-js-

Iš širdies į širdį

 

Turbūt buvo taip gražu, kad profesionalus fotografas M. Pranckūnas iš Liaudies namų Kaune nesusilaikė. O gal kas paprašė įamžinti? Gal rinko liaudies buities ir papročių vaizdus. Liaudiškos Jėzaus Širdies pamaldos birželio mėnesį, namuose ar lauke, gyvavo plačiai ir galingai. Patekusios į grožinę literatūrą, daugybę prisiminimų. Nebuvo katalikiškų namų, kad nuo sienos nežvelgtų tas romus barzdotas veidas. Kartų kartos taip gimė ir augo, mirė. Po spinduliuojančia, perverta širdimi su šiek tiek kraujo. Aišku, mieste, Lenino prospekto bute, šventų paveikslų nebuvo. Gal būčiau slėpęsis po antklode. Kai pirmąsyk kaimo troboj pamačiau tą širdį, į vaikišką galvelę lindo baisios istorijos. Niekas dar nebuvo paaiškinęs, jog visa tai už mūsų nuodėmes.

O ir kas dabar ramiai stebėtų, kaip varva dieviško kraujo lašai! Gėlės, žvakės, žalumynai, baltos staltiesėlės tam, kad būtų mažiau mūsų kaltės ir siaubo. Suaugusiųjų darbas. Pavykęs. Užtat ir norisi fotografuoti lyg saulėlydį Palangoje.

Žinoma, nuotrauka, kaip ir patys Liaudies namai, dar iš tų laikų, kai birželis galėjo būti tik birželis. Šventos Jėzaus Širdies mėnuo mintyse ir atminty. Be didelių šešėlių. Be vasaros tankų, traukinių, ugnies, riksmo, panikos, tikro kraujo, duobių pamiškėse. Galvodamas kasmet apie tas aplinkybes, svarstau, ar tik ne mes patys būsime jas išprašę. Argi nėra tarp birželinių maldų prašymo, kad mūsų širdis būtų kaip Kristaus? Išmelstas panašumas. Paskui galima tylėti, bet viskas jau užsakyta, veikia.

Manau, panašiai ir palaimintasis arkivyskupas Teofilius Matulionis užsisakė sau likimą. Peterburge, migrantų darbininkų priemiestyje, reikėjo naujos bažnyčios. Suprojektavo, davė Jėzaus Širdies vardą, rinko pinigus, pamažu statė. Skubėjo pradėti pamaldas. Čia pat revoliucija ir bolševikų perversmas. Kol buvo pavojingesnių priešų, kunigų nekliudė. Bet netrukus griebė ir juos. Matulionis atsidūrė Butyrkų kalėjime, paskui paleido, vėl klebonavo ten pat, slapta konsekruotas vyskupu, galiausiai – Solovkų lageris, iš kur paprastai niekas negrįždavo. Jėzaus Širdies bažnyčia degė, vėliau uždaryta. Buvo sporto salė, bendrabutis. Vyskupui pasisekė tuokart, grįžo į laisvą Lietuvą. Bet vis tiek jį pasivijo likimas, kurio buvo meldęs. Neišvengė pervertos širdies. Ir pats nesislėpė nuo jos.

Šią vasarą Vilniuje pagarsinta ir kita tų pačių laikų ir vietų istorija, rašytojas ir dailininkas Juozapas Jurkūnas. Pusė jo veido turbūt vis dar žvelgia nuo mėlyno parodos plakato ant Kasiulio muziejaus durų. Su anuo šventu paveikslu čia, aišku, nėra ko lyginti, nebent irgi dėl pralieto kraujo. Buvo krikštytas Bagaslaviškio bažnyčioje garsaus kunigo Gimžausko, pamaldi motina jį ir patį rengė kunigystei. Bet pasimokęs Vilniuje, septyniolikos metų pasileido su aktorių trupe klajoti po Rusijos imperiją. Kijeve jį sutiko ir įsimylėjo Sidabro amžiaus magas Michailas Kuzminas. Parsivežė į Peterburgą, perkrikštijo į Jurijų, Juročką, darė iš jo rašytoją. Kuzmino dienoraščiai pilni Juročkos. Šlovino jo rusvus plaukus ir berniokišką kūną. Dėl jo Kuzmino eilėraštyje atsiranda ir Vilniaus vėjo palyginimas. Gyveno jie kartu per dvidešimt metų. Juročka pamilo garsią aktorę ir dailininkę, kelių poetų mūzą. Vedė. Gyveno trise. Paskui kaip namų šeimininkė prisijungė ir Jurkūno motina. Juročką tampė čekistai, verbavo, bet Kuzminas turėjo įtakingų draugų. Juročka ištikimai budėjo prie jo mirties patalo ligoninėje. Kuzmino dienoraščiai atsidūrė Lubiankoje, čekistų irštvoje. Jurkūną vėl suėmė. Vadinamojoje „rašytojų byloje“ gavo mirties nuosprendį ir tuojau sušaudytas. Kelios dienos po savo 43-iojo gimtadienio. Palaidotas bevardžiame kape tarp tūkstančių kitų bolševizmo aukų.

Dar 1925 m. rašytame eilėraštyje Kuzminas išpranašavo savo draugo likimą. Kažkada seniai perskaičiau ir nesusilaikiau nemėginęs versti. Atrodė man ne mažiau gražu ir šventa kaip anas paveikslas Liaudies namų nuotraukoje. Atvertos širdies žanras.

 

                         Baržos Kronštate paskandintos,

                         Sušaudytas kas dešimtas, –

                         Juročka, Juročka, Tau,

                         Duok Dieve, būt aštuntam

 

Kuzminas sako Juročkai: Jūs. Čia didelis skirtumas. Eilėraštyje aliuzija į „mirties baržas“, masinių egzekucijų priemonę, praktikuotą bolševikų. Po žiauriai numalšinto jūrininkų maišto Kronštato mieste 1921 m. kovą Rusijoje dar ilgai tęsėsi kruvinas teroras, politinių kalinių, belaisvių, įkaitų žudynės. Juročkai vis pavykdavo būti aštuntam. Be Kuzmino jis išsilaikė tik dvejus metus.

Jei būtų sekmadienio pamokslas, baigčiau tokiais žodžiais. Vasara nesustabdo nelaimių ir baisybių, nei nusikaltimų. Gal net patogiau Blogio Kunigaikščiui: palengvinta logistika, nepridengti žmonių kūnai, netikėtumo elementas. Jeigu tiesa, kad pralietas nekaltas kraujas maišosi su paties Dievo krauju, tada verta ir toliau prašyti ano panašumo. Nors niekada iki galo nesuprasi, kam ir kodėl mums visa tai. Ir dar vasarą, per patį gyvenimo gražumą.

 

 

Rašyti komentarą

Turite prisijungti, jei norite komentuoti.