Isaakas Babelis

 

Elijo Canetti (1905–1994) autobiografijos antrasis tomas „Fakelas ausyje“, skirtas 1921–1931 m., pasirodė 1980 m. (po metų rašytojui buvo įteikta Nobelio premija). Pradėjęs nuo tiesiog balzakiško „Šarlotės“ pensiono, jis įveda skaitytoją į didžiosios infliacijos laikų Frankfurtą ir toliau vaizduoja laikus, vietas ir įvykius tarsi egzaminus, kuriuos Canetti turi išlaikyti, kad apskritai galėtų rašyti: chemijos studijos Vienos universitete ir lygia greta kovingojo žurnalo „Fakelas“ autoriaus ir leidėjo Karlo Krauso paskaitos, Freudo psichoanalizės bumas pokario Vienoje ir Berlyno „aukso amžiaus“ patirtis 1928 m., komiški, groteskiški susitikimai su įžymybėmis (tarp kurių Bertoltas Brechtas, Isaakas Babelis, dailininkas Georgas Groszas ir kiti), visai paprasti žmonės keisčiausiomis gyvenimo aplinkybėmis ir veikėjai, tarsi nužengę iš senovės žydų padavimų, vėl Viena ir nuomojamas kambarys priešais „Pamišėlių paviljoną“, paskatinusį Canetti fantazuoti apie keletą personažų, iš kurių galiausiai „išliko“ tik vienas, pagrindinis romano „Apakimas“ veikėjas Kynas, nuolatinis maištas prieš mirtį ir pastanga suprasti žmonių masės dėsnius…

Knygą rengiasi išleisti leidykla „Sofoklis“.

 

 

Svarbią vietą mano Berlyno laikų prisiminimuose užima Isaakas Babelis¹. Jis ten negalėjo užsibūti, bet atrodo, tarsi būčiau matęs jį kasdien ištisas savaites, valandų valandas, bet anaiptol ne visada daug kalbėdavome. Jis man taip patiko – labiau už bet kurį iš begalės anuomet sutiktų žmonių, – kad atmintis mielai paskirtų jam visas devyniasdešimt mano dienų Berlyne.

Babelis atvyko iš Paryžiaus, kur jo žmona, dailininkė, mokėsi tapybos pas André Lhote’ą². Jis pabuvojo įvairiose Prancūzijos vietose. Prancūzų literatūra buvo jo pažadėtoji žemė, tikruoju savo mokytoju jis laikė Maupassant’ą. Babelį atrado ir globojo Gorkis; jo patarimai buvo tokie išmintingi ir perspektyvūs, kad geresnių negali norėti: jis įžvelgė Babelio galimybes ir kritikavo be savimeilės, galvodamas apie jį, o ne apie save, rimtai ir be pašaipos, puikiai suprasdamas, kaip lengva sunaikinti jaunesnį, silpnesnį, nežymų, dar nespėjusį sužinoti, ką sugeba.

Ilgėliau pabuvojęs užsienyje, Babelis keliavo atgal į Rusiją ir kiek užtruko Berlyne. Regis, atvyko rugsėjo pabaigoje ir iš tikrųjų čia buvo ne ilgiau kaip dvi savaites. Leidykla „Malik“ išleido abi jį išgarsinusias knygas, „Raitelių armiją“ ir „Odesos istorijas“, pastarąją skaičiau ne vieną kartą. Babeliu galėjau žavėtis, nesijausdamas jam pernelyg tolimas. Dar vaikas klausiausi kalbų apie Odesą, šis pavadinimas siekė ankstyviausią mano gyvenimo laikotarpį. Juodąją jūrą laikiau sava, nors buvau matęs ją vos kelias savaites Varnoje. Atrodė, tarsi mano paties vaikystės prisiminimai prisidėtų prie Babelio istorijų spalvingumo, aršumo ir jėgos; pats nenumanydamas jo istorijose atradau natūralią anos mažesnės vietovės Dunojaus žemupyje sostinę, Odesą, kuriai derėjo atsidurti prie Dunojaus žiočių. Šitaip vaikystės svajones žadinusi didžioji kelionė Dunojumi žemyn ir aukštyn siektų nuo Vienos iki Odesos ir nuo Odesos iki Vienos, o gana toli žemupyje esantis Rusčiukas užimtų tarp jų savo tikrąją vietą.

