Mažė

 

Netrukus leidykla „Alma littera“ išleis anglų dramaturgo ir prozininko Edwardo Carey romaną „Mažė“ (Little, 2018) – makabrišką ir ironišką biografinį pasakojimą apie Marie Grosholtz (1761–1850), vaškinių galvų ir figūrų kūrėją Didžiosios Prancūzijos revoliucijos laikotarpiu Paryžiuje, vėliau tapsiančią legendine Madame  Tussauds…

Siūlome susipažinti su ketvirtuoju romano skyriumi „Vienas tampa dviem“.

 

 

Pirmą vakarą, kai likome vienudu, stovėjau virtuvėje, o Kurcijus mėgino taisyti valgį. Siekiau būti naudinga ir dirbti taip, kaip buvo išmokiusi mama, todėl paklausiau daktaro Kurcijaus, ar galėčiau jam padėti, mat atrodė labai sutrikęs, ir neleidau puodams prisvilti, be to, prisidėjau ruošiant maistą. Daktaras Kurcijus man pasakė:

– Tavęs nebijau. Nė trupučio. Tu neturi artimųjų, ar ne? Nieko neturi.

Kai pavakarieniavome ir atėjo laikas miegoti, Kurcijus žvilgsniu nulydėjo mane, lipančią laiptais į palėpę.

– Labanakt, mažute.

– Labanakt, pone.

– Kuo tu vardu? Man reikėtų bent jau žinoti, kaip tave vadinti. Nemoku elgtis su vaikais, neabejoju pridarysiąs klaidų, bet šiaip jau įprasta, kad jie turi vardus. Koks tavo vardas?

– Anė Mari Grosholc. Bet mama vadina mane… Mari.

– Ką gi, labos nakties, Mari. Eik į lovą.

– Labanakt, pone.

Užlipau į palėpę puoselėdama trapią viltį, kad ten, kaip visada, rasiu mamą ir galėsiu jai papasakoti apie šią neeilinę, neįprastą dieną. Bet palėpės kambarėlyje jos, žinoma, nebuvo. Nors mamos kūną jie išnešė, pamiršo paklodę, kuria mama pasikorė. Paklodė liko kūpsoti kambarėlio kampe. Tada man dingtelėjo, kad mama tikrai nebegrįš. Nei rytoj, nei poryt, nei savaitei baigiantis. Berno miestui, Kurcijaus namams ir net man pačiai toliau teks gyventi be mamos. Pasvarsčiau, kur jie ją išgabeno.

Palėpės kambarėlyje man buvo labai nejauku. Nusisukusi staiga pajusdavau ant gegnių pakibusią mamą pakrypusiu kaklu ir į šoną palenkta galva, bet vos tik atsigręždavau, ji būdavo dingusi. Be to, kybantis žmogus man neatrodė panašus į mamą, veikiau ten galėjo būti tas, kuris iš manęs ją pavogė. Nepasitikėjau šiuo kambarėliu, pamaniau, kad mieliau būčiau bet kur kitur, tik ne palėpėje, tad įsitikinusi, kad daktaras Kurcijus nuėjo miegoti, nešina antklode, pasiėmusi mamos dovanotą Martą ir tėvo žandikaulio protezą, vėl nutykinau laiptais žemyn. Mėginau apsistoti virtuvėje, bet ten ir vėl jaučiau pakaruoklę, prie krosnies sėdinčią mamą pakreiptu kaklu, mačiau ant atbrailos padėtą jos Bibliją, ir dabar ta knyga man kėlė šiurpą. Pamaniau, geriau pasijusčiau kuriame nors kitame kambaryje, tik ne palėpėje ir ne virtuvėje. Bet išėjus iš virtuvės man pasirodė, kad kreivakaklė mama sekioja mane po visus namus, ir pagalvojau, kad vienintelė patalpa, į kurią ji nepėdins iš paskos, yra darbo kambarys. Žinojau, kad jame laikomi visi tie siaubingi kūriniai, saugomos paslaptys, kurių geriau neatskleisti, bet šiapus dirbtuvės durų visu kūnu jaučiau kreivakaklės mamos alsavimą, tad nieko nelaukusi nėriau į darbo kambarį ir paskubomis uždariau duris. Atsidūriau patalpoje, prigrūstoje žmogaus kūno dalių, ir mane apspito ten gyvenančios asmenybės. Bet kreivakaklės mamos artumo nebejaučiau, todėl po darbastaliu atsargiai pasiklojau guolį, mintyse maldaudama kūno dalis būti geras, užmerkiau akis ir pagaliau užmigau.

Tikėjausi pabusti anksti ir ant pirštų galų, kad daktaras Kurcijus manęs neišgirstų, grįžti į palėpę, bet staiga supratau, kad šeimininkas mane žadina ir kad jau rytas.

– Štai kur tu! Čia miegi!  – sušuko jis.  – Nagi, laikas keltis.

Daugiau jis nieko nepasakė apie tai, kad miegojau darbo kambaryje, po stalu. Sulanksčiusi antklodę padėjau ją ant lentynos ir staiga prisiminiau mamos mirtį.

– Eime, eime,  – nekantriai prabilo daktaras.  – Greičiau, greičiau, paskubėk.

Lygiai septintą prasidėjo mano mokslai.

– Nepamiršk,  – atsitūpęs tarė jis man,  – kad prie žmonių aš nepratęs. Pažįstu tik jų kūno dalis. Ne visus žmones. Noriu juos suprasti, noriu juos pažinti. Bet mane pernelyg stipriai veikia mano modeliai. Net pradėjau sapnuoti, kad esu raudonmedžio vitrinoje raudonu aksomu išmuštu dugnu. Taip, o blogiausia,  – tai mane labiausiai baugina, niekaip negaliu su tuo susidoroti, negaliu nekreipti į tai dėmesio ar kaip nors pamiršti,  – kad sapne toje vitrinoje jaučiuosi jaukiai ir patogiai. Išleiskite mane,  – pirštais švelniai tuksendamas man krūtinę, pridūrė Kurcijus.  – Tegul kas nors mane išleidžia. Argi negirdite, kaip beldžiu į stiklą? Aš čia, viduje. Kas mane išleis? Noriu pažinti žmones. Pažinti tave. Taip. Tai tiesa. Taip. Tavęs nebijau. Nė truputėlio.

Staiga daktaras Kurcijus atsistojo ir skubiai nužingsniavo dirbti.

Dar po minutėlės ūmai nusigręžė nuo darbo ir sušuko:

– Žinau! Žinau, ką daryti! Radau išeitį!

Jis ėmė vaikščioti po kambarį, rinkti įrankius ir krauti juos ant darbastalio.

– Imkime, Mari, nes juk toks tavo vardas,  – patenkintas savo pasiekta pažanga, pasakė Kurcijus,  – imkime ir, jei tu pasiruošusi ir tikrai nori, pradėkime.

– Pasiruošusi, pone.

– Kadaise šie įrankiai priklausė mano tėvui,  – paaiškino daktaras.  – Tėvas buvo Berno ligoninės vyriausiasis anatomas, didis žmogus. Jam mirus, visi šie įrankiai atiteko man.

Jis žingtelėjo prie dėžės, pilnos sauso gipso, pasėmė jo, subėrė į metalinį kibirėlį ir, įpylęs reikiamą kiekį vandens, stropiai išmaišė.

– Parodysiu, kaip viskas vyksta. Kad suprastum ir galėtum sekti visą procesą, padarysiu gipso išlają. Ne kurios nors kūno dalies, ne, tik ne šiandien. Šiandien, jei neprieštarausi, mokymo tikslais išliesiu tavo galvą.

– Mano galvą?

– Taip, tavo galvą.

– Mano galvą, pone?

– Juk sakau: tavo galvą.

– Kaip norite, pone.

– Rodos, noriu.

– Ką gi, gerai, pone, mano galvą.

Ir mudu ėmėmės darbo.

– Pirmiausia – lašelis aliejaus, – tarė Kurcijus, ketindamas tepti juo man veidą,  – kad paskui būtų lengviau nuimti gipsą. – Jis ėmė tepti aliejų. – Stiebai! – staiga sušuko. – Būtinai reikia stiebų! Vos nepamiršau, – pridūrė ir atsargiai įkišo man į šnerves po žąsies plunksnos stiebą, kad galėčiau kvėpuoti. – Užsimerk. Ir neatsimerk, kol nepasakysiu.

Daktaras atsinešė gipsą. Jaučiau ant veido odos plonais sluoksniais gulant šią skystą masę, o paskui – ir į gipsą pamerktas siauras ir ilgas audinio skiautes. Rodės, keista gipso šiluma sustingdė man veidą. Aplink buvo tamsu, skruostai, akių vokai, lūpos ir kaklas palengva šilo, ir netrukus pasijutau lyg kažkur nešama srovės, lyg jau mirusi. Rodos, toje tamsoje kartą išvydau mamą, bet staiga ji vėl pradingo, grįžo tamsa, tuštuma ir ten nebuvo nė gyvos dvasios.

Paskui Kurcijus nuėmė man nuo veido gipsą, šviesa grįžo, o aš vėl atsidūriau kambaryje. Nešinas forma, daktaras Kurcijus nuskubėjo prie darbastalio. Tada aliejumi sutepė ir suglostė man plaukus, liepė pasisukti ir išliejo gipsines mano pakaušio ir abiejų ausų formas.

– Dabar,  – tarė Kurcijus,  – reikia pakrauti ir užkurti krosnį. Taip ir padarysiu, bet tik šį kartą. Kitąsyk bus tavo eilė.  – Jis užkūrė krosnį.  – Žiūrėk ir įsidėmėk.  – Daktaras ėmė dėti ant stalo įrankius ir medžiagas. Pirmiausia sutrynė pigmentus.  – Raudė,  – paaiškino,  – su cinoberiu. Tamsiai raudona. Truputį mėlynos. Ir žalios. Žiupsnelį. Sugrūdame. Trupinėlį geltonos. Sumaišome. Štai taip. Dabar,  – pridūrė jis, žengęs prie didelės krežinės su latakėliu ir įsileidęs šlakelį joje esančio skysčio į mažesnį indelį,  – į pigmentus po truputį įpilame terpentino. Gauname tavo kūno spalvos mišinį.

Kurcijus paėmė nuo lentynos didelį varinį dubenį, parodė man jį ir liepė pažvelgti į jo vidų. Tada padėjo tuščią dubenį ant krosnies.

– Kol kas jame nieko nėra. Štai taburetė, sėskis. Manau, dabar mes pasiruošę.

Pasiėmęs didelį peilį, Kurcijus nuėjo prie užrakintos spintos, atsirakino ją ir labai atsargiai kažko atsipjovė, tik nemačiau, ko. Vėl užrakinęs spintą, grįžo pas mane.

– Tai,  – paaiškino Kurcijus, kilstelėdamas drumzlinai gelsvos medžiagos gabalą,  – ką dabar laikau rankoje, yra didžiulės vertės materija. Vis dėlto,  – meiliai vartydamas ją rankose tęsė Kurcijus,  – kol kas ji neturi nei formos, nei asmeniškų bruožų. Pati savaime ji  – nei koks nors daiktas, nei žmogus. Bet gali būti draugiška, gali būti užsisklendusi savyje, gali įkūnyti ir grožį, ir bjaurastį, gali būti kaulas, pilvo siena, arterijų arba venų virvelės, limfmazgiai, smegenų pogumburis arba nagai, gali būti bet kuo, pradedant mažąja ausies kilpa ir baigiant daugybe metrų žarnų, kurios susirangiusios glūdi mūsų pilvuose. Bet kuo! Ji gali būti bet kuo! Ji gali būti TAVIMI!

– Bet… kas tai, pone?  – paklausiau.

– Tai  – regimybė, atmintis ir istorija. Ji gali būti pilka kaip plaučiai, rausvai ruda kaip kepenys, ji gali būti bet kas, gali būti tavimi.

– Ar ji gali būti ir mano lėle Marta?  – pasidomėjau.

– Gali! Taip, gali! Ji gali stebėtinai tiksliai perteikti bet kokio objekto paviršių. Šiurkštų, glotnų, dantytą, blizgų, lygų, grublėtą, duobėtą, išdraskytą, randuotą, apsitraukusį pluta arba slidų. Rinkis. Nėra tokio paviršiaus, kurio ji negalėtų atkurti.

– Jei taip, ar ji negali būti mano mama?

– Ne, vaikeli,  – kelias akimirkas pamąstęs, atsakė Kurcijus,  – negali. Kaip ir mano tėvu ar motina. Jiedu taip pat mirę. Gaila, kad nespėjau jų įamžinti. Dabar jau per vėlu. Jie nugarmėjo į tuštumą. Supranti? Jų nesugrąžinsi, mūsų atmintyje saugomi atvaizdai netikslūs, tik švystelėjimai, nuotrupos. To nepakanka. Neliko paviršiaus, o jai, matai, paviršius būtinas. Tai vienintelė jos sąlyga. Tavo mamai jau per vėlu.

– Gaila, kad ji negali būti mama.

– Šiai medžiagai reikia asmenybės,  – išvydęs mano akyse ašaras, paaiškino Kurcijus,  – ji trokšta kuo nors tapti. Tik reikia duoti vieną kitą nurodymą. Ar pamokysime ją, Mari, vaikeli? Ar supranti, kokia ji nuostabi tarnaitė, kokia puiki aktorė?

– Taip, pone.

– Nori pačiupinėti šią medžiagą? Štai, imk. Pauostyk.

Paėmiau. Pauosčiau.

– Čia tik vaškas,  – nusivylusi tariau.

– Ne! Jokiu būdu! Toli gražu ne tik vaškas! Toli gražu! Bet koks vaškas yra šventas, o šis, šis… yra… pats tauriausias, visų vaškų karalius. Stropiausias bruožų rinkikas, sumaniausias mėgdžiotojas, tobuliausia iš medžiagų. Čia, mano rankose, yra puikiausias bičių vaškas.

– Puikiausias bičių vaškas,  – pakartojau, kad geriau įsiminčiau pavadinimą.

– Azijinių Apis genties naminių bičių vaškas. Gerai, duokime jam darbo.

– Apis genties,  – sumurmėjau.

Vašką ištirpinome variniame prikaistuvyje, pridėję pigmento ir truputį deguto. Daktaras paaiškino, kaip reguliuoti krosnies kaitrą, kaip tinkamai maišyti vašką. Pagaliau jis pasiruošė. Pirmiausia paėmė gipsinę mano veido formą. Kurcijus patepė formos paviršių skysčiu, vadinamu skystu muilu, kad vėliau būtų lengviau nuimti išlają, o tada ėmė lieti vašką. Iš pradžių vos šlakelį – šis padengė formą itin plonu sluoksniu. Daktaras dirbo labai atsargiai ir skrupulingai. Jis paėmė liejimo formą ir ėmė ją sukti, kad vaškas tekėtų aukštyn ir žemyn jos paviršiumi ir neliktų oro burbulų. Netrukus atėjo eilė antram sluoksniui, paskui trečiam, ketvirtam, penktam. Paskutinius du paaiškino liejantis, kad būtų storiau ir kad išlaja išeitų tvirtesnė. Vos po kelių minučių darbas buvo baigtas. Išlaja labai lengvai atsiskyrė nuo liejimo formos.

– Čia mano veidas?  – paklausiau.

– Tiksli jo kopija,  – atsakė daktaras.

Jis paliko man išlają. Ši buvo dar šilta, lyg joje būtų pulsavusi gyvybė. Bet greitai atvėso. Daktaras pripylė vaško ir į kitas mano galvos formas. Kiekviena iš jų atskleidė savo paslaptį. Mudviem prieš akis radosi skirtingos mano galvos dalys, išlietos iš būtent mano odai būdingo atspalvio vaško, kaip jis ir sakė. Plaukai buvo glotniai sušukuoti man ant viršugalvio, ir juos Kurcijus išliejo iš rudai dažyto vaško. Tada prasidėjo išlajų pritaikymas ir modelio rinkimas. Galvos dalys buvo lipdomos į vieną: jungčių vietoje vašką reikėjo apdoroti,  – nuskusti arba nupjauti,  – kruopščiai užtepti nauju šiltu vašku, pašalinti siūles ir suformuoti apatinę kaklo plokštumą, kad padėta galva stovėtų. Vaškinė galva buvo tuščiavidurė, prikimšta senų skudurų, pakulų ir medžio drožlių.

– Kad būtų tvirčiau,  – tarė jis.

Taigi, ant darbastalio atsirado mano galva.

– Aš visa tai sujungiau,  – pasakė Kurcijus,  – ne atskyriau.

Pažvelgiau į savo galvą: čia, darbo kambaryje, buvau aš užmerktomis akimis. Mergaitė savo tėvo smakru ir mamos nosimi. Man rodėsi, tarsi dabar pasaulyje būčiau egzistavusi du kartus.

 

Vertė Jovita Liutkutė 

Vertimą remia Lietuvos kultūros taryba