Wysłaliśmy Ci paczki
Labai brangus man tas laiškelis. Lyg pats būčiau jį gavęs ir saugojęs aštuonias dešimtis metų. Aišku, Vilniaus bažnyčių vaizdas, nuvaikščiotos, numyluotos vietos. Ypatinga atvirukų serija, išleista lietuviams atgavus Vilnių. Bet čia ne triumfuojantis sveikinimas iš laisvosios sostinės. Mačiau ne vieną tokį. Su šauktukais ir daugtaškiais. Dar sykį buvo įrašyta padėka „mūsų sovietiškiems draugams“. Suprask – už sugrąžintą Gedimino pilį. Nežinia, kvailumas ar gudravimai. Bet nesvarbu pagaliau.
Laiškelis rašytas į karo belaisvių stovyklą Vokietijoje, pavadintą Stalag I A. Karo istorikai turbūt pasakytų, kur ji buvo. Gal net Lenkijos teritorijoje, kaip ir dalis kitų kraupių stovyklų. Laiško adresatas – Herrn Zygis Franciszek – tai lenkų armijos karys. Spėčiau, kad paprastas eilinis, jaunutis vaikinas, nors ir vadinamas ponu. 1939 metų rudenį, prasidėjus karui ir okupavus Lenkiją, vokiečiai paėmė į nelaisvę apie 400 tūkstančių lenkų karių. Vėliau karo belaisvio statusas paliktas tik karininkams, o dauguma eilinių tapo civiliais reicho darbininkais. Arba nesutikę atsidūrė konclageriuose.
Zygis – bene lietuviška pavardė. Nieko nuostabaus, nes atvirukas išsiųstas iš Vilniaus geležinkelio stoties 1940 metų kovo 27-ąją. Tą dieną ir rašytas. Ar kareivėlio šeima Vilniuje ir gyveno, nežinia. Sveikinimus belaisviui perduoda mama, tėtė ir Helia su Danusia (greičiausiai seserys). Kovo 24-ąją tais metais buvo labai ankstyvos Velykos. Laiške pastaba, kad jos praėjusios panašiai kaip Kalėdos – w smutku. Negi kelsi linksmybes, kai sūnus už grotų. O antrąją Velykų dieną apsilankę svečių. Dar pranešama, kad Danusia lanko mokyklą. Visi namie sveiki, tik mama labai nusiminusi, kai nėra žinių iš sūnaus. Kas laišką surašė, taip ir neaišku. Kuri nors sesuo? Kažkas iš kaimynų, diktuojant visai šeimai? Rašysena graži, įgudusi, gimnazistiškai tvarkinga. Moters ranka? Nors tėvynė jau tarsi neegzistavo, tokie laiškai, ir dar su brangaus miesto vaizdu, turėjo nešti belaisviui patriotinę žinią, ne tik namų kvapą. Juk viskas lygiai taip bus ir po kelių dešimtmečių, kai iš Vilniaus keliaus atvirlaiškiai rytų kryptimi.
O kas jau visai užkuria atmintį, gal net labiau nei Vilniaus bokštai, – tai meilus, švelnus, maloningas žodis paczka, paminėtas trumpame laiške tris kartus. Galimybė tokioje situacijoje pasiųsti ir gauti paczką, siuntinį, prilygo gerumo ir meilės pilnatvei. Pasakymui: tu gyvensi. Ir labai dažnai – iš tikrųjų gyvenimą. Franciszekas Zygis išgyveno, nes Lietuvos paštu ėjo jam namiškių paczkos. „Wysłaliśmy Ci paczki 2…“ – prasideda laiškelis į belaisvių stovyklą. Pirmasis siuntinys buvęs 10 kg, kitas – 5 kg. Gal vokiečiai sumažino normą? Bet veikiau – patys namiškiai stokojo, gal skurdo, juo labiau – atėjus pavasariui. Juos rėmė kažkokia Wędziagolska, prieš Velykas atsiuntusi maisto produktų. Ir klebonijose visais laikais buvo tradicija šelpti kalinių šeimas.
Iš kažkokio kunigo nugriebęs Antanas Terleckas kitados man siuntė į tarybinę kariuomenę visą rūkytų lašinių paltį. Taip ir gavau susuktą pašte į storą rudą popierių. Neprisimenu, ar suvalgiau viską. Karinio dalinio valdžia šnairavo į maisto siuntinius ir į tuos kareivius, kurie skundėsi esą alkani. Paskui kalėjime namiškiai kas mėnesį perduodavo 5 kg maisto siuntinį. Į tremtį paczkos keliavo laisvai. Fanerinės, kartoninės dėžutės, kitąsyk apsiūtos baltu perkeliu, užantspauduotos. Nešdavaisi namo švelniai lyg kūdikį, apsikabinęs. Net nepažįstami žmonės rodė gerą širdį. Jau nebuvo gyvybės ar mirties klausimas, tik šiaip epifanijos, draugystės ir meilės valandos. O dar, žinoma, įsiskolinimas, danguj ar žemėj, kurį tik vėliau supratau.
Bet viena nuodėmė ar didžiulė gėda jau tada išlindo. Gyvenau dviese su jaunuoliu iš Vakarų Ukrainos, Stryjaus miesto. Jis buvo baigęs technikumą ir paskui kažkodėl nusiųstas atlikti praktikos į Vakarų Sibirą. Kartą rudenį jis gauna siuntinį iš namų. Parsineša, atidaro, o ten – bulvės. Pilna fanerinė dėžė. Kiša ranką gilyn, pakrapšto, bet nieko daugiau, tik bulvės, gražios, naminės. Vaikinukas, Valerka, atsisėdo ir verkia. Buvo matęs mano siuntinius su dešromis, šokoladais, užsienietiškais drabužiais, cigaretėmis. Žinoma, dalindavomės viskuo, maistu ir drabužiais. Bet vis tiek baisi socialinė nelygybė. Pasidaro man gėda savo pūkinių striukių ir kad esu tuo patenkintas. Neprisimenu, ką jam sakiau, bet po kurio laiko mėginome drauge kepti bulvinius blynus. Buvome abu jų pasiilgę. Tarkos nėra, tai sugalvojau vinimi išbadyti skardinę nuo kavos. Kažkas išėjo. Ukrainietiškos bulvės buvo rinktinės.
Anksčiau daug mėnesių kasdienės žinios prasidėdavo nuo pandemijos aukų skaičiaus. Dabar kasdien skaičiuojama, kiek pabėgėlių nelegaliai, neteisėtai ir hibridiškai kirto Lietuvos sieną. Gal šiandien ir ne laikas aiškintis, kodėl šitiek metų nebuvo valstybės sienos, tik imitacija, ir nuo migrantų mus ir Europos Sąjungą saugojo baltarusių pasieniečiai, o nuo kontrabandos tyčia nesaugojo niekas. Tieskime koncertiną keliais aukštais ir keliomis juostomis (negi gaila labdaros!), o kur neužteks vielos, priešų antplūdį profesionaliai stabdys mūsų pasienio tarnyba ir kariuomenė.
Kadaise prezidento Trumpo ketinimus atsitverti nuo Meksikos milžiniška siena popiežius Pranciškus santūriai pavadino nekrikščionišku sumanymu. Ten irgi visi bėgliai nelegalai, ieškantys geresnio gyvenimo, kasami net tuneliai, viskas tapę verslu ir politika. Trumpas nekentė Vatikano.
Pabėgėliai jau seniai yra laiko ženklas, ir ačiū Dievui, kad pagaliau su juo susidūrėme. Viskas labai sunku ir nauja, bet kitaip jau nebus. Ketvirtadalis žmonių, patekusių į Lietuvą, yra nepilnamečiai. Per žinias niekas nemini, bet girdėjau apie seseles vienuoles ir „Carito“ žmones, mėginančius bendrauti su pabėgėliais ir jiems padėti. Aišku, kad ne vienas šimtas jų pasiliks čia, ir mes turėsime išmokti žiūrėti jiems į akis ir pripažinti jų žmogiškąją vertę.
Didžiuojuosi Lietuvos paštu, kuris 1940 metų pavasarį gabeno išgyvenimo siuntinius tiems, kurie buvo laikomi mirtinais priešais, klastingais Vilniaus grobikais. Lenkų kareivis Franciszekas Zygis liko gyvas. Artimųjų laišką, perlenktą pusiau, jis išnešiojo savo kišenėje per visus nelaisvės metus. Jau neprisimenu, kokiais keliais tas popierėlis sugrįžo į Vilnių – iš lenkų ar vokiečių kolekcijų. Bet štai gauni žinią apie išgelbėtą gyvybę, apie meilę karo ir maro metu, ir kažin kaip nesinori tikėti nei koncertinų, nei ašarinių dujų ar vandens patrankų pajėgumu apsaugoti mus ir mūsų vertybes.