Babelis žadino mano smalsumą, tarsi būtų kilęs iš to regiono, kurį ne itin noriai pripažinau gimtine. Man buvo mielos tik tokios vietos, kurios atsiveria pasauliui. Odesa buvo tokia vieta. Kaip tik taip ją ir joje vykstančias istorijas suvokė Babelis. Mano vaikystės namuose visi langai žvelgė į Vieną. Dabar vienoje iki šiol aklinoje pusėje atsivėrė langas į Odesą.

Babelis buvo mažas ir kresnas, labai apskrito veido, pirmiausia į akis krito stori akinių stiklai. Galbūt dėl jų ir akys, visada plačiai atmerktos, atrodė ypač apskritos ir išsprogusios. Vos jam pasirodžius jauteisi matomas ir tarsi atsilygindamas už tokį dėmesingumą svarstei, kad akinių įspūdis apgaulingas, Babelis anaiptol ne silpnuolis, atrodo plačiapetis ir stiprus.

Susitikome „Švanekės“³ restorane, kuris man atrodė prabangus, galbūt dėl to, kad ten visi eidavo naktį po teatro spektaklio, jame knibždėte knibždėjo įžymių teatralų. Vos pamatysi vieną, pro šalį jau eina kitas, dar labiau vertas dėmesio, anais teatro klestėjimo laikais jų buvo tiek daug, kad netrukus toli gražu ne į kiekvieną kreipei dėmesį. Be to, ateidavo rašytojų, dailininkų ir mecenatų, kritikų ir garsių žurnalistų, ir Wielandas Herzfelde⁴, su kuriuo ten lankiausi, visada labai dėmesingai aiškino man, kas yra tie žmonės. Visus pažinojo taip seniai, kad jie nedarė jam jokio įspūdžio, jų vardus jis tarė be pompastikos, veikiau taip, tarsi ginčytų jų teisę į šlovę, tarsi jie būtų pervertinti ir netrukus vėl išnyks iš akiračio. Jis turėjo savų numylėtinių, statė už tuos, kuriuos atrado pats, kurių knygas leido, į kuriuos stengėsi atkreipti visuomenės dėmesį, ir, savaime suprantama, mieliau išsamiai pasakojo apie juos. Naktimis „Švanekės“ restorane jis, būdavo, nesėda prie atskiro stalo su savo numylėtiniais, neatsiriboja nuo kitų, mielai prisijungia prie didesnės draugijos, kur pramaišiui sėdi draugas ir priešas, ir susiranda auką. Susikauna dėl savo reikalų, puola, o ne ginasi, bet dažniausiai neužsibūna, nes jau mato kitą draugiją, kurioje kas nors masina jį atakai. Netrukus supratau, kad taip agresyviai bendrauti linkęs ne jis vienas. Tačiau buvo ir tokių, kurie dėmesį traukė skundais, ir net tokių, kurie ateidavo į šį visuotinį erzelį patylėti, – mažuma, bet labai krintanti į akis: nebylios, sustingusios veidų salos burgančiame kraštovaizdyje, vėžliai kiaute, nusimanantys apie gėrimą, patys į jokius klausimus nereaguojantys, apie juos reikėjo teirautis kitų.

