Dešimtasis dešimtmetis, arba Apie meksikietiškus serialus
Dešimtasis dešimtmetis. Beldžiasi laukinis kapitalizmas. Visi šlovina parduotuvėse atsiradusius čipsus ir vis pilnėjančias lentynas. Minios stumdosi prie pirmojo atsidariusio supermarketo ir geria platintojų siūlomus grybų nuovirus, kurie turėtų tave padaryti kone nemirtingą. Praktiškai tai jie nuodingi, bet internetas dar jungiasi per telefono liniją, o ir šiaip ne taip lengva su altavista paguglinti, kas tiesa, o kas ne.
Televizija taip pat prisipūtė kapitalistinio turinio. Iš užjūrio atkeliavo pigūs, bet dar tokie egzotiški Lotynų Amerikos serialai, dar žinomi kaip muilo operos ar ispaniškai telenovelės. „María Mercedes“. „María la del Barrio“. „Marimar“. Ir taip iki begalybės. Visi jie pasakoja skirtingas istorijas apie tą pačią esmę. Dideli namai su žaliomis vejomis ir fontanėliais, duris atidarantys liokajai, tarnaitės trumpais juodais sijonėliais, namo šeimininkės, kurios net miega su vakariniu makiažu, ir į plaukus viena kitai kimbančios gražios moterys, kurios gladiatoriškai kovoja iki metaforinės ar net tikros mirties dėl išsvajotojo jaunikio. Kartais apsimesdamos nėščios arba ant kelių melsdamos jo meilės. Vargšė vargeta, atklydusi į turtingųjų dvarą, žeminama ir koneveikiama, staiga lyg Pelenė pasirodo esanti namo šeimininko nesantuokinė dukra arba savo žema saviverte, nuolankiu būdu, o gal labiausiai gebėjimu paskutiniame serialo sezone pavirsti į tikrą damą „priverčia“ turtingą magnato sūnų ją įsimylėti ir vesti. Tuomet visos antagonistų intrigos ir įtampa pasibaigia suskambus vestuvių maršui. Lyg amžinai laimei užtenka atsistoti priešais altorių, o kartą pasipuošus balta suknele, niekada neišaušta rytas, kuomet skaudžiai nukrentama ant žemės ir sugrįžtama į realybę.
Aš skaičiuoju ketvirtuosius savo gyvenimo metus ir išsižiojusi stebiu šį keistą socialinį vyksmą prilipusi prie „Šilelio“ ekrano sukriošusiame vieno kambario bute kažkur sovietus menančiame blokiniame daugiabutyje. Mažoje galvoje šios keistos istorijos susipina į kažką įstabaus. Išsitraukusi iš garažo nutrintą kažkieno švarką, juo pasipuošusi vaikštinėju lyg karalienė po daugiabučio kiemą. Tokia ir esu – šiukšlynų karalienė, visai kaip Marija iš „Šilelio“, mano herojė ir siekiamybė viename. Mama prisėsdavo šalia ir man sakydavo: nepamiršk, kad čia tik serialas, jo kūrėjai turėjo tikrai lakią fantaziją, o realybėje negalima atsiklaupus prašyti vyro meilės, nes jis niekada tavęs nemylės. Tai vyras moterį, lyg plėšrūnas auką, turi sumedžioti, prieš tave ant kelių klauptis ir tik tuomet tave mylės. Aš klausydavau išplėtusi akis ir su trimetės smalsumu tepaklausdavau: „Kodėl?“ Bet mama neišjungdavo „Šilelio“ ir nesakydavo, jog gana mažiems vaikams nesąmones žiūrėti. Jai taip reikėjo poilsio nuo tos nuolatinio buvimo būsenos, kurios iš jos pareikalavo motinystė, kad buvo pasirengusi daryti kompromisus.
O gal iš tiesų taip ir buvo, kaip man sakydavo mama? Juk mano tėtis po mamos langais stovėdavo kiaurą naktį. Ji jo, žinoma, neįleisdavo, o jis kantriai laukdavo. Ir išlaukė. Kol su žiedu ir paūgėjusiu kūdikiu ją paliko. Kai man buvo treji, tėvai seniai nebegyveno drauge. Tėtis uždarbiavo Amerikoje, nors jiedu skyrėsi, pykosi ir taikėsi nuo pirmos savo medaus mėnesio dienos. Ir visai ne kaip telenovelėje. Juk ten visa drama būna prieš, o po vestuvių pasaka baigta. Happily ever after. Tėčiui niekada mama nesakė „myliu“ ir „žaviuosi tavim“, nes juk sovietinis mamos, senelės, prosenelės ir proprosenelės feminizmas mokė, jog emocijas rodyti yra žema, o ir moters vertė yra tiesiogiai proporcinga šalia esančio vyro menkumui. Nors mama tėčio niekada taip ir nepaleido. Ne dėl aistringos meilės, o tiesiog iš baimės būt vienai. Paradoksas.
Pasikeitė tūkstantmetis ir mano trimetė dukra žiūri edukacinius filmukus jutube, kur ją moko skaičiuot, skaityt ir, jei to nebūtų gana, dar kalbėti angliškai. Štai atsiverčiu naršyklę ir ranka pasiekiama galybė neuromokslininkų straipsnių apie visagalį neuroplastiškumą. Apie vaikų smegenų raidos lūžius, neribotas smegenų galimybes turinčius kūdikius ir jų genialumą ugdančias metodologijas. Trimetė užhipnotizuota prie makbuko ekrano žiūri filmukus ir kartoja angliškus žodžius. Aš stebiu iš šono ir džiaugiuos. Kaip man patinka šis tūkstantmetis ir internetas, nes jaučiuosi daug geresnė, nei buvo mano mama. Nors veiksmas visiškai toks pats – nuovargis nuo nuolatinio buvimo ir tas pats nesupratimas, ką šiame gyvenime darau. Tik technologijos kitos. Ir gyvenimo ritmas kitas.
Kartais, kai prisibaigiu nuo XXI a. produktyvumo, įsijungiu seniai pamirštas Lotynų Amerikos telenoveles ir žiūrėdama tas absurdiškas meilės istorijas krykštauju iš džiaugsmo, nes jų nebežiūriu proto akimis. Lyg tai būtų kažkas absoliučiai natūralaus ir pirmapradiško, giliai pasąmoningo ir meditatyvaus. Tuomet, atrodo, pasineriu į sapną, į tą patį sovietinį vieno kambario butą. Mama mėgo klausyti Leonardo Coheno. Vakare, užgesinusi šviesas, ji padėdavo galvą prie magnetofono ir klausydavosi „Chelsea Hotel“. „Paklausyk, man net šiurpai per kūną eina“, – sakydavo ji man. Kambario pilkumoje susižavėjusi klausausi ir aš to sodraus vyriško balso. Jis buvo tikras mano herojus, jo balsas galėjo atverti mano mamos širdį. Štai ir aš artinuosi prie magnetofono, bandydama nustumti mamą ir pati pridėti savo mažą galvą prie garsiakalbio. „Ką čia dabar darai?!“ – supyksta mama, o aš iš nevilties pilno pykčio apsiverkiu. „Kodėl verki?!“ – klausia ji, o man be galo gėda. Kaip dabar pasakyti, jog taip norėjau pridėti ausį prie garsiakalbio, kad pamiršau būti mandagi? „Daina labai graži, susigraudinau“, – nenorėdama nuvilti pameluoju aš. Mama pašniurkščioja, kokia jos dukra jautri ir protinga. O aš tyliu, nes viduje – pirmojo melo kartėlis. Deja, ne paskutinis…
Cohenas ir jo muzika vėliais vakarais. Man jis visad buvo atėjęs iš tamsos. Be formos, beveidis, tik lydimas lengvo besisukančios kasetės traškesio. Beveidis turbūt ir dėl to, kad jo atvaizdą pirmą kartą pamačiau tik po 25 metų. Jau antri metai keliavau su kuprine po Lotynų Ameriką. O, pasirodo, ne tokia ir laki buvo tų senų serialų kūrėjų fantazija. Skurdas. Turtas. Namai su žaliomis vejomis. Į plaukus kimbančios gražios brunetės. Aistringos moterys ir vyrai. Visa tai atgimė temperamentingoje tolimų kraštų realybėje. Gulėjau pavargusi lovoj ir žiūrėjau į lubas. Už viešbučio lango girdėjosi judrios Limos gatvės triukšmas ir ispaniškos pokalbių nuotrupos. Supypsi telefonas, o ten lakoniška žinutė iš mamos: „Mirė Cohenas.“ Inertiškai internete susirandu jo „Chelsea Hotel“ ir klausau padėjusi galvą prie telefono garsiakalbio su ašaromis akyse, lyg tai būtų atsisveikinimas su pačia vaikyste. Dabar jis jau turi veidą. Sako, tą dainą parašė po vienos nakties nuotykio su legendine Janis Joplin. O ji viešai pasakė, kad jam nestovėjo…
Dabar kalbama, jog reikia rūpintis savo vidiniu vaiku, ieškoti savęs, nebūti geram visiems, tiesmukai sakyti tiesą ir ką galvoji. Kai augau, tai vadinosi ožiavimusi ir blogom manierom. Dabar tai vadinama sąmoningumu. Anuomet mano tėtis bagažinėje vežiojo žmogų, kuris jį bandė apgauti. Dabar aš bagažinėje vežiojuosi maišus, pilnus plastikinių šiukšlių, niekaip nerasdama rūšiavimo konteinerių. Tėtis atidaro bagažinę ir klausia: „WTF? Gal jau su protu susipykai?“ Pamenu, tą patį jam sakė ir mama tada seniai. „Tai dabar vadinasi atsakomybe“, – atsakau aš tėčiui.
Gera gyventi XXI a. – laiku, kai baigės priespauda ir atsirado vidinių resursų paklausti: „O kas aš esu?“, demobilizavus išgyvenimo būseną, pagaliau atsirado proga išpūliuoti ištisų kartų ištylėtą, užgniaužtą skausmą ir prisikasti prie laisvės esmės. Pagaliau iš tiesų užaugti, ir visai ne amžiaus skalėje.
