Iešmininkas

 

Juanas José Arreola Zúñiga (1918–2001) – žymus meksikiečių prozininkas, akademikas. Vienas pirmųjų Lotynų Amerikos rašytojų, nusigręžusių nuo realistinio pasakojimo tradicijos ir fantastiniais elementais reiškusių egzistencialistines idėjas. Arreolos kūryba įkvėpė vėlesnes rašytojų kartas ir padėjo susiformuoti magiškojo realizmo krypčiai. Čia publikuojamas apsakymas – El guardagujas – bene svarbiausias, dažniausiai įtraukiamas į antologijas ir labiausiai autoriaus skiriamuosius bruožus (humoru persmelktą alegorinį pasakojimo būdą, atveriantį daugialypį interpretacijos galimybių lauką) atspindintis kūrinys; paimtas jis iš žymaus rašytojo trumposios prozos rinkinio Confabulario (1952).

 

 

Svetimšalis uždusęs atvyko į apleistą stotį. Didelis lagaminas, kurio niekas nepasisiūlė panėšėti, galutinai jį nuvarė nuo kojų. Vyras nusišluostė veidą nosinaite ir, akis nuo saulės prisidengęs ranka, pažvelgė į tolumoje pranykstančius bėgius. Sunerimęs ir susimąstęs pažiūrėjo į laikrodį: būtent dabar traukinys turėjo išvykti.

Nežinia iš kur išdygęs kažkas švelniai jį bakstelėjo. Atsisukęs svetimšalis priešais save išvydo senuką, kiek primenantį geležinkelininką. Rankoje jis laikė raudoną žibintą, tokį mažą, lyg žaislinį. Senukas šypsodamasis žiūrėjo į keliautoją, o šis nerimastingai paklausė:

– Atleiskite, ar traukinys jau išvyko?

– Jūs dar neilgai svečiuojatės šioje šalyje?

– Man reikia nedelsiant išvykti. Vėliausiai rytoj jau turiu būti T.

– Matosi, kad nieko nesuprantate. Dabar jums vertėtų apsistoti keliautojams skirtame viešbutyje, – tarė rodydamas į keistą pelenų spalvos pastatą, kuris labiau priminė kalėjimą.

– Bet aš nenoriu apsistoti, noriu išvykti traukiniu.

– Užsisakykite kambarį nedelsdamas, jei dar bus laisvų. Jei gausite, išsinuomokite mėnesiui, bus pigiau ir jus geriau aptarnaus.

– Ar jūs pakvaišot? Aš privalau pasiekti T. jau rytoj.

– Atvirai kalbant, turėčiau jus palikti likimo valiai. Tačiau suteiksiu šiek tiek informacijos.

– Malonėkite…

– Kaip žinote, ši šalis garsėja geležinkeliais. Iki šiol vis dar neįmanoma visko tinkamai suderinti, bet skelbiant tvarkaraščius ir išduodant bilietus jau tikrai daug nuveikta. Geležinkelio planai apima ir susieja visas valstybės gyvenvietes; bilietai parduodami net į mažiausius ir tolimiausius kaimus. Tetrūksta, kad traukiniai vadovautųsi planų nurodymais ir iš tikrųjų atvyktų į reikiamas stotis. Šalies gyventojai tikisi, kad taip kada nors ir įvyks, o kol kas susitaiko su tarnybos nesklandumais ir dėl savo patriotiškumo nereiškia nė menkiausio nepasitenkinimo.

– Bet pro šią stotį vyksta traukiniai?

– Taip teigti būtų netikslu. Kaip matote, bėgiai yra, nors jie prastos būklės. Kai kuriose gyvenvietėse juos tiesiog nurodo dvi ant žemės nubrėžtos linijos. Atsižvelgiant į dabartines sąlygas, nė vienas traukinys neprivalo pro čia važiuoti, bet niekas netrukdo jiems tai daryti. Per savo gyvenimą esu matęs daug pravažiuojančių traukinių ir pažinau keletą keliautojų, kuriems pavyko į juos įlipti. Jei sulauksite tinkamo momento, galbūt man teks garbė padėti jums įsėsti į gražų ir patogų vagoną.

– Ar tas traukinys mane nuveš į T.?

– Kodėl jūs reikalaujate, kad nuvežtų būtent į T.? Jūs turėtumėte džiaugtis, jei pavyks įlipti į traukinį. Kai būsite traukinyje, gyvenimas tikrai ims judėti link tikslo. Argi svarbu, jei tas tikslas nebus T.?

– Turiu galiojantį bilietą į T. Logiška, kad ten mane ir turėtų nuvežti, ar ne?

– Dauguma sakytų, kad esate teisus. Keleivių viešbutyje galite pasikalbėti su žmonėmis, kurie imasi atsargumo priemonių, įsigyja daug bilietų. Paprastai įžvalgūs žmonės perka bilietus į visas šalies vietas. Kai kurie žmonės bilietams iššvaistė turtus…

– Maniau, kad nuvykti į T. užteks vieno bilieto. Štai pažvelkite…

– Kitas nacionalinių geležinkelių skyrius bus pastatytas vieno žmogaus dėka, nes jis išleido didžiulį kapitalą bilietams į abi puses geležinkeliu, kurio planas, apimantis plačius tunelius ir tiltus, net nebuvo patvirtintas bendrovės inžinierių.

– Bet pro T. važiuojantis traukinys jau eksploatuojamas?

– Ir ne tik jis. Tiesą sakant, šalyje yra daug traukinių, o keliautojai jais naudotis gali palyginti dažnai, tačiau suprasdami, kad tai nėra oficiali ir užtikrinta paslauga. Kitaip tariant, įlipdamas į traukinį, niekas nesitiki nukeliauti į norimą vietą.

– O kaip tai suprasti?

– Siekdama tarnauti piliečiams, bendrovė turi imtis tam tikrų radikalių sprendimų. Ji verčia traukinius judėti per neišvažiuojamas vietas. Šie ekspediciniai traukiniai kartais keliauja kelerius metus, o keliautojų gyvenimai stipriai pakinta. Tokiais atvejais keleiviai neretai žūsta, tačiau bendrovė viską numačiusi, todėl prie šių traukinių įrengtos koplyčios ir kapinių vagonai. Konduktoriams tikra garbė pristatyti prabangiai išbalzamuoto keliautojo lavoną į keleivio biliete nurodytą stoties peroną. Kartais šie traukiniai priverstinai kerta kelius, kur trūksta vieno iš bėgių. Traukinys nuo pabėgių smūgių pakrypsta į vieną pusę ir sudrebina miegančius. Pirmos klasės keliautojai – kitas bendrovės įžvalgumo pavyzdys – sėdi toje pusėje, kurioje yra bėgis. Antros klasės keleiviai kenčia nuo smūgių. Tačiau pasitaiko ruožų, kur trūksta abiejų bėgių, taigi keliautojai kenčia vienodai, kol traukinys visiškai subyra.

– Dieve šventas!

– Paklausykite: kaimas F. atsirado dėl tokio nelaimingo atsitikimo. Traukinys pateko į neišvažiuojamą vietovę. Smėlio šlifuojami ratai susidėvėjo iki ašių. Keleiviai drauge praleido tiek daug laiko, kad dėl priverstinių paviršutiniškų pokalbių tapo artimais draugais. Kai kurios draugystės netrukus tapo idiliškos, o rezultatas buvo F., progresyvus miestas, pilnas išdykusių vaikų, žaidžiančių su surūdijusiomis traukinio detalėmis.

– Dėl Dievo meilės, aš nesu pasiryžęs tokiems nuotykiams!

– Jūs turite sukaupti drąsą, galbūt tapsite didvyriu. Nemanykite, kad keleiviai neturi galimybės pademonstruoti valios ir pasiaukojimo. Neseniai du šimtai anoniminių keleivių įsirašė į vieną iš šlovingiausių mūsų geležinkelio metraščio puslapių. Nutiko taip: bandomojoje kelionėje mašinistas laiku pastebėjo, kad linijos statybininkai padarę rimtą klaidą. Trasoje trūko tilto viršum bedugnės. Taigi mašinistas, užuot atsitraukęs, pasitarė su keleiviais ir sulaukė būtino palaikymo tolesniam judėjimui į priekį. Kryptingai veikdami, jie išardė traukinį po gabalėlį ir nešė ant pečių bedugnėn, o ši pateikė naują siurprizą – sraunią upę apačioje. Vadovybė liko patenkinta šio žygdarbio rezultatais ir galutinai atsisakė tilto statybos darbų, pasiūlydama tik patrauklią nuolaidą keleiviams, pasiryžusiems susidurti su papildomais nepatogumais.