Tą vakarą, kai Babelis pasirodė pirmą kartą, „Švanekės“ restorano pirmoje salėje prie ilgo stalo sėdėjo didelė draugija. Atėjęs vėlai, droviai prisėdau pačioje galustalėje prie pat durų ant kėdės kampo lyg pasiruošęs nuo jo nuslysti ir dingti. Užstalės žvaigždė buvo Leonhardas Frankas⁵: įsimintinas gilių raukšlių išvagotas veidas tarsi liudijo įveiktas viršūnes ir prarajas, mielai visiems rodydamas jų paliktus ženklus; liekna, raumeninga figūra elegantišku kostiumu, puikiai sudėta ir pasirengusi šuoliui; žodis, ir jis kaip pantera peršoks visą ilgą stalą, o kostiumas jam skriejant niekur nė truputėlio nesusigarankščiuos. Nepaisant gilių raukšlių, Frankas anaiptol neatrodė senas, tiesiog vyras pačiame jėgų žydėjime. Sklido pagarbios kalbos, kad jaunystėje jis buvęs kalviu (ir kiek mažiau poetiškos, kad šaltkalviu), ir tai nestebino, matant jo jėgą ir vikrumą. Įsivaizdavau jį šalia priekalo, tik ne šiuo kostiumu, kuris mane trikdė, bet negalėjai paneigti, kad čia, „Švanekės“ restorane, jis jaučiasi kuo puikiausiai.

Tą patį galėjai pasakyti ir apie čia sėdinčius rusų rašytojus. Anuomet jie daug keliavo ir mielai atvykdavo į Berlyną, audringas ir beatodairiškas čionykštis gyvenimas atitiko jų temperamentą. Jie gerai pažinojo savo leidėją Herzfeldę, jų knygos domino ne vien jį, bet jis nuveikė daugiausia. Jo išleistas autorius nelikdavo nepastebėtas jau vien dėl viršelių, kurių eskizus kūrė brolis, Johnas Heartfieldas⁶. Čia sėdėjo Ania Arkus, pradedančioji poetė, gražiausia iš visų kada nors mano matytų moterų, nors sunku tuo patikėti, nes ji buvo lūšies veido. Daugiau niekada nieko apie ją negirdėjau, galbūt ji rašė kitu vardu, o gal anksti mirė.

Turėčiau papasakoti apie kitus, anuomet sėdėjusius ten, ypač tuos, kurie šiandien užmiršti ir kurių veidus, bet ne vardus galbūt prisimenu tik aš. Tačiau dabar ne laikas, nes anas vakaras buvo reikšmingas tuo, prieš ką nublanko visa kita: tą vakarą pirmą kartą pasirodė Babelis, žmogus, visiškai nepanašus į įprastinę „Švanekės“ publiką: jis atėjo ne kaip save patį vaidinantis aktorius; nors jį ir traukė Berlynas, jis nebuvo „berlynietis“ kaip kiti, veikiau buvo „paryžietis“. Įžymybių gyvenimas jį domino ne labiau nei kitų žmonių, gal net mažiau. Tarp garsenybių jis jautėsi nejaukiai, mėgino jų išvengti, todėl kreipėsi į vienintelį jam nepažįstamą prie stalo, apskritai nepriklausantį šiai draugijai. Tas vienintelis buvau aš, ir tai, kad jis iš pirmo žvilgsnio tuo įsitikino, byloja apie jo įžvalgumą ir nesudrumsčiamai skaidrų patyrimą.

Nebeprisimenu jo pirmųjų žodžių. Pasiūliau jam savo vietą, jis liko stovėti. Lyg dvejojo, ar pasilikti. Tačiau šitaip stovėdamas atrodė nepajudinamas, tarsi savo kūnu užstotų jam vienam žinomą begalinį plyšį. Galbūt toks įspūdis kilo dėl to, kad plačiais pečiais jis dabar užstojo man įėjimą. Nebemačiau, kas įeina, mačiau tik jį. Jis susiraukė, pasakė prie stalo sėdintiems rusams keletą man nesuprantamų frazių, bet jos įkvėpė man pasitikėjimo. Buvau tikras, kad kalba apie restoraną, kuris jam nepatinka kaip ir man, bet jis turėjo teisę tai pasakyti. Galbūt savo antipatiją aš pats suvokiau tik per jį. Mat netoliese sėdinčios poetės lūšies veidu grožis atpirko visa kita. Man rūpėjo, kad jis pasiliktų, ir savo viltis susiejau su ja. Juk kas nebūtų pasilikęs dėl jos! Ji jam pamojo, ženklais parodė padarysianti vietos šalia savęs, jis papurtė galvą ir pirštu parodė į mane. Tai tegalėjo reikšti, kad jau pasiūliau savo vietą, toks mandagumas mane sužavėjo ir suglumino. Aš pats, nors ir labiausiai sutrikęs, be jokių dvejonių būčiau atsisėdęs šalia jos. O jis nenorėjo manęs užgauti ir atsisakė. Priverčiau jį atsisėsti ir nuėjau ieškoti laisvos kėdės. Niekur neradau, apėjau visus stalus, kažkiek laiko veltui blaškiausi po restoraną, kol galiausiai grįžau tuščiomis rankomis, o Babelis buvo dingęs. Poetė paaiškino, kad jis išėjo, nes nenorėjo palikti mane be vietos.

Šis pirmasis jo poelgis, kurio dingstis buvau aš, atrodytų, smulkmena, man padarė didžiulį įspūdį. Šitaip stovėdamas jis, tvirtas ir kresnas, priminė man „Raitelių armiją“, nuostabius ir kraupius įvykius, kuriuos išgyveno tarp kazokų per rusų ir lenkų karą. Prie to derėjo ir nepasitenkinimas restoranu, kurį maniausi pastebėjęs; ir tas pats žmogus, patyręs tokių šiurkščių ir nuožmių dalykų, buvo toks švelnus ir taktiškas visai žaliam jaunuoliui, kurio nepažinojo ir kurį nuo tos akimirkos savo dėmesiu išskyrė iš kitų.

Jis buvo labai smalsus, Berlyne norėjo pamatyti viską, bet „viskas“ jam buvo žmonės, būtent visokiausi žmonės, o ne menininkų užeigų ir prašmatnių restoranų lankytojai. Labiausiai jam patiko

„Ašingerio“⁷ aludės, ten greta stovėdami mudu, būdavo, labai lėtai srebiame žirnienę. Apskritomis akimis pro storiausius akinių stiklus jis stebi žmones salėje, kiekvieną atskirai ir visus drauge, ir negali atsižiūrėti. Jam apmaudu, kad sriuba baigiasi, reikėtų neišsemiamos lėkštės, nes jis tenori žiūrėti toliau, žmonės čia greitai keičiasi ir yra ką pažiūrėti. Niekada nemačiau žmogaus, žiūrinčio taip aistringai, ir sykiu jis visiškai ramus, tik žaismas aplink akis nuolat keičia jų išraišką. Jis pastebi viską ir į viską žiūri taip pat rimtai, jam svarbu ir kasdieniškiausi, ir neįprasčiausi dalykai. Nuobodūs jam tik „Švanekės“ ir „Šlichterio“⁸ švaistūnai. Kai sėdžiu ten, jis įėjęs žvilgsniu susiranda mane ir atsisėda netoliese. Tačiau neužsibūna, netrukus sako: „Eime į „Ašingerį“!“; ir nesvarbu, tarp kokių žmonių sėdėčiau, jo kvietimas man reiškia didžiausią įmanomą garbę Berlyne, tad atsistoju ir išeinu.

Vis dėlto tardamas žodį „Ašingeris“ jis peikė ne šių prašmatnių restoranų švaistūniškumą. Atgrasūs jam buvo poviškai besipuikuojantys menininkai. Kiekvienas stengėsi išsiskirti, kiekvienas vaidino save, bedvasė tuščiagarbystė tiesiog tvyrojo ore. Jis pats buvo kilniaširdis, kad greičiau atsidurtų „Ašingeryje“, būdavo, pagauna taksi, nors atstumas visai nedidelis, o kai reikia mokėti, žaibiškai prisėda prie vairuotojo, o man labai mandagiai paaiškina, kodėl jis turi sumokėti. Kaip tik gavęs daug pinigų, negalįs jų pasiimti, turįs išleisti Berlyne, ir nors instinktas man kužda, kad tai negali būti tiesa, jo kilnumas mane pakeri ir prisiverčiu patikėti. Jis niekada neužsimena, ką mano apie mano padėtį: turbūt esu studentas ir vargu ar ką uždirbu. Prisipažinau jam, kad dar nesu nieko paskelbęs. „Nieko baisaus, dar suspėsi“, – atsakė jis taip, tarsi būti jau publikuotam būtų veikiau gėdinga. Manau, jis rūpinosi manimi, nes jautė kaip savą mano sutrikimą, aplink gaudžiant vien šlovės trimitams. Nedaug su juo kalbėjau, kur kas mažiau nei su kitais. Jis irgi nebuvo pernelyg kalbus, mieliau stebėjo žmones, mano akivaizdoje įsišnekėdavo tik kalbai pasisukus apie prancūzų literatūrą. Labiausiai žavėjosi Maupassant’u ir Stendhaliu.

Tikėjausi daug išgirsiąs apie didžiuosius rusų rašytojus, bet turbūt jie buvo jam savaime suprantamas dalykas, o gal, kad neatrodytų pagyrūnas, nenorėjo leistis į ilgas kalbas apie kraštiečius. Antra vertus, galėjo būti ir rimtesnė priežastis, galbūt jį atbaidė neišvengiamas tokio pokalbio paviršutiniškumas: jis pats rašė kalba, kuria buvo sukurti didieji tos literatūros kūriniai, aš su jais geriausiu atveju susipažinau per kokius nors vertimus. Būtume kalbėję ne apie tą patį. Jam, taip rimtai žiūrinčiam į literatūrą, turėjo būti nepakenčiami bet kokie postringavimai užuolankomis. Tačiau ne mažesnis buvo ir mano drovumas, neišdrįsau jam nė prasitarti apie „Raitelių armiją“ ir „Odesos istorijas“.

Vis dėlto per mūsų pokalbius apie prancūzų rašytojus, apie Stendhalį, Flaubert’ą ir Maupassant’ą, jis galėjo pajusti, kiek daug man reiškia jo apsakymai. Kad ir ko jį, būdavo, paklausiu, kiekvienas klausimas slapčia siejasi su kokiu nors jo kūriniu. Jis bemat atpažįsta neišsakytą sąsają ir atsako paprastai ir tiksliai. Mato mano pasitenkinimą, galbūt jam patinka ir tai, kad nepuolu klausinėti toliau. Jis papasakojo apie Paryžių, kur jau metus gyveno jo žmona dailininkė. Matyt, visai neseniai buvo su ja susitikęs ir vėl ilgėjosi Paryžiaus. Maupassant’ą jis vertino labiau nei Čechovą, bet kai ištariau Gogolio pavardę – jį mylėjau labiausiai pasaulyje, – su džiugia nuostaba išgirdau: „Prancūzai Gogolio neturi, jo prancūzams trūksta.“ Paskui kiek pagalvojęs pridūrė, kad atsvertų tai, ką galėjai palaikyti pagyrūniškumu: „Argi rusai turi Stendhalį?“

Matau, kad ne ką konkretaus galiu pasakyti apie Babelį, vis dėlto jis man reiškė daugiau už bet kurį kitą anuomet sutiktą žmogų. Neskyriau rašytojo nuo jo kūrinių, kuriuos buvau skaitęs, – nedaug, bet tokių koncentruotų, kad jų atšvaitas nutvieskė kiekvieną akimirką. Be to, mačiau, kaip jis sugeria į save viską, kas aplink, svetimame jam mieste, kalbančiame ne jo kalba. Jis nesišvaistė skambiais žodžiais ir stengėsi nekristi į akis. Kai galėjo pasislėpti, matė geriausiai. Pakentė visus ir viską, nepraleido ir jam atgrasių dalykų, į tai, kas labiausiai slėgė, įsižiūrėjo ypač atidžiai. Žinojau tai iš „Raitelių armijos“, kurios kruvinam spindesiui negali atsispirti, bet ir neapgirsti nuo kraujo. Mačiau, kaip čia, susidūręs su Berlyno spindesiu, jis liko visiškai abejingas ten, kur kiti tuščiagarbiškai taukšdami jautėsi lyg žuvys vandenyje. Nepatenkintas, būdavo, praeina pro tuščią spindesį, užtat godžiai stebi daugybę srebiančių žirnienę. Jautei, kad jam nelengvai klojosi, nors jis niekada apie tai neužsiminė. Literatūra jam buvo šventa, jis netausojo savęs ir niekada nebūtų įstengęs ko nors pagražinti. Cinizmas jam, labai rimtai suvokusiam literatūrą, buvo svetimas. Tuo, ką joje vertino, jis niekada nebūtų galėjęs pasinaudoti taip, kaip kiti, prisišniukštinėjantys, o paskui laikantys save visko, kas buvo anksčiau, viršūne. Jis nesijautė pranašesnis už kitus, nes žinojo, kas yra literatūra. Buvo apsėstas jos, o ne garbės ar naudos, kurią ji teikia. Nemanau, kad Babelis buvo kitoks, nei aš jį mačiau, nes jis su manimi kalbėjo. Žinau, jei nebūčiau jo sutikęs, Berlynas būtų suėdęs mane kaip aštrus šarmas.

 

Iš: Elias Canetti. Die Fackel im Ohr: Lebensgeschichte 1921–1931. Frankfurt am Main: Fischer Taschenbuch, 1995

Vertė Austėja Merkevičiūtė

 

¹ Isaakas Babelis (1894–1940) – rusų rašytojas, žurnalistas, dramaturgas, vertėjas. 1920 m. kaip karinis korespondentas pasiųstas į Semiono Budiono vadovaujamą I raitelių armiją, dalyvavo Lenkijos ir Sovietų Sąjungos kare, jį aprašė 1926 m. išleistame apsakymų rinkinyje „Raitelių armija“. „Odesos apsakymai“ – rinkinys apie Babelio gimtąjį miestą Odesą, išleistas 1931 m., paskiri jo apsakymai buvo publikuojami žurnaluose 1923–1924 m.

² André Lhote’as (1886–1962) – prancūzų tapytojas, skulptorius, meno teoretikas, kritikas.

³ Nuo 1922 m. Berlyne veikė brangus jau pagarsėjusių menininkų pamėgtas restoranas, kurio savininkas buvo aktorius Viktoras Schwanneke (1880–1931).

⁴ Wielandas Herzfelde (1896–1988) – vokiečių publicistas, leidėjas. 1916 m. įkūrė leidyklą „Malik“, kurios specializacija buvo avangardo menas ir komunistinė literatūra.

⁵ Leonhardas Frankas (1882–1961) – vokiečių rašytojas, vienas reikšmingiausių socialinės kritikos ir pacifizmo atstovų.

⁶ Johnas Heartfieldas (tikr. Helmut Herzfeld, 1891–1968) – vokiečių dailininkas, grafikas, fotomontažo menininkas, scenografas. 1916 m. pakeitė pavardę, protestuodamas prieš karo metais Vokietijoje vyraujantį nacionalizmą, ypač priešišką anglams.

⁷ 1892 m. įkurta gastronomijos įmonė, vėliau akcinė bendrovė, ypač išgarsėjusi didžiulėmis stovimomis aludėmis. Alaus dešra (Bierwurst) ir žirnienė buvo populiariausi jų patiekalai.

⁸ Gurmaniškas restoranas, kurį 1917 m. įsteigė Maxas Schlichteris, vyresnysis dailininko Rudolfo Schlichterio (1890–1955) brolis. Restorane būdavo rengiamos jo parodos.