštą pyktį, kurio niekada nebuvo paleidęs. Įdomu, kur paslėpė savąjį butelį su džinu? Kaip jam pavyko tiek laiko nepratrūkti? Nepratrūko ir tą tolimą akimirką, kai sėdėjo koridoriuje ant batų dėžės, laikė telefoną, kurio garbanotas laidas glostė parketą, išleido iš gerklės trumpą garsą, primenantį paukščio sparnų suplazdėjimą, ir ilgai spoksojo į elnio ragus, pakabintus virš virtuvės durų. Nerėkė, neverkė, tik spoksojo.

Prabėgus mėnesiui po laidotuvių, vėl susapnavau, o galbūt iš tikro aplankiau ilgąjį melzganą praeities koridorių su daugybe kambarių. Įžengęs pro penktąsias duris kairėje, patekau į sodą, močiutė, dar jauna, guvi, vilkinti žalią kombinezoną, karpė treliažuose želiančius vijoklius, senelis sėdėjo lauke, prie stalo, susikaupęs kažką žymėjo languotame sąsiuvinyje, matyt, tęsė sodo augalų kroniką. Vienoje rankoje laikė tušinuką, kitoje – smilkstančią cigaretę. Išvydęs mane, nudžiugo. Tai, ką rodė ta kryptimi pūsdamas sidabrinį cigaretės dūmą, buvo Rokis. Tįsojo ant vejos, lekavo iškišęs ilgą rožinį liežuvį, kai pasilenkiau paglostyti, bakstelėjo delną drėgna nosimi.

Buvo karšta, o aš buvau vaikas ir mūvėjau senuosius savo džinsus, ant kurių mama kažkada prisiuvinėjo lipdukų su vėžliukais nindzėmis. Nutariau juos nusimauti, bet pamačiau, kad džinsai neturi užtrauktuko, jis tėra butaforija, papuošimas be jokios paskirties. Pamaniau, bent mėlyną džemperį atsisegsiu, bet ir jo užtrauktukas buvo netikras. Akimirką mane sustingdė baimė, kažkokia negera nuojauta lyg skruzdė ropinėjo ant kojos piršto, užsikeberiojo ant pėdos, blauzda ėmė ropštis aukštyn, pasiekė pilvą, bet nelaukiau, kol įlįs man į akį ar ausį, – moviau atgal į koridorių.

Ten sutikau Mariją. Ji vangiai stebėjo mane, kai bandžiau patekti į kitą kambarį, kažkodėl užrakintą, tada į dar kitą ir vėl į kitą – visi jie buvo užrakinti. Blaškiausi koridoriuje nekreipdamas į ją dėmesio, o ji šypsojosi. Rankose laikė raktų ryšulį. Dar valandėlę stebėjo mano beviltiškas pastangas įsilaužti į užrakintus kambarius, galiausiai jai manęs, matyt, pagailo, nes meiliai nusišypsojusi ištiesė man vieną raktą, su juo pavyko atrakinti kambario su ežeru duris. Tik ežero viduje nebuvo. Marija juokėsi.

– Ežero šiandien nėra! – kvatojo net apsiašarojusi. – Bac ir nėra!

Prabudau iš šalčio, nes buvau nusispardęs antklodę. Marijos lovos pusė buvo tuščia, tik sukritusios antklodės klostės bandė atkartoti jos formas. Išėjau į terasą parūkyti. Žvarbią, vėlyvą naktį stiprus, ledinis vėjas brūžino stoglangius, kaimynės liemenėlės lyg cirko ruoniai vykdė vėjo komandas ir darė kūlversčius ant virvutės.

Traukdamas karčius dūmus į plaučius, prisiminiau Gdanske sutiktą Vytautę. Seniai jos nemačiau, bet ji nė kiek nepasikeitė. Koncertavo tąkart su „Užupio lapėmis“ tame pačiame festivalyje, o po koncerto, kai su kitais atlikėjais ir garsistais vakarojome viename senamiesčio bare, prisėdo šalia šnektelėti. Mano Vytautė, kurios auksinės grandinėlės smulkus, žybsintis deimančiukas yra mažesnis už užsegimą ir sukritęs į gilią jos kaklo duobutę, pasakė, kad apie spalio pirmąją seniausiai viską žino, tik bijodavo su manimi pakalbėti. Ji sakė, kad Marija turbūt nuolat primena tai, ką norėčiau pamiršti, ir kad ji lauks manęs, kai viskas baigsis. Tada švelniai mane pabučiavo, o aš netikėjau jos žodžiais, bet kuo toliau, tuo labiau atrodo, kad dėl visko kalta Marija. Lyg tą koridorių, visus jo kambarius ir mano mintis būtų pasiglemžusi, lyg būčiau menka figūrėlė iš plastilino, kurią ji nulipdė ir bet kada gali paversti kažkuo kitu. Lyg mano sąmonė būtų jos sąmonė, lengvai perskaitoma ir nuspėjama, skaidri kaip stiklinė peleninė, kurią kažkada pavogėme iš „Adatos“.

Grįžęs į kambarį, radau ją stovinčią prie paveikslo. Ji žvelgė į mane blausiai šypsodamasi kaip sapne, iš kurio ką tik buvau pabudęs. Paklausė, ko nemiegu ir šlaistausi po namus. Nieko neatsakiau. Mes jau buvome per toli, kad galėtume susikalbėti.