Poezijos vertimai
1972 m. Detroite gimęs ir užaugęs libaniečių arabų emigrantų kilmės amerikiečių poetas, eseistas, redaktorius, trijų angliškų poezijos rinkinių autorius. Kūryboje daugiausia nagrinėjamos etninės tapatybės, šeimos, karo, netekties, emigracijos temos, būdinga atvira, aštri arabo (iš)gyvenimo Jungtinėse Valstijose refleksija.
Lietuviškai anksčiau skelbtas jo eilėraštis „Premija“ (žr. „Iš Amerikos azijiečių poezijos“, ŠA, 2018, Nr. 16; vertė A. P.).
Gyvuliai
Telefono skambutis, žmonos.
„Ji alkana, ji laukiasi,
ją kažkas spardė
į pilvą… mes privalom.“
Sakau „taip“, bet atsakymas, kurį
pasilaikau sau, yra toks:
„Nė velnio mes neprivalom.“
Šuo. Kalbu apie šunį,
kurį kitu atveju būčiau palikęs dvėsti badu.
Vis dėlto dabar, po penkerių metų,
myliu šį gyvulį, Liusę,
labiau už daugelį žmonių.
•
Berniukas pavadina savo šunį ir penkias kates
mūsų Liusės vardu. Berniukas, mano brolis,
gimęs Henrio Fordo gimtajam mieste,
dabar gyvena Libane,
kurį graikai vadino Finikija
ir kurį nesėkmingai bandė
pavergti, kaip ir egiptiečiai,
hetitai, asirai, babiloniečiai,
Aleksandras Didysis, romėnai, arabai,
kryžiuočiai, turkai, britai,
prancūzai, izraeliečiai.
Ten mano tėvas pasistatydino namą
iš pinigų, uždirbtų Detroite –
dirbant krautuvininku, mokant socialinį draudimą.
Be to, ten buvo sukurta
pirmoji abėcėlė, pastatyta pirmoji teisės mokykla,
pirmasis Jėzaus stebuklas –
vanduo, vynas.
•
Tą pačią dieną, kai pradeda
kristi bombos, jie palieka namus,
tad berniukas prašo
grįžti paimti Liusės,
šuns. O dėl kačių:
„Ne. Jos pačios savim pasirūpina.“
Praėjus savaitei,
jis svarsto, kas juos šeria,
kas į dubenius įpila vandens.
„Gal kaimynai“, –
garsiai mąsto mama.
„Kaimynai? – pasipiktina tėvas. –
Kokie dar kaimynai? Jų nebėra.“
„Ką turi omeny, nebėra?“ –
apstulbsta mama.
Po mėnesio visi pamiršta
arba tiesiog liaujas kalbėję apie
gyvūnus. Laikinai nutraukus ugnį,
tėvas važiuoja į pietus,
pusvalandžio kelionė užtrunka
šešias valandas – mašinų griaučių
sąvartos keliuose, kas likę
iš kelių. Kraštovaizdis pilkesnis
už pilką, toks katastrofiškas,
kad pasiteirauja praeivio, ar toli
dar iki jo miesto, ir sulaukia atsakymo:
„Tu jame.“
•
Tėvas randa tris kates,
visos suvarpytos, viena be galvos.
Šuo prie automobilio stoginės,
kur slėpdavos nuo perkūnijos,
perplėštas pusiau,
lyg skerdena ant skrodimo stalo, viduriai
išgraužti kitų šunų,
kuičiančių gatves.
Žiūrėkit. Tai gyvuliai.
Kitaip tariant, dar yra ir žmonių.
Ir aš dar nepradėjau pasakoti,
kas jiems padaryta.
Ramunės Pigagaitės nuotrauka
Būti musulmonu
O tėve, nešantis namo obuolių
kraites, javų bušelius
ir atšaldytus nudirtus triušius.
O motina, puode verdanti lęšius,
kol jisai stebi kovą po kovos,
tarp virvių įspraustus boksininkus,
be gailesčio talžančius vienas kitą.
Ir kabanti ant sienos ten,
kur pusryčiaudavom, nuotrauka
Muchamedo Ali su autografu. O tėve,
šlovinęs jį ir sugniaužtu
kumščiu jį vaizduodavęs:
„Skrajok kaip drugelis, gelk kaip bitė.“
O, tada tau patikdavo būt musulmonu.
Net kai plempdavai viskį.
Net kai dar ir darkart
nokautuodavai mamą.
O maldininke. O saulės dieve.
Dieve mėnulio. Galvijų
ir griausmo. Moterų.
Bičių. Skruzdžių ir vorų,
poetų ir sukrėtimų.
Dieve plunksnos, figmedžio,
dramblio.
Ta’ Ha’, Ya Sin, Sad, Qaf.
Mano tėvo dieve, paklausyk:
Jis meldėsi, meldėsi penkiskart per dieną
ir buvo rūstus.
Visi tie klausimai, kuriuos užduodat
Man pažįstami spąstai. Vaikystėje
įkliuvo apuokas. „Kodachrome“
amžiuje pozavau su šautuvu nespalvotai fotografijai.
Maniau, atrodau kaip jaunas
Polas Niumenas. Manėt,
kaip Omaras Šarifas, ar ne? Sirijoje,
Irake, Irane, Kuveite, Egipte, Libijoje
vyrai glotniomis rankomis
dėjo antspaudus mano pase, vaišino
mėtų arbata, darė suktines, deklamavo
poeziją ir juokavo apie savo pačias,
prezidentus, savo Dievus.
Dėl Dievo tūkstantį kartų piktžodžiavau
prieš Dievą. Sykį
mokėjau prostitutei. Amsterdame,
jaunystėje, ji mokė mane
nesigėdyti. Pirkau jai
sumuštinį, ji man skaitė
Hemingvėjų. Vardu,
ji nenorėjo sakyt tikrojo vardo.
Suprantama. Pats prisistačiau kaip
Habubas. Nejau tikrai neįkertat
pokšto? Girdėjau, atsisakėm
ironijos tą antradienio rytą*,
skaisčiai šviečianti saulė, žmonės
apačioje. Jums reikia, kad pasakyčiau,
jog tai buvo siaubinga? Sykį
įsigijau bilietus į Brodvėjų
ir patraukiau Kanalo gatve
rolekso. Žinoma, klastotė,
bet sumokėjau 10 dol. – ir negi atskirsit?
Mano brolis mirė taksi.
Niekas neprisiėmė atsakomybės. Kaimynas
rašė tinklaraštį, pašėlusiai populiarų
ir pašėlusiai kritikuotą. Mėnesių mėnesiai,
kai jo niekas nematė. Neturiu supratimo,
kas nutiko visiems kitiems.
Mano motina matė Niną Simon Antibe.
Ji man ją dainavo
tą dieną, kai mirė. Net ten, kur gyveni,
kaip išties tau atrodo, kiek populiari
Moon River? Gali, jeigu nori,
lengvai įsiminti Quds al Anika.
Auginau daržoves ant savo palangės.
Žemėlapį savo šalies išsitraukiau
prieš jums atvykstant. Mano žmona gali pasisakyti
pati. Mano sūnūs – matote sūnus
už mano nugaros? Tikri ar įsivaizduojami,
mano sūnūs ir dukros stiebias
į aukštį tarsi sekvojos. Jei nuoširdžiai, man nė motais
Sinatra. Kadais studijavau įstatymą.
Akis už akį, kaulas už kaulą, parašyta
tūkstantis metų prieš Mozę.
Tai užbrėžia ribą. Mano kaulai visad buvo verti
tiek, kiek jūsų.
* 2001 m. rugsėjo 11 d. buvo antradienis (vert. past.).
Mąstant amerikietiškai
Skiriu Dionisui D. Martínezui
Tarkim, Detroitas, kur berniukai
padaromi vyrais, kur
išmoksti mąstyti amerikietiškai.
Patsai su niekuo nekalbi, nebent kas
užkalbina. Įtartini visi iki vieno:
plikagalviai pašto kurjeriai,
senutės lenkės, prisiekinėjančios
Jėzumi, Juozapu ir Marija,
tavo brolis, ypač tavo brolis,
laukiantis ilgoje darbo ieškančiųjų eilėje.
Visada yra kita išeitis.
Kad ir kas nutiktų,
rytoj išeiginė
arba butelis džino nuo nemigos,
o jei metei gerti, cigarečių pakelis. O tada
pats sau ponas, susidedi mantą
ir išvyksti. Tą miestą
prie sąsiaurio vis dar vadini namais.
Neklysk, jis apgailėtinas.
Galų gale autobuso bilietą pirkai
tik į vieną pusę ir išdardėdamas
prakeikei visas kelio duobes iki vienos.
Bet kaip tik ten stovėjai
priešais veidrodį tamsoje,
ten iš nuovargio nepajėgdavai
skųstis. Niekada nebegrįžk.
Galėjo būt ir blogiau. Galbūt.
Detroitas – šiknaskylė, tai jame
tave ištraukė iš įsčių
tiesiog į gatves. Paklausyk,
sakydamas „Detroitas“, omeny turiu bet kurią vietą.
Mąstant amerikietiškai, turiu omeny „pagamintas“.
Tu
1
Taip, tu, kalbu su tavim,
ne su juo ar su ja.
2
Tu buvai atsitiktinai pasirinktas
saugumo patikrai.
Niekuo tu dėtas,
nei tavo veido bruožai, nei vardas.
3
Ar šiuo metu priklausai,
o gal kada nors priklausei
radikaliai politinei organizacijai?
Ar lankai šaudymo pratybas?
Ar kada dalyvavai treniruočių stovykloje?
Čia tavo manta?
4
Tai jūs siunčiate savo sūnus ir dukras
į savižudiškas misijas.
Jūs, gyvuliai, jūs!
5
Gal malonėsi paėjėti į šalį.
Gal malonėsi nusiauti batus.
Gal malonėsi eit su manim.
Gal malonėsi apleisti patalpas.
Gal malonėsi nesužeisti mūsų.
6
Kad nebūtų nuobodu gyventi!
7
Kaip amerikiečiai, jūs puikiai žinot,
apie ką aš kalbu.
Kaip amerikiečiams, jums gali tekti tai patirt.
Kaip amerikiečiai, turėtumėt susirūpint.
8
Tai jus dėl to kaltint?
9
Mes negalime tau padėti.
Niekuo tau negalim pagelbėti.
10
Agentai atvyko tavęs ieškoti
į tavo tėvo namus.
11
Norėjo užduoti tau klausimų.
12
Girdėjau, buvai
tapęs įtariamuoju,
sulaikytas, apklaustas,
įkalintas nepateikus kaltinimų,
persekiotas remiantis slaptais įrodymais,
pripažintas nekaltu.
Jokios prasmės tau
kelti triukšmą –
argi tavęs nepaleido?
13
Kai vienąsyk pradėsi matyti save
kitaip, kaip atsiskyrusį
nuo savęs, visiškai kitokį
nei tu,
tada galėsi tapti kaip mes.
14
Kuo istorija jus pavertė?
15
Sakykime tiesiai šviesiai:
Tai visuomet
primena žiūrėjimą į veidrodį:
tas veidas – tai tu. Aš esu tu.
Vertė Andrius Patiomkinas