– Bet man būtinai reikia rytoj nuvykti į T.

– Puiku. Man patinka, kad jūs neatsisakote savo planų. Aišku, kad esate ryžtingas žmogus. Kuriam laikui apsistokite viešbutyje, o tada lipkite į pirmą pasitaikiusį traukinį. Bent jau pamėginkite, nes tūkstančiai žmonių bandys jums sukliudyti. Kai traukinys atvyksta, įnirtusių nuo per ilgo laukimo keliautojų srautas gausiai pasipila iš viešbučio ir triukšmingai įsiveržia į stotį. Dažnai dėl neįtikėtino nemandagumo ir atsargumo trūkumo įvyksta nelaimingų atsitikimų. Užuot tvarkingai lipę į traukinį, jie stengiasi prasisprausti viens pro kitą, taip trukdydami įsėsti, o traukinys nuvažiuoja, palikdamas juos susispaudusius ant perono. Išsekę ir įtūžę keleiviai keikia savo kultūros trūkumą, bet vis tiek valandų valandas plūstasi ir stumdosi.

– O policija nesikiša?

– Jau bandyta suorganizuoti, kad policijos patruliai budėtų visose stotyse, bet neprognozuojami traukinių atvykimai pavertė šią tarnybą nereikalinga ir baisiai brangia. Be to, policijos pareigūnai greitai pasirodė besą korumpuoti, rūpinosi vien turtingų keleivių saugumu, kurį jiems pasiūlydavo mainais už visą turtą. Tuomet buvo įsteigtos specialios mokyklos, jose būsimi keleiviai mokėsi etiketo ir tinkamo elgesio. Juos mokė, kaip tinkamai įsėsti į traukinį, net jei šis lekia dideliu greičiu. Taip pat jiems buvo išduodami tam tikri šarvai, apsaugantys, kad kiti keleiviai nesulaužytų šonkaulių.

– Bet ar patekus į traukinį visos bėdos jau išspręstos?

– Iš dalies taip. Tačiau patariu įdėmiai stebėti stotis. Galbūt manysite atvykęs į T., bet tai gali būti tik iliuzija. Siekdama sureguliuoti perpildytų vagonų gyvenimą, vadovybė buvo priversta imtis tam tikrų tikslingų priemonių. Vidury džiunglių pastatytos trafaretinės stotys, pavadintos kokio nors žymaus miesto vardu. Bet tereikia trupučio atidumo suprasti apgaulei. Jos kaip teatro dekoracijos, o žmonės jose pripildyti pjuvenų. Blogomis oro sąlygomis šios lėlės lengvai išsiduoda, bet kartais tobulai iliustruoja realybę: jų veidai paženklinti begalinio nuovargio.

– Laimei, T. nėra toli nuo čia.

– Bet šiuo metu neturime tiesioginių traukinių. Tačiau negalime atmesti galimybės, kad jūs ten nuvyksite rytoj, kaip kad norite. Geležinkelių struktūra, nors ir su trūkumais, palieka galimybę keliauti be persėdimų. Matote, yra žmonių, kurie net nežino, kas dedasi. Jie perka bilietą į T., traukinys atvyksta, jie įlipa, o kitą dieną girdi, kaip mašinistas skelbia: „Mes pasiekėme T.“ Nepaisydami atsargumo, keliautojai išlipa ir išties atsiduria T.

– Ar galiu ką nors padaryti, kad pasiekčiau šį tikslą?

– Žinoma, galėtumėt. Bet sunku pasakyti, ar tai duotų naudos. Vis tiek pabandykite. Įlipkite į traukinį tvirtai įsitikinęs, jog pasieksite T. Nekalbėkite su kitais keleiviais. Jie gali nuvilti jus savo kelionės istorijomis ir net išduoti jus institucijoms.

– Ką sakote?

– Dabartinėmis aplinkybėmis traukiniuose pilna šnipų. Šie šnipai, daugiausia savanoriai, paskiria savo gyvenimą konstruktyvios bendrovės dvasios puoselėjimui. Kartais jie nežino, ką kalba, ir kalba vien tam, kad kalbėtų. Bet jie iškart atpažįsta visas frazės potekstes, kad ir kokia paprasta ji būtų. Jie geba patį nekalčiausią komentarą paversti nusikalstama ištara. Jei parodysite menkiausią neapdairumą, būsite sulaikytas be jokių išlygų, praleisite visą likusį gyvenimą kalėjimo vagone arba būsite priverstinai išlaipintas netikroje stotyje vidury džiunglių. Kai keliausite, tikėkite, valgykite kuo mažiau ir neišlipkite, kol nepamatysite kokio pažįstamo veido iš T.

– Bet aš nepažįstu nieko iš T.

– Tokiu atveju imkitės papildomų atsargumo priemonių. Kelionės metu, galiu patikinti, patirsite gundymų. Jei žiūrėsite pro langelius, pakliūsite į miražo spąstus. Traukinio langeliai sukurti genialiai, jie gali keleivių mintyse sukurti įvairiausių iliuzijų. Net ir stipresnieji neatsispiria jų poveikiui. Aparatai, reguliuojami iš variklio, triukšmu ir judesiais sukuria įspūdį, kad traukinys rieda. Tačiau traukinys savaičių savaites nejuda, o keleiviai pro stiklą stebi įspūdingus peizažus.

– Kokiu tikslu tai daroma?

– Bendrovė siekia sumažinti keleivių nerimą ir kuo labiau sumenkinti keliavimo pojūtį. Tikimasi, kad vieną dieną keleiviai praras viltį, atsidurs visagalės bendrovės rankose ir jiems neberūpės, nei kur keliauja, nei iš kur atvyko.

– Ar jūs daug keliavote traukiniais?

– Pone, aš viso labo iešmininkas. Tiesą sakant, jau esu išėjęs į pensiją ir tik kartais čia užsuku prisiminti senų gerų laikų. Niekada nekeliavau ir neketinu keliauti. Bet keleiviai man pasakoja istorijas. Žinau, kad per traukinius įkurta daug miestų, įskaitant ir F., kurio atsiradimo istoriją jau minėjau. Kartais traukinio ekipažas gauna paslaptingų įsakymų. Jie kviečia keleivius išlipti iš traukinio, dažniausiai pasigrožėti vietove. Jiems pasakojama apie urvus, krioklius, žymius griuvėsius. „Penkiolika minučių tokiam ir tokiam urvui apžiūrėti“, – maloniai praneša mašinistas. Kai keleiviai nutolsta tam tikru atstumu, traukinys nudarda visu greičiu.

– O keleiviai?

– Kurį laiką jie aklai blaškosi, bet galiausiai susiburia ir įkuria koloniją. Šie atsitiktiniai sustojimai vykdomi tinkamose vietose, smarkiai nutolusiose nuo civilizacijos, bet turinčiose pakankamai gamtinių išteklių. Pasirenkama ir paliekama daugiausia jaunų žmonių, ypač gausu jaunų moterų. Ar nenorėtumėt praleisti likusių savo gyvenimo dienų nežinomoje vaizdingoje vietoje jaunos merginos draugijoje?

Senukas mirktelėjo nuoširdžiai šypsodamas ir, kupinas valiūkiško gerumo, nenuleido akių nuo keliautojo. Tuomet iš toli ataidėjo švilpimas. Iešmininkas stryktelėjo ir ėmė keistai darkytis su savo žibintu.

– Ar ten traukinys? – paklausė svetimšalis.

Senolis staiga puolė bėgti keliu. Jau gerokai nutolęs, atsisuko ir šūktelėjo:

– Jums sekasi! Rytoj atvyksite į savo žymiąją stotį. Priminkite, kaip ji vadinasi?

– X! – atsakė keliautojas.

Senukas pranyko ryto brėkšmoje. Bet raudona žibinto dėmelė tęsė kelionę ir šokinėjo tarp bėgių, pasitikdama traukinį.

Iš tolumos kaip triukšmingas šauklys artėjo lokomotyvas.

 

Vertė Simonas Bernotas