Ponas Edvardsas ir voras

 

Robertas Lowellis (1917–1977) – vienas žymiausių XX amžiaus vidurio JAV poetų. Anot Nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos katalogo, į lietuvių kalbą prieš 50 metų kelis Lowellio eilėraščius yra išvertęs Vytautas Bložė. Čia pateikiamas vertimas iš Amerikos šiuolaikinės poezijos antologijos, kurią netrukus išleis leidykla „Kitos knygos“.

Eilėraštyje kalbama apie Jonathaną Edwardsą, XVIII amžiaus JAV puritonų pamokslininką ir teologą, pasižymėjusį radikaliu kalvinistiniu žmogaus nuodėmingumo ir menkumo suvokimu (vienu metu jis manė esąs didžiausias nusidėjėlis žemėje). Lowellis domėjosi tolimu savo protėviu ir parašė apie jį keletą eilėraščių, kuriuose galynėjasi su puritonizmo palikimu; šičia poetas cituoja ir parafrazuoja Edwardso pamokslus apie rūstųjį Dievą ir esė apie vabzdžių gyvenimą.

Juodoji našlė – nuodingas Amerikos voras, ant nugaros turintis raudoną žymę, panašią į smėlio laikrodį. Josiah Hawley – Edwardso dėdė, baigęs gyvenimą savižudybe. Eilėraštis parašytas Johno Donneʼo „A Nocturnal upon St. Lucyʼs Day“ forma.

Vertėjas

 

Ponas Edvardsas ir voras

  

Mačiau, kaip oru artinas vorai,

Keliauja per medžius rugpjūčio dieną

Priplėkusią, kai kluonan šienas

Jau suvežtas. Kur vakarai

Vėjuoti ir šalti,

Kur verčia netašytas lapkritis

Į properšas padangėj vorus skrist

Besvorius, jų ketinimai sugūra,

Pranykstančių rytuos, kur saulė ir kur jūra.

 

Kas mes galingo Dievo rankose?

Kraujy rusena ugnys išdavystės;

Prieš jas tu dėstyki nedėstęs

Erškėčių pajėgas sausas –

Atšimpa jų spygliai

Ir priešinasi liepsnai neilgai,

Ir veltui tavo žaizdos ir vargai.

Nėra jokių vaistų prieš šitą ligą.

Kiek rankose, kiek širdyje stiprybės liko?

 

Našlė juodoji, mažas padaras

Su smėlio laikrodžio žyme, girdėjau,

Nudobia tigrą. Ar prieš vėjų

Rožę, prieš veidrodį suras

Negyvėlis drąsos

Patvirtint šitą galią? Jei tiesos

Kūrėjas, kurs virš prarajos baisios

Tave it vorą laiko, sunaikintų

Ir išbarstytų sielą tavąją, priimk tai.

 

Vaikystėj Vindsore mačiau, kaip greit

Numiršta voras, įmestas į laužą:

Jis nekovoja, nesibraižo,

Net nemėgina stotis, bėgt –

Ištiesia kojeles

Ir miršta. Trauktis nusidėjėliams

Nėra kur, nes nesutvirtės valia,

Nors kiek jėgų eikvotum – nepagijus

Ji tik sucyps tarytum seilė ant žarijų.

 

Kas nuopuolį tos sielos išmatuos?

Kad įkritai į krosnį plytoms degti,

Pavirsta žarnos kur į dagtį,

Džozajau Holi, įsivaizduok;

Jei smėlio laikrodžiu

Matuot – degimas ilgas! Iš pradžių

Minutė, dešimt, dešimt tūkstančių:

Ne, gaisras amžinas, ir tai mirtis,

Kai miršti ir žinai – tai juoda našlė, mirtis.

 

Iš Amerikos anglų kalbos vertė Laurynas Katkus